Naujagimio pirmieji pasivaikščiojimai: išsamūs patarimai tėvams

Naujagimio atėjimas į pasaulį yra ypatingas įvykis, kupinas džiaugsmo ir naujų iššūkių. Vienas iš pirmųjų klausimų, kylančių tėvams, yra: kada galima pirmą kartą išvesti kūdikį į lauką? Šiame straipsnyje pateikiama išsami informacija apie tai, kada ir kaip saugiai vesti naujagimį į lauką, atsižvelgiant į metų laiką, oro sąlygas ir kūdikio amžių.

Kodėl būtina eiti į lauką?

Eiti į lauką su kūdikiu būtina, ir kuo dažniau, tuo geriau. Net ir mažiausiam vaikui pabūti lauke naudinga bet kuriuo metų laiku. Juk lauke jis kvėpuoja grynu oru, kuriame mažiau virusų ir bakterijų nei prastai vėdinamose patalpose. Grynas oras padeda stiprinti imunitetą, gerina miegą ir apetitą. Po pasivaikščiojimo lauke pagerėja mažylių apetitas, pagerėja kraujotaka, miegas tampa gilesnis ir ramesnis. Grynas oras yra labai svarbi kūdikių grūdinimo priemonė.

Pirmasis pasivaikščiojimas: kada ir kaip?

Pirmasis Jūsų išėjimas į lauką bus išvykstant iš gydymo įstaigos į namus. Jei kūdikis gimė žiemą, jo pažintis su grynu oru prasidės net ir žvarbiausią dieną. Tuomet neatsižvelgsime į oro temperatūrą: juk bet kokiu oru reikia kažkaip grįžti namo iš ligoninės. Todėl būtina pasirūpinti šiltais drabužiais mažyliui - pagal temperatūrą lauke. Vasarą gimusį vaikutį jau trečią dieną galima išnešti į lauką. Rudenį ir žiemą galioja kitos taisyklės.

Sveiką naujagimį, grįžus iš gimdymo namų, gydytojai pataria į lauką išvežti jau kitą dieną. Mažylį į lauką trumpam galima išvežti jau netrukus sugrįžus iš gimdymo namų, tačiau lauke neturėtumėte būti per ilgai. Kūdikis dar labai jautrus besikeičiančioms oro sąlygoms, todėl pakaks ir 10-15 minučių.

Pasivaikščiojimų trukmė

Pirmasis išėjimas į lauką gali trukti 5 minutes, kitą dieną galima pabūti 10 min. Atidžiai stebėkite vaiko būklę. Jei viskas gerai, trečią dieną buvimo lauke laiką galite pailginti dar penkiomis minutėmis. O po savaitės lauke praleisti galėsite valandą. Įpratęs prie pasivaikščiojimų kūdikis gali išbūti lauke iki dviejų valandų. Anot gydytojos, pirmą kartą su kūdikiu pabūti galima penkiolika minučių, o po to kas savaitę pamažu ilginti laiką, galiausiai galite būti iki valandos ar dviejų lauke.

Šaltuoju metų laiku su kūdikiu lauke praleidžiame mažiau laiko, negu, pavyzdžiui, vasarą. Su vyresniu vaiku lauke vaikštoma ne ilgiau, bet dažniau: per dieną galima išeiti į lauką 2 kartus, kad bendroje sumoje susidarytų 2-3 valandos gryname ore per dieną.

Pratindami kūdikį prie lauko šaltuoju metų periodu, galite jį pamigdyti įstiklintame balkone arba šiltai aprengę palaikyti kambaryje atvėrę langus. Pirmasis pasivaikščiojimas su kūdikiu žiemą turi trukti ne ilgiau kaip 10-15 minučių. Vėliau šį laiką kasdien laipsniškai ilginkite dar po 5-10 minučių.

Oro sąlygos ir temperatūra

Svarbu atsižvelgti į oro sąlygas. Jei šalta, ūkanota, drėgna, tvyro rūkas, verčiau pabūti namuose. Jei lauke šalta, bet sausa, galite ruoštis į lauką. Labiau reikia būti atsargiems dėl vėjo, jis daug pavojingesnis už šaltį. Gydytojai pataria - kartais ir esant nulinei ar net pliusinei temperatūrai vėjuotą dieną galima nužvarbti ar nušalti.

Jei kūdikis gimė žiemą, jo pažintis su grynu oru prasidės net ir žvarbiausią dieną. Tačiau žiemą turite atsižvelgti į orą. Kūdikį iki 6 mėnesių galite pavežioti lauke, kai temperatūra ne žemesnė kaip minus 5 laipsniai, nėra itin drėgna, nepučia stiprus vėjas. Su 6-12 mėnesių kūdikiu galite eiti į lauką, kai šaltis ne didesnis kaip 10 laipsnių. Pasak gydytojos neonatologės Jolantos Savulionienės, naujagimiams ir vyresniems kūdikėliams itin pavojingas žvarbus ir drėgnas oras. Dažniausiai, jei kūdikis visiškai sveikas, pirmą kartą žiemą pasivaikščioti lauke galima praėjus maždaug 2 savaitėms po gimimo, tačiau tada, kai oras nėra labai šaltas ir žvarbus. Į lauką einama tik tą dieną, kai oro temperatūra ne žemesnė kaip 5 laipsniai šalčio. O kai lauke temperatūra žemesnė nei 10 laipsnių šalčio, nepatariama vežti į lauką visų kūdikių iki vienerių metų. Jeigu lauke drėgna, pučia stiprus vėjas ar siaučia pūga, nors ir termometras rodys 0 laipsnių, jausime gerokai didesnį šaltį.

Kada likti namuose? Temperatūros ribos

Ilgus metus pediatrai laikėsi rekomendacijos, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinių klasių mokiniai neturėtų eiti į lauką, kai oro temperatūra nukrenta žemiau -20 °C. Kūdikiams ši riba yra aukštesnė (paprastai apie -10 °C ar -15 °C, priklausomai nuo vėjo ir drėgmės). Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ne tik į termometro stulpelį, bet ir į jutiminę temperatūrą, kurią skelbia meteorologai. Ji parodo, kaip šaltį jaučia žmogaus kūnas, atsižvelgiant ne tik į oro temperatūrą, bet ir į vėjo greitį bei oro drėgmę.

Tinkama apranga

Ir visiškai normalu, jeigu iš pradžių bus sunku suprasti, kaip vaikelį aprengti. Protingiausia einant pasivaikščioti su kūdikiu mamai pirmiausia apsirengti pačiai, o tada jau rengti kūdikį. Paprastai rengiant kūdikį pasivaikščiojimui į lauką, galioja taisyklė "plius vienas". Renkite vaiką vienu rūbų sluoksniu daugiau nei esate apsirengusi pati. Jei mažylis pats dar nevaikšto, tik sėdi vežimėlyje ar rogutėse, užklokite jį šiltu pledu.

Kelių sluoksnių principas

Geriausias būdas apsirengti šaltu oru - keli plonesni drabužių sluoksniai, o ne vienas storas. Tai leidžia orui cirkuliuoti ir sulaiko šilumą, o sušilus galima vieną sluoksnį nurengti. Drabužiai neturi būti per ankšti, varžyti judesių.

• Pirmas sluoksnis (prie kūno): Turėtų gerai sugerti ir išgarinti drėgmę. Geriausiai tinka specialūs termo drabužiai (pvz., iš merino vilnos). Medvilnė netinka, nes sudrėkusi nuo prakaito ji šaldo kūną.
• Antras sluoksnis (izoliacinis): Sulaiko šilumą. Tinka vilnoniai, flisiniai drabužiai.
• Trečias sluoksnis (išorinis): Turi apsaugoti nuo vėjo ir drėgmės, bet kartu leisti kūnui „kvėpuoti“. Geriausiai tinka pūkinės arba kokybiškos sintetinės striukės, kombinezonai.

Pirmiausia rengiame marškinėliais ir šliaužtinuku, po kuriuo, žinoma, apmautos sauskelnės. Antram sluoksniui tiks šiltas kombinezonas su pirštinėmis ir uždengtomis kojytėmis. Reikės plonos kepurėlės, ant kurios uždėsime kitą - šiltesnę.

Žiemai naujagimiui reikia nusipirkti šiltą kombinezoną su pėdutėmis ir rankyčių movomis ar vokelį, po kuriais jį renkite laisvesniais kelių sluoksnių drabužiais. Ant medvilninio ar vilnonio siaustinuko užvilkite šliaužtinukus, jeigu oras šaltesnis - dar ir megztinį. Žvarbiu oru uždėkite mažyliui gerai prie galvos priglundančią šiltą kepurę, kakliuką apriškite šaliku. Tik neuždenkite juo veido, nes šiltas iškvepiamas oras sudrėkins audinį ir šalikas sušaldys vaiko veidelį. Per galvą ir galūnes prarandama daug šilumos. Būtina šilta kepurė (gerai dengianti ausis), šalikas arba mova, kumštinės pirštinės (jos šiltesnės nei pirštuotos) ir šiltos kojinės (geriausia vilnonės).

Batai turi būti šilti, neperšlampami ir šiek tiek laisvesni, kad liktų oro tarpas šilumai ir nespaustų kojos (suspaudus koja greičiau šąla). Labai svarbu, kad avalynė būtų sausa. Jei planuojate lauke būti ilgiau, turėkite atsarginius batus ir kojines. Net ir odinė avalynė ilgiau avint sudrėksta iš vidaus, todėl nepatariama jos dėvėti be pertraukos ilgiau nei valandą ar dvi (priklausomai nuo aktyvumo ir oro). Drėgną avalynę būtina gerai išdžiovinti.

Vasaros metu, jeigu yra pakankamai šilta ir nėra stipraus vėjo, kepurė naujagimiui nėra būtina. Naujagimiai dar negeba natūraliai reguliuoti kūno temperatūros, todėl gali greitai sušalti net ir vasarą.

Termo drabužiai

Šiandien parduotuvėse galima įsigyti ir šilumą saugančių apatinių rūbų, kurie saugo nuo šalčio ir neleidžia prakaituoti. Termorūbai paprastai gaminami iš hipoalerginio pluošto. Juos perkant svarbu įvertinti mažylio amžių ir judrumą lauke. Vaikams iki 2 metų geriau pirkti apatinius termorūbelius iš vilnos arba medvilnės. Sintetinių geriau nepirkti, nes mažo vaiko odai kur kas sveikiau natūralus pluoštas. Galima įsigyti ir dvisluoksnius rūbelius, kurių prie kūno esanti pusė medvilninė, o išorinė - vilnonė. Vilnoniai ir medvilniniai termorūbai leidžia odai kvėpuoti, puikiai sugeria drėgmę, taigi nėra rizikos, kad mažylis suprakaituos. Tačiau vilna, priklausomai nuo jos apdirbimo, gali ir „kandžiotis“. Todėl prieš perkant rūbelius svarbu įsitikinti, kad medžiaga apdorota tinkamai: priglauskite rūbą prie veido, perbraukite juo odą. Jei jaučiate nemalonų dilgčiojimą - vargu ar mažylis su tokiu rūbu jausis patogiai. Apatiniai termorūbai, aprengti ne ant nuogo kūno, o ant kitų rūbų, nebeatlieka savo funkcijos, nebesulaiko šilumos ir neišgarina nuo kūno prakaito. Termorūbų nevalia pirkti išaugimui.

Odos apsauga nuo šalčio

Esant minusinei temperatūrai ir vėjui, atviras odos vietas (skruostus, nosį, smakrą) reikėtų patepti specialiu apsauginiu kremu nuo šalčio. Svarbu rinktis kremą riebalų pagrindu, o ne vandens. Vandens pagrindo kremai šaltyje gali užšalti ir pakenkti odai. Liaudiška priemonė - lydyti žąsų taukai - taip pat gali tikti, jei vaikas nėra alergiškas. Kremą tepkite likus bent 20-30 min. iki išėjimo į lauką. Šaltyje ir vėjyje lūpos greitai džiūsta ir skilinėja, ypač jei vaikas turi įprotį jas laižyti. Reguliariai tepkite lūpas vazelinu ar specialiu apsauginiu pieštuku. Naujagimiams negalima naudoti apsauginių kremų nuo saulės (įprastai jie skirti kūdikiams nuo 6 mėn. ir vyresniems).

Stebėkite kūdikio būklę ir saugumas

Būkite itin budrios, jei pirmiesiems pasivaikščiojimams naudositės vaiknešėliais. Tabaluojančios ir gerai nepridengtos vaiko kojos gali lengvai nušalti. Kai lauke šalta, patogūs vokeliai. Vokelyje kūdikis jaučiasi kaip šiltame kokone. Lauke stebėkite, ar mažiukui nešalta.

Kaip suprasti, ar kūdikiui ne per karšta ar ne per šalta?

Būnant lauke, atidžiai stebėkite mažylio veido odos spalvą. Ar mažyliui ne karšta, galite patikrinti, užkišdama pirštą po apykakle. Jei ji drėgna ar karšta - mažyliui per karšta, jei šilta - normalu. Šaltos rankos ir nosytė - dar ne rodiklis, kad jūsų atžalėlei šalta. Palieskite vaiko apykaklės sritį, viršutinę nugaros dalį. Jei oda vėsi, mažylį aprenkite ar apklokite šilčiau arba eikite namo. Jei oda šilta ir sausa - viskas gerai. Mažylis suprakaitavęs? Metas namo!

Kai mažyliui šalta, oda išbąla, pamėlynuoja, sukaitęs jis išrausta. Pasivaikščiodami vis patikrinkite, ar mažylis nesušalo - tiesiog palieskite jo nosytę. Šalta nosytė - pirmas atvėsimo požymis. Jei kūdikiui bus šalta, jo oda pabals arba pamėlynuos. Jei ji raudonesnė negu įprastai, galimas dalykas, kad jam per karšta.

Kaip suprasti, kada vaikas nušalo?

Labai svarbu stebėti vaiką lauke ir mokėti atpažinti pirmuosius nušalimo požymius, ypač ant atvirų kūno vietų (skruostų, nosies, smakro) ir galūnių (pirštų).

• Pirmieji signalai: Oda tampa blyški, paraudusi, gali perštėti, dilgčioti. Galima patikrinti kraujotaką: švelniai paspauskite pirštu odos plotelį - jei atleidus pirštą, normali odos spalva negrįžta per 3-4 sekundes, kraujotaka toje vietoje sutrikusi ir reikia skubėti į šiltą patalpą.
• Akivaizdus nušalimas: Atsiranda baltų, pilkšvų, vaško baltumo dėmių. Oda toje vietoje tampa nejautri, kieta. Tai reiškia, kad kraujotaka sustojo ir audiniai pradėjo šalti.

Ką daryti pastebėjus nušalimą?

Kuo skubiau eikite į šiltą patalpą. Nušalusių vietų NIEKADA netrinkite (ypač sniegu!) - taip galite dar labiau pažeisti audinius. Nešildykite staigiai karštu vandeniu ar prie tiesioginių šilumos šaltinių (radiatoriaus, židinio). Geriausia šildyti palaipsniui: apklokite šiltomis antklodėmis, duokite šilto gėrimo. Galima merkti į drungną (ne karštą!) vandenį arba šildyti savo kūno šiluma (pvz., priglaudus nušalusias rankas prie savo kūno). Būtinai kreipkitės į gydytoją, ypač jei atsirado baltų dėmių ar pūslių. Gydytojas įvertins nušalimo laipsnį ir paskirs reikiamą gydymą.

Jei įtariate, kad vaikas nušalo, skubiai veskite jį namo, atsargiai nurenkite (nušalusias vietas gali skaudėti). Kad pagerėtų kraujotaka, energingai patrinkite galūnes ir skruostus sausa minkšta medžiaga, pašildykite jas vandeniu. Tiesa, jokiu būdu ne šiltu! Jei nušalo rankos - jos palaikomos po ne didesnės nei 36 laipsnių temperatūros vandens srove, t.y. vanduo turėtų būti šiek tiek vėsesnis nei natūrali kūno temperatūra. Jei vaikas sušalo visą kūną, jam rekomenduojama tokios pat temperatūros vandens vonia. Vandens temperatūra per 20 minučių laipsniškai didinama. Vandens procedūros metu atsargiai, švelniai masažuokite labiausiai sušalusias kūno vietas. Jei pastebite, kad oda palengva rausta - vadinasi, viską darote teisingai. Po šiltos vonios vaiką sausai nušluostykite ir guldykite į vonią. Kad padidėtų organizmo tonusas, duokite išgerti šiltos arbatos su aviečių uogiene arba pieno su medum. Jau po keleto dienų nušalusiose vietose raudonis turėtų praiti, o šalčio pažeistas plotas atrodys kaip mėlynė: iš pradžių melsvas, vėliau - žalsvas, galiausiai - gelsvas. Šie išvardyti metodai veiksmingi tik esant pirmai nušalimo stadijai. Jei dėl kokių nors priežasčių vaikas sušalo tiek, kad ant odos atsirado pūslelių - skubiai kreipkitės į medikus.

Saugumas lauke ir aplinka

Su naujagimiu išeikite į lauką anksti ryte arba vėlyvą popietę, kai oras švelnus ir saulė ne tokia intensyvi. Pasivaikščiojimams reikėtų rinktis ramias vietas, kuriose nedaug žmonių, toliau nuo kelių, kur oras nėra užterštas. Geriausia mažylį vežioti miške arba parke. Svarbu vengti ne tik triukšmo, tačiau atsižvelgti ir į užterštumą bei užkrečiamųjų ligų pavojų.

Kai jau pradėsite pasivaikščiojimus lauke, stenkitės apsaugoti vaikelį nuo žvarbaus vėjo ir sniego. Jei lauke vėjuotas, žvarbus oras, būtinai naudokite vežimėlio stogelį, o vaikutį guldykite kuo giliau po juo, kad jo visas kūnas būtų pavėsyje. Naujagimiams negalima naudoti apsauginių kremų nuo saulės (įprastai jie skirti kūdikiams nuo 6 mėn. ir vyresniems), tad užtraukite vežimo stogelį. Žiemą kūdikių iki 3 mėnesių nesineškite į prekybos centrus.

Nepalikite vaiko miegoti balkone kelias valandas žiemos metu. Kai mama pati stumia vežimėlį, ji jaučia, kada darosi šalta, mato, kaip jaučiasi vaikutis.

Kaip apsaugoti vaiką nuo virusų?

Steriliausiu laikomas oras, kai temperatūra nukrinta iki -10 laipsnių. Tokiame ore nėra mikrobų, nes jie paprasčiausiai iššąla. Tačiau taip tikrai nenutinka su virusų nešiotojais - žmonėmis, su kuriais susiduriama parduotuvėse, viešajame transporte, vaikų darželyje, lifte. Sustiprinti vaiko organizmo apsaugines galias ir sukurti barjerą virusams galima patepus mažylio šnerves priešmikrobiniu oksolino tepalu. Liaudiškų priemonių gerbėjams padės pušų aliejus.

Vežimėlio pasirinkimas

Vežimėlio pasirinkimas labai priklauso nuo jūsų gyvenamosios vietos ir gyvenimo būdo. Jeigu gyvenate užmiestyje ir ketinate vaikštinėti miško takeliais, jums tikrai pravers didesnis, didelius ratus ir gerą amortizacijos sistemą turintis vežimas, kuris bus pakankamai pravažus.

Ką veikti su kūdikiu pasivaikščiojimo metu?

Dabar nuostabus laikas, kai galima valandomis vaikštinėti su mažyliu gryname ore. Tik ką veikti, kai jis nemiega? Vaikščioti vaikiukas dar nemoka, o tiesiog gulėti ar sėdėti vežimėlyje nusibodo. Būtent pasivaikščiojimų metu galima ištyrinėti supantį pasaulį ne tik žvalgantis aplink, bet ir įsiklausant, liečiant rankytėmis, o kartais net ir ragaujant. Kuo daugiau įvairių įspūdžių gaus mažylis, tuo geriau ir harmoningiau jis vystysis. 90 proc. visos informacijos apie supančią aplinką mažylis gauna žiūrėdamas.

Regėjimas: kontrastų ir veidų pasaulis

Pirmąjį mėnesį kūdikio regėjimas dar tik formuojasi, tačiau jis jau pasiruošęs tyrinėti pasaulį. Geriausiai jis fokusuoja vaizdą maždaug 20-30 cm atstumu - kaip tik tiek, kad matytų jūsų veidą maitinimo metu. Pasaulis jam atrodo šiek tiek neryškus, lyg per miglą. Spalvų regėjimas ribotas, todėl labiausiai jį traukia ryškūs kontrastai, ypač juoda ir balta spalvos. Palaipsniui pradeda išskirti ir ryškiai raudoną spalvą. Labiausiai kūdikius domina žmonių veidai.

• Akių kontaktas: Dažnai žiūrėkite mažyliui tiesiai į akis būdami per 20-30 cm. Pažiūrėkite, švelniai nusišypsokite, tada trumpam nusukite žvilgsnį ir vėl pažiūrėkite. Tai moko kūdikį socialinio bendravimo pagrindų.
• Veido sekimas: Lėtai judinkite savo veidą iš vieno šono į kitą, aukštyn ir žemyn, sukite ratu, skatindami kūdikį sekti jus akimis.
• Kontrastingi paveikslėliai: Rodykite kūdikiui paprastus, didelius, kontrastingus juodai baltus paveikslėlius.

Kol kūdikis dar nemoka vaikščioti, ir net neužtikrintai šliaužioja, vadinasi, yra priverstas tenkintis tik tais matomais įspūdžiais, kurie prieinami iš lovytės ar vežimėlio. Tačiau mama gali padėti savo mažajam tyrinėtojui:

• Keliaujam. Nesėdėkite visą pasivaikščiojimo laiką ant suoliuko - tai turi tapti geležine taisykle. Žinoma, kol mažylis miega, jūs ramia sąžine galite paskaityti knygą ar žurnalą, tačiau kai vaikelis pailsėjo ir atmerkė akeles, pats metas išsiruošti į nedidelę kelionę.
• Apžiūrinėjam. Jeigu lauke nėra ryškios saulės - nuleiskite vežimėlio viršutinę dalį. Tegu mažylis apžiūrinėja ne vežimėlio audinio raštą, o ryškias spalvas, medžius, aukštus namus, greitus automobilius, linksmus vaikus ir visa tai, pro ką važiuosite.
• Stebuklingi raštai. Vežimėlyje gulinčius mažylius tiesiog užburia šmėžuojančios aukštumoje susipynusios medžių šakos, šviesos ir šešėlio žaismas lapuose.

Klausa: pirmieji garsai ir reakcijos

Kūdikis girdi garsus dar būdamas įsčiose, o gimęs jo klausa jau gana gerai išvystyta. Jis atpažįsta mamos balsą, reaguoja į kitus artimųjų balsus. Staigūs, garsūs garsai gali išgąsdinti, o švelnūs, ritmingi garsai, ypač pažįstamas balsas ar lopšinė, ramina.

• Kalbėjimas ir dainavimas: Dažnai kalbėkite su kūdikiu švelniu, melodingu balsu. Pasakokite, ką darote, kas vyksta aplinkui. Dainuokite lopšines. Nesvarbu, ką sakote - svarbiausia jūsų balso tonas ir ritmas.
• Miesto garsai. Atkreipkite vaikučio dėmesį į visus garsius ir aiškius garsus. Pravažiavo automobilis, birbia traktorius. Danguje skrenda lėktuvas, kieme loja šuo, statybvietėje kala plaktukas… Sugalvokite kiekvienam garsui žodinę išraišką (au au, brrrr, trrrr, tuk tuk ir t.t.). Pasistenkite, kad mažylis išgirstų reikiamą garsą, jį suvoktų, pamėgintų paskui jus pakartoti.
• Bum, bum. Mažyliai tiesiog dievina belsti, stuksenti. Duokite vežimėlyje sėdinčiam mažyliui į vieną rankytę pagaliuką, o į kitą - plastikinį samtelį. Privežkite vežimėlį prie suoliuko ir parodykite, kaip iš pradžių belsti pagaliuku, o vėliau - samteliu. Garsai bus skirtingi. Tada privažiuokite prie medžio, tvoros, didelio akmens.
• Miško garsai. Jeigu išeisite pasivaikščioti į mišką - būtinai įsiklausykite į miško garsus. Paklausykite paukščių čiulbėjimo, o vėliau pamėginkite išskirti jų balsus iš bendro triukšmo. Štai gegutė kukuoja, o ten snapeliu stuksena genys. Jeigu gerai įsiklausytumėte - išgirstumėte praskrendančio paukščio sparnų šlamesį, krentančios šakelės ar kankorėžio garsą, medžių girgždesį… Be abejo, mažylis ne iš karto išmoks pastebėti visus šiuos garsus. Tai ir nėra svarbu.

Jutimas ir masažas: pažintis su savo kūnu

Prisilietimas yra gyvybiškai svarbus kūdikio raidai ir ryšio kūrimui. Jo oda labai jautri. Švelnūs prisilietimai, glostymas, masažas ramina, padeda jausti savo kūno ribas ir kuria artumo jausmą.

• Žaislai iš gamtos. Akmenukai, pagaliukai, lapeliai, samanos, žievės gabalėliai - patys naudingiausi žaislai vaiko taktiliniams pojūčiams lavinti. Lieskite viską iš eilės. Paimkite mažylį ant rankų, prineškite prie medžio ir leiskite pirščiukais ir delniuku liesti, glostyti medžio kamieną. Skirtingi medžiai turi skirtingą žievę, o tai reiškia, kad ir taktiliniai pojūčiai bus vis kitokie. Tegu mažylis paliečia samanas. Duria. Labai atsargiai palieskite mažais piršteliai rožių ar erškėtrožių dyglius, sakykite: „Duria. Vabaliukai ant delniuko. Tegu mažasis tyrinėtojas patiria, kaip kutena delniuką boružėlės kojytės ar kitas mažas vabaliukas.
• Ach, kokios gėlytės. Jeigu mažylis nėra alergiškas žiedadulkėms, prineškite jį prie visų įmanomų gėlių parkelyje ar pievoje. Tegu jis jas paliečia pirštukais, pamėgina pagriebti į delniuką, pauosto. Įdėkite jam į delną skirtingų medžių lapus: šiandien didelį klevo, o rytoj - mažą beržo.
• Barstom. Jeigu mažylis jau moka sėdėti, sausą saulėtą dieną pasodinkite jį smėlio dėžėje. Žinoma, statyti smėlio pilis jis dar negali, tačiau susidomėjęs jis lies smėlį ir sems jį delniukais.

Bendravimas ir mėgdžiojimas: pirmosios „diskusijos”

Nuo pat gimimo kūdikiai yra socialios būtybės, pasiruošusios bendrauti. Jis gali trumpam sutelkti dėmesį į jūsų veidą, reaguoja į jūsų balsą ir prisilietimus. Stebėtina, bet naujagimiai sugeba mėgdžioti paprastas veido išraiškas - pabandykite iškišti liežuvį, plačiai atverti ar sučiaupti burną žiūrėdami į kūdikį - galite nustebti pamatę jo bandymus atkartoti!

• Mimikų žaidimai: Dažnai šypsokitės kūdikiui, rodykite įvairias švelnias mimikas.
• Kelių mokslas. Nepamirškite įvardinti visko, ką matote aplink, komentuokite visus savo veiksmus. Pavyzdžiui, eidami su vežimėliu per gatvę, galite sakyti: „Mes einam per gatvę. Pažiūrėkim, ar nėra automobilių. Kiek įvairių garsų mus supa, vos tik išeiname į gatvę.“
• Nubėkim prie… Kol mažylis dar nemoka vaikščioti, teks pabėgioti mamai. Paimkite vaikutį ant rankų ir sakykite: „Dabar mes bėgsime prie ano beržo. Bėgam, bėgam!“ Kai prieisite prie medelio, sakykite: „Atbėgom. Štai beržas“. Dabar bėkite prie krūmo, prie suoliuko, mašinėlės, šuniuko, laiptų, gėlių, žodžiu, prie visko, ką įdomaus pamatysite pasivaikščiojimo metu. Toks žaidimas ne tik palinksmins kūdikį, bet ir padės mokytis naujų žodžių. Mažylis įdėmiai apžiūrinės ne tik naujus daiktus, bet ir jūsų lūpas.
• Kū-kū, kur mama? Sunku rasti vaiką, kuriam nepatiktų žaisti slėpynių. Ir tai ne keista. Juk šio žaidimo metu mažylis įsisavina svarbias sąvokas „yra“ ir „nėra“. Pažaiskite šį linksmą žaidimą pasivaikščiojimo metu. Pasislėpkite už medžio ir kvieskite vaiką vardu. Tegu jis pasisuka į jūsų balsą, paieško mamos akimis. Valio, rado! O dabar pasislėpkite už kito medžio.
• Slėpynės su žaislu. Pažaiskite slėpynių su nedideliu žaisliuku. Uždenkite jį servetėle ar kibirėliu. Nagi, o kur žaisliukas? Nors atrodo labai paprastas, toks žaidimas itin gerai lavina mažylio atmintį. Juk jam dar nėra lengva prisiminti, kur dingo žaidimų draugas. Galima paslėpti žaisliuką po vienu-dviem-trimis plastikinėmis stiklinaitėmis.

Kiti lavinamieji žaidimai lauke

• Į kelionę ropomis. Pasodinkite mažylį ant pledo ar paguldykite ant pilvuko taip, kad jis matytų, kas darosi žolėje. Tai tik jums atrodo, kad ten nieko įdomaus nevyksta. Mažyliui tai naujas neatrastas pasaulis. Tegul jis griebia rankyte žolę, pirštuku liečia vabaliukus. Ne bėda, jeigu mažylis nuropos nuo pledo ant žolės. Šiuolaikiniai skalbikliai puikiai pašalina net ir žolės dėmes. Tegu vaikas nuropoja iki artimiausio medžio, pamėgina atsistoti remdamasis į kamieną.
• Mažasis „rinkėjas“. Pasiūlykite vaikučiui surinkti į kibirėlį įvairius įdomius daiktus, kuriuos jis ras žolėje: akmenukus, gėlytes, šakeles, lapus, kankorėžius, giles ar kaštonus. Dar geriau padarykite tai kartu. Tik iš pradžių įsitikinkite, kad aplink nėra stiklo šukių ar kokių kitų šiukšlių. Tada susėskite ant kilimėlio, išberkite savo radinius ir dėdami po vieną atgal į kibirėlį garsiai vardinkite: „Pienė, gilė, žolelė…“ Tuomet vėl išberkite ir vėl dėkite atgal. Tol, kol neatsibos.
• Dideli ir maži. Galima nuskinti keletą skirtingo dydžio lapų, padėti juos priešais mažylį ir pasakoti: „Štai didelis lapas, o štai čia - mažas. Šitas pats didžiausias, o šis - mažiausias. Padėkim didžiausią lapą čia, tada mažesnį, tada dar mažesnį…“ Žinoma, praeis dar ne vienas mėnuo, kol mažylis sugebės tai daryti savarankiškai.
• Mesk toliau. Leiskite kūdikiui į valias prisimėtyti kankorėžių ar smulkių akmenukų. Jam tai itin naudingas pratimas. Būtinai girkite: „Koks šaunuolis, kaip toli numetei kankorėžį“. Pastatykite šalia sėdinčio vaikučio kibirėlį ir parodykite, kaip galima į jį mėtyti kankorėžius.

Sloga kūdikiui: ką daryti ir ar galima eiti į lauką?

Normalu, kad kūdikiui sloga tęsiasi savaitę, dvi. Tačiau jei po dviejų savaičių sloga nesibaigia - būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Į slogą žiūrėti per pirštus nereikėtų, ypač kūdikiams, nes infekcija iš nosies gali lengvai patekti į vidurinę ausį, o tada sukelti ūminį vidurinės ausies uždegimą, taip pat gali išsivystyti bakterinis sinusitas, rečiau peršalimas gali komplikuotis ir plaučių uždegimu. Be to, kūdikiams sloga yra nemažas diskomfortas dėl kurio sunku kvėpuoti, valgyti, žįsti krūtį, miegoti.

Esant slogai rekomenduojama kūdikius migdyti lauke, o jei vaikas didesnis - išeiti pasivaikščioti, svarbu, kad vaikas neužsiimtų aktyvia veikla ir neperkaistų žaisdamas. Kūdikio subfebrili kūno temperatūra (+37-37,5 °C) nėra priežastis nevesti/nemigdyti vaiko lauke. Žinoma, jei lauke vėsoka vaiką atitinkamai aprenkite, o jei oras žvarbus, labai šalta, itin vėjuota ir kūdikio nevestumėte į lauką net sveiko, tai verčiau tą dieną į jį ir neikite.

Svarbu paminėti, kad pernelyg dažnas bėgančios slogos traukimas nėra rekomenduojamas, siurbti reikia tik tada, kai kūdikiui labai sunku kvėpuoti, tačiau dažnu atveju bėganti sloga kvėpavimo labai stipriai neapsunkina, o per dažnas gleivių atsiurbimas gali tik sudirginti gleivinę. Tokiu atveju, kai sloga gausi ir skaidri (bėganti) - galite rinktis inhaliacijas su fiziologiniu skysčiu, tokiu būdu „padžiovinsite“ kvėpavimo takus. Tačiau antroje fazėje, kai gleivės yra/tampa tirštos, sekretą reikia „atskiesti“. Svarbu! Inhaliacijas kūdikiui karščiuojant atlikti nerekomenduojama! Inhaliuokite, kai temperatūra nukrenta.

tags: #naujagimio #pirmi #pasivaiksciojimi

• Pažintinės pramogos vaikams Žemaitijoje
• Civilinės ir bažnytinės santuokos gairės
• kaip išsirinkti kokybišką vaikišką tekstilę
• Mitai ir faktai apie orgazmą laukiantis
• Čikagos lietuvių ištakos ir religinis gyvenimas