Nerijos Putinaitės biografija ir įžvalgos apie sovietmečio nostalgiją
Nerija Putinaitė, gimusi 1971 m. gegužės 19 d. Tauragėje, yra žymi lietuvių filosofė ir kultūros istorikė. Ji yra mokslų daktarė (hum.).
Išsilavinimas ir akademinė karjera
1978-1989 m. Nerija Putinaitė mokėsi Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau, 1989-1996 m., studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kur baigė filosofijos studijas ir įgijo filosofijos bakalauro bei magistro laipsnius. 1996-2000 m. ji buvo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto (dabar Kultūros, filosofijos ir meno institutas) doktorantė, o 2000-2004 m. dirbo mokslo darbuotoja.
Nuo 1997 m. iki 2004 m. Nerija Putinaitė ėjo Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Etikos katedros lektorės pareigas, o nuo 2004 m. tapo docente. Be to, ji stažavo Marburgo, Greifswaldo, Tübingeno ir Poitiers universitetuose.
Politinė ir visuomeninė veikla
Nerija Putinaitė aktyviai dalyvavo ir politiniame bei visuomeniniame gyvenime. 2004-2006 m. ji dirbo LR prezidento patarėjos pavaduotoja, o 2006-2008 m. buvo LR prezidento Valdo Adamkaus patarėja studijų ir mokslo klausimais. Vėliau, 2008-2012 m., ėjo LR švietimo ir mokslo viceministrės pareigas, atsakingos už studijas ir mokslą.
Svarbiausi veikalai ir mokslinių tyrimų kryptys
Nerija Putinaitė yra daugelio mokslinių publikacijų autorė. Tarp svarbiausių jos veikalų išskiriami:
- „Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija“ (2004)
- „Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a.“ (2004)
- „Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“ (2007)
- „Trys lietuviškosios europos: Tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje“ (2014)
Jos mokslinių interesų sritys apima įvairius filosofijos, kultūros istorijos ir šiuolaikinės visuomenės procesų aspektus. Publikacijos, kuriose ji gilinosi į specifines temas, yra:
- „Teisingumas I. Kanto praktinės filosofijos teologijoje“
- „Dieviškasis teisingumas I. Kanto filosofijoje“
- „Pareiga, patologija ir intersubjektyvumo galimybė I. Kanto vėlyvojoje filosofijoje“
- „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje: Prasmės, ritualai, simboliai, jausmai“
- „Sovietizuota mirtis: Memento vivere Lietuvos TSR laidotuvių vainikų užrašuose“
- „Liaudies buities muziejaus steigimas: Lietuviškoji "rezistencija" ar sovietinis standartas“
- „Trėmimų ir represijų randai: kaip traumos perrašė Lietuvos istoriją ir formavo ateities kartas?“
Įžvalgos apie sovietmečio nostalgiją
Nerija Putinaitė aktyviai dalyvauja viešose diskusijose ir debatuose, analizuodama sudėtingus Lietuvos istorijos ir tapatybės klausimus. Vienas iš tokių yra sovietmečio nostalgijos reiškinys. „Žinių radijo“ laidos „Mokslo dvikova“ vedėjas Lukas Oželis ir Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė kartu su Nerija Putinaite aptarė, kaip reikėtų suprasti šią nostalgiją ir kaip totalitarinis režimas formavo prisirišimą sovietinei sistemai.
Nostalgija kaip reakcija į pokyčius
Nerija Putinaitė, kalbėdama apie nostalgiją sovietmečiui, iš dalies sutinka su Ainės Ramonaitės pozicija ir iš dalies ginčijasi. Ji atkreipia dėmesį, kad Vakarų visuomenėse taip pat kalbama apie nostalgijos reiškinį. Pasak jos, nostalgija yra reakcija į labai greitus pokyčius. Technologinė pažanga labai stipriai paveikė žmonių kasdienybę per pastaruosius dešimtmečius ir būtent tuo metu sustiprėjo nostalgijos reiškinys. Ji teigia, kad tai yra būdas atsiriboti nuo tikrovės, rasti sau tokią saugią erdvę, kurioje žmogus kažkaip galėtų išgyventi dabartį. Lietuvoje buvo patirta be galo greita transformacija ir milžiniški pokyčiai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kiek daug pokyčių įvyko ir iki šiol tęsiasi, nostalgijos galbūt net per mažai. Nerija Putinaitė pabrėžia, kad nostalgija vienaip ar kitaip susijusi su dabartimi.
„Mokslo dvikova“: Kodėl dalis visuomenės vis dar jaučia nostalgiją sovietmečiui?
Lietuvos ir Rusijos nostalgijos skirtumai
Lyginant Rusijos ir Lietuvos visuomenių patirtis, Nerija Putinaitė paminėjo, kad tai, kas Lietuvoje ir Rusijoje atrodo kaip nostalgija, yra radikaliai skirtingi dalykai. Rusai iš tikrųjų turi nostalgiją būtent autoritariniam režimui, kuri pasireiškia noru atstatyti tai, kas buvo. Tai yra ypač naudinga propagandai. Ji išskiria reflektuojamąją nostalgiją, kuomet suvokiama, kad praeities laikai jau praėjo, ir restauracinę nostalgiją, kuri dabar yra įsukta į viešąjį diskursą Rusijoje. Restauracinės nostalgijos būta ir anksčiau, nes nemaža dalis Rusijos visuomenės Sovietų Sąjungos griūtį supranta kaip tam tikrą katastrofą. Nerija Putinaitė mato Lietuvoje kasdienybės nostalgiją, to įprasto saugumo, stabilumo ilgesį, kuri iš dalies primena ir vakarietišką nostalgiją, kai žmonės ilgisi tų laikų, kai viskas buvo stabilu ir nereikėjo baimintis dėl darbo praradimo. Ji nemato didelio pavojaus, nors pripažįsta, kad Lietuvoje yra nedidelė grupelė žmonių, kurie norėtų Sovietų Sąjungos atstatymo, tačiau ji nedaro didelės įtakos visuomenės bendram paveikslui. Tačiau ji įspėja, kad bet kuris nepasitenkinimas gali būti išnaudojamas ir politizuojamas.
Kultūriniai ištekliai ir asmeninė atsakomybė
Diskusijoje su Aine Ramonaite, Nerija Putinaitė atkreipė dėmesį į kultūrinių išteklių vaidmenį. Ji teigė, kad sovietmetis nemokė žmonių savarankiškumo. Jis orumą koncentravo į tam tikrus dalykus, siejo, kad jeigu į tave visuomenė ir valdžia su pagarba nežiūri, garbės raštais neapdovanoja, tai tavęs nevertina. Tai suformavo tokį žmogų, kuris manė, kad valstybė yra atsakinga už jo sėkmę gyvenime ir kad jo gyvenimas gali žlugti nuo labai mažai priklausančių nuo jo atsakomybių. Šie silpni kultūriniai ištekliai, pasak jos, neatlaikė milžiniškos transformacijos. Jeigu žmonės ir po 25 metų, nuo 2000 m. kai didžioji transformacija buvo pasibaigusi, iki šiol jaučia nuoskaudą, kad jiems kažkas blogo padarė, tai Nerija Putinaitė tai mato kaip asmenybės nebrandos dalyką. Ji pabrėžia atsparumo įvairioms įtakoms, pokyčiams ir visuomenių reakcijoms svarbą. Būtent tie kultūriniai ištekliai, žmogaus individuali atsakomybė ir individualus požiūris yra esminiai. Politikams transformacijos pradžioje, anot jos, nebuvo lengva, nes jie patys buvo sovietiniai žmonės. Nerija Putinaitė tiki, kad kalbėjimas apie atsparumą padės, nes žmogų, neturintį kultūrinių ir socialinių išteklių, gali sužlugdyti net menkiausias pokytis, ir jis gali visą gyvenimą ant to sužlugdymo kabintis, kaltindamas valdžią. Ji pabrėžia, kad tai, kaip žmonės dorojasi su situacijomis, priklauso ir nuo jų asmeninės atsakomybės, ne viskas priklauso nuo valdžios.
Režimo pastangos formuoti prisirišimą
Kalbant apie prisirišimą prie režimo, Nerija Putinaitė pažymėjo, kad buvo naudojamos lojalumo praktikos, tačiau didžiausias dalykas buvo tai, kad žmonės buvo skatinami atsisakyti savo savarankiškos iniciatyvos ir negalvoti savarankiškai. Bet koks savarankiškas pakrutėjimas buvo įsivaizduojamas kaip priešprieša režimui.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
