Poros santykiai gimus vaikui: iššūkiai ir galimybės stiprinti ryšį

Apie tai, kaip keičiasi poros santykiai sulaukus šeimos pagausėjimo, ir kitais aktualiais būsimų tėvų klausimais tinklaraštį mamosmamoms.lt kurianti Brigita Ercė diskutuoja su psichologe Rasa Vaicekauskiene. Taip pat įžvalgomis dalijasi psichoterapeutė Sigita Valevičienė ir kiti ekspertai. Vaikų turėjimas santuoką paveikia drastiškai - dažniausiai į blogąją pusę. Tačiau santykių transformacija gali vesti nuo įtampos link artumo, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą su empatija ir supratimu.

Kodėl vaiko gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi?

Manau, kiek porų - tiek skyrybų priežasčių. Visgi, skaudu pripažinti, bet vaikelio gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi. Manau, kad vaiko gimimas pats savaime netampa skyrybų priežastimi, greičiau tik atskleidžia ir paaštrina iki tol egzistavusias santykių problemas. Panašiai kaip odontologas po apžiūros įvardina taisytinus dantis, taip ir susidūrus su rimtesniais iššūkiais pasirodo tam tikros santykių „skylės“. Susilaukusi vaiko dažna pora išgyvena didesnę ar mažesnę krizę, lydimą sunkių nerimo, įtampos, grėsmės, nesaugumo, pasimetimo, nevilties išgyvenimų, kai įprasti poros veikimo būdai ar turimi resursai nebeveikia. Santykis, kuris iki šiol sėkmingai gyvavo savaime, staiga nebevyksta ir pradeda reikalauti sąmoningų pastangų, tam tikro persiorientavimo. Tokie pokyčiai, ypač jei jie netikėti ir niekaip nederantys su itin aukštais lūkesčiais, gali labai išgąsdinti ir kelti norą pabėgti.

Visgi, krizė kartu reiškia ir galimybę. Skirtingose kalbose tai puikiai atsiskleidžia - graikų kalboje šis žodis reiškia posūkio vietą, lūžio tašką, hebrajų - vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, kinų - grėsmę ir galimybę vienu metu. Santykių krizė neišvengiamai yra pokytis, permaina, kai įprasta gyvenimo tėkmė yra pertraukiama, o tas pertrūkis nėra nei malonus, nei lengvas. Tačiau savyje ji neša ir begalinį transformacijos, augimo, brandos potencialą.

Tyrimai rodo, jog vaikų turėjimas santuoką paveikia drastiškai - dažniausiai į blogąją pusę. E.E. LeMasterso 1957 m. tyrimu buvo nustatyta, kad 83 proc. porų pirmojo vaiko gimimas tampa santuokine „krize“. Amerikiečių psichologo Jono Gottmano tyrime, 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Jis nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant.

Pokyčiai poroje: nuo nuovargio iki intymumo stokos

Gimus vaikui dažniausiai poros santykiai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras. Susilaukus vaikelio bent pirmus mėnesius pasimatymams laiko atrodo visai nebelieka. Kokybiško dėmesio vienas kitam skiriame taip pat mažai. Nenuostabu, kad nukenčia ir intymus poros gyvenimas. Dar daugiau - auginant kūdikį moterims dažnai net netrūksta ir nesinori intymumo. Dėl to jos neretai išgyvena kaltę, jaučiasi nepakankamos, nerimauja dėl santykių ar net bijo, kad bus paliktos.

Intymumo iššūkiai ir jų sprendimo būdai

Baisu pripažinti sau, ką jau kalbėti apie savo nuogąstavimų išsakymą garsiai. Susiduriam su tam tikru paradoksu, kuomet taip retai minima tema tampa bene kertiniu kriterijumi, vertinant asmeninius santykius. Dažnai tai, ar mylimės, kiek kartų mylimės, nesąmoningai priimame kaip tam tikrą pasitenkinimo santykiais rodiklį. Todėl visai nenuostabu, kad intymumo trūkumas gąsdina, kelia nerimą ir asocijuojasi su santykių problemomis, už kurias didžiąją dalį atsakomybės prisiima moterys. Po gimdymo moters organizme ženkliai krenta estrogeno lygis, o žindant sparčiai gaminasi pieno gamybą stimuliuojantis ir dar labiau estrogeną mažinantis prolaktinas. Negana to, smegenis užtvindo meilės hormonas oksitocinas, kuris tiesiu taikymu kreipiamas mažylio link (partnerio nenaudai). Be šių fiziologinių procesų mama dar budi 24/7, gamina pieną, nuolat liečia, glosto, bučiuoja, nešioja ir pati yra liečiama kūdikio. Nenuostabu ir netgi labai normalu dienos pabaigoje norėti susiglausti, susisukti, pailsėti nuo nepertraukiamo fizinio kontakto.

Intymumas turi būti malonus ir negali vykti per prievartą. Bet kokia prievarta santykyje kelia kur kas reikšmingesnį pavojų nei atviras pripažinimas, kad tam dabar nesu pasiruošęs, neturiu resursų ar tiesiog nenoriu. Verta turėti galvoje ir tai, kad intymumas nėra vien seksas. Yra daug kitų būdų patirti artumą su savo partneriu. Kai kada nugaros pakasymas, kojų masažas, ilgas apkabinimas, rytinis bučinys gali reikšti kur kas daugiau ir įnešti į santykius taip trokštamos aistros. Situacijos dramatiškumą išsklaido ir suvokimas, kad tai yra tik etapas. Tarpusavio santykiai nėra statiški. Atvirkščiai - jie cikliški, nuolat kintantys, vieną sezoną keičia kitas ir tai yra puiku - vadinasi, gyvenimas vyksta.

Harmoningas seksualinis gyvenimas dažnai yra bendravimo ir pasitikėjimo poroje pasekmė. Didžiausia paskata ir atsipalaidavimas intymiuose santykiuose atkeliauja iš draugystės, kuri paprastai yra kuriama ir prižiūrima ne miegamajame. Atsiradus vaikams, intymius santykius reikia tarsi susidėlioti iš naujo. Štai kelios strategijos, kaip palaikyti ir stiprinti intymumą:

1. Planuokite laiką intymumui. Nors darbų sąrašas ilgas, planuodami savaitę turėtume skirti laiko sau, o tada - laiką su partneriu.
2. Rūpinkitės savo baziniais poreikiais. Miego trūkumas, nuovargis mažina norą. Pilnos miego naktys, fizinis aktyvumas ir sveika mityba yra pagrindas.
3. Atvirai kalbėkitės. Bendraukite apie nedrąsą, nuovargį, baimes, ir tai, kas jus jaudina.
4. Kurkite privatumą. Vaikai, miegantys už sienos, gali tapti kliūtimi. Ieškokite būdų, kaip sukurti erdvę ir laiką tik jums dviem.
5. Pastebėkite partnerio pastangas ir išreikškite dėkingumą. Moterims ypač svarbu girdėti meilės žodžius ir matyti partnerio pagalbą buityje, nes tai rodo rūpestį ir meilę.

Santykių dinamikos kaita ir lūkesčių neatitikimai

Kai šeimoje gimsta vaikas, ypatingai pirmagimis, kiekviena šeima išgyvena krizę. Ir krizė šeimą ištinka nepriklausomai nuo to ar vaikas buvo planuotas ar netyčiukas. Tuo metu šeimoje vyksta kokybiniai pokyčiai. Iš žmonos, draugės, mylimosios, meilužės, gražuolės, darbuotojos, dukros moterys pirmiausia tampa MAMOMIS, o vyrai iš meilužių, draugų, partnerių pirmiausia tampa TĖVAIS. Reikia persidėlioti prioritetus, dienotvarkę, darbų pasidalinimus ir pan. Pokyčiai sukelia didžiulį stresą. Gimus vaikui, didelė dalis dėmesio nukrypsta į jį. Pastebėsite, kad vis mažiau skiriate laiko vienas kitam. Tiek moteriai, tiek vyrui gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad ne be jis/ji yra dėmesio centre, kad pasaulis pradeda suktis aplink vaiką.

Kyla nerimo dėl vaiko, savo ir antros pusės naujo vaidmens atlikimo. Galvoje gali suktis tokios mintys: „Ar aš gera mama?“, „Ar mano vaikui viskas gerai?“, „Ar jis kada nors nustos verkti?“, „Ar aš kada nors išsimiegosiu?“, „Ar jis bus geras tėvas?“, „Ar aš vis dar graži jam?“, „Ar jis ištvers sunkumus?“, „Ar jis vis dar mane myli?“, „Ar gyvenimas kada nors vėl bus toks pat, koks buvo?“. Vienas iš dalykų, kurį gimus vaikui pastebi poros - kaip niekada akivaizdūs partnerių asmenybiniai skirtumai. Dažnai tie skirtumai, kurie santykių pradžioje buvo įsimylėjimo ir susižavėjimo priežastis, pradeda kaip niekada erzinti ir tampa konfliktų priežastimi.

Kitą po gimdymo paplitusį sunkumą 1985 m. pastebėjo tyrimo, paskelbto žurnale „Marriage and Family“ autoriai. Tai „nepasiteisinę lūkesčiai“ dėl tėvystės. Mažiausiai laimingi buvo tėvai, nurodę didžiausią atotrūkį tarp lūkesčių, kurių tikėjosi iki vaiko gimimo ir tikrovės. Nesutampantys lūkesčiai yra pagrindinė priežastis dėl kurios atsiradus vaikams paprastai didėja santuokinis nepasitenkinimas.

Giluminės konfliktų priežastys: schemos ir prieraišumo stiliai

Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.

Schemų terapija: mūsų praeitis gyvena dabartyje

Pasak J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“, giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą. Tada kyla stiprus emocinis atsakas - ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.

Prieraišumo stiliai: kaip kuriame ryšį

Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe.

• Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje.
• Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija.
• Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos.
• Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).

Moters ir vyro vidinis pasaulis: tylėjimas ir spaudimas

Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.

Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta. Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas, bet dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.

Kaip puoselėti santykius ir išlaikyti meilę gimus vaikui?

Turbūt vienintelė taisyklė yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Visgi, vien nusiteikimas ir pasirengimas atvirai komunikuoti poroje yra vienas iš esminių tvarių santykių garantų. Komunikacijos svarba tampa ypač akivaizdi porai susidūrus su iššūkiais. Užuot išsigandus skirtumų, galima bandyti ieškoti būdų, kaip jie galėtų mus papildyti. Gebėjimas toleruoti ir vertinti kitoniškumą labai augina ir praturtina santykį. Svarbu nepamiršti maloniai leisti laiką kartu, nes taip gimsta ir vystosi meilė. Naudinga porai yra turėti bendrų pomėgių, interesų, bet tuo pačiu nėra blogai pabūti ir atskirai, skiriant laiko tik savo ir savo veiklai.

Tėčio vaidmuo ir įtraukimas

Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys su vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą.

Tėčiams buvo užduotas klausimas - kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis.

Konfliktų sprendimas ir brandūs santykiai

Svarbiausia, ką nusprendžiame su šiais sunkiais išgyvenimais daryti - savo kančioje likti vieniems tol, kol nebegalėsime ilgiau kentėti, ar išdrįsti paprašyti pagalbos ir ieškoti naujų, galbūt iki šiol nepažintų būdų kurti visavertišus, pasitenkinimą teikiančius santykius. Esant abipusiam norui ir apsisprendimui, pasitelkus profesionalo - psichologo, psichoterapeuto - pagalbą krizinės situacijos stiprumą galima paversti jūsų santykį keičiančia ir atnaujinančia jėga. Tai, kad darote kažką ar mąstote kitaip, nereiškia, kad vieno tėvų požiūris teisingesnis už kito. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas. Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą. Konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto.

Praktiniai patarimai naujiems tėvams

Susilaukus pirmojo kūdikio, gyvenimas pasikeičia. Du žmonės, kurie anksčiau buvo patys svarbiausi vienas kito gyvenime, dabar turi trečią (ar daugiau) labai svarbų asmenį, apie kurį reikia nuolat galvoti. Štai keletas patarimų, kaip tvarkytis su pokyčiais ir puoselėti santykius:

1. Nebijokite prašyti pagalbos. Bet kokia fizinė, emocinė ar kita pagalba yra svarbi. Ar tai būtų maistas į namus, močiutė ar senelis, pabūnantys su vaiku, draugai, auklė ir pan.
2. Persidėliokite atsakomybes. Persidėliojimas atsakomybių, pareigų ir prioritetų šeimoje, kad dviese vežti tą buitį ir būtį būtų kuo paprasčiau.
3. Priimkite pokyčius. Susitaikymas su tuo, kad santykiai su pirmagimiu keisis, jam tapus nebe vieninteliu vaiku. Priėmimas, kad tai pokytis visai šeimai ir kiekvienam, ir kad tą pokytį priimti ir integruoti reikia laiko, švelnumo ir nusiteikimo.
4. Nepamirškite maloniai leisti laiką kartu. Planuokite romantišką laiką pabuvimui dviese, nes progų spontaniškumui gali ir nepasitaikyti. Kurkite naujus ritualus, pvz.: jei iki vaiko gimimo turėjote tradiciją kiekvieną penktadienį eiti į kiną, tai dabar penktadienio vakarą skirkite kino peržiūrai namuose, kai vaikas miega.
5. Rūpinkitės savimi. Verta prisiminti ir tai, kad prieš dalinantis meile, dėmesiu ir švelnumu su kitu, turime jo turėti patys - iš tuščio neįpilsi. Svarbu turėti ir bendrų ritualų.
6. Žvelkite į partnerį su empatija. Jeigu žmogus kaltina ir yra agresyvus, jam pačiam blogai, bet ne todėl, kad jis yra blogas. Reikia suvokti, kad žmogaus požiūrį į kitus lemia jo požiūris į save.
7. Rūpinkitės savo emocine būsena. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną.
8. Nepermesti atsakomybės. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kito perauklėti, nes ši misija neįmanoma.
9. Greitai išeikite iš konfliktinių situacijų. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją.

Svarbiausia, kad nesi vienas (-a). Pagalba yra. Kartais ji prasideda nuo paprasto žingsnio: nuo nuoširdaus pokalbio, nuo noro suprasti, nuo sprendimo pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Nes kai kuriame saugų ryšį su savimi ir kitu, tai tampa didžiausia dovana, kurią galime perduoti ir vaikui.

Savistabos klausimynas poroms

Skirkite sau laiko. Galite atsakyti kiekvienas (-a) atskirai, o vėliau - pasidalinti mintimis be kaltinimų ar vertinimo. Tai nėra „testas“, o kvietimas pažvelgti į save ir vienas kitą su švelnumu.

1. Kaip šiuo metu jaučiuosi mūsų santykiuose? (Pabandyk įvardyti ne tik mintis, bet ir jausmus: artumą, vienatvę, nerimą, saugumą...)
2. Ar jaučiu, kad turiu erdvės būti savimi? Kada paskutinį kartą jaučiausi priimamas (-a) toks (-ia), koks (-ia) esu?
3. Kokio palaikymo man šiuo metu labiausiai trūksta? Ar esu apie tai kalbėjęs (-usi) su partneriu (-e)?
4. Kaip reaguoju, kai jaučiuosi atstumtas (-a) ar nesuprastas (-a)? Ar linkęs (-usi) atsitraukti, supykti, užsisklęsti, pasitraukti į tylą? Iš kur tai man pažįstama?
5. Ką darau, kai matau, kad partneris (-ė) išgyvena sunkumą? Ar sugebu išbūti šalia jo/jos jausmų, ar bandau „taisyt“, kontroliuoti ar atsitraukti?
6. Ką reiškia „būti gera mama / tėčiu“ man asmeniškai? Gal kartais šie vaidmenys nustelbia mano žmogiškus poreikius: poilsio, artumo, švelnumo?
7. Kada paskutinį kartą buvome tiesiog mes dviese, be planų, be pareigų, be vaikų? Kaip jautėmės tada?

tags: #pasikeite #santykiai #poroje #susilaukus #vaiku

• Kaip išsirinkti lavinamąjį kilimėlį jūsų kūdikiui?
• kur atlikti alergijos tyrimus vaikams Marijampolėje
• Priežastys ir pasekmės dėl saldumynų potraukio nėštumo metu
• Pasipriešinimas ir kasdienybė Utenos krašte okupacijų metais
• priemonės vaikų kalbai ir kūrybiškumui ugdyti