Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“: gėrio ir blogio grumtynės tėvų ir vaikų santykiuose
Juozas Grušas (1901 - 1986) 1967 m. parašė dramą „Meilė, džiazas ir velnias“, kurios pavadinimas yra simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Šioje tragikomedijoje dramaturgas svarsto amžinus dalykus, mąsto apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Kūrinyje vaizduojamas gyvenimas, kuriame žmonės gyvena tarsi be vertybių, o ypač ryškiai atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, siejami su konfliktais ir maištu. Juozas Grušas savo kūrinyje vaikų santykius su tėvais aprašo kaip itin šaltus, įprasminančius nesupratimą ir susvetimėjimą.
Dramos siužetas ir simbolika
Dramos veiksmas sutelkiamas į tris jaunuolius džiazistus - Andrių, Julių ir Luką - kurie groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais ir vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Autorius norėjo pabrėžti blogio ir gėrio grumtynes šių dienų jaunime, todėl šalia meilės ir velnio dar minimas džiazas. Juozo Grušo dramaturgija, ypač jo vėlyvieji kūriniai, pasižymi giliu įvairių jėgų konflikto vaizdavimu, kur pasirodo gėris ir blogis, o pirmojo laipsnio dramatizmas yra konfliktas žmonių sielose.
Tėvų ir vaikų santykiai: konfliktų šaknys ir motinos idėja
Vaikų santykiai su tėvais tikriausiai yra viena aktualiausių šių laikų tema. Šios problemos dažnai aprašomos ir literatūroje. Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ šis konfliktas yra pagrindinis variklis. Visi jaunuoliai - Andrius, Julius, Lukas ir Beatričė - neturi motinų, o tai tampa viena iš esminių priežasčių, lemiančių jų elgesį ir santykius su aplinkiniu pasauliu. Andriaus ir Juliaus motinos yra mirusios, Lukas - pamestinukas, o Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, - tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa.
Motinos paveikslas ir jo trūkumas
Nors motinos idėja dramos veikėjų širdyse yra stipri, ji dažnai tėra tik iliuzija, nerealizuota jėga. Andrius sako tėvui: „Neįžeidinėk mirusios motinos“. Juliaus motiną tėvas vadina „šeimos karaliene“. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse - „tai lygu gyvuliui“. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Iš tikrųjų jie yra našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę. „Katilas“ - vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo, vieta, kurioje jie ieško priklausymo jausmo ir supratimo.
Kartų konfliktas: gyvybiškai svarbi pamoka ateities kartoms | Zack Jenio | TEDxYouth@ASD
Individualūs veikėjų konfliktai su tėvais
Šis bejausmis kontaktas tarp tėvų ir vaikų atsiranda būtent todėl, kad maištaujantys ir gyvenimo nesuprantantys paaugliai labiausiai engia suaugusiuosius, žmones, kurie, pasak jų, yra didžiausi savanaudžiai, nesuprantantys paauglių. Šie paaugliai nepripažįsta nė vieno suaugusiojo, kuris pasitaiko jų kelyje. Tėvai ir vaikai bendrauja labai šaltai arba išvis nebendrauja.
Vienas konfliktiškiausių veikėjų yra Andrius - džiazininkų vadeiva. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis stoja prieš tėvą - teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: „mus papirkote“. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstąs tik jėgos kultą, tikras mankurtas. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį. Andriaus bendravimas su draugais, ypač su tėvu, yra labai šaltas. Jaunuolis gyvena su savo tėvu ir mato jį kaip senamadį žmogų, jam tėvas yra neįdomus. Motina yra mirusi, ir išgirdęs nors vieną blogą žodį apie ją, Andrius įsiunta ir tampa kitoks žmogus. Nors turi įsimylėjusią Betą, jis jos neklauso, negerbia, nerodo jokios meilės jai, vadina „kekše“, tačiau Beta mato gėrį Andriaus širdyje. Ji mano, kad Andrius tik nori pasirodyti „kietesnis“ prieš savo draugus.
Juliaus charakteriu išreikšta kraštutinė dvasinė intelektualinė krizė, kurią stagnacijos metais išgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius - filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistines tradicijas. Dėl to ir priekaištauja tėvui: „Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <...> Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi „nemirštamos dieviškos dvasios“. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą. Apžvelgiant tokią situaciją, Juliaus ir jo tėvo konfliktas įprasmina gana šaltus santykius, paremtus vienas kito nesupratimu. Julius tėvui sako: „Aš vienaip noriu gyventi, tu - kitaip“, kas parodo jų interesų nesuderinamumą. Tėvas priekaištauja Juliui dėl pasirinkto gyvenimo būdo: „Nuo vieno išgėrimo į kitą, nuo vienos moters prie kitos. Daugiau nieko! Jokio idealo! Jokio gyvenimo tikslo! Jokio rimto darbo! Ką tu prieisi, taip gyvendamas?“ Taip aiškėja ir abiejų veikėjų vertybių sistema.
Lukas atstovauja visuomenės padugnėms, pačia savo socialine padėtimi lyg ir pasmerktas. „Nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad esu pamestinukas. Mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę“, - sako Lukas. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę - Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, sukelia jam amžiną skausmą.
Beatričės išsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nėra maištingi. Tačiau sieloje išgyvena dėl motinos pasirinkimo ir senelės nesugebėjimo suprasti. Ji stengiasi pažadinti tėvus, kad suvoktų, kokia jų vieta vaikų gyvenime. Ta šventa keistuolė, norinti „tvarką pakeisti“, išbudina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa, kad jis pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Panašiai žadinamas iš dvasios sąstingio ir Juliaus tėvas. Taigi Beatričė jungia tėvus ir maištaujančius vaikus.
Pagrindinių veikėjų ir jų santykių su tėvais apžvalga
| Veikėjas | Ryšys su motina | Ryšys su tėvu/globėjais | Pagrindiniai bruožai ir konfliktai |
|---|---|---|---|
| Andrius | Mirusi motina (idealizuojama) | Šaltas, konfliktiškas; tėvas - prokuroras, „senamadis“ | Džiazistų vadeiva, primityvus, pripažįsta tik jėgos kultą, „mankurtas“; maištas prieš tėvo vertybes |
| Julius | Mirusi motina („šeimos karalienė“) | Šalti santykiai, nesupratimas; tėvas - filosofas | Dvasinė ir intelektualinė krizė, nusivylimas visuomene, egzistencijos tragizmas; atmeta filosofines knygas |
| Lukas | Pamestinukas, neturi motinos nei mintyse | Maištauja prieš globėją (dėl pavardės) | Jaučiasi „gyvuliu“, visuomenės padugnė, slegia praeitis; maištas dėl vienatvės ir bešaknumo |
| Beatričė | Motina pabėgusi su mylimuoju | Išgyvena dėl motinos pasirinkimo; senelė nesugeba suprasti | „Šventa keistuolė“, stengiasi pažadinti tėvus, suvokti vaikų vietą; jungia maištaujančius vaikus ir tėvus |
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
