Dainavimas kaip terapija ir tapatybės puoselėjimo priemonė
Dainavimas - tai ne tik meninė išraiška, bet ir gilus bendravimo, emocijų paleidimo bei tapatybės puoselėjimo būdas. Šiame straipsnyje gilinsimės į dainavimo svarbą įvairiais gyvenimo aspektais, pradedant liaudies dainų tradicijomis ir baigiant moderniaisiais iššūkiais, su kuriais susiduriame kasdienybėje.
Liaudies dainų tradicijos ir jų reikšmė
Teritorinis artumas su Baltarusija pastaraisiais mėnesiais tapo svarbus ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. Regis, dabar daugelis ieškome priemonių nusiraminti arba iki galo suvokti, kas vyksta aplink mus. Neseniai dainininkė Gabrielė Vilkickytė pasidalijo, kad tik dabar, karo akivaizdoje, pirmąkart suprato, ką iš tikrųjų reiškia Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (vėliau sudainuoto Vytauto Kernagio) žodžiai: „Tokia daina, kad užsimerkia dainuodami lyg mirdami“. Taigi daina šiandien gali būti pamatyta, pajausta iš naujo. Jus daina lydi beveik visą gyvenimą.
Rokas pasakoja, kad Dzūkija, senasis šių žemių vardas Dainava, yra vieta, kur žmonės labai daug dainuodavo. Dainuodavo dirbdami, ilsėdamiesi, švęsdami, palydėdami vieni kitus. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, virsmas buvo apdainuojamas, daina buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Ir šita tradicija po truputį traukiasi, yra pamirštama.
Eglė pastebi, kad liaudies dainos šiuo metu daugiausia skamba scenose, kas joms yra labai nenatūralu. Liaudies daina pirmiausia yra skirta jungti bendruomenę, nesvarbu, ar tai šeima, ar kaimo jaunimas, ar visas kaimas.
Dainavimas mirties akivaizdoje ir emocijų paleidimas
Rokas pabrėžia, kad vienas gražiausių dalykų, ką gali daryti žmogus mirties akivaizdoj, yra dainuoti. Ir jam labai gražu žiūrėt, kiek Ukraina dabar dainuoja, manant, kad tai jiems tikrai padeda. Iš tiesų tai padeda bet kokios mirties akivaizdoj - ar tai būtų karas, ar nykstanti tavo prigimtinė kultūra.
Eglė atkreipia dėmesį į raudų tradiciją Dzūkijoje. Rauda vadinama emocijų paleidimo technika - spontaniškas, nuoširdus savo jausmų išdainavimas paprasta, vos kelių garsų melodija. Raudodavo daugiausia moterys netekties akivaizdoj, dažniausiai per laidotuves, kai susirinkdavo kiti žmonės. Raudojimas padeda neuždaryti netekties jausmo viduje. Dzūkijoje anksčiau atrodė, kad balsu neapraudoti mirusiojo nepritinka, neįmanoma paleisti žmogaus be raudos. Rauda yra visiškai improvizuotas žanras, kai pasitelkiant labai paprastą melodiją yra išliejamas visas skausmas, dažnai net išėjusio žmogaus gyvenimo istorija, išreiškiama, kaip liekantiems šiam pasauly bus sunku be jo.
Dainavimas kaip terapija ir bendravimo forma
Prasidėjus karui, Eglė ir Rokas pradėjo daugiau dainuoti ukrainiečių dainų. Anksčiau kartu su draugais rinkdavosi slavų, ukrainiečių folklorą pasidainuoti ratukuose.
Rokas teigia, kad dainavimas yra šiek tiek kita bendravimo pakopa, jame mažiau proto. Tai visai kas kita nei intelektualinis pokalbis. Tai yra tiesiog buvimas kartu harmonijoje, per balsą, ritme.
Eglė atsimena, kad iki sutikdama Roką, jos gyvenimo kontekstuose nebuvo jausmo, kad dainavimas gydo, kad yra kažkokia terapija. Tai buvo tiesiog mėgstamas dalykas. Tačiau susidūrus su Roko pasauliu, išryškėjo ir ta terapinė tema.
Rokas paaiškina, kad „terapijos“ poreikis didele dalimi atsiranda iš skubėjimo. Jei sulėtini, viskas gali būti terapija: bigudukų terapija, sausainėlių terapija, malkų terapija, kiekviename lėtame žingsnyje terapija.
Asmeninės patirtys ir savęs priėmimas
Viena skaitytoja dalijasi savo patirtimi, kaip vaikystėje jautėsi nesaugiai dėl savo išvaizdos, turėdama daug apgamų. Didžiausia problema buvo, iš kur gauti pinigų ledams, kaip gražiau nustatyti tas pūkiškas akytes, kad tėvai įdėtų pinigėlį į jos ištiestą menką rankelę. Tėvai, ypač mama, saugojo ją nuo piktų, atšiaurių akių, kad tik mažiau jai kas skaudulio sukeltų, kad tik mažiau ašarų tektų išlieti. Vaikystėje jų nė nebuvo. Buku žvilgsniu žiūrėjo į žmones, kuriems atrodė baisi, atgrasi, kitokia. Vaikų susibūrimo vietos, darželio, vengė, kad tik išvengtų patyčių. Augo tarp knygų ir keturių sienų, kiemo draugų neturėjo.
Priešmokyklinė klasė prasidėjo mokykloje, kuri jai ne itin patiko. Nebuvo noro bendrauti, bet įvyko lūžis - tylą pakeitė bendravimas su kitais vaikais, kurie tik kartą užjaučiamu žvilgsniu į ją pažiūrėdavo, tik kartą tekdavo jiems paaiškinti, kad ji tokia gimė ir jos niekas nenudegino. Ji apsiprato, ją priėmė, ir niekam ji nebebuvo atgrasi.
Ji niekada nesuprasdavo ir nesupras, kaip į ją gali kas nors žiūrėti susižavėjimo ir meilės žvilgsniu. Visada gatvėje automatiškai atkreipdavo dėmesį į žmones, kurie nešioja ryškius apgamus, tamsias dėmes, ir man jie atrodydavo nepatrauklūs. Dėl šios priežasties nesuprasdavo, kaip įmanoma į ją rimtai žiūrėti.
Pirmąkart mokykloje, kai visai mielam berniukui ji patiko, jai buvo graži. Bet neilgam. Gal matydami ją ateityje, gal norėdami atitaisyti klaidą, tėvai nutarė ją pagražinti. Teko gultis po lazeriu 7 ar 8 kartus. Kiekvienas kartas prilygsta žiemos ar rudens atostogoms - savaitė džiaugsmo namie, su užtrauktomis užuolaidomis be saulės spindulio, nesiplaunant plaukų, veido, kad žaizdos vengtų vandens. Gulėdavo ant kėdės, kuri primindavo stomatologinę kėdę, ir staiga gaudavo adatą į skruostą. Ašaros pačios paplisdavo iš skausmo. Bet tai juk neišvengiami nuskausminamieji. O toliau - lazeris. Jei būtų užsikimšusi nosį, tai būtų tiesiog malonus skruosto kutenimas plunksnele, bet ji jausdavo, kad degu, užuosdavo svylančios kiaulės kvapą.
Savaitė su riebalingu tepalu ant žaizdos, ištinusiu veidu žiūrint TV, kuriame tematydavo žmones su lygia, aksomine oda. Tiek iškentus, tiek pinigų tėvams išleidus ne ką ir pasiekta - turi tik dailią nosį ir šviesesnes dėmes visur. Nepavyko jiems išpildyti pažado, kad iki mokyklos baigimo turės dailų veidelį.
Baigusi mokyklą ir išplaukusi į šiek tiek sraunesnius vandenis, vėl teko daug žmonių pažinti, matyti. Aišku, jie buvo labiau civilizuoti. Tekdavo gūžtis tik parduotuvėse, kai mažas vaikas tempdavo mamai už rankos liepdamas jai atsisukti ir paaiškinti jai reiškinį ant jos veido. Į tai jau nebekreipdavo didesnio dėmesio, tai pasidarė įprasta.
Galvojo, kad lengvai pasitiks ir kitą neišvengiamą gyvenimo žingsnį - darbo paieškas. Bet ieškodama pajuto, kad visą savo gyvenimą augo šiltnamyje, apsaugota nuo nepakenčiamų spindulių - žmonių apkalbų, patyčių, nesiskaitymų su ja, automatišku jos atmetimu. Sėdėdama priešais žmogų, kuris arba priims ją į darbą, ar ne, priklausomai nuo to, koks bus įspūdis, atrodė, kad išlenda iš to šiltnamio, kuris nuo nieko jos nebesaugo. Žmonės juk bijo kitokių žmonių, jiems reikia masės, o ne jos kaip nepatikrinto varianto.
Gaila. Bet labai tiki, kad pagaliau ir ji išsivynios iš savo palaidų plaukų, pridengiančių jos vargą, ir kiti paliks dėl jos abejones, ar jai gailėtis ir vengti prieš tai išreiškiant užuojautą, ar laikyti normaliu žmogumi.
Dabar jai 23-eji. Turi mylimą vyrą, gražią figūrą, kurią karts nuo karto puoselėja, studijuoja. Nedegraduoja ir negaili savęs. Jei jau neturi kažko gražaus ir negali dėl to nieko padaryti, pakeisti, gražiu dalyku iki smulkmenų gali padaryti kitką. Jei negundo veidu, sugundo figūra ir maistu per skrandį - išeitis rasta. Tik kartais sunku tai įkalti sau į galvą. Tada vėl sukyla abejonės ir vėl kova prieš save, kurią šiaip ne taip, su pastangomis laimi. Ir tada vėl - ji graži. Graži su tamsiais apgamais ant veido nuo pat gimimo.
Gaila, kad gimiau tik kartą
Toliau pateikiamas dainos tekstas, atspindintis minėtas nuotaikas:
Gaila, kad gimiau tik kartą,
Bet liūdėt neverta, neverta.
Kiek daug gerų draugų, žmonių aplinkui,
Ir tu tarp jų greta - šalia manęs.
Reikia gyventi dabar tik šia minute -
Mylėti verta.
Gyvenam mes tik vieną kartą,
Tad mylėti verta paprastai.
Nors kartais, buna skauda širdį,
Kai niekas jos negirdi.
PRIEDAINIS:
Kiek daug gerų draugų, žmonių aplinkui,
Ir tu tarp jų greta - šalia manęs.
Reikia gyventi dabar tik šia minute -
Mylėti verta.
Reikia džiaugtis dabar, tuo ką turi -
Gyvenam kartą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
