Visuomenėje senstant, klausimas apie orią senatvę ir tinkamą priežiūrą tampa vis aktualesnis. Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių. Sprendimas persikelti į senelių namus dažnai būna emociškai sunkus tiek pačiam senjorui, tiek jo artimiesiems. Tai nėra tik gyvenamosios vietos pakeitimas; tai gyvenimo būdo lūžis.

Viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie „valdiškus namus“ ir dideles kainas dažnai sukelia nerimą. Svarbu suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja mechanizmai, leidžiantys gauti valstybės ir savivaldybių finansuojamą globą, kuri žmonėms dažnai vadinama „nemokamais senelių namais“, nors tikslesnis terminas būtų - kompensuojama arba subsiduojama globa. Pirmiausia būtina išsklaidyti mitą, kad socialinė globa gali būti visiškai nemokama visiems. Lietuvoje galioja solidarumo principas ir aiškiai apibrėžta mokėjimo už socialines paslaugas tvarka.
Valstybiniuose ar savivaldybių pavaldumo globos namuose, o taip pat ir privačiose įstaigose, turinčiose sutartis su savivaldybėmis, mokėjimo sistema yra griežtai reglamentuota:
Ne kiekvienas senjoras gali automatiškai pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą globos namuose. Esminis faktorius - nesavarankiškumas. Procesas, norint gauti siuntimą į valstybės finansuojamus globos namus, yra biurokratinis ir reikalauja tam tikro laiko.

Viena didžiausių problemų Lietuvos socialinės globos sistemoje - laukimo eilės. Sprendimas yra paslaugų pirkimas iš privačių įstaigų. Jei savivaldybė nustato, kad asmeniui reikalinga ilgalaikė globa, bet savo pavaldumo įstaigose vietų neturi, ji gali pasiūlyti alternatyvą. Tačiau čia yra niuansas: privačių namų kaina dažnai viršija savivaldybės nustatytą maksimalų įkainį. Susidariusį skirtumą turi padengti pats asmuo arba jo artimieji.
Svarbu žinoti, kad egzistuoja ir „trumpalaikė socialinė globa“, vadinama „atokvėpio paslauga“. Ji skirta tais atvejais, kai šeimos nariai, prižiūrintys senjorą, laikinai negali to daryti dėl komandiruotės, ligos ar atostogų.
Asmuo, persikeldamas į globos namus, nepraranda nuosavybės teisės į savo turtą. Butas lieka jam. Jis gali būti nuomojamas (gautos pajamos skaitysis kaip asmens pajamos ir 80% jų reikės skirti globos namams) arba paliekamas tuščias. Praktinėje pusėje - svarbu tinkamai atrinkti daiktus. Dauguma globos namų leidžia ir net skatina atsivežti asmeninių daiktų: mėgstamą fotelį, nuotraukų rėmelius, radijo imtuvą ar televizorių, knygas. Tai padeda sukurti namų jaukumo jausmą naujoje, svetimoje aplinkoje.
| Kriterijus | Valstybinės įstaigos | Privačios įstaigos |
|---|---|---|
| Pateikimo kriterijai | Nustatytas socialinės globos poreikis | Laukiami visi pensininkai |
| Finansavimas | Subsidijuojama savivaldybės | Dažniausiai mokama visa kaina |
| Laukimo eilės | Dažnai ilgos | Minimalios arba nėra |

Atviras pokalbis su artimuoju yra būtinas. Nereikėtų senjorui meluoti, kad jis vežamas į „sanatoriją“ ar „ligoninę trumpam patikrinimui“. Toks melas vėliau sukelia didelį nepasitikėjimą ir pyktį. Patekimas į valstybės finansuojamus globos namus yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir žinių, tačiau tai yra teisėta ir oriai senatvei užtikrinti skirta socialinė garantija.