Betliejus: Jėzaus gimimo miestas ir jo reikšmė
Betliejus - nedidelis miestas Vakarų krante, labiausiai žinomas kaip svarbi krikščionių piligrimystės vieta: tikintieji atvyksta čia aplankyti Jėzaus Kristaus gimimo grotos.
Jėzus Kristus (Jėzus hebr. יְהוֹשֻׁעַ = Ješua „Jahvė gelbėja“; Kristus hebr. משיח = Mašiah, gr. Χριστός = Christos, lot. Christus - „mesijas“, „pateptasis“; gimė apie 7 ar 4 m. pr. m. e.). Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių - Evangelijų - patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas.
Jėzus buvo žydas iš Galilėjos, kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas.
Jėzaus namai, kur šis gyveno su savo šeima ir praleido savo vaikystę, Nazareto miestas Galilėjoje, įvardijami Luko ir Mato Evangelijose.
Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyras - Juozapas, priklausęs Dovydo giminei.
Jėzus gimė Betliejaus mieste Judėjoje (krikščionys interpretuoja tai kaip pranašo Michėjo pranašystę) Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais.
“Kur yra gimęs žydų karalius?” Siųsdamas į Betliejų, tarė: “Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį.”
Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.
Kristaus Gimimo bazilika (arab. كنيسة المهد = Kristah almahan, hebr. כנסיית המולד) - krikščionių bazilika, stovinti Vakarų Kranto mieste Betliejuje, prie Mangero aikštės.
Pastatyta 327 m., valdant imperatoriui Konstantinui I, kaip tikima, toje vietoje, kur gimė Jėzus Kristus.
Bažnyčia pastatyta virš vietos, vadinamos Grota, kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus.
Pirmą bazilika čia pradėta statyti 327 m. Romos imperatoriaus Konstantino I motinos Šv. Elenos iniciatyva.
Statybas prižiūrėjo Jeruzalės vyskupas Makarijus.
Bazilika pastatyta 333 m.
Kristaus Gimimo baziliką dabartiniu pavidalu atstatė Bizantijos imperatorius Justinianas I.
Bažnyčią vėliau remontavo kryžininkai, joje buvo karūnuotas pirmasis Jeruzalės karalius Balduinas I.
Iki 1169 m. kryžininkai bažnyčią plėtė ir puošė.
1244 m. ją nuniokojo turkai.
Bazilika nukentėjo per 1834 ir 1837 m. žemės drebėjimus.
XIX a. bažnyčia ne kartą plėšta ir niokota.
1851 m. Napoleonui užkariavus Palestiną iš Osmanų, Rusija pareiškė pretenzijas dėl šventyklos atitekimo prancūzams.
Tai sukėlė nesantaiką tarp rusų ir osmanų ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Krymo karą.
2002 m., Antrosios intifados metu, 50 palestiniečių, persekiojamų Izraelio armijos, užsibarikadavo bažnyčioje, paėmė įkaitais vienuolius ir kitus čia buvusius palestiniečius.
Kristaus Gimimo grota - urvas, esantis po bazilika, kur, tikima, gimė Jėzus.
Tikslią gimimo vietą žymi altorius su 14-kampe žvaigžde, apsupta žvakių, ant marmurinių grindų.
Šis altorius armėniškų bruožų.
Bazilika - valdoma graikų stačiatikių Jeruzalės patriarchato.
Ji yra klasikinės romėniškos bazilikos bruožų: sudaryta iš penkių navų, atskirtų korintiškomis kolonomis, ir apsidės rytuose.
Sienas dengia gerokai sunykusios auksinės mozaikos.
Į baziliką patenkama labai žemomis durimis, vadinamomis „kuklumo durimis“.
Grindis dengusių romėniškų mozaikų neišlikę, išskyrus plotą, dengiamą grindų durų.
Baziliką puošia ikonostasas ir gausybė puošnių žibintų.
Greta bazilikos prisišliejusi neogotikinė katalikų Šv. Kotrynos bažnyčia, priklausanti Jeruzalės lotynų patriarchatui.
Bažnyčią puošia lenkų skulptoriaus Czesław Dźwigaj bareljefas, vaizduojantis Jesės medį.
Bazilikos požemyje yra ~420 m. mirusios romėnų šventosios Šv.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų.
Keturios kanoninės evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai.
Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė (Pirmajame laiške korintiečiams 11:23-26).
Kai kurios ankstyvųjų krikščionių grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente.
Tai apokrifinėmis evangelijomis vadinami tekstai - Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Petrą, Evangelija pagal Judą, Jokūbo apokrifas ir kiti raštai.
Biblijos tyrėjų linkstama daryti prielaidos, kad anksčiausiai parašyta evangelija - Morkaus (parašyta apie 60-75 m.); tuo tarpu kitų evangelijų seka - Mato (65-85 m.), Luko (65-95 m.) ir Jono (75-100 m.).
Taipogi dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijų autoriai kaip šaltiniu naudojosi Morkaus evangelija.
Sinoptinės evangelijos linkusios pabrėžti skirtingus Jėzaus asmenybės punktus.
Evangelijoje pagal Morkų kalbama, jog kildavo konfliktų tarp Jėzaus ir jo kaimynų bei šeimos.
Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus - „galvos netekęs“ ar „apsėstas“.
Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima.
Kai Jėzus, laikantis žydų įstatymo buvo apipjaustytas ir „paaukotas“ Dievui, vyras, vardu Simeonas, Marijai pasakė, kad „Jėzus bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“.
Po keliolikos metų, kai Jėzus pasimetė Jeruzalėje, jo tėvai rado jį sėdintį tarp mokytojų šventykloje, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį.
Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją.
Tuo metu, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero.
Kristus surinko 12 mokinių, kurie keturiose Evangelijose geriau žinomi kaip apaštalai.
Visose evangelijose rašoma, kad Jėzus savo gyvenimo žemėje metu mokė žmones ir padarė antgamtinių stebuklų.
Kita vertus, stebuklų darymas mažiau akcentuojamas Jono evangelijoje.
Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų.
Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų.
Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu.
Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskarijotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją.
Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė.
Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio.
Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes.
Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta.
Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus.
Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, - prisikėlė.
Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo.
Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje.
Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus.
Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai.
Krikščionių tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas.
Islame Jėzus yra pranašas savo tarnyste ruošęs kelią Mahometui.
Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų.
Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo - jis arba apsimetęs, o jo vietoje buvęs nukryžiuotas vienas apaštalų, arba kad nors Jėzaus žmogiškas kūnas ir mirė ant kryžiaus, jo dieviška prigimtis (dvasia) išlikusi ir įžengusi į dangų, tad jo mirtis tebuvęs vaizdinys.
Kadangi islamas laiko ne Jėzaus nukryžiavimą, o jo įžengimą į dangų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu, jo mirtis islamiškoje soteriologijoje nevaidina jokio vaidmens.
Kita vertus, Jėzus yra centrinė figūra islamiškoje eschatologijoje.
Jėzaus gimimo istorija
Po kurio Gogo ir Magogo tautos bus išblaškytos, o visą žemę taikiai ir teisingai valdys Imamas Mahdis ir Jėzus, kol po 40 m. valdžios mirs.
Musulmonai tiki, kad Jėzus sugrįš į Umajado mečetę Damaske, laikoma ketvirta pagal svarbumą šventove islame.
Jėzus dar reikšmingesnė figūra sufizme, apie jį kaip musulmonų pranašą parašyta daug asketinės ir mistinės literatūros.
Krikščioniškame gnosticizme laikyta, kad Jėzus atsiustas iš dangiškojo pasaulio tam, kad, perduotų slaptąjį žinojimą (gnozį) ir taip išgelbėtų tikinčiuosius.
Dauguma gnostikų tikėjo Jėzų buvus žmogų, kuris krikšto metu buvo užvaldytas „Kristaus“ dvasios.
Ši dvasia apleido Jėzaus kūną per nukryžiavimą, bet vėliau, jį prikėlus iš numirusių, vėl sugrįžo.
Dalis gnostikų buvo docetistai, t. y. manė, kad Jėzus turėjo tik iliuzorinį kūną.
Judaizme, išskyrus mesijinį judaizmą, ir mandeizme (gnostikinio pobūdžio iš šv. Jono Krikštytojo kulto) Jėzus nėra laikomas Dievo Sūnumi ar Mesiju.
Kai kurie induistai laiko Jėzų buvus avataru ar sadhu.
Paramahansa Jogananda, indu guru, mokė, kad Jėzus buvęs Eliziejaus reinkarnacija ir Jono Krikštytojo mokinys, kuris savo ruožtu buvęs Elijo reinkarnacija.
Kai kurie budistai, tarp jų Dalai Lama XIV, Jėzų laiko bodisatva, paskyrusia savo gyvenimą žmonijos gerovei.
Apie Jėzaus ir Budos panašumus daug rašė vietnamiečių budistų vienuolis Tchitis Niat Chanis.
Nuo XX a. populiarėjančiame Naujojo Amžiaus judėjime požiūris į Kristų yra labai įvairus.
Teosofai, iš kurių kilo daug Naujojo Amžiaus judėjimo idėjų, Jėzų laiko Jėzumi Mokytoju, dvasiniu reformatoriumi, ir tiki kad Kristus po daugybės reinkarnacijų apsigyveno Jėzaus kūne.
Urantijos knyga skelbia Jėzų esant vienu iš 700 000 dieviškųjų Dievo sūnų.
Scientologijos bažnyčia Jėzų kartu su Zaratustra, Mahometu ir Buda laiko savo „tikėjimo paveldu“.
Vokiečių pastorius ir poetas Entonis Teodoras savo knygoje „Jėzus Kristus meilėje“ (angl. Jesus Christ in Love rašo, kad yra vienybė tarp Jėzaus mokymo ir to, kas parašyta Korane, Vedose, Upanišadose, Talmude ir Avestoje.
Nors ateistai atmeta Jėzaus dieviškumą, požiūris į jį kaip asmenybę skiriasi - vieni tvirtina, kad Jėzaus mokoma moralė prieštarauja žmogaus prigimčiai ir dėl to žalinga (Nyčė), kiti yra suabejoję Jėzaus psichine sveikata tačiau dar kiti yra pripažinę Jėzaus „moralini pranašumą“ (Ričardas Dokinsas).
Labai nedidelė mažuma ateistų pripažįsta Jėzų ar net krikščionybę, tačiau netiki Dievu (t. y. yra agnostikai).
Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami.
Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais).
Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplitėjo ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“.
Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus.
I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų.
Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais.
Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų.
Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų Trajanui iš Bitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte.
Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams.
... Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“.
Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito.
Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų.
Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“.
Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis.
Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. krikščionys dar nebuvo atskirta grupė.
XVIII ar bent XIX amžiuje atsirado istorikų, išplėtojusių „Kristaus mito teoriją“.
Betliejų galima lengvai aplankyti iš Jeruzalės - šiuos miestus skiria vos 10 km.
Tiesa, tie kilometrai tik mums atrodo kaip menkutis atstumas.
Kadangi Betliejus įsikūręs Palestinos teritorijoje, Izraelio piliečiams ten lankytis draudžiama.
Susisiekimas tarp Izraelio ir Vakarų kranto labai apsunko (o kai kam ir tapo praktiškai neįmanomas) Izraeliui 2000 m. (po Antrojo palestiniečių sukilimo) pradėjus statyti betoninę skiriamąją sieną.
Daugelis izraeliečių mano, kad ši siena jiems - saugumo garantas (iš tiesų po jos pastatymo Izraelyje ženkliai sumažėjo teroristinių išpuolių).
Kad ir kokia liūdna būtų realybė, užsieniečiams Vakarų krante lankytis apribojimų nėra (tik reikia su savimi turėti pasą) - tad daugelis turistų iš Jeruzalės bent pusdieniui nuvyksta ir į Betliejų.
Autobusu nr. 21, kuris kursuoja nuo rytinės Jeruzalės stoties, esančios prie Damasko vartų.
Bilietas kainuoja 5 NIS (1,25 Eur, mokėti galima autobuse).
Kelionė trunka apie 20-30 min., o autobusas stoja pačiame Betliejuje, tačiau kiek toliau nuo senamiesčio ir lankytinų objektų.
Egged autobusas nr. 234.
Šis autobusas Jeruzalėje išvyksta nuo Sultan Suliman ir Hanev’im gatvių kampo ir vyksta iki vieno iš patikros punktų.
Nuo ten vėlgi reikėtų imti taksi arba sėsti į palestiniečių autobusą.
Taksi.
Jeigu taupote laiką ar tiesiog ieškote patogumo - iš Jeruzalės iki Betliejaus galima nuvykti ir taksi.
Arabų taksistai klientus daugiausiai gaudo Alyvų kalno papėdėje ir prie Liūto vartų (Lion‘s gate).
Automobiliu.
Dauguma automobilių nuomos kompanijų Izraelyje nuomotu automobiliu neleidžia vykti į Vakarų krantą.
Išlipus iš autobuso iš karto pripuola grupelė taksistų/gidų, kurie siūlosi pavežioti po lankytinas Betliejaus vietas.
Nors dažniausiai viską darau savarankiškai, šį kartą su drauge nusprendėme pasiimti vairuotoją.
Nuo stotelės iki senamiesčio „Google Maps” rodo apie 30 min.
Renkantis vairuotoją reikia apsiginkluoti kantrybe ir nebijoti derėtis.
Mes sutariame už kelių valandų pavežiojimą link Betliejaus senamiesčio ir Banksy viešbučio mokėti 120 NIS (apie 30 Eur).
Pirmasis sustojimas Betliejuje - Kristaus gimimo Bazilika, vieta, kasmet sutraukianti tūkstančius piligrimų iš viso pasaulio.
Bažnyčia pradėta statyti 325 m. imperatoriaus Konstantino, toje vietoje, kur, tikima, gimė Jėzus Kristus.
Gimimo grotą rasite nusileidę į nedidelį po pagrindiniu altoriumi esantį urvą.
Kristaus gimimo vietą čia žymi keturiolikakampė žvaigždė, o aplinkui žiba sukabintos 15 sidabrinių lempų, simbolizuojančių skirtingas krikščionių konfesijas.
Nors atrodytų, Kristaus gimimo Bazilika yra viena svarbiausių vietų krikščionims visame pasaulyje, didelių žmonių srautų čia nepastebėjome.
Dauguma turistų į Betliejų atvyksta kokiam pusdieniui su organizuotais turais, tačiau tokių pavienių keliautojų kaip mes nėra labai daug.
Kristaus gimimo bazilika įsikūrusi šalia Manžero (Manger), pagrindinės Betliejaus aikštės.
Nuo čia vingiuojančiose senamiesčio gatvelėse galima rasti įvairių suvenyrų parduotuvių, o paėjus kiek toliau - Pieno grotos koplyčią (Chapel of the Milk Grotto).
Pasakojama, kad Marija su Juozapu ir ką tik gimusiu kūdikiu čia slėpėsi bėgdami nuo Herodo, įsakiusio išžudyti visus Betliejaus berniukus.
Dėl asociacijų su Marija ir jos pienu, Pieno grotos koplyčia yra tapusi paslaptinga vieta, į kurią vyksta poros, negalinčios susilaukti vaikų.
Valandėlę pasivaikščiojus po Betliejaus senamiestį ir išgėrus puodelį stiprios kavos, vairuotojas Abedas mus veža link separacinės sienos ir Banksy viešbučio.
Abedas džiaugiasi, kad norime vykti ten - sako, kad lietuviai dažniausiai pamato tik Jėzaus gimimo vietą, o situacija regione ne taip domisi.
Važiuojant link viešbučio, jis parodo mums nemažai apleistų pastatų - sako, kad daugelis verslų ir parduotuvių pastačius sieną turėjo užsidaryti.
Satyriškais meno kūriniais garsėjantis anoniminis gatvės menininkas Banksy Palestina susidomėjo jau senokai: dar 2005 m. jis čia paliko 9 visame pasaulyje išgarsėjusius piešinius, daugumą iš jų - būtent ant separacinės sienos.
Neatsitiktinai pasirinkta ir viešbučio vieta - C zonoje, kurioje teoriškai leidžiama lankytis ir Izraelio piliečiams.
Kaip teigė viešbučio vadovai, jie norėtų, kad ir izraeliečiai galėtų lankytis čia, o abi pusės daugiau sužinotų viena apie kitą.
Ne visi palestiniečiai yra patenkinti „The Walled Off Hotel“ atsiradimu.
Kai kuriems atrodo, kad separacinės sienos pavertimas turistine atrakcija labai supaprastina ir normalizuoja pačią okupacinę situaciją.
Pasivaikščiojus palei garsiąją sieną, kurią dabar puošia daugybė grafičių, užeiname ir į patį Banksy viešbutį.
„The Walled Off Hotel“ laukiami visi - ne tik viešbučio svečiai.
Prie įėjimo mus pasitinka plastikinė šimpanzė, o pirmame aukšte veikiantis restoranas primena anglų džentelmenų klubą - užuomina į didelę britų rolę regione.
Interjeras išpuoštas įvairiais Banksy darbais, o restorano viduryje stovi savaime grojantis pianinas.
Beje, nors dėl šalia stovinčios sienos viduje beveik nebūna saulės šviesos, pats viešbutis nėra toks jau ir prastas.
Pigiausias kambarys jame kainuoja 60 USD ir kyla iki 965 USD už prezidentinį numerį.
Apsilankymas Banksy viešbutyje palieka sunkiai paaiškinamą jausmą.
Kažkaip keista matyti turistus, besišypsančius ir besifotografuojančius prie sienos, kuri kai kuriems žmonėms kelia tiek daug skausmo (beje, už tam tikrą kainą savo piešinį čia gali palikti kiekvienas norintis).
Arba kitus, lyg niekur nieko sėdinčius restorane su bokalu alaus ar puodeliu kavos.
Iš kitos pusės - jei ne Banksy viešbutis, galbūt daugelis turistų prie separacinės sienos apskritai neatvyktų ir neturėtų galimybės pagalvoti apie regiono situaciją.
Po apsilankymo Banksy viešbutyje Abedas mus nuveža atgal prie autobuso.
Visi autobuse sėdintys palestiniečiai tvarkingai išlipa ir išsirikiavę į eilutę rodo pareigūnams savo asmens tapatybės dokumentus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
