Pasakojimai apie kaimą ir gimtines
Kaimas ir gimtinė - tai vietos, kurios dažnai tampa neatskiriama mūsų tapatybės dalimi, šaltiniu, iš kurio semiamės stiprybės ir prisiminimų. Nors laikas bėga, o pasaulis keičiasi, šios vietos išlieka svarbios, įkvėpdamos mus puoselėti savo istoriją ir dalintis ja su kitais.
Pozingiai: Istorijos išsaugojimas ateities kartoms
Pozingių kaime, kuriame telkšo apie dešimt sodybų, gyvena žmonės, neabejingi savo krašto istorijai. Vienas iš jų - Arnoldas Ubys, gimęs ir augęs šiame kaime, vėliau studijavęs Vilniuje, dirbęs sostinėje, o galiausiai grįžęs į gimtinę, kad išsaugotų jos istoriją ateities kartoms. Jo pastangos ypatingai svarbios, mat pasakojimai apie kaimą ir gimtines atskleidžia ne tik praeitį, bet ir formuoja dabartį.
„Bet koks nukrypimas nuo istorinių faktų jam neduoda ramybės“, - sako apie Arnolą jo artimieji. Jo namų sienas puošia ne tik jo paties tapyti paveikslai, bet ir istorinės detalės. Vienas iš seniausių pastatų Pozingiuose - buvusi pradinė mokykla, įkurta 1800 m. Deja, jos likimas liūdnas - uždarius mokyklą, pastatas nyksta, nors jame kadaise glaudėsi klasė ir mokytojo butas. 1950 m. mokytojauti čia apsigyveno J. Ubių sūnus Arnoldas. Ubiai pasakojo, kad apsilankiusi pirmojo mokyklos mokytojo anūkė padovanojo mokyklos paveikslą, nupieštą pagal prieškario fotografiją. Pasak A. Melioracijos vajus sovietmečiu iš šio kaimo iškeldino nemažai gyventojų, nugriovė daug pastatų. Deja, kaimo sugrąžinti į praeities vėžes nebeįmanoma. Galima tik užfiksuoti jo istoriją ir palikti ateities kartoms. Tam ir pasiryžęs A. Ubys, turintis medžiagos apie gimtojo krašto istoriją ir seną žemėlapį.
„Reikia bendrauti su istorikais, lankytis muziejuose, o gal Vokietijos archyvuose ieškoti istorinės medžiagos“, - kalbėjo pozingiškis. Jo pastangos neapsiriboja tik istoriniais faktais - jis stengiasi atgaivinti ir paties kaimo pavadinimą, kurį, pasak jo, norėjo matyti ir jo mama Erna. Jis taip pat stebisi, kad pagrindinis kaimo keliukas pavadintas Santaros gatve, o ne Pozingiuose. Lina ir Arnoldas Ubiai - meniškos sielos žmonės. Jų namų sienas puošia pačių tapyti paveikslai.
Kaimo turizmas ir patriotiškumas: Broniaus Juzelskio idėjos
Kitame Lietuvos kampelyje, netoli Kupiškio, yra kaimas, kuriame kiemus ištisus metus puošia Lietuvos trispalvės. Šios idėjos autorius - Bronius Juzelskis, kuris, būdamas 15 metų išvykęs mokytis į Vilnių, jautė nostalgiją gimtinei. Apie 2005-2006 metus jis grįžo ir pradėjo atnaujinti sodybą. Pirmasis statinys - šimtametė pirtelė prie Juodonio tvenkinio. Kai atvažiuodavo draugai, visiems labai patikdavo čia leisti laiką, todėl kilo mintis įkurti kaimo turizmo sodybą.
„Buvau ir esu patriotas, todėl norėjau kažką išskirtinio padaryti“, - teigė Bronius. Jis pastebėjo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik prie kiekvieno namo yra iškelta vėliava. Idėjos įgyvendinimas truko kelerius metus, nes žmonėms reikėjo priprasti prie šios minties. Bronius nupirko kelias vėliavas ir pasiūlė kaimynams ne tik jas padovanoti, bet ir įrengti stovus. „Stebėjau, kaip žmonės reaguos į mano pasiūlymą“, - sakė jis. Taip ant visų 22 kaimo namų suplevėsavo vėliavos. Bronius rūpinasi vėliavų atnaujinimu pavasarį, pirkdamas ir dalindamas naujas.
Be to, Bronius rodė išskirtinį rūpestį kaimo keliuku, dešimt metų laistydamas jį druskos tirpalu, kad nedulkėtų. Tai buvo ypač svarbu, nes į kaimą atvykdavo ekskursijos. Kai Rokiškio rajono meras apsilankė kaime, gyventojai išsakė norą turėti asfaltą.
Bronius Juzelskis taip pat prisidėjo prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms ir kasmet stato inkilus, kuriuos puošia Lietuvos vėliavos spalvos. „Mes turime sudarę savotišką susitarimą su paukšteliais: jie gauna namus, o mes ramybę, nes kaime nėra nė vieno uodo“, - juokauja jis.
„Gimtinė: mirę kaimai ir žmonių likimai“: Aldonos Apanskaitės-Karkauskienės knyga
Aldona Apanskaitė-Karkauskienė, kilusi iš Debeikių krašto, Kauno pakraštyje gyvenanti mokytoja, po penkerių intensyvaus darbo metų jaučia atlikusi vieną svarbiausių gyvenimo misijų. Ji parašė knygą „GIMTINĖ: mirę kaimai ir žmonių likimai: Apanskų giminės istorija“. Knygos autorė pasirinko 21 sodžių ir 4 buvusius dvarelius, siekdama įamžinti tai, kas buvo, bet jau nebėra.
„Prisiminimas to, kas buvo, kas dar išliko atmintyje ir širdyje, ir buvo ta paskata, privertusi mane imtis plunksnos“, - sako Aldona. Jos gimtasis Stalėriškis tapo knygos išskyros tašku. Knygos įžangoje autorė prisipažįsta, kad pirmoji kelionė į gimtinę po poros dešimtmečių buvo tarsi dūris į širdį - neberado nei savo namų, nei kaimynų sodybų, nei kelio. „Klaidžiojau, nei ko pasiklausti, nei su kuo pabendrauti - aplinkui vien tik šabakštynai“, - prisimena ji.
Paskatino ją imtis darbo ir brolis Stasys, kuris kolūkių laikais išvagojo šių sodžių laukus, bei sesuo Bronislava, vaizdingai pasakojusi apie ankstesnius laikus. Knyga apima XX amžiaus Stalėriškio ir aplinkinių sodžių gyvenimo mozaiką, surinktą iš beveik dviejų šimtų pašnekintų kraštiečių atsiminimų. Knygą praturtino ir kitų žmonių darbai, pavyzdžiui, fotografo Algio Pranckevičiaus nuotraukos, Leonoros Apanskienės piešiniai, dr. Algirdo Banio knygos apie Kilėviškių sodžių.
Aldona laikosi nuostatos, kad kiekvienas žmogus yra svarbus, todėl stengėsi nė vieno sodiečio nepražiopsoti. Ji taip pat pabrėžia, kad kiekvienas žmogus privalo žinoti savo šaknis, nes kitaip pilnai nesuvoksime ir pačios tautos šaknų. Knyga dedikuota Stalėriškio ir gretimų sodžių ūkininkams, kurių darbas įamžintas dirvonuose.
Kiaukai: Paminklai praeičiai ir gyventojų prisiminimai
Kiaukų kaimas, įsikūręs dešiniajame Akmenos krante, kadaise buvo daugelio sodybų ir gyventojų namai. Nors šiandien kaimas pasikeitęs, gyventojų entuziastų dėka išsaugoma jo istorija. Buvusios Kiaukų pradinės mokyklos vietoje pastatytas Atminimo akmuo, skirtas mokyklai ir jos įkūrėjui A. Račkauskui atminti. 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo atidengtas paminklas.
„Žmogaus gyvenimas - tarsi upė, kuri turi savo ištakas, seklumas ir gilias vietas, kol galop pasiekia plačiuosius vandenis“, - rašoma apie kaimo istoriją. Ilgą laiką veikusi Kiaukų pradinė mokykla suteikė rašymo ir skaitymo pradžiamokslį daugybei vaikų. Kraštiečių pastangomis, buvusios mokyklos vietoje pastatytas Atminimo akmuo. Taip pat pastatytas koplytstulpis, primenantis kadaise stovėjusį prie keliuko.
Istorija apie Kiaukų kaimą atskleidžia ne tik mokyklos istoriją, bet ir gyventojų likimus. Yra išlikusių žinių apie Kiaukų valdos laikytojus, pradinės mokyklos mokytojus ir jų darbus. Juozo Noreikos atsiminimai apie Kiaukus ir apylinkės gyventojus suteikia vertingos informacijos apie praeitį. Jie pasakoja apie tarpukario mokytojus, tokius kaip Albinas Monstvilas, Pranė Petrauskaitė, Antanina Bagočiūnaitė Jurevičienė, Ona Tamašauskaitė. Taip pat minima mokytojo Antano Račkausko istorija, jo trėmimas į Sibirą ir grįžimas į Lietuvą. Jo prisiminimuose yra ir tremtyje darytų nuotraukų.
Kristina Macikaitė Paliutienė, buvusios Kiaukų pradinės mokyklos įkūrėjo A. Račkausko mokinės palikuonė, inicijavo Kryžiaus statybą Dajorų-Macikų sodybos vietoje. Taip pat minimas kunigas Darius Trijonis, kilęs iš Kiaukų krašto, pasirinkęs kunigystės kelią ir studijavęs Romoje.
Svirnai: Bendruomenės stiprybė ir grožio puoselėjimas
Svirnų kaimas Anykščių rajone yra pavyzdys, kaip bendruomenė gali puoselėti savo aplinką ir kurti grožį. „Kaimo žmonės ne tik augina duoną, bet ir kuria grožį“, - rašoma apie Svirnus. Kiekvienais metais kaimo sodybos tampa vis gražesnės, šeimininkai stato mažosios architektūros elementus, sodina medžius ir gėles.
Svirniečiai visą širdį atiduoda savo žemei, kaimui ir sodyboms. Šiandieniniai Svirnai II - tai paprastas, kuklus, lietuviškos dvasios persmelktas kaimas. Kaimo bendruomė yra begalo veikli, nuolat rengia šventes: Žolinės, Užgavėnės, Joninės, Derliaus šventės, Naujųjų sutikimas.
Per daugelį metų buvo įgyvendinta daug įvairių projektų, remiamų savivaldybės ir Europos Sąjungos. Kaimas neatpažįstamai pasikeitė: atidaryta kaimo biblioteka, renovuoti bendruomenės namai, sutvarkytos viešosios erdvės, pasodinta daug žaliųjų želdinių. Kaimo centre atsirado nauja pavėsinė lauko renginiams, o unikaliu akcentu tapo akmeninis saulės laikrodis.
„Štai mūsų kaime sieną pavasarį daugelis šeimų padarė po inkiliuką ir iš jų visų buvo suformuotas didelis „Inkilų medis“. Daug kas sakė, kad negyvens varnėnai, kad jiems nepatiks, o pasirodo, kad visas „inkilų medis“ pilnas gyventojų, kurie čiulba nuo ankstyvo pavasario“, - džiaugiasi bendruomenės nariai.
Kaimo akcentais tapo ir šv. Izidoriaus skulptūra, didžiulis akmuo su atminimo lentele „Čia įspaustos svirniečių pėdos lieka amžinai“ bei lauko treniruoklių parkelis. „Manau, dabartiniame kaime bendruomenės stiprybė - draugiškumas, mokėjimas dirbti drauge, todėl aš didžiuojuosi savo kaimu, stebiuosi kokie mieli mano kaimo žmonės“, - sako Svirnų gyventojas.
Ožkabaliai: Dr. Jono Basanavičiaus gimtinės istorija
Ožkabalių kaimas, Vilkaviškio rajone, yra žinomas kaip tautinio atgimimo tėvo, daktaro Jono Basanavičiaus gimtinė. Šis kaimas pasižymi įvairiu ir nelygiu paviršiumi: kalvotomis vietovėmis, upeliukais, pelkėmis ir pievomis. Remiantis istoriko A. Siručio straipsniu „Ten, kur gimė ir augo dr. J. Basanavičius“, Ožkabalių kaimas senovėje buvo pelkių ir miškų karalystė.
Dr. J. Basanavičiaus gimtinės vienkiemių linija, vadinama Akmenyčiais, yra nepaprastai akmeninga ir kalnuota. Nors žemė čia nėra derlinga, daug duomenų rodo, kad žmonės čia gyvenę nuo seno. Ant Akmenyčių linijos esančiame „Geležinkalnyje“ dr. J. Basanavičius iškasė senienų, tarp jų - gražiai iš žalvario nulietą stirnos galvą, kuri dabar saugoma Krokuvos muziejuje.
Istorikas Sadovskis savo knygoje mini, kad Ožkabaliuose rasta nulaužta bronzinė stirnos galva, tikėtinai italinės kilmės, kas rodo senovės gyventojų ryšius su Viduržemio jūros tautomis. Ši vieta senovėje buvo tankiai gyvenama lietuvių ir svarbus strateginis punktas prieš kryžiuočius, ką liudija daugybė piliakalnių.
Įspūdinga istorinė ir tautinė aplinka žavėjo J. Basanavičių nuo mažens. Pats daktaras rašė, kad piliakalniai įskiepijo jam lietuviškumo dvasią ir meilę gimtajai žemei. Jis dažnai lankydavo netoliese esantį Piliakalnių kaimo piliakalnį, svajodamas apie garsiąją Lietuvos senovę. J. Basanavičius tyrinėjo piliakalnius, matydamas juose visą Lietuvos praeities gyvenimą. Jis pirmas įvertino šių liudytojų reikšmę, sakydamas: „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuom mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų, prosenių bei pražilusiems musų piliakalniams“.
Dr. J. Basanavičius visą gyvenimą išsaugojo grynąjį lietuviškumą, semdamasis jėgų iš gimtojo kaimo gamtos, tradicijų ir tėvų kraujo. Jis mylėjo savo gimtinę ir jos žmones, nemokamai teikdamas medicinos pagalbą.
Istoriko R. Miknio pasakojimai apie gimtinę
Istorikas R. Miknys, kilęs iš Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos, dažnai dalijasi savo prisiminimais apie gimtinę. Jo gimtoji gyvenvietė - Velniakiai, esantys Žaliosios girios pašonėje. Šiuo metu Velniakiuose gyvena vos viena sodyba.
„Mano pirmieji vaikystės metai prabėgo Velniakiuose, kuriuos palikau trejų metų ir su tėvais persikrausčiau į netoli esančius Vepus“, - pasakoja R. Miknys. Jo gimtinės pradžia siejama su švedų karais ir XVII amžiaus bado bei maro protrūkiais. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės čia gyvenę ir dar seniau.
Praeityje Velniakiai buvo karinga vieta, čia gyveno 1863 metų sukilimo dalyviai. R. Miknio giminaičiai taip pat dalyvavo sukilime. Gyventojai kentėjo karo metais, knygnešių, partizanų ir savanorių laikais. R. Miknio tėvas buvo kolūkietis, prižiūrėjo arklius ir buvo apdovanotas už sportinių arklių auginimą. Jo motina mokėjo partizanų dainas ir bendravo su jais, o jos dainos vėliau buvo užrašytos ir išleistos.
R. Miknys su kitais kraštiečiais 2014 m. pagerbė savo gimtinę. Jis pabrėžia, kad svarbiausia yra suprasti istorijos reikšmę visumoje, o ne tik žinoti faktus. Jo mokytojas P. Tamošiūnas, raišas ir prastai matantis mokytojas, sugebėjo sujungti Lietuvos istoriją su sovietine švente, mokydamas mokinius mylėti Lietuvą.
Istorikas pripažįsta, kad per mažai dėmesio skyrė savo šeimai, nors žmona taip pat yra istorikė, o sūnus dirba socialinėje srityje. Jo dukra Jurga, sekdama tėvo pėdomis, taip pat tapo istorike ir baigė doktorantūrą.
Tremties prisiminimai ir tautinės tapatybės išsaugojimas
Tremtis - tai skaudus daugelio tautų, patyrusių Sovietų Sąjungos priespaudą, likimas. Nuo 1935 m. tūkstančiai žmonių buvo ištremti į Sibirą. Dalis šeimų išlaikė viltį sugrįžti į gimtinę ir slaptą puoselėjo savo tapatybę, pasakodami vaikams apie gimtuosius namus ir tradicijas. Tačiau yra ir kita istorijos pusė - tremtiniai, kurie prarado savo kultūrinį identitetą.
Austėjos Obolševičiūtės straipsnyje „Gimtinė - Sibiras, tėvynė - Lietuva“ pasakojama istorija apie jos senelio Juozo šeimą, kuri buvo ištremta į Sibirą dėl „per geru gyvenimu“ apkalto. Po daugelio metų šeimai pavyko sugrįžti į Lietuvą, nors ir teko pradėti gyvenimą iš naujo. Juozo žmona Tatjana, nors ir nebuvo lietuvė, ilgainiui išmoko lietuvių kalbą ir priėmė lietuviškas tradicijas.
Tatjana pasakoja apie savo vaikystę Sibire, apie sunkų darbą, apie sunkumus, su kuriais susidūrė jos šeima. Ji prisimena, kad jos senelė Olga, kilusi iš Baltarusijos, buvo stačiatikė ir laikėsi savo papročių. Tatjanai buvo sunku priprasti prie Lietuvos klimato ir kultūros, tačiau ji stengėsi išmokti kalbą ir integruotis į visuomenę.
„Mano močiutės manymu, palyginus su kitais žmonėmis, jos šeima visgi gyveno neblogai“, - sako Austėja. Nors šeima patyrė sunkumų, jiems pavyko sukurti naują gyvenimą Lietuvoje ir išlaikyti savo tapatybę. Pasak senelių, Rusijoje niekas nepasikeitė - išliko ta pati karinė technika ir mentalitetas. Jie prisimena, kad Sibire mokytojai ir tėvai mokė vaikus sąžiningumo, tačiau realiame gyvenime reikėjo sukčiauti, norint prasigyventi.
„Suprantu, kad Tėvynės meilė prasideda nuo meilės gimtinei“, - sako Austėja, pabrėždama gimtosios vietos svarbą. Ji džiaugiasi, kad nemažai kraštiečių dažniau ar rečiau apsilanko gimtosiose vietose, taip puoselėdami savo istoriją ir ryšį su praeitimi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
