Tėvai, pastebėję nevalingus bet kurios vaiko veido dalies trūkčiojimą, padažnėjusį mirksėjimą, akių vartymą, traukomus pečius ir pan., labai sunerimsta. Nervinis tikas - tai greiti bei nevalingi pavieniai raumenų arba jų grupių susitraukimai, kurie gali kartotis nuo kelių iki keliasdešimties kartų per dieną. Paprastai nervinis tikas prasideda vaikui sulaukus 3-7 metų, nors dažniausiai pasireiškia apie septintus-dešimtus gyvenimo metus. Dažniau nerviniai tikai vargina berniukus.
Tikams būdinga banguojanti eiga - jie gali tęstis kelias dienas, savaites, arba nereguliariai, epizodiškai pasireikšti kelerius metus ar net visą gyvenimą. Būna savaiminių pablogėjimų (tikų padaugėja) ir pagerėjimų (sumažėja). Jie gali kuriam laikui visai išnykti (pvz., savaitei ar mėnesiui), po kiek laiko vėl atsirasti. Be to, vienus tikus gali pakeisti kiti, pvz., mirksėjimą - grimasavimas, kosčiojimą - šniurkščiojimas ir pan.

Tikas - tai nevalingas raumenų susitraukimas, apimantis tam tikrą raumenų grupę. Tai trumpas, greitas, staigus, pasikartojantis arba stereotipinis judesys. Tikai suvokiami kaip judesiai, kuriems sunku pasipriešinti, suvaldyti, tačiau iš tiesų sąmoningai juos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui, atkreipiant į juos dėmesį. Vaikas jaučia didžiulį poreikį atlikti judesį, kurį jis gali įvardyti kaip tempimą, veržimą ar spaudimą kažkurioje vietoje. Atlikus judesį vaikui labai palengvėja, panašiai kaip pasikasius niežtinčią vietą. Deja, tikus galima suvaldyti tik trumpam ir tik didelėmis valios pastangomis.
Tikus aktyvina stiprios emocijos, nuovargis, o slopina atsipalaidavimas ir susitelkimas (pvz., grojimas instrumentu, vairavimas), miegas, nors ir jo metu dar gali būti tikų. Tikai, ilgai slopinami dieną, atlėgsta ilsintis. Nors sutrikimas retai pasireiškia miego metu, kai kurie duomenys rodo, kad miego metu tikai vis dėlto gali pasireikšti, nors ir būna retesni ir mažiau intensyvūs.
Tikai skirstomi į motorinius (kai stebimas nevalingas judesys) ir garsinius (kai skleidžiami nevalingi garsai). Jie gali būti paprastieji ir kompleksiniai.
Nevalingai ir staigiai susitraukiant veido, galūnių ar liemens raumenims, atitinkamoje kūno vietoje kyla judesys. Motoriniai tikai gali būti labai įvairūs. Dažniausiai jie prasideda galvos ir kaklo srityje, bet gali pasireikšti ir kitose kūno dalyse.

Nevalingus garsus vaikas skleidžia, kai susitraukia kalbos raumenų grupė. Labai dažnai garsiniai tikai nėra laikomi problema, todėl į juos nekreipiama dėmesio.
Būna, kai vaikui pasireiškia ir motorinis, ir balsinis tikas. Šis sutrikimas kur kas retesnis, vadinamas Tourette sindromu. Tourette sindromas yra sunkiausia tiko forma - tai kombinuoti balso ir daugybiniai judesių tikai. Jis diagnozuojamas, kai pasireiškia du ir daugiau motorinių tikų ir bent vienas vokalinis tikas, trunkantys ilgiau nei vienus metus, prasidėję iki 18 metų amžiaus.
Tourette sindromas yra nulemtas genetiškai ir juo dažniau serga berniukai nei mergaitės. Jis kamuoja maždaug 1 proc. mokyklinio amžiaus berniukų ir 0,1 proc. mergaičių. Ryškiausiai tikai pasireiškia maždaug 9-11 metų vaikams.
Pagal trukmę tikai skirstomi į:
Žemiau pateiktoje lentelėje rasite apibendrintą informaciją apie tikų rūšis ir jų pavyzdžius:
| Tikų rūšis | Apibrėžimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Paprastieji motoriniai | Trumpi, betiksliai, staigūs judesių fragmentai, apimantys vieną raumenų grupę. | Mirksėjimas, grimasavimas, akių vartymas, lūpų laižymas, nosies raukymas, kaklo pasukimas, gūžčiojimas pečiais. |
| Kompleksiniai motoriniai | Ilgesni, apima daugiau raumenų grupių, gali priminti tikslingus judesius. | Kūno trankymas, drabužių kramtymas/tampymas, gnaibymasis, spardymasis, šokinėjimas, daiktų uostymas/mėtymas. |
| Paprastieji vokaliniai | Greiti, beprasmiai garsai, susiję su kalbos raumenų grupės susitraukimu. | Kosčiojimas, krenkštimas, šnarpštimas, kriuksėjimas, atsidusimas, žagsėjimas, garsus kvėpavimas, prunkštimas. |
| Kompleksiniai vokaliniai | Skiemenų, žodžių ar ištisų frazių, keistų žodžių sekų kartojimas. | Palilalija (savų žodžių kartojimas), echolalija (svetimų žodžių kartojimas), koprolalija (keiksmažodžiai). |
Nervinių tikų kilmė šiandien dar nėra visai aiški. Manoma, kad tikų priežastys yra daugialypės ir apima genetinius, neurobiologinius, psichologinius ir aplinkos veiksnius.
Daugeliu atvejų nervinis tikas yra paveldimas. Neretai išsiaiškinama, kad panašių atvejų būta giminėje, todėl manoma, jog paveldimumas ir genetiniai veiksniai vaidina didelį vaidmenį. Jei tėvai kentėjo nuo nervinio tiko, vaikams paveldėti šį sutrikimą - 50 proc. tikimybė. Gimsta brolis, tėvai keičia butą, reikia eiti į darželį - visa tai permainos, stresai, kurie ir gali sukelti tiką.
Manoma, kad pagrindinis veiksnys - vaiko patiriamas stresas. Labai dažnai nervinis tikas prasideda po kokio nors svarbaus, nemažai įtampos sukėlusio įvykio, pavyzdžiui, pradėjus lankyti mokyklą, po tėvų skyrybų, išsikrausčius gyventi į kitą vietą ir pan. Neretai tikų atsiradimas siejamas su darželio (mokyklos) lankymo pradžia, išgąsčiu, tėvų konfliktais ar išvykimu. Antra vertus, yra ir tokių tikų, kurie daugiau pasireiškia esant ramybės būsenai, pavyzdžiui, kai vaikas nuobodžiauja. Tikai paūmėja patyrus stresą ar susijaudinus, atsipalaidavus po sunkaus fizinio krūvio, nuobodžiaujant, žiūrint televizorių, pervargus, perkaitus, vartojant tam tikrus vaistus, kofeiną ir kitus stimuliatorius.
Manoma, kad kai kurios smegenų dalys gamina per daug nervų galūnes dirginančių medžiagų. Tikai yra susiję su ekstrapiramidinės sistemos sutrikimu. Tourette sindromo patofiziologija iki šiol nėra gerai žinoma, tačiau paprastai tikai siejami su pamato branduolių anomalijomis, ypač su dryžuotojo branduolio GABA-erginių neuronų disfunkcija, lemiančia dopamino perteklių.
Nervinius tikus turintys vaikai neretai turi emocinių arba psichikos bėdų, yra patyrę smarkių išgyvenimų, nerimą. Iki 80 proc. Tourette sindromo atvejų kartu pasireiškia įvairios gretutinės patologijos. Dažniausi ir vaikams, ir suaugusiems pacientams yra dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas. Po jo seka obsesinis kompulsinis sutrikimas, pykčio kontrolės problemos, miego, mokymosi, nuotaikos, nerimo, elgesio sutrikimai ir opozicinio nepaklusnumo sindromas. Rečiau pasitaiko impulsyvus ar savęs žalojimo elgesys, autizmo spektro sutrikimai. Komorbidiškumas dažnai lemia didesnį gyvenimo kokybės sutrikdymą nei patys tikai ar Tourette sindromas.
Mikčiojimas - tai tam tikri pasikartojančių balsių arba užsikirtusio garso protrūkiai. Jis priskiriamas prie kalbos sutrikimų, bet savo prigimtimi yra artimas motoriniams tikams. Neretai mikčiojantiems vaikams būdingi ir tikai. Mikčioti vaikas pradeda dažniausiai tarp 3-4 m., o tikai prasideda vėliau, 5-10 m. Daugeliui vaikų apskritai jokio mikčiojimo gydymo nereikia, nes praeina savaime. Tai vadinama fiziologiniu mikčiojimu. Jeigu kartu pasireiškia ir tikai, mikčiojimą galima gydyti taip, kaip tikus. Su mikčiojančiais vaikais dažniausiai dirba logopedai, o jeigu kartu atsiranda ir tikų, būtina kreiptis į neurologą.
Svarbu atskirti mikčiojančių vaikų, bandančių suvaldyti mikčiojimą, daromas veido grimasas, kurios yra valingi judesiai, nuo nevalingų tikų. Mikčiojimas sukelia vaikui emocinę įtampą ir reikia, kad tėvai tai suvoktų.
Nėra jokių specifinių tyrimų, patvirtinančių tikų diagnozę. Gydytojas gali rekomenduoti kai kuriuos tyrimus, siekdamas paneigti ir atmesti kitų ligų įtarimus. Pirmiausia vaikas siunčiamas pasikonsultuoti pas tą gydytoją, kuris „kuruoja“ trūkčiojantį organą. Pavyzdžiui, jei vaikui trūkčioja akys, jis siunčiamas pas okulistą - kad šis ištirtų, ar vaikutis mirkčioja ne dėl akių ligos. Tik tada, kai kiti gydytojai neranda ligos, vaikas siunčiamas pas neurologą.
Renkant anamnezę, svarbu pasižymėti pirmųjų tikų išsivystymo laiką, jų kaitą bėgant laikui ir amžių, kai tikai buvo ryškiausi. Pacientas ar jo tėvai išklausinėjami apie galimas sąsajas su gerklės, ausų infekcijomis (dėl galimo PANDAS sindromo). Taip pat svarbu išsiaiškinti apie pirmosios eilės giminaičių tikus, obsesinį kompulsinį ar dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingą elgesį.
Tikų sunkumui įvertinti naudojamos įvairios skalės, pavyzdžiui, Jeilo globalinio tikų sunkumo skalė (angl. Yale Global Tic Severity Scale), kuri užpildoma apie 20 min., o pildančiam asmeniui reikia apmokymo. Ši skalė gerai validizuota ir atitinka kitų skalių įvertinimus.
Bendroji fizinė ir specializuota neurologinė apžiūra yra privaloma ištyrimo dalis diagnozuojant tikus - ji gali padėti atmesti grėsmingas ar progresuojančias neurologines ligas.
Tikai nėra vienintelė nevalingų judesių rūšis. Juos reikia atskirti nuo kitų hiperkinetinių ir psichogeninių judėjimo sutrikimų:

Pirminių tikų sutrikimų sunkumas labai įvairus. Daugeliui pacientų tikai nesukelia ryškesnės negalios, todėl jie retai kreipiasi į medikus. Beveik visi vaikai pasveiksta savaime, todėl gydymas nėra būtinas. Daugumai vaikų tikai savaime baigiasi sulaukus paauglystės - pasveiksta apie 90 proc. vaikų, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo gydomi, ar ne. Tačiau kiekvienu atveju dėl gydymo priimamas individualus sprendimas, atsižvelgiant į vaiko ir tėvų poreikius, ypač jei tikai labai išreikšti ar gluminantys, sutrikdo įprastą šeimos gyvenimo ritmą, arba jei vaikas labai jautrus ir stresas akivaizdžiai pablogina būklę.
Gydymas pirmiausia remiasi psichologiniu paciento ir jo šeimos švietimu: kokia yra natūrali ligos eiga, kokie veiksniai gali palengvinti arba pabloginti tikus, kokie nemotoriniai simptomai gali išsivystyti. Edukacija didina simptomų toleranciją ir mažina jų sukeliamą stresą. Vaikui reikia paaiškinti apie jo sutrikimą jam suprantama kalba - tai padės pritaikyti susitvarkymo su problema strategijas, įgalins vaiką apie tai paaiškinti bendraklasiams ir mokytojams. Labai svarbu suprasti, kad vaikai labai išgyvena dėl tikų, tad tėvų pareiga - palaikyti ir nuraminti vaiką, o ne barti ar drausminti.
Būtina įsigilinti į konkretų atvejį ir kiekvienam sutrikimą turinčiam vaikui skirti kompleksinį gydymą: sureguliuoti dienotvarkę, miego ir poilsio režimą, mitybą, numatyti pakankamą fizinį krūvį, parinkti tinkamas saviraiškos ir kūrybos veiklas. Rekomenduojama mažinti laiką televizijos laidoms žiūrėti ir žaisti kompiuteriu, ypač vengti įtampos, smurtinių, gąsdinančių laidų, filmų, žaidimų. Tikai mažiau vargina vaiką, kai jis išsimiegojęs, pailsėjęs, užsiėmęs įdomia, mėgstama protine ar fizine veikla. Aplinkiniams svarbu kurti vaiko poreikius atitinkančią aplinką, vengti psichosocialinių stresorių. Grupės ar prisijungimas prie savanoriškos organizacijos, vienijančios sergančiuosius Tourette sindromu, taip pat gali būti naudingas.

Virdulio metafora vaizdžiai apibūdina tikų formavimosi emocines priežastis. Kiekvienam žmogui kasdien kyla įvairių emocijų - džiaugsmo, pykčio, liūdesio, nusivylimo, nepasitenkinimo, susierzinimo. Kai yra pakankamai tinkamų būdų nuolat besikaupiančias emocijas išreikšti, išleisti, tada jos pasišalina, nes neslopinamos, jų nebelieka, tad ir nekuria įtampos. Jei tas „vožtuvas“ uždaromas, besikaupiantys garai, neturėdami per kur prasiveržti, ima kilnoti dangtį, kas primena raumenų trūkčiojimus. Todėl visi gydymo būdai, skirti emocijoms, jausmams pažinti ir išreikšti, yra veiksmingi ir reikalingi tikų atvejais. Tikų turintys vaikai dažnai būna ramūs, stengiasi viską daryti tvarkingai, nepriekaištingai. Juos reikia padrąsinti būti laisvesnius, leisti sau klysti, dūkti, piešti makaliūziškai, dainuoti, groti, šokti laisvai, improvizuoti.
Kartais vaikai siunčiami į psichologo konsultaciją. Beje, neretai jos prireikia ir tėvams, ypač jei šeimoje yra tarpusavio santykių ar kitų problemų. Labai tinka žaidimų, dailės, muzikos terapija, kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimai. Tais atvejais, jei tikai yra lėtiniai arba vaikas juos jaučia ir dėl jų smarkiai kenčia, rekomenduojama prašyti vaiko tyčia atlikti kuo daugiau tikų (judesių ir/arba garsų), kol pavargsta, o kartu ir geriau juos pajaučia, mokosi suvaldyti. Manoma, kad tada gali sumažėti tikų poreikis, vaikas išmoks juos reguliuoti. Vaikas skatinamas kalbėtis apie tikus, natūraliai į juos reaguoti, pasidalyti savo pojūčiais ir išgyvenimais.
Kompleksinių, lėtinių tikų atvejais rekomenduojama netinkamus ir aplinkinių dėmesį labai patraukiančius staigius, stiprius tikus išmokti modifikuoti, pavyzdžiui, užbaigti netinkamą judesį ar nevalingai ištartą garsą socialinėms aplinkybėms derančiu priimtinesniu, tinkamesniu, įprastesniu judesiu ar garsu. Pavyzdžiui, staiga netikėtai pakeltą ranką lėtai ir ramiai nuleisti žemyn, lyg būtų norėta persibraukti ranka plaukus ar pasitaisyti drabužį.
Tais atvejais, jei tikai labai stiprūs, lėtiniai, kelia diskomfortą, sutrikdo įprastą gyvenimą ar sukelia fizines pasekmes (skausmą, sužeidimus), kartais gydoma ir vaistais. Specifinio vaisto, slopinančio tikus, nėra. Skiriama raminamųjų preparatų, o atitinkamą vaistą ir jo dozę parenka gydytojas neurologas. Gydymas pradedamas nuo švelnesnių žolinių preparatų („Notta”, „Sedalia”), jei nesulaukiama jokio efekto, skiriama stipriau veikiančių vaistų (trankseno, tiapridalio ir kt.). Tačiau šiuolaikinė medicina pripažįsta, kad padeda tik neuroleptikai. Sunkiausių, lėtinių tikų atvejais gali būti naudingos tarpusavio paramos grupės paaugliams ir jų tėvams.
