Napoleono Bonaparto ankstyvieji metai ir gimtinė: Kelias į šlovę
Rugpjūčio 15 d. sukako 250 metų, kai Viduržemio jūroje esančioje Korsikos saloje gimė vienas iškiliausių pasaulio karvedžių Napoleonas Bonapartas. Apie Napoleoną iki šiol daug rašoma, kuriami filmai, o jo biografija išnagrinėta kone padieniui. Tarp iškilių karinių kampanijų ir dramatiškų šio žmogaus biografijos vingių kartais pasimeta įdomios ir intriguojančios detalės. Šis straipsnis skirtas Napoleono Bonaparto gyvenimo tarpsniui, kai jis dar netapo žymiu prancūzų karvedžiu ir imperatoriumi, jo vaikystei, to laiko problemoms ir sunkumams, kurie taip stipriai paveikė besiformuojančią jaunuolio asmenybę, padarė įtaką jo ateičiai.
Gimimas Korsikoje ir Šeima
Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikos saloje, neturtingoje daugiavaikėje šeimoje. Būtent taip, o ne prancūziška forma - Napoleon Bonaparte - buvo rašomi jo vardas ir pavardė. Korsikos salos Ajačo mieste, kur 1769 m. rugpjūčio 15 d. gimė Napoleonas, tuo metu daugelis gyventojų (taip pat ir būsimojo karvedžio šeima) kalbėjo ne prancūziškai, o italų kalbos korsikiečių dialektu. Sala ne vieną šimtmetį priklausė Genujai (dab. Italijoje) ir tik 1768-aisiais, likus vos metams iki Napoleono gimimo, atiteko Prancūzijai, nepaisant to, kad dar 1755 m. korsikiečiai buvo paskelbę savo šalies nepriklausomybę.
Korsikoje kilo ginkluotas pasipriešinimas prancūzams, jam vadovavo Paskalis Paolis, kuriuo Napoleonas jaunystėje labai žavėjosi. Napoleonas Bonapartas kilo iš smulkių Italijos bajorų Bonapartų giminės. Jis buvo advokato praktiką besiverčiančio bajoro Karlo Bonapartės ir jo žmonos Leticijos antrasis sūnus. Jo tėvas Karlas Bonapartė buvo žinomas advokatas, mama Leticija Ramolino - Korsikos kelių generalinio inspektoriaus duktė. Šeimoje gimė 13 vaikų (Napoleonas buvo antrasis), pilnametystės sulaukė penki broliai ir trys seserys. Šeima kalbėjo korsikietiškai, o prancūzų kalbą Napoleonas išmoko tik mokykloje.
Pasakojama, kad 19-metė jo motina tą dieną būdama ne namie staiga pajuto artėjančias gimdymo kančias, spėjo įbėgti į svetainę ir ten pagimdė kūdikį. Šalia gimdyklos tuo metu nieko nebuvo, todėl vaikas iš motinos įsčių nukrito tiesiai ant grindų. Taip į šį pasaulį atėjo didis Europos užkariautojas. „Aš gimiau, kai 30 tūkstančių prancūzų sulėkę į mano tėvynės krantus, užpylė laisvės sostą krauju. Mirusiųjų šauksmas, nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį.“
Ankstyvieji Metai ir Mokslai Prancūzijoje
Brienne-le-Château karo mokykla
Karlas Bonapartė siekė duoti savo sūnums išsilavinimą, todėl, neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą, nuvežė du vyresniuosius sūnus - Žozefą ir Napoleoną, 1778 metų gruodį į Prancūziją. Čia jis sugebėjo juos įtaisyti į valstybės finansuojamą koledžą. Taip tik devynerių metų berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoleonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste, vakarų Prancūzijoje. Mokėsi Ajačo mokykloje, nuo 1779 m. iki 1784 m. mokėsi Brienne-le-Château karo mokykloje. Tėvas išsiuntė dešimtmetį Napoleoną į kadetų mokyklą Prancūzijos Brien le Šato miestelyje.
Mažasis Bonapartas kalbėjo tik vietine gimtosios salos tarme, jo veidas buvo tamsus, o žvilgsnis įdėmus ir skvarbus. Prancūziškai silpnai kalbantis korsikietis, negana to, neslepiantis savo patriotinių jausmų, draugų beveik neturėjo, bendramoksliai bandė iš jo tyčiotis. Tai visiškai pakako, kad būtų sužadintas jo bendramokslių smalsumas, ir tai dar labiau skatino įgimtą Bonaparto uždarumą, nes jis kentėjo nuo patyčių. Paauglys buvo vienišas, o širdies atgaivą rasdavo knygose.
Vienam profesoriui vaiko labai pagailo, todėl ėmė jį papildomai mokyti prancūzų kalbos ir jau po trijų mėnesių Bonapartas darė didelę pažangą. Jam labiausiai sekėsi mokytis matematiką, istoriją ir geografiją. Puikiai įsisavino privalomas disciplinas, daug skaitė, tokiu būdu įgijo visapusišką išsilavinimą, susižavėjo švietėjų idėjomis. Tačiau pabandęs išmokti lotynų kalbos pajuto priešiškumą mirusioms kalboms. Taip pat jam labai sunkiai sekėsi ir su vokiečių kalba. Kartais jis labai nervindavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbų. Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi visiška nesėkme.
Jis žavėjosi didžiais karvedžiais, tokiais kaip Aleksandras Makedonietis ar Julijus Cezaris. Tačiau, dar tebesėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į prancūzų, graikų literatūrą, domėjosi filosofų Platono, Cicerono darbais ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūrinėm žiniom. Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku - jis ne tik puikiai nusimanė apie ją, bet ir pats gerai rašė. Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą, ir eilėraščius, ir publicistiką. Jis buvo autoriumi tokių kūrinių, kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėje asamblėjoje, romanas „Glison ir Emeli“, dvi nedidelės novelės - „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“. Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui. Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdinti šią knygą, pridurdamas, jog ji išsilaikys amžiams. Nors kūryba Napoleonui sekėsi gana gerai, jis neturėjo noro užsiimti menine veikla ir patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodėme: ateity jis prie jų negrįžo ir retai tebeprisiminė apie jas.
Be to, Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai, kurios srityje jis visada pirmaudavo. Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje, geografijoje ir kitose disciplinose. Viskas išėjo taip, kad jis savo bendramoksliams spręsdavo uždavinius, o jie versdavo namų darbams užduotus tekstus. Bet uždarumas ir nenoras pasidalinti savo mintimis atitolino jį nuo draugų. Jam prasidėjo ankstyvoji mizantropija (neapykanta ar nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis), kuri skatino ieškoti prablaškymo vienumoje.
Napoleono epocha
Vienas iš mėgstamiausių jaunojo Bonaparto užsiėmimų buvo lankymasis netoli mokyklos esančiame nedideliame tvora aptvertame žaliame sode, į kurį jis paprastai traukdavo poilsio valandėlėmis. Ten jis sėdėdavo ant žemės ir rikiuodavo kareivius-akmenis pagal dydį: kuo didesnis akmuo, tuo aukštesnis karinis laipsnis. Vieną kartą jo bendramokslis sugalvojo pasekti Bonapartą ir sužinoti, ką jis veikia. Žinoma, Napoleonas pastebėjo šnipinėtoją ir paleido į jį vieną iš akmenų - kariuomenės vadą. Šis poelgis taipogi parodo jo nekontroliuojamą impulsyvumą. Berniukas nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas. Vieną dieną, kai žiema iškrito labai daug sniego, savo draugams jis pasiūlė iš sniego pastatyti kažką panašaus į miesto įtvirtinimus, kuriuos vieni puls, o kiti gins. Napoleonas buvo paskirtas vieno būrio vadu. Jis aršiai užpuolė ir užėmė „miestą“, nors jo gynėjai didvyriškai priešinosi. Visi dažnai atsimindavo šį žaidimą. Jis paliko pėdsaką daugelyje bendramokslių bei pačio Napoleono atmintyje.
Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absoliučią atmintį. Be jokių ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles, ir sausas juridines formules, ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus, Rasinio ar Volterio. Vėliau, kariuomenėje, jis neklystamai vardindavo vardus karių, kuriuos pažinojo asmeniškai, nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę, kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas. Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengvindavo jam įsisavinti kursą. Iš tikrųjų, Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo. Jis mėgdavo žaisti šachmatais, bet kaip bebūtų keista ir netikėta, žmogus, turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti šachmatų meno.
Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėti šokti. Suprantama, Napoleonas privalėjo mokėti tvirtai vesti su savim damą, kadangi tais laikais tai buvo taip pat svarbu, kaip ir vadovavimas rikiuotei. Leitenantui Bonapartui šokiai niekaip nepavykdavo. Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą, buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas. Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi. Vėliau, kai atsirado pinigų, netgi imdavo papildomas šokio pamokas, kantriai vykdydavo visus pratimus, bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą, kaip viskas prasidėdavo iš pradžių. Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių, tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų.
Paryžiaus karališkoji karo mokykla
Nuo 1784 m. buvo priimtas, ir iki 1785 m. mokėsi Paryžiaus karališkoje karo mokykloje. 1784 m. Napoleonas Bonapartas su puikia charakteristika įstojo į Paryžiaus karo mokyklą. Tai buvo viena iš geriausių mokyklų šalyje, kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai, tarp jų žymus matematikas Monžas ir astronomas Laplas. Tačiau vos atvykęs į ją jaunasis Bonapartas pastebėjo daug trūkumų - mokinius supanti prabanga, kuo jis labai pasipiktino. Jis sakė: „Užuot apsupus mokinius tokia gausybe tarnų, kasdien kėlus jiems puotas su dviem antraisiais patiekalais, užuot rengus arklių paradus, kurie labai brangiai kainuoja dėl būtinumo išlaikyti arklius, tiek arklininkus, ar nebūtų geriau, jei mokiniai susitvarkytų patys? Ar nebūtų geriau, jei virtuvėje jiems būtų skiriama kur kas mažiau laiko? Reikėtų priversti mokinius maitintis kareivišku uždaviniu, reikėtų pripratinti juos susitvarkyti savo drabužius ir valyti pusbačius bei aulinius batus. Jie neturtingi ir turės tarnauti kariuomenėje, taigi šio mokslo privalo išmokti. Įpratę blaiviai gyventi, rūpintis savo išvaizda, jie taps ištvermingesni, išmoks nepaisyti blogų oro sąlygų, vyriškai iškęsti karo sunkumus, užsitarnaus pavaldžių kareivių pagarbą, ir šie bus jiems atsidavę visa širdimi.“ Bonapartui tuo metu tebuvo penkiolika su puse, kai jis siūlė šį reformų projektą. Po dvidešimties metų jis pats įkūrė karo mokyklą.
Deja, pirmaisiais mokymo metais jauną Napoleoną užlupo didžiulė nelaimė - 1895 m. vasarį mirė jo tėvas Karlas Bonapartė nuo tos pačios ligos, nuo kurios, pagal vieną iš versijų, vėliau mirė ir pats Napoleonas - nuo skrandžio vėžio. Jaunas leitenantas paėmė atsakomybę už savo motiną, brolius ir seseris. Mokykloje Napoleonas atskleidė savo potraukį mokslams ir tuo pelnė pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų, todėl 1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, sulaukęs vos šešiolikos, Bonapartas buvo paskirtas į pulką, esantį Valonėje, netoli Liono. Ten jis apsigyveno nuomojamam bute. Sunkų buvo gyventi jaunam karininkui. Didžiąją dalį savo pašalpos jis siųsdavo motinai, palikdamas sau pinigų tik skurdžiam maistui, neleisdamas sau jokių linksmybių. Tačiau šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl, kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai. Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas. „Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“ Šios eilutės parašytos, kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl, kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia. Jis man našta todėl, kad žmonės, su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi, visada mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos.“ Šie jo žodžiai parodo jo norą pabrėžti savo individualumą, išsiskirti iš kitų.
Kažkuria prasme, draugus Napoleonui pakeisdavo knygos. Jas jis gaudavo iš kaimynystėje įsikūrusios knygininko krautuvėlės. Kai 1786 metais Napoleonas atvažiavo į Korsiką, jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais, o Plutarcho, Platono, Cicerono, Reinalio darbais. Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias, kad galėtų geriau įsitraukti į amžiaus problemas, todėl knygas ryte rijo, išrašinėdamas sąsiuvinius konspektais ir pastebėjimais. Kai Bonapartui sukako 20 metų, pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema. Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra, filosofija. Nors jo vėlionis tėvas buvo „už prancūzų partiją“, gimęs prancūzų užkariautoje Korsikoje, Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams, apmaudavo dėl deportuoto Korsikos gynėjo Paolio, kuris kažkuria prasme buvo jo idealu, savotišku tautos tėvu, bet jų draugystė truko neilgai. Jo parašas - Napoleono di Bonaparte - su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Bonapartas ištarnavo Valanse 10 mėnesių, paskui trumpam grįžo į tėvynę - 1786 m. jis gavo atostogas ir vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį. Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas. Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius. Kartais jis net teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais, nors apskritai apie moteris buvo neypatingai geros nuomonės, laikė jas nieko vertomis. Grįžęs jis sutvarkė finansinius šeimos reikalus, pagerino jos materialinę padėtį. Atostogas jam pavyko pratęsti iki 1788 m. vidurio, tada Prancūzijoje jis trumpai tarnavo Oksono mieste, o 1789 m. prasidėjo revoliucija.
Kelias į Karinę Šlovę: Pirmieji Žingsniai
Prancūzijos revoliucijos metu tarnavo Korsikoje. 1789 prasidėjusią Prancūzijos revoliuciją sutiko palankiai, įstojo į jakobinų klubą, tačiau daugiau domėjosi gimtosios Korsikos reikalais, rėmė revoliucinius pertvarkymus saloje ir jos gyventojų teises. Korsikoje laikinai valdžią paėmus nepriklausomybės šalininkams, remiamiems su Prancūzija kariavusių anglų, 1793 Bonapartų šeima persikėlė į Tuloną. Jau tuo metu Tulonas buvo svarbiausia Prancūzijos karine jūrų baze. 1793 m. gegužę Tulone sukilo rojalistai, prieš kuriuos respublikonai metė generolo J. F. Carteaux vadovaujamą kariuomenę. Rojalistai, matydami, jog neatsilaikys, į pagalbą pasikvietė D. Britanijos, Ispanijos ir kitų šalių kariuomenes, vadovaujamas britų admirolo S. Hood. Britai užėmė visus Tulono fortus ir uosto reide stovėjusius laivus. Pirmajame respublikonų ir Tuloną užėmusių jungtinių pajėgų mūšyje, žuvo respublikonų artilerijos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė kapitonas Napoleonas Bonapartas.
Jis parengė planą užimti Tulono Balaguier ir l’Eguillette fortus, kuriuos kontroliuodamos, respublikonų pajėgos, būtų galėjusios neleisti rojalistams papildyti Tulono atsargomis iš jūros. 1793 m. gruodžio 17 d. naktį respublikonai šturmu užėmė Malbousquet, o, netrukus, ir l’Eguillette fortą. Britai nedelsdami išvedė savuosius karo laivus iš Tulono reido. Tuo pat metu, jie sudegino 9 Prancūzijos karo laivus, o dar 12 prancūzų laivų išplaukė iš uosto kartu su britų laivynu. Respublikonai spėjo išgelbėti tik 25 laivus, tačiau gruodžio 19 d. užėmė visą Tuloną. Už miesto paėmimą Napoleonas Bonapartas 1794 m. buvo pakeltas brigados generolu. Po Tulono paėmimo, Napoleonas buvo paskirtas Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantės prie Marselio fortifikacijos inspektoriumi. Jis pasiūlė karo planą prieš Sardinijos karalystę. Tai buvo Prancūzijos kampanijos su Pirmąja antiprancūziškąja koalicija dalis. Jos metu, Prancūzijos kariuomenė 1794 m. balandžio 24-28 d. laimėjo Saorgio mūšį prieš jungtines Sardinijos karalystės ir Habsburgų pajėgas.
Po 1794 m. liepos 27 d. įvykusio Termidoro perversmo, Napoleonas buvo trumpam suimtas, ir išėjo į atsargą. 1795 m. rugpjūtį, Visuomenės gelbėjimo komiteto sprendimu, Napoleonas buvo paskirtas Direktorijos vadovo P. F. N. Nicolas padėjėju. 1795 m. spalio 3-5 d. Napoleonas pasižymėjo, numalšindamas Paryžiuje kilusį rojalistų maištą. Napoleonas buvo pakeltas į divizijos generolus ir 1796 m. vasario 23 d. pavesta vadovauti Prancūzijos armijai Italijoje. Prasidėjo įspūdinga karinė Napoleono Bonaparto karjera.
Napoleono įtaka Lietuvai
Napoleono žygis į Rusiją paliko daug materialių pėdsakų Lietuvos teritorijoje ir jos tuometinių gyventojų sąmonėje. Iki šiol išlikę gamtos ir kultūros objektų, vadinamų Napoleono vardu. Kai kurie jų iš tikrųjų turėjo sąsajų su pačiu Napoleonu, kitų legendų istorinis pagrįstumas nėra įrodytas arba jos yra akivaizdžiai pramanytos. 1812 m. birželio 24 d. didžiulė Napoleono kariuomenė iš Užnemunės, tuomet įėjusios į Prūsijos sudėtį, persikėlė per Nemuną ir įžengė į tuomet Rusijos imperijai priklausiusią pagrindinę Lietuvos teritoriją. Napoleonas stebėjo Nemuno forsavimą nuo prie Kauno esančio Jiesios piliakalnio, vadinamo Napoleono kalnu. Birželio 28-ąją prie Deltuvos (šalia Ukmergės) vyko pirmasis didesnis Napoleono ir rusų kariuomenių mūšis. Tą pačią dieną pro Aušros vartus Napoleonas įžengė į Vilnių. Čia imperatorius buvo iškilmingai pasitiktas - viltasi, kad jis padės atkurti neseniai žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vilnius pusmečiui tapo labai svarbia prancūzų užnugario baze ir tarpiniu punktu. Galiausiai 1812 m. pabaigoje prancūzai buvo priversti trauktis iš Rusijos, vėlgi - per Lietuvos teritoriją. 1812-ųjų kampanija paliko gilų pėdsaką lietuvių istorinėje atmintyje.
Lietuvos teritorijoje yra dešimtys objektų, siejamų su Napoleono vardu:
- Jiesios piliakalnis, nuo kurio Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną ties Kaunu, yra vadinamas Napoleono kalnu.
- Kudirkos Naumiesčio piliakalnis, Lašinių piliakalnis Kaišiadorių rajone taip pat turi Napoleono kalno pavadinimą.
- Lepelionių piliakalnis dėl savo formos pramintas „Napoleono kepure“.
- Napoleono ąžuolas tebežaliuoja automagistralėje Vilnius-Kaunas, o kitas Napoleono ąžuolas auga Upninkų seniūnijoje.
- Gailiškėje auga Napoleono pušis, po kuria jis neva užkasęs lobį.
- Kelias Lietuvos teritorijoje, kuriuo link Maskvos žygiavo Prancūzijos Didžioji armija, tebėra vadinamas Napoleono traktu.
- Kauno senamiestyje yra pastatas vadinamas Napoleono namu.
Napoleono epocha
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
