Nėštumas: fiziologinė būklė ir jo pokyčiai

Nėštumas - tai ypatingas ir jautrus moters gyvenimo periodas, kupinas didelių fiziologinių ir emocinių pokyčių. Kūdikio laukimas - tai džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčių metas visai šeimai. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime, kokie organų pokyčiai vyksta nėštumo metu, kokie simptomai yra būdingi ir kaip pasiruošti šiam nuostabiam, bet reikalaujančiam ypatingo dėmesio etapui.

Nėštumas yra natūralus biologinis procesas, kurio metu moters organizme vyksta daugybė anatominių ir fiziologinių pokyčių. Pagrindinės paveiktos sistemos yra reprodukcinė sistema, endokrininė sistema ir kraujotakos sistema. Nėštumo metu kiaušidės ir gimda patiria didelius pokyčius, nes kiaušialąstė implantuojasi gimdos gleivinėje, o gimda plečiasi, kad galėtų priimti ir auginti vaisių. Endokrininė sistema pradeda intensyviai gaminti hormonų, tokių kaip progesteronas ir estrogenas, kurie yra būtini nėštumo palaikymui. Nėštumas, kaip procesas, yra fiziologinė būklė, kuri trunka vidutiniškai devynis mėnesius. Tai apima embriono ir vėliau vaisiaus vystymąsi motinos organizme. Nėštumas yra svarbus ne tik dėl reprodukcijos, bet ir dėl to, kad jis lemia daugelį moters sveikatos aspektų. Nėštumo metu moteris gali patirti įvairių fizinių ir emocinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos jos gyvenimo kokybei.

Pasiruošimas nėštumui ir pirminiai veiksmai

Vos tik sužinojusi apie nėštumą, moteris turėtų nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą arba akušerį. Šie specialistai paskirs reikiamus tyrimus, o antrojo apsilankymo metu aptars jų rezultatus. Nėštumas trunka vidutiniškai 280 dienų arba 40 savaičių, skaičiuojant nuo pirmosios paskutinių mėnesinių dienos. Todėl, vos tik įtarus nėštumą, rekomenduojama pradėti vartoti folio rūgštį, kuri yra svarbi vaisiaus nervinio vamzdelio vystymuisi.

Po dviejų savaičių nuo apsilankymo pas gydytoją, moteriai bus išduota nėščiosios kortelė, kurioje gydytojas žymės visus svarbius duomenis apie nėštumą. Šį dokumentą rekomenduojama visada turėti su savimi, kad nelaimės atveju, pagalbą teikiantys asmenys žinotų apie nėštumą. Neskubėkite iškart pradėti vartoti nėščiosioms skirtų vitaminų. Specialistai juos rekomenduoja tik tada, jei ankstesnis nėštumas buvo komplikuotas arba Jūsų mityba nėra subalansuota. Svarbiausia nėštumo metu - sveika ir subalansuota mityba.

Bendri nėštumo simptomai ir jų priežastys

Nėštumo metu moters organizmas patiria daugybę pokyčių, kurie gali sukelti įvairius simptomus.

• Rytinis pykinimas ar šleikštulys, vėmimas: Šie simptomai dažniausiai pasireiškia 4-7 nėštumo savaitę, sustiprėja apie 9 savaitę ir paprastai išnyksta 12-16 nėštumo savaitę. Tikslios priežastys nėra aiškios, tačiau manoma, kad tai gali būti susiję su padidėjusia hormonų koncentracija kraujyje ir sulėtėjusiais virškinamojo trakto judesiais.
• Krūtų jautrumas: Krūtys tampa jautresnės dėl hormonų pokyčių.
• Dusulys, greitas nuovargis, mieguistumas: Šiuos pojūčius gali sukelti padidėjęs progesterono lygis.
• Nuotaikos pokyčiai: Hormonų svyravimai gali lemti nuotaikos kaitą.
• Dažnas šlapinimasis: Padidėjęs kraujo tūris ir hormonų įtaka skatina dažnesnį šlapinimąsi.
• Tirpstančios galūnės ir vidurių užkietėjimas: Šiuos simptomus gali sukelti hormonų pokyčiai ir padidėjęs gimdos spaudimas.

Vaisiaus vystymasis trimestrais

Nėštumas skirstomas į tris trimestrus, kurių kiekvienas pasižymi tam tikrais vaisiaus vystymosi etapais ir moters organizmo pokyčiais.

Pirmasis trimestras (1-12 savaitės)

Šiuo laikotarpiu susiliejus sėklos ląstelei ir kiaušialąstei, atsiranda nauja gyvybė. Užsimezgusio gemalo dydis - vos 0,12 mm. Tačiau genetinėje medžiagoje jau užkoduota informacija apie būsimo kūdikio lytį, akių spalvą ir kitas savybes. Po keturių valandų gemalas pradeda dalytis - iš vienos ląstelės atsiranda dvi. Šis procesas tęsiasi nuolat.

Penkias dienas ląstelių gumuliukas kiaušintakiais keliauja į gimdą, kur palaipsniui įsitvirtina gimdos gleivinėje. Dar po kelių dienų nėštumo testas jau parodys, kad užsimezgė nauja gyvybė. Penktąją savaitę ima plakti vaikučio širdis, o rankytės ir kojytės pūpso tarsi maži pumpurėliai. Jau yra visų organų ir organų sistemų užuomazgos.

9-12 nėštumo savaitę mažylio kepenys pradeda gaminti tulžies skystį. Trečiojo mėnesio pabaigoje vaikutis jau gurkšnoja vaisiaus vandenis, o paskui juos šalina. Rijimo judesiai treniruoja plaučius ir inkstus. Pradeda formuotis ir didžiųjų smegenų pusrutulių žievė. Mažylis jaučia susijaudinimą, pasitenkinimą, stresą. Jums išsigandus kraujyje padaugėja adrenalino - dėl to greičiau ima plakti ir mažylio širdelė.

Po apvaisinimo praėjus dešimčiai savaičių, o po paskutinių mėnesinių - dvylikai, besilaukiančiai mamai prasideda ketvirtas nėštumo mėnuo. Po dvyliktos savaitės persileidimo rizika ženkliai mažėja.

Antrasis trimestras (13-27 savaitės)

Viduriniuoju nėštumo laikotarpiu įvyksta matomų pokyčių, pradeda matytis pilvelis. Vizito pas gydytoją ar akušerę metu matuojama pilvo apimtis, kūno svoris. Šiuo laikotarpiu moteris gali pajusti vaisiaus judesius. Judesiai panašėja tarsi į kylančius dujų burbuliukus ir pamažu vaisiui augant pereina į aiškius spyrius.

Antrasis nėštumo trimestras dažniausiai yra geras metas daugeliui besilaukiančių moterų, tačiau galite jausti energijos stoką, greitai atsirandantį nuovargį, nes nėštumui sunaudojamos didelės organizmo geležies sąnaudos, todėl būtini kraujo tyrimai atskleisti ar nereikia vartoti geležies papildų. Nėštumo metu stebėkite savo svorio prieaugį, nes šiame etape lengva pernelyg greitai priaugti papildomų kilogramų. Jei iki gimdymo priaugama apie 13-15 kilogramų, tai idealus svoris.

Šiuo laikotarpiu vaisiaus dydis beveik kaip melionio. Placenta irgi auga ir storėja sulig vaisiaus deguonies ir maisto medžiagų poreikiais. Visi organai, kurie susiformavo gemalo etapu, vystosi ir auga, o mažylio vaisiaus proporcijos vis labiau ir labiau panašėja į naujagimio. Tik galvutė vis dar neproporcingai didelė. Kūną iš pradžių sudaro kremzlės, bet paskui jos pamažu virsta kaulais.

Nėštumo viduryje vaisius rankytėmis pradeda tyrinėti savo kūnelį ir aplinką. Kai pirštai priartėja prie burnytės vaisius pradeda daryti pirmuosius čiulpimo judesius - tai gyvybinis refleksas. Gimęs kūdikis jau moka čiulpti ir žįsti, pats ieško motinos krūties. Vaisius jau naudojasi ir savo klausos pojūčiais, labiausiai jam pažįstami mamos virškinimo sistemos garsai ir didžiųjų kraujagyslių šnaresys, tačiau po mažu pradeda suvokti ir mamos pasaulio garsus bei tėčio balsą. Akys jau jautrios šviesai, nors vokai dar tvirtai užmerkti. Šiuo laikotrapiu vaisius aktyviai juda, jo padėtis vis dar nepastovi. Atliekant ultragarsinį tyrimą 18 - 20 savaitę matuojamas vaikelio dydis, įvertinama placentos vieta, vaisiaus vandenų kiekis, apžiūrima vaisiaus širdis, kaukolė, vidaus organai.

Trečiasis trimestras (28-40 savaitės)

Pagal vaisiaus matmenis apskaičiuojamas vaisiaus gestacinis amžius. 27-40 savaitės tai trečiasis nėštumo trimestras, kurio pabaigoje laukia susitikimas su pasauliu. Dauguma nėščiųjų jaučiasi labai gerai, o nėštumas atrodo lengvas ir smagus. Nuo 36-osios nėštumo savaitės vizitai pas gydytoją ar akušerę numatomi kas savaitę.

Dažnai kamuoja padidėjęs skrandžio rūgštingumas, nes dėl vaisiaus padėties ir spaudimo pakinta skrandžio padėtis. Skausmas, sklindantis iš nugaros į kojas ar pilvelį, gali suneraminti ar neleisti kokybiškai išsimiegoti, ypač nugaros skausmas būdingas, jeigu prieš tai turėjote nugaros problemų. Šio laikotarpio pradžioje gimda vis dar yra gana erdvi aplinka kūdikiui, tačiau netrukus vietos ims trūkti ir daugelis kūdikių įsitaiso žemyn galva. Vaisius vis dar gali vartytis, bet paprastai jau 36-ą savaitę jis nusprendžia, ar gimti galvute. Vaisiaus padėtis gimdoje vertinama atliekant ultragarso tyrimą. Nustačius sėdmenų pirmeigą, su nėščiąja aptariama išorinio vaisiaus apgręžimo galimybė.

Vaisiaus kūnas vis dar lieknas ir nesukaupęs riebalų po savo odele, kuri raudona ir plona. Tik per paskutines keturias nėštumo savaites odelė pastorėja ir atsiranda naujagimio išvaizda. Svoris vis dar nuolat auga po 200 gramų per savaitę. Organai ir plaučiai bręsta, kartais kvėpavimo pratybos baigiasi žagsuliu, kurį besilaukianti moteris pajunta kaip ritmišką tvinkčiojimą pilve. Vaisius jau gali atsimerkti ir mirkčioja reguliariais laikotarpiais. Nuo 37-os nėštumo savaitės vaisius jau pasiruošęs užgimti.

Nėštumo metu vykstantys organizmo pokyčiai

Nėštumo metu moters organizme vyksta reikšmingi pokyčiai, apimantys įvairias organų sistemas. Šie pokyčiai yra būtini, kad būtų užtikrintas tinkamas vaisiaus vystymasis ir pasiruošta gimdymui.

Kraujo krešėjimo sistema

Nėštumo laikotarpiu moters organizme padidėja daugelio krešėjime dalyvaujančių baltymų, tokių kaip fibrinogeno, VII, VIII, X faktorių, koncentracija, sumažėja natūralių krešėjimą slopinančių baltymų, tokių kaip baltymo S, antitrombino kiekis. Taip pat labiau yra slopinama fibrinolizė (krešulių tirpinimo procesas), todėl kraujas tampa linkęs labiau sudaryti krešulius. Šie pokyčiai nėra patologija - tai fiziologinė nėščiųjų adaptacija. Padidintas polinkis kraujui krešėti, pirmiausia, yra apsauga gimdymo metu, siekiant sumažinti pogimdyminio kraujavimo (hemoragijos) riziką. Tačiau egziztuoja ir padidinto krešumo rizika - polinkis į trombozę. Hiperkoaguliacinė nėščiųjų būsena nuo 4 iki 50 kartų padidina veninės tromboembolijos (VTE) riziką. Nėščiosios, palyginti su nenėščiomis moterimis, turi didesnę giliųjų venų trombozės (GVT) ir plaučių embolijos (PE) riziką.

Kartais krešėjimo pokyčiai gali sąveikauti su kitomis ligomis, pavyzdžiui, preeklampsija, antifosfolipidiniu sindromu ar placentos nepakankamumu.

Nėštumo metu gali būti atliekami įvairūs kraujo krešėjimo sistemos tyrimai:

• Bendras hematologinis tyrimas (apimantis trombocitų skaičiaus nustatymą): Trombocitai atlieka svarbų vaidmenį pradiniame krešulio formavimęsi. Paprastai nėštumo metu trombocitų skaičius gali nežymiai sumažėti (dėl praskiedimo efekto, t. y. padidėjusio kraujo tūrio), tačiau vertės paprastai išlieka normos ribose.
• Protrombino laikas (PL) ir tarptautinis normalizuotas santykis (TNS, angl. INR): Šie parametrai vertina tam tikrų krešėjimo faktorių (išorinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio) veiklą. Nėštumo metu PL/TNS dažniausiai išlieka normos ribose, nors gali nežymiai sumažėti. Nėštumo metu padidėjęs PL/TNS gali parodyti kepenų funkcijos sutrikimus ar vitamino K stoką.
• Aktyvinto dalinio tromboplastino laikas (ADTL): ADTL vertina šiek tiek kitokių krešėjimo faktorių nei PL/TNS veiklą, atspindi vidinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio krešėjimo faktorių dalyvavimą. Nėštumo metu ADTL nežymiai sutrumpėja dėl padidėjusio krešėjimo faktorių kiekio.
• Fibrinogenas: Fibrinogenas - pagrindinis tirpus baltymas, kuris, veikiant kitam krešėjimo baltymui trombinui, virsta netirpiu fibrinu ir sudaro krešulio karkasą. Nėštumo metu fibrinogeno koncentracija reikšmingai padidėja (dažnai >4 g/l), ir tai yra laikoma normaliu fiziologiniu pokyčiu.
• D-dimerai: D-dimerai yra fibrino skaidymo produktas, kurio kiekis padidėja, kai organizme intensyviai formuojasi ir tirpsta krešuliai. Nėštumo metu D-dimerų koncentracija pamažu kyla ir gali viršyti įprastas normas, taikomas nenėščioms moterims. Todėl nėštumo metu D-dimerų tyrimo specifiškumas trombozės diagnostikai labai sumažėja.
• Antitrombinas, baltymas C, baltymas S: Tai natūralūs antikoaguliantai. Nėštumo metu baltymo S lygis sumažėja, kas laikoma normaliu reiškiniu.
• Specifiniai tyrimai trombofilijai nustatyti: Jei moteris turi padidėjusią trombozių riziką, gali būti skiriami genetiniai Leideno ir protrombino geno G20210A mutacijų, imunologiniai antifosfolipidinių antikūnų tyrimai.

Interpretuojant laboratorinius kraujo tyrimų rezultatus, svarbu atsižvelgti į fiziologinius pokyčius nėštumo metu. Nėščiųjų kraujo tyrimų normos (pamatiniai biologinių verčių intervalai) dažnai skiriasi nuo nenėščių suaugusių moterų normų.

Virškinimo sistema

Nėštumo metu sumažėja tulžies pūslės tonusas, todėl tirštėja tulžis ir sunkėja jos nutekėjimas į žarnyną. Auganti gimda stumia žarnyną į viršų ir į šoną (nes gimda fiziologiškai yra pakrypusi į dešinę).

Širdies ir kraujagyslių sistema

Nėštumo metu padidėja cirkuliuojančio kraujo kiekis moters organizme, dėl nėštumo hormonų sumažėja kraujagyslių sienelių tonusas, kurie dar labiau apsunkina veninę kraujotaką nėščiosios organizme. Nėštumui didėjant, vaisiaus pirmeigė dalis, galvutė, pradeda spausti dubens venas ir trikdo veninio kraujo ištekėjimą iš kojų.

Endokrininė sistema

Nėštumo metu didėja estrogenų kiekis, dėl šio hormono nėščiųjų dantenos būna hiperemiškos ir lengvai kraujuoja. Taip pat didėja AKTH (adenokortikotropinio hormono), antidiuretinio hormono, aldosterono, kortizolio ir kt. Nėštumo metu gali pasireikšti hiperpigmentacija - atsirasti ar išryškėti įvairios pigmentinės dėmės, dažniausiai ant veido, kaklo, pečių ir pilvo.

Kiti galimi nėštumo sutrikimai

Nėštumo metu gali pasireikšti įvairių sutrikimų, kuriuos svarbu žinoti ir laiku kreiptis į gydytoją.

• Nėščiųjų pykinimas ir vėmimas (NPV): Skiriamas lengvas, vidutinis ir sunkus NPV. Sunkus NPV gali sukelti dehidrataciją, elektrolitų disbalansą ir kitas komplikacijas.
• Preeklampsija ir eklampsija: Tai sunkios nėštumo komplikacijos, pasireiškiančios padidėjusiu kraujospūdžiu ir kitais simptomais.
• Negimdinis nėštumas: Tai būklė, kai apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi ir auga už gimdos ribų.
• Meteorizmas ir dirgliosios žarnos sindromas: Nėštumo metu gali sustiprėti šie virškinimo sutrikimai.
• Gastritas: Nėštumo metu gali pasireikšti gastrito simptomai.
• Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC): Tai kepenų liga, pasireiškianti odos niežuliu be pirminio odos pažeidimo požymių.
• Priešlaikinis gimdymas: Gimdymas iki 37 nėštumo savaitės.

Vaisiaus judesių stebėjimas

Nuo 18-20 nėštumo savaitės svarbu stebėti vaisiaus judesius. Patogiai atsigulus (rekomenduojama ant kairiojo šono), aplinkoje turi būti ramu, judesius sekti apie 30 min. (turi būti ne mažiau kaip 5 judesiai) 3 kartus per dieną. Jei per 30 min. vaisius nesujuda, tai sekite dar 30 min. Nuo 32-33 sav. žagsėjimas - tai ritmiškas, toje pačioje pilvo vietoje ir vienodais laiko tarpais pasikartojantis vaisiaus gunktelėjimas.

Nėščia moteris pajunta vaisiaus judesius 20- ąją pirmojo nėštumo savaitę, o kartotinio nėštumo - 18-ąją savaitę. Nuo 30-osios nėštumo savaitės galima aiškiai išskirti vaisiaus miego ir aktyvumo ciklus. Vaisiaus judesiai būna įvairūs: spardosi, verčiasi, sukasi, rąžosi, žagsi ir kt. Paskaičiuota, kad vaisius per vieną ciklą miega vidutiniškai apie 23 min. Vaisiaus judesiai skaičiuojami nuo 30-osios nėštumo savaitės. Gulėdama ant šono, nėščioji skaičiuoja visus vaisiaus judesius per 30 min. 1-3 kartus per dieną. Normalu, kai jų būna 5 ir daugiau. Kai judesių mažiau, skaičiuojama iki 1 val. Jei ir tada būna mažiau kaip 5 judesiai, reikia kreiptis į akušerę ar gydytoją.

Vertinimas. Vaisiaus judesių dažnis ir jų pobūdis atspindi vaisiaus būklę gimdoje. Aktyvūs judesiai rodo gerą būklę. Judesiai būna reti, silpni ar visai išnyksta dažniausiai dėl įvairių patologinių nėščiosios ar vaisiaus būklių, vaisiaus hipoksijos.

Gimdos dugno aukščio kreivė

Gimdos dugnas iškyla iš mažojo dubens virš gaktinės sąvaržos ir čiuopiamas per priekinę pilvo sieną nuo 12-os nėštumo savaitės. Visoms nėščiosioms gimdos dugno aukštis matuojamas nuo 18-20 nėštumo savaitės per kiekvieną apsilankymą.

Metodika. Ant nugaros gulinčiai nėščiajai centimetrine juostele matuojamas atstumas nuo gaktinės sąvaržos viršutinio krašto vidurio iki gimdos dugno pagal vaisiaus ašį. Matuojama kas 1-4 savaites.

Klinikinė testo interpretacija. Iš gimdos dugno aukščio kreivės galima spręsti apie vaisiaus augimą gimdoje:

• kai kreivė kyla greitai, įtariamas daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, didelis vaisius, gimdos navikas;
• kai gimdos dugnas kyla per lėtai (nepakankamai), įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas, oligohidramnionas, žuvęs vaisius;
• nustačius patologinę gimdos dugno aukščio kreivę, atliekamas ultragarsinis nėščiosios tyrimas;
• gimdos dugno aukščio kreivė gali būti įvertinta netiksliai, kai yra netaisyklinga vaisiaus padėtis gimdoje, gimdos navikai, nėščioji nutukusi.

20-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos, 24-ąją savaitę - siekia bambą, 28-ąją - esti per du pirštus virš jos. 36-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas siekia kardinę krūtinkaulio ataugą. Nėštumo pabaigoje gimdos dugno aukščio ir pilvo apimties (cm) sandauga rodo numatomą vaisiaus svorį (g).

Hormoninė diagnostika

Nėštumo laikotarpiu placenta ir vaisius gamina hormonus: chorioninį gonadotropiną, estrogenus, progesteroną, alfa fetoproteiną ir kt. Chorioninis gonadotropinas (hCG) pagal cheminę struktūrą - glikoproteidas, kurį pradeda gaminti sincitiotrofoblasto ląstelės po apvaisnto kiaušinėlio implantacijos. Didžiausia koncentracija motinos kraujyje - apie 60-ąją nėštumo dieną. Nuo 80-os dienos jo produkcija mažėja ir išlieka nedidelė iki nėštumo pabaigos. hCG skatina estrogenų sintezę placentoje, progesterono gamybą geltonkūnyje, hormonų steroidogenezę vaisiaus antinksčiuose, vaisiaus kiaušidžių raidą. Apie 10 proc. cirkuliuojančio hormono išsiskiria su šlapimu. Ankstyvieji nėštumo testai pagrįsti šio hormono nustatymu moters šlapime. Pirmuoju nėštumo trimestru jo kraujyje būna 40-60 mU/ml, o su šlapimu išsiskiria 3 000-40000 mU/ml. Sergant trofoblastine liga, Dauno liga hCG produkcija ryškiai padidėja.

PAPP-A (angl. pregnancy associated plasma protein-A) tai specifinis nėštumo glikoproteinas, kurį sintetina trofoblastas. Šis baltymas aptinkamas motinos serume nuo 28-os pastojimo dienos. Maža jo koncentracija nustatoma, kai vaisius serga Dauno liga ar kita trisomija.

Chorioninis gonadotropinas (hCG) ir su nėštumu susijęs plazmos proteinas A (PAPP-A) tiriami nuo 11-os nėštumo savaitės iki 13-os savaitės + 6 d. (dvigubas testas).

Estrogenai gaminami placentoje ir vaisiaus antinksčiuose. Jie sukelia fiziologinę gimdos raumenų hipertrofiją ir hiperplaziją, minkština gimdos kaklelį, veikia jungiamąjį audinį, pieno liaukas. Estriolio koncentracija nėštumo pabaigoje - 350-1900 ng/ml. Jis išsiskiria su šlapimu.

Progesteronas gaminamas placentoje. Šio hormono produkcija didėja nuo 9-osios iki 32-osios savaitės (10-100 kartų). Progesteronas svarbus kiaušinėlio implantacijai, mažina gimdos tonusą, skatina augti gimdą, vešėti pieno liaukas.

Alfa fetoproteinas (AFP) - glikoproteinas, gaminamas trynio maišelyje, o vėliau - vaisiaus kepenyse ir virškinimo trakte. Vaisiaus kraujyje ir vandenyse jo koncentracija didėja iki 13- osios nėštumo savaitės, vėliau mažėja. Motinos kraujyje alfa fetoproteino galima aptikti nuo 10-osios nėštumo savaitės, jo koncentracija didėja iki 32-osios nėštumo savaitės. Motinos kraujyje AFP koncentracija padidėja esant vaisiaus nervinio vamzdelio, virškinimo sistemos raidos ydų, daugiavaisiam nėštumui ir kt. Dauno liga sergančio vaisiaus kepenyse AFP sintezė sulėtėja. 14-21-ąją nėštumo savaitę gali būti atliekamas trigubas („triple“) testas: nustatoma chorioninio gonadotropino, estriolio ir alfa fetoproteino koncentracija motinos kraujyje. Biocheminė nėščiosios kraujo serumo žymenų tyrimas (dvigubas ir trigumas testai) naudojamas atrinkti nėščiąsias su padidinta rizika vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydoms, chromosominei patologijai, ypač Dauno ligai (jautrumas - 60-75 proc.). Joms atliekami invaziniai prenatalinės diagnostikos metodai.

Akušerinė echoskopija ir kiti tyrimai

Akušerinė echoskopija atliekama vaisiaus ir akušerinės patologijos, vaisiaus raidos ydų diagnostikai. Nėra duomenų apie žalingą diagnostinio ultragarso poveikį vaisiui. Jam kontraindikacijų nėra.

Ultragarsinė patikra

Nėščiosioms rekomenduojama atlikti 1-2 ultragarsinius tyrimus, jei nėra papildomų indikacijų. Moksliniais įrodymais pagrįstais duomenimis, ultragarsinis tyrimas antrąjį nėštumo trimestrą yra svarbus vaisiaus anomalijoms, nėštumo trukmei nustatyti, vaisiaus biometrijai atlikti. Ultragarsinio tyrimo vertė trečiuoju nėštumo trimestru yra diskutuotina. Lietuvoje ultragarsinė nėščiųjų patikra atliekama 18-20 savaitę.

Pirmojoje nėštumo pusėje, 16-20-ąją savaitę, nustatoma:

• nėštumo lokalizacija;
• daugiavaisis nėštumas;
• nėštumo laikas;
• nėštumo raida;
• apsigimimai;
• gimdos ir kiaušidžių navikai.

Antroje nėštumo pusėje, 32-34-ąją savaitę, nustatoma:

• vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas;
• vaisiaus biometrija, svoris;
• placentos lokalizacija, storis, sandara;
• vaisiaus vandenų tūris;
• apsigimimai;
• vaisiaus augimo sutrikimai;
• kraujavimas iš gimdos.

Papildomų ultragarsinių tyrimų nėštumo laikotarpiu indikacijos:

• kraujavimas iš gimdos;
• įtariamas negimdinis nėštumas;
• gimdos dydžio ir nėštumo laiko nesutapimas;
• gimdos anomalijos;
• gimdos ir kiaušidžių dariniai;
• nėštumas ir spiralė;
• daugiavaisis nėštumas;
• įtariamas žuvęs vaisius;
• įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas;
• įtariama vaisiaus hipoksija;
• netaisyklinga vaisiaus padėtis;
• polihidramnionas;
• oligohidramnionas;
• Rh izoimunizacija;
• invazinės procedūros (choriono biopsija, amniocentezė, kordocentezė);
• nepalanki genetinė anamnezė.

Metodika. Ultragarsinis tyrimas atliekamas realauslaiko režimu: pro pilvo sieną - naudojant sektorinį ar linijinį 3,5 mHz ir didesnio dažnio daviklį; pro makštį - naudojant 6,5-7,5 mHz daviklius. Pacientės paruošimas. Šlapimo pūslė turi būti pilna tiriant pro pilvo sieną - pirmąjį nėštumo trimestrą bei antrąjį ir trečiąjį trimestrą - vertinant gimdos kaklelį, įtariant placentos pirmavimą. Tiriant pro makštį, šlapimo pūslė turi būti tuščia.

Vertinimas. Echoskopija pirmuoju nėštumo trimestru:

• gemalinė pūslė (GS, angl. gestational sac): apvalios ar ovalios formos echonegatyvi struktūra; matoma nuo 4-osios nėštumo savaitės, 2 mm dydžio; sienelė 3 mm storio, ryškiai echopozityvi; didėja 1 mm per parą;
• trynio maišas: plonasienė cistinė struktūra tarp amniono ir choriono membranų; matoma nuo 4-5-osios nėštumo savaitės; dydis - 3-6 mm;
• embrionas (CRL, angl. crown-rump length): matomas nuo 5-osios nėštumo savaitės arba kai GS > 18 mm; auga 10 mm per savaitę; kai CRL > 5 mm, 6-ąją nėštumo savaitę matomas širdies plakimas (100-160 k./min.). Matuojant CRL, nėštumo laikas nustatomas 3-5 dienų tikslumu. Būtina įvertinti gimdą, gimdos kaklelį, kiaušides. Sprando raukšlės storis vertinamas 10-14-ąją nėštumo savaitę (norma < 3 mm).

Antrasis ir trečiasis nėštumo trimestrai. Atliekama vaisiaus biometrija:

• BPD (angl. diameter biparietalis) - tarpmomeninis matmuo;
• FO (angl. diameter frontooccipitalis) - pakaušio- kaktos matmuo;
• HC (angl. head circumference) - galvos apimtis;
• ABD (angl. diameter abdominalis) - pilvo matmuo;
• AC (angl. abdomen circumference) - pilvo apimtis;
• Fe (angl. femur) - šlaunikaulio ilgis.

Remiantis vaisiaus biometrijos duomenimis, nustatomas nėštumo laikas (tiksliausiai 18-20- ąją savaitę), apskaičiuojamas vaisiaus svoris.

Vertinama vaisiaus anatomija:

• galva - kaukolės kontūras, forma, vidurinė linija, skaidriosios pertvaros ertmė, gumburas, užpakalinė duobė;
• stuburas - sagitalinėje ir koronarinėje plokštumose;
• krūtinės ląsta;
• širdis - „keturių kamerų“ vaizdas;
• skrandžio pūslė;
• kepenys, blužnis;
• pilvo siena, virkštelės prisitvirtinimo vieta;
• inkstai;
• šlapimo pūslė;
• lyties organai;
• galūnės;
• virkštelės kraujagyslių skaičius.

Vertinama placentos lokalizacija, storis, sandara. Apskaičiuojamas vaisiaus vandenų indeksas, AFI amniotic fluid index, - vaisiaus vandenų „kišenių“, matuojamų centimetrais keturiose nėščiosios pilvo kvadrantuose, suma (norma - 8-20 cm). Vaisiaus vandenų tūris, AFV amniotic fluid volume, - vertinamas matuojant vertikaliai giliausią vandenų „kišenę“ (norma - 2-8 cm). Taip pat vertinama gimdos ir kiaušidžių struktūra, jų dariniai. Kai yra rizikos veiksnių, matuojamas gimdos kaklelio ilgis, vidinių gimdos kaklelio žiočių išsiplėtimas.

Kardiotokografija

Kardiotokografija (KTG) - tai vaisiaus širdies ritmo (kardiotachograma) ir gimdos aktyvumo (tokograma) registravimas. Dabar KTG yra plačiausiai naudojamas vaisiaus būklės tyrimo būdas.

Indikacijos kardiotokografijai nėštumo laikotarpiu:

• įtariama vaisiaus hipoksija;
• sulėtėjęs vaisiaus augimas;
• pernešiojimas;
• hipertenzinės nėščiųjų būklės;
• gresiantis priešlaikinis gimdymas;
• vaisiaus vandenų patologija;
• daugiavaisis nėštumas;
• diabetas;
• Rh izoimunizacija.

Indikacijos KTG gimdymo metu: vaisiaus būklei stebėti ir vertinti. KTG gali būti registruojama nuo 26-28-osios savaitės, tačiau daugiausia informacijos gaunama nuo 32-osios nėštumo savaitės.

Netiesioginė (išorinė) KTG registruojama ant šono gulinčiai nėščiajai, uždėjus kardiotokografo daviklius, registruojančius vaisiaus širdies ritmą ir gimdos susitraukimus. Vertinami vaisiaus širdies ritmo kitimai, susiję su gimdos susitraukimais. Jei nėra gimdos susitraukimų, tiriama 10-30 min., kol sulaukiama ne mažiau kaip 2 vaisiaus judesių. Vertinami vaisiaus širdies ritmo kitimai, susiję su vaisiaus judesiais. Tai nestresinis testas (žr. NST).

Klinikinė interpretacija. Pagrindiniai KTG elementai:

• bazinis dažnis - tai vyraujantis momentinis dažnis (norma - 110-150 k./min.):
• tachikardija - vaisiaus širdies ritmas dažnesnis kaip 150 k./min., ryški tachikardija - > 170 k./min. Ją sąlygoja prasidėjusi vaisiaus hipoksija, chorioamnionitas, motinos karščiavimas, vaistų (beta mimetikų) poveikis;
• bradikardija - vaisiaus širdies ritmas mažesnis kaip 100 k./min., trunkantis ilgiau kaip 3 min. Kai ritmas < 100 k./min., gali būti vaisiaus hipoksijos požymis, ypač kai sumažėjęs variabiliškumas;
• vaisiaus širdies ritmo variabiliškumas - tai momentinis širdies ritmo kitimas, apibūdinamas amplitude (10-25 k./min.) ir svyravimų dažniu (norma - 6-15 k./min.). Sumažėję svyravimų amplitudė ir svyravimų dažnis yra blogas prognozinis vaisiaus būklės požymis, rodantis progresuojančią hipoksiją;
• laikinieji širdies ritmo kitimai: akceleracija (padažnėjęs širdies ritmas), deceleracija (sulėtėjęs širdies ritmas). Jie atsiranda veikiant dirgikliams - vaisiaus judesiams ar gimdos susitraukimams. Jei vaisiaus širdis reaguoja į dirgiklius akceleracija, tai jo būklė gera. Deceleracija dažniausiai yra sutrikusios virkštelės (variabili deceleracija) ar placentos (vėlyvoji deceleracija) kraujotakos ir vaisiaus hipoksijos požymis. Ankstyvoji deceleracija būna dėl vaisiaus galvutės suspaudimo sąrėmių metu. Pasibaigus sąrėmiui, širdies ritmas normalizuojasi.

Amniocentezė

Amniocentezė - vandenmaišio punktavimas pro nėščiosios pilvo sieną kontroliuojant ultragarsu. Komplikacijų rizika: 0,5-1,0 proc. Procedūra gali būti atliekama ambulatoriškai.

Indikacijos:

• Rh izoimunizacija;
• vaisiaus plaučių brandumui vertinti;
• polihidramnionas;
• vaisiaus kariotipui nustatyti;
• įtariama intrauterinė infekcija;
• įtariamos vaisiaus medžiagų apykaitos ligos.

Kontraindikacijos:

• reguliari gimdymo veikla;
• infekcinės pilvo organų ligos.

Metodika. Amniocentezė atliekama nuo 14- 16-osios nėštumo savaitės stacionare ar ambulatoriškai. Tiriant ultragarsu, parenkama punkcijos vieta ir 20-22 G storio bei 9-15 cm ilgio adata su mandrenu įkišama į amniono ertmę nepažeidžiant placentos ir vaisiaus. Vietinė anestezija dažniausiai netaikoma. Tirti imama 15-30 ml vaisiaus vandenų. Diagnostinė amniocentezė kartojama po 7-14 dienų atsižvelgiant į indikacijas. Kai yra polihidramnionas, atliekama gydomoji amniocentezė. Su švirkštu ištraukiama vidutiniškai 500-1000 ml vaisiaus vandenų. Procedūra gali būti kartojama kas 1-3 dienas.

tags: #nestumas #tai #fiziologine #bukle

• Vaiko išmokos Lietuvoje
• Kaip pasirinkti kūdikių maistą
• Raminimas kūdikiui
• Daugiau apie Tado Gryno karjerą
• fysinis pasirengimas gimdymui