Hormoninis nevaisingumo gydymas: diagnostika ir metodai

Nevaisingumas - tai reprodukcinės sistemos sutrikimas, kai šeima negali susilaukti vaikų. Manoma, kad Lietuvoje su nevaisingumu susiduria apie 10-20% porų. Statistika rodo, kad 10-20 proc. porų yra nevaisingos. Vyras ir moteris sunerimsta, kai planuoja šeimos pagausėjimą, bet per metus ar ilgiau nepavyksta pastoti. Nevaisingumas diagnozuojamas tada, kai pora turi lytinius santykius ne rečiau 2-3 kartus per savaitę, nevengia nėštumo, tačiau moteris nepastoja.

Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau; moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė; žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai. Tiriami abu partneriai.

Nevaisingumo diagnostika: hormonų vaidmuo

Pirmasis žingsnis nustatant nevaisingumo priežastis - konsultacija su specialistu. Konsultacijos metu gydytojas įvertina abiejų partnerių sveikatos istorijas bei galimas nevaisingumo priežastis ir paskiria reikiamus tyrimus. Specialistas surinks moters ir vyro anamnezę (ligos istoriją), paklausinės apie menstruacijų ciklą, lytinius santykius ir pan. Konsultuotis rekomenduojama tiek moteriai, tiek vyrui.

Hormonų tyrimai yra itin svarbūs diagnozuojant endokrininius sutrikimus, kurie dažnai lemia nevaisingumą. Moterų nevaisingumui įtakos dažnai turi hormonų pusiausvyros sutrikimai - ovuliacijos nebuvimas, policistinių kiaušidžių sindromas ar skydliaukės ligos. Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai. Nustatant nevaisingumo priežastį, tam tikrą mėnesinių ciklo dieną skiriami hormono kiekio kraujyje tyrimai. Taip pat tiriami kiaušidžių ir hipofizės hormonai. Tiriamas estrogenų, gestagenų, prolaktino, posmegeninės liaukos išskiriamų hormonų kiekis kraujyje, 17-ketosteroidų kiekis paros šlapime (antinksčių funkcijai įvertinti dėl galimo vyriškųjų hormonų pertekliaus organizme).

Be hormoninių tyrimų, atliekami ir kiti svarbūs diagnostiniai veiksmai: visuomet atliekama transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų anatominę padėtį, kiaušidžių būklę, gimdos gleivinės storį. Vyro spermos tyrimas (spermograma) leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros.

Endokrininės nevaisingumo priežastys ir hormoninis gydymas

Endokrininis nevaisingumas - gan dažnai pasitaikanti nevaisingumo forma, kai sutrinka kitų hormonų gaminančių organų veikla: skydliaukė ar antinksčiai. Nevaisingumą lemia ir kiaušidžių patologija, dėl kurios nesubręsta kiaušialąstė, kitaip sakant neįvyksta ovuliacija.

Hormoninis gydymas moterims

Gydymas endokrininio nevaisingumo atveju yra hormoninis. Jei nustatomas kokių nors hormonų trūkumas, jų kiekis papildomas atitinkamomis dozėmis, atsižvelgiant į menstruacinio ciklo fazes. Jei yra kokių nors hormonų perteklius, jų kiekis mažinamas skiriant vaistus. Vaisingumo vaistai, nepriklausomai nuo jų rūšies, visų pirma veikia skatindami organizmą išskirti svarbius hormonus, kurie skatina arba kontroliuoja ovuliaciją. Jie ypač naudingi net ir tada, kai naudojamasi pažangiais metodais, pavyzdžiui, apvaisinimu mėgintuvėlyje (IVF).

Pagrindiniai hormoninio gydymo preparatai:

• Klomifeno citratas: Dar žinomas kaip Klomidas, vaistas yra vienas iš nevaisingumo gydymo būdų, jau daugiau kaip keturis dešimtmečius skiriamas moterims, kurių ovuliacija sutrinka. Šie estrogenus blokuojantys vaistai skatina smegenų pagumburio ir hipofizės hormonus, tokius kaip GnRH, FSH ir LH, išsiskirti. Dėl to kiaušidės skatinamos gaminti kiaušinėlius. Paprastai jie taip pat derinami su kitais nevaisingumo gydymo būdais, pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo metodais. Pradinė dozė paprastai yra 50 miligramų per parą penkias dienas, pradedant trečią-penktą menstruacinio ciklo dieną. Klomifenas sėkmingai sukelia ovuliaciją 60-80 % vartotojų, o maždaug pusė šių moterų pastoja paprastai per tris ciklus.
• Hormonų injekcijos: Jei vaistiniai preparatai neveiksmingi, kitas žingsnis gali būti hormonų injekcijos.
  • Žmogaus chorioninis gonadotropinas (hCG): Tokie preparatai padeda paskatinti kiaušialąstės išsiskyrimą, kai jie derinami su kitais nevaisingumo gydymo būdais.
  • Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH): Vaistai, kurie skatina kiaušialąsčių augimą kiaušidėse.
  • Žmogaus menopauzinis gonadotropinas (hMG): Tokie vaistai yra FSH ir LH derinys, tarnauja tam pačiam tikslui kaip ir FSH vaistai.
  • Gonadotropiną atpalaiduojantys hormonai (GnRH ir GnRH agonistai / antagonistai): Šie hormonai skatina FSH ir LH išsiskyrimą. Menstruacijų ciklo metu jie leidžiami injekcijomis po oda arba į raumenis.
  Švirkščiamieji hormonai pasižymi puikiais ovuliacijos inicijavimo rezultatais. Maždaug pusė moterų, kurioms ovuliacija prasideda po gydymo hormonais, gali pastoti.
• Kiti vaistai: Antagon (apsaugo nuo priešlaikinės ovuliacijos), Dostinex ir Parlodel (vartojami dideliam prolaktino hormono kiekiui kontroliuoti), Metforminas (idealus sergantiesiems PCOS, padeda mažinti atsparumą insulinui), Gonadotropinai (skatina kiaušides, kad padidėtų ovuliacijos aktyvumas).

Hormoninis gydymas vyrams

Vyrų nevaisingumas diagnozuojamas apie 50 proc. nevaisingų porų. Tik 15 proc. atvejų priežastys gali būti tiksliai nustatytos, likusius 85 proc. vyrų nevaisingumo atvejų galima priskirti idiopatiniam. Hormonai, tokie kaip testosteronas, yra svarbūs normaliam spermos vystymuisi ir aktyvumui. Pateikiami ir idiopatinio vyrų nevaisingumo atvejais taikomo empirinio hormoninio gydymo selektyviais estrogenų receptorių moduliatoriais, aromatazės inhibitoriais, gonadotropinais efektyvumo įrodymai. Hipogonadotropinio hipogonadizmo atvejais gydymas gonadotropinais yra labai efektyvi ir dažniausiai vienintelė spermatogenezės indukcijos galimybė.

Hormonų taikymas pagalbinio apvaisinimo procedūrose

Kartais vaistų gali nepakakti, ir tuomet reikia taikyti dirbtinio apvaisinimo metodus. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija. Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma.

Kiaušidžių stimuliacija yra esminė dalis daugelyje pagalbinių apvaisinimo procedūrų. Prasidėjus naujam moters ciklui (dažniausiai 2 ciklo dieną, tačiau gydytojas gali rekomenduoti ir kitaip) moteris turi į pilvą leistis vaistus, skatinančius folikulų augimą. Folikulų augimas yra vertinamas atliekant echoskopiją maždaug ciklo viduryje. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Kartu su šiuo metodu galima vartoti tokius vaistus kaip klomifenas ir letrozolas, kad padidėtų jo veiksmingumas.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) - vienas pažangiausių pagalbinio apvaisinimo metodų. Kai pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Folikulams pasiekus tinkamą dydį, suleidžiamas vaistas, moterų kartais vadinamas „spragtuku“. Praėjus 35-36 val. atliekama kiaušidžių punkcija. Taip gaunamos kiaušialąstės, kurios laboratorijoje apvaisinamos sperma. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Susiformavę embrionai toliau auga inkubatoriuje - tai speciali įranga, kurioje palaikoma tinkama ląstelėms dujų koncentracija, temperatūra ir drėgmė. Atrenkami geriausi embrionai ir perkeliami į gimdą. Likusieji embrionai yra užšaldomi. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.

„Baltijos Amerikos klinika“ buvo pirmoji Lietuvoje, įdiegusi ypač greitą embrionų ir kiaušialąsčių šaldymo metodą - vitrifikaciją. Tai užtikrina didesnį embriono išgyvenamumą ir kokybę po atšildymo. Tinkamos kokybės pertekliniai embrionai užšaldomi ir gali būti panaudoti vėliau, jei prireiktų papildomo bandymo ar pora norėtų susilaukti dar vieno vaiko.

Galimas šalutinis poveikis ir rizika

Gydant nevaisingumą, galima sulaukti ir nemalonumų su sveikata vėliau. Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad moterims, kurios pastojo atlikus nevaisingumo intervencijas, padidėja insulto tikimybė. Ypač šioms moterims dažnai skiriamos didelės estrogenų dozės, kurios gali padidinti krešulių susidarymą - svarbų insulto pirmtaką. Atlikdama tyrimą komanda gilinosi į 31 milijono pacienčių, kurios 2010-2018 m. gimdė ligoninėse 28 valstybėse, duomenis. Jų išvados atskleidė, kad moterims, kurioms buvo atliktos nevaisingumo procedūros, buvo dvigubai didesnė tikimybė patirti hemoraginį insultą - kraujavimą smegenyse. Be to, joms buvo 55 % didesnė išeminio insulto, kai sutrinka smegenų kraujotaka, rizika. Iš 100 000 moterų, pasirinkusių nevaisingumo procedūras, maždaug 37 buvo hospitalizuotos dėl insulto.

Dažniausiai pasitaikančios problemos gali būti jautrumas ar patinimas injekcijos vietoje. Sunkesnė būklė yra kiaušidžių hiperstimuliacija, kai kiaušidės padidėja ir tampa skausmingos. Daugelis moterų, kurioms taikomas nevaisingumo gydymas, dažnai praneša apie nuotaikų svyravimus, fizinius nepatogumus, tokius kaip pykinimas ar mėšlungis, o retesniais atvejais - apie kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą. Taip pat padidėja daugiavaisio gimdymo arba galimo nėštumo praradimo tikimybė. Labai svarbu išsamiai aptarti su sveikatos priežiūros paslaugų teikėju, užduoti klausimus apie sėkmės rodiklius, gydymo trukmę, išlaidas ir galimas alternatyvas.

Nevaisingumo profilaktika

Nevaisingumo profilaktiką reikia pradėti anksti: vaikystėje, paauglystėje, brendimo laikotarpiu. Dažnos vaikų infekcinės ligos gali sutrikdyti lytinių ir endokrininių organų veiklą. Mergaitėms svarbu įdiegti lytinės higienos įgūdžius, supažindinti su lytiniu gyvenimu, jos turi žinoti, kad ankstyvi, atsitiktiniai lytiniai santykiai gali būti lytinių organų uždegimų ir venerinių ligų priežastis. Moterų nevaisingumo profilaktikai svarbus tinkamas ir savalaikis lytinių organų uždegimų gydymas, kova su abortais, darbo ir buities sąlygų gerinimas, sveikas gyvenimo būdas.

tags: #nevaisingumo #gydymas #hormonais

• kaip sukurti jaukią ir funkcionalią erdvę vaikui
• reprodukcinės ląstelės ir apvaisinimas
• Šiuolaikiniai iššūkiai socialinėje globoje
• Sužinokite apie kiaušintakių plastinę chirurgiją
• Sužinokite apie priešlaikinį gimdymą