Marijus Gvildys: pasaulinio lygio floristas ir jo gyvenimo kelias
Vienas žymiausių Lietuvos floristų Marijus Gvildys (44) yra plačiai žinomas dėl savo unikalaus kūrybiškumo ir profesionalumo floristikos srityje. Jo kelias nuo Zanavykijos iki tarptautinio pripažinimo kupinas įdomių patirčių ir tvirto atsidavimo savo amatui.
Asmeninis gyvenimas ir vestuvės
Marijus Gvildys du kartus iš savo išrinktosios Anastasiia Bezruchko (26) išgirdo lemtingąjį „taip” - pirmą kartą Kauno Rotušėje, o po keleto dienų - Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Visi, dalyvavę jaunųjų parengtoje šventėje vienbalsiai tvirtino, jog ji buvo itin stilinga ir nė kiek nebanali.
Iš Sankt Peterburgo kilusi nuotaka rūbą, skirtą jos svarbiausiai šventei, patikėjo pasiūti gimtojo krašto meistrams. Buvo akivaizdu, kad prieš žengdama prie altoriaus, Anastasiia šiek tiek jaudinasi. Daugelis, vos į ją pažvelgę, išsyk pastebėdavo ne tik tai, bet ir rankose laikomą nuostabią puokštę - stilizuotą taurę. Klasikinis, bet išsiskiriantis kūrinys - Marijaus meilės išraiška išrinktajai.
Puokštės forma buvo apklijuota švelniais Notros lapeliais ir užpildyta retos rūšies Cymbidium ir Phalaenopsis žiedais iš asmeninės M. Gvildžio bičiulės, floristės Ritos Bagdzevičiūtės kolekcijos. Vidinę taurės pusę floristas išpuošė juvelyriškai adatėlių pagalba prismeigtu Eukomio žiedelių kilimu. Puokštėje buvo galima pastebėti ir keletą šermukšnio uogų, tapusių visos šventės dekoracijų akcentu.
Marijus mylimos moters laukė prie altoriaus, iki kurio ją lėtu žingsniu palydėjo tėtis. Anastasiia, santuokos metu pasirinkusi Gvildienės pavardę, išrinktajam ranką ištiesė skambant vieno ryškiausių mecosoprano Ritos Preikšaitės balsui bei vargonininkės, „Metų kaunietės” Dalios Jatautaitės atliekamai muzikai.
Poros meilės liudininkais tapo Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas ir operos solistas bei aktorius Mindaugas Jankauskas. Sužadėtiniai pasikeitė vestuviniais žiedais, kuriuos sukūrė juvelyras Mindaugas Juodis. Santuokos ceremonija bažnyčioje vyko dviem kalbomis - lietuvių ir rusų.
Pasveikinę vienas kitą bučiniu Marijus ir Anastasiia svečius pasikvietė taurei šampano į „Medžiotojų užeigos” restorano terasą. Vėliau linksmybės persikėlė į Raudondvario dvaro sodybą, kur svečiai, tarp kurių buvo nemažai atvykusių iš užsienio, supažindinti su žemės menu (land art) bei vaišinti medžiokliška degustacine vakariene. Antrąją vestuvių dieną šventinis siautulys persikėlė į Žemaitkiemio dvarą.
„Esame dėkingi mūsų draugams, padėjusiems surengti nuostabią šventę. Jie buvo ne tik mūsų svečiai, bet ir organizatoriai. Gal dėl to viskas vyko natūraliai, be įtampos ir taip, kaip gali būti geriausiai”, - patikino M. Gvildys. Su Anastasiia jis susipažino prieš trejus metus Sankt Peterburge vykusiame floristikos renginyje. Abu šios srities profesionalai iškart rado bendrą kalbą, vėliau peraugusią į simpatiją ir meilę.
Paklaustas, kur gyvens - Kaune ar Sankt Peterburge, M. Gvildys patikino - jų su Anastasiia namai yra visas pasaulis. „Kelionės yra neatsiejama mūsų darbo dalis, todėl tiesiog darysime tai, ką ir darėme iki šiol, tik užtruksime išvykose keliomis dienomis ilgiau skirdami laiko sau. Mūsų laukia Land art festivalis Lenkijoje ir floristikos šou „Įkvėpimo naktis” Italijoje - pirmą kartą šį mano projektą pristatome Kalabrijos regiono sostinėje”, - apie vestuvinio medaus periodą pasakojo M. Gvildys.
Kelias į floristikos meistriškumą
Nors Marijaus Gvildžio pase parašyta, kad gimė Klaipėdoje, bet iš tiesų jis užaugo Zanavykijoje, jo tėviškė - nuo Vilkijos ne taip toli esanti Ilguva. Lankė pagrindinę mokyklą Gerdžiūnuose, o vidurinę - Kriūkuose (Šakių r.), tad jam tekdavo kulniuoti apie 5 ir daugiau kilometrų iki jų, jei pavėluodavo į autobusą.
Nuo sendaikčių iki floristikos meno
Jam būnant paaugliu, 12-13 metų amžiaus, tuose kraštuose buvo likusių daug tuščių nebegyvenamų sodybų. „Grįždamas po pamokų landžiojau po tas sodybas, rankiojau įvairius rakandus, abrozdėlius, taburetes, kita - ką galėjo tokio amžiaus vaikas panešti. Traukė sendaikčiai, vadinamosios „blusos“. Buvo įdomu lįsti, rinkti, tai atrodė aistra”, - pasakoja Marijus. Dėl to baigęs mokyklą stodamas į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar - Kauno kolegijos Antano Vienožinskio menų fakultetas) rinkosi restauratoriaus specialybę.
Kraustydamasis į Kauną daugiau kaip 300 savo surinktų eksponatų padovanojo Zanavykų krašto muziejui, su kuriuo draugavo, pažinojo muziejaus direktorę, dalyvaudavo tautodailininkų tapybos parodose, nes nenorėjo mamos apkrauti tais daiktais. Tarp jų buvo žvakidžių, maldaknygių, atvirukų ir šiaip rakandų.
„Neįstojau į technikumą per lietuvių kalbą. Žinoma, tuomet buvo renesansas, daug stojančiųjų. Įsivaizdavau, kad tai mano pašaukimas, bet neįstojau ir tada nuėjau į Mastaičių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, gėlininkystės specialybę, kad neprarasčiau laiko. Ten susipažinau su nuostabiausiu žmogumi pasaulyje, gėlininku, mokytoju Jonu Vaideliu. Užsikabinau, išvažiavau į Maskvą pasimokyti komponavimo. Susipažinau su floristu Stasu Zubovu. Atvažiuodavo žymusis šveicaras Peter‘is Hess‘as. Tie žmonės, jų filosofija, požiūris, charizma labai įtraukė”, - apie kūrybinį kelią kalba floristas. - „Jie pastebėjo, kad esu ne tinginys. Svarbiausias dalykas, be talento, dar yra darbštumas. Iš tokios posovietinės valstybės išvažiavus į renginius Italijoje, Ispanijoje, aišku, stengiesi dirbti už penkis. Mato, kad tavo pastangos didelės, kad rezultatai yra. Tai skatino eiti tolyn.”
Kūrybiškumas ir drąsa
Bene daugiausia įvairių tarptautinių konkursų titulų pelnęs floristas yra kuklus ir girtis nuopelnais nelinkęs, tačiau pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kurių turi turėti profesionalas ir kurių jis moko užsienio ir Lietuvos studentus, yra kūrybiškumas. O kūrybiškumas yra drąsa - t. y. išdrįsti padaryti kažką naujo, žengti dar nežengtą tvirtesnį žingsnį.
„Jeigu pažiūrėjęs į mano darbą žmogus sako: „Na, kodėl aš taip nesugalvojau“, man tai yra kūrybiškumo įvertinimas, kuris rodo, kad esu bent kažkiek paėjęs į priekį. Atrodo, kas tie darbai - šakaliai, pagaliai, kartojasi kažkokie motyvai. Bet, kiekvieną kartą imdamas kad ir tas pačias medžiagas, priaugini kažkokį naują dalyką, formą, koncepciją”, - dalijasi mintimis M. Gvildys. - „Kūrybiškumo be drąsos nebūna. Bet kuris veiklus žmogus nuolat susiduria su nepalankiu požiūriu į save. Priežasčių yra visokių: pavydas, kita nuomonė, kita filosofija ar pan. Visada yra žmonių, kurie oponuoja. Nekreipiu į tai dėmesio, nematau prasmės gaišti. Tikiu, kad darau netobulai, bet tai, kas man patinka, kaip man atrodo kuo teisingiau. Anksčiau reaguodavau spontaniškai, užsiplieksdavau ginčui, bet su metais praėjo. Gaila laiko ir energijos. Jeigu negirdi, tai ir nešneku.”
„Įkvėpimo naktis“: čempionų lyga floristikoje
Vienas įspūdingiausių M. Gvildžio organizuotų renginių, anuomet sutraukusių tūkstančius lankytojų, nors bilietas kainavo pakankamai brangiai, buvo tarptautinis floristikos šou „Įkvėpimo naktis“. Į ją mūsų šalies floristas kvietė tik įvairių šalių čempionus. Renginyje kūrė tokios pasaulinės floristikos įžymybės, kaip šveicaras Peter‘is Hess‘as, dėl daugybės pelnytų apdovanojimų vadinamas floristikos guru, vokietis Manfred‘as Hoffmann‘as, Rusijos floristikos čempionai Roman‘as Steingauer‘is, Vadim‘as Kazanskij ir kiti.
„Renginys sumanytas kaip čempionų lyga”, - pabrėžia organizatorius. Taip Lietuva įsirašė į pasaulinį floristikos žemėlapį. Beje, Marijus asistavo Rusijos floristikos čempionei Natalijai Žiško Pasauliniame čempionate 2019 m., 4 žmonių komanda tuomet pelnė II vietą.
Floristikos kursai. Studenčių atsiliepimai. Pūkuotas vėjas
Žemės menas ir iniciatyvos
Žemės meno (Land Art) festivalis, kasmet vykstantis įvairiose vietose, yra privati Marijaus Gvildžio iniciatyva. Jis taip pat dalyvauja, koordinuoja įvairius kitus projektus ir kaip kviestinis specialistas. Koordinavo ir šiemet birželio 28 - liepos 3 d. Paliekio dvare (Lekėčių seniūn.) vykusį bendruomenės rengtą tarptautinį žemės meno plenerą. Be to, Vaikų gynimo dienai su Kauno rajono vaikų gerovės centro „Gynia“ vaikais kūrė meninę instaliaciją - iš gamtinių medžiagų gamino vazą, tarsi simbolizuojančią meilės reikalingą indą, kurį turime pildyti visi.
Floristikos projektai Šiluvoje
Nuo rugpjūčio 28 d. iki rugsėjo 1 d. dvidešimt du floristai iš Italijos, Ispanijos, Austrijos, Šveicarijos bei Lietuvos kūrybinėje stovykloje kūrė barokinį floristinį dekorą Šiluvos bazilikai ir sakraliai aikštei. Rugsėjo 3-5 d. Šiluvoje, jau ne pirmi metai Šilinių išvakarėse, vyko tarptautinis floristikos simpoziumas „Floristikos kultūrų tiltai“, kurio dalyviai savo meniškomis, šiuolaikinėmis ir giliamintėmis gėlių kompozicijomis papuošė ir sujungė į vientisą sakralią erdvę Švč. M. Marijos Gimimo baziliką, Apsireiškimo koplyčią ir aikštę bei čia, priešais Baziliką, parengtą altorių Eucharistijai švęsti. Tai Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro ir Šv. Ignaco Lojolos kolegijos dovana Dievo malonėmis garsėjančiam miesteliui. Renginio globėja - LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė.
„Jau septinti metai iš eilės puošiame Šiluvą. Tai darome iš didžiausios meilės visai Lietuvai, Viešpačiui, kuris mus globoja, ir meilės Marijai. Kadangi šie metai yra Pašvęstojo gyvenimo metai, tai mūsų Šiluvos puošimas puikiai atliepia savanorystės idėjas. Visi floristai dirbo iš pašaukimo ir savanorystės idėjos vedini“ - teigia Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė dr. Laimutė Anužienė. Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius rugsėjo 5 d. aukojo Šv. Mišias. „Kristaus Evangelija išaukština dvasinį turtingumą. Ji ragina siekti tų vertybių, kurių nesunaikina nei laikas, nei senatvė, nei ligos, nei pikti žmonės. Gražiausia iš tų dvasinių vertybių yra meilė silpniems žmonėms. Jėzus tiek žodžiais, tiek savo darbais kreipia mūsų mintis į stokojančius mūsų brolius ir seseris“, - sakė Eucharistijai vadovavęs arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.
„Labai sudėtinga toje pačioje erdvėje kaskart atrasti naujus dalykus. Kadangi šie metai yra Pašvęstojo gyvenimo metai ir pašventimo kažkam metai, tai atsispyrėme nuo tos idėjos ir šiemet pasirinkome dominuojantį žvakės bei jos liepsnos motyvus. Naudojome raudonas, geltonas, baltas gerberas ir rugių varpas, kurios tarsi liepsnos primena rusenančią žvakę. Varpos taip pat asocijuojasi su duona, kuri neatsiejama nuo mūsų stalo ir yra Šv. Mišių dalis.“ „Manau, kad šiemet per floristiką pavyko išjausti Šiluvos unikalumą. Viskas labai vientisa, vieninga ir unikalu. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Floristikos pirmakursiams savanoriams tai buvo neįkainojama patirtis. Floristų simpoziumą Šiluvoje organizavo šiemet įsteigta VšĮ Švento Ignaco Lojolos kolegija kartu su partneriais, o tarptautinei menininkų komandai vadovavo pasaulinio garso floristikos meistrai. Tarp jų - vienas žymiausių pasaulio floristų, ilgametis Vatikano gėlininkų vadovas šveicaras Peteris Hessas, floristikos meistras iš Ispanijos Jordy Pascualis, žymus Lietuvos floristas Marijus Gvildys. „Su floristika lengviau nei su tikėjimu“, - sakė Marijus Gvildys, jau kelerius metus vadovaujantis floristų darbui Šiluvoje.
Gyvenimo filosofija: kaimas prieš miestą
Gėlių kompozicijų kūrėjas, tarptautinio floristikos šou „Įkvėpimo naktis“ organizatorius, kasmetinio žemės meno festivalio rengėjas, įvairių iniciatyvų vadovas, knygų apie floristiką ir žemės meną autorius Marijus Gvildys jau antrus metus su šeima yra sugrįžęs iš Kauno į Vilkiją. Tiksliau, sugrįžo į beveik savo gimtąsias vietas, kuriose jis, smalsus paauglys, susidomėjo po melioracijos periodo likusiose tuščiose sodybose esančiais sendaikčiais.
Gyvenimas už miesto ribų
Gyvenimas kaime (plačiąja prasme) Marijui yra prabanga dėl gamtos, erdvės ir gryno oro, nors jis nebijo pripažinti, kad apskritai Lietuvoje užsidirbti oriam gyvenimui yra sunku. Miesto atsisakė dėl didesnės laisvės ir tikrumo.
„Mano situacija turbūt niekuo neypatinga. Kadangi atsikraustęs iš kaimo į Kauną neturėjau jokios nuosavybės, tad lindau į skolas bankui. Nebankrutavau, bet pasidarė gaila, kad, norėdamas gyventi orų gyvenimą mieste, turiu dirbti ypač daug ir tuomet nebelieka laiko mėgautis nei uždirbta gerove, nei įžymybėm, lankytis teatruose ir galerijose. Pradėjau dairytis kitos aplinkos. Kol nebuvau pabėgęs iš miesto, dalyvaudamas festivaliuose, tarkime, Šveicarijoje, galvodavau: „Kaip smagu žmonėms gyventi, kai kalnas, upė šalia, pro langą“. Dabar tą patį turiu ir manau, kad tai ir yra prabanga. Ne visi miestiečiai gyvena prabangoje, nors tokių tikrai yra. Mieste labai daug prabangos, tik tą prabangą įpirkti gali ne kiekvienas. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys daugiabučių mikrorajonuose. Viduje nesu išsižadėjęs miesto. Mielai turėčiau butuką mieste, kad galėčiau atvykti ir pakvėpuoti miesčioniška dvasia. Bet man teko rinktis, kur gyventi nuolat. Tad tokios prabangos, kokią turiu kaime, mieste, net ir su banko paskola, negalėjau turėti: gaivų orą, gerus šviežius produktus, čiulbančius paukščius vakaro ramybėje, didelį kiemą, gerą atmosferą, savo vietelę. Mieste tikrai yra prabangos, tik ji ne visiems prieinama, o kaimo prabangą, kurią aš anksčiau įvardijau, turi net ir gyvenantis lūšnelėje, ir nereikia dėl to nuo ryto iki vakaro per „negaliu“ draskytis darbe”, - atviras floristas. Dabar, kai pasaulis pasidarė toks mažas, dirbti galima iš kurios nori vietos, nėra būtina būti mieste. Karantinas parodė, kad žinomas vyras padarė vykusį pasirinkimą, nes anot jo, turbūt būtų nuprotėjęs, jei mieste būtų reikėję visą tą laiką sėdėti bute.
Be to, yra nemažai miestelių, kurių nesužlugdyta infrastruktūra (mokykla, darželis, medicinos punktas ir kt.), tad jie ypač patogūs ir komfortabilūs. Noriu pridurti, kad Vilkija tikrai ne kaimas, o miestelis. Juk 1792 m. gavo Magdeburgo savivaldos teises. Kaimas dar ypatingas tuo, kad jame galima greitai pailsėti, atsigauti, pasisemti jėgų gamtoje. Nepaisant, kad kaime esi labai priklausomas ir nuo oro sąlygų, dar daug likę fizinio darbo. Bet nuo gamtos ilsėtis nereikia.
Kaimiškosios kultūros įtaka ir iššūkiai
Anot M. Gvildžio, dauguma XX a. pradžios Lietuvos inteligentijos dėl istorinių vingių buvo kilę arba iš prastuomenės, arba iš ūkininkų, kurie norėjo ir galėjo išmokslinti savo vaikus. Dvarų kultūros labai mažai. Taigi, ir šiuolaikinių išsilavinusių žmonių šaknys siejasi su kaimu. Tai jokiu būdu nėra blogai. Tiesiog reikia ieškoti mūsų šalies gerųjų pusių, kuo galime džiaugtis ir didžiuotis. Imkime šveicarus, tas jų gebėjimas vertinti savo Alpių sūrį, tyrą šaltinio vandenį, miško uogų kisielių žavi. „Jeigu mes iš lietuviško žemdirbiško pamato sukurtume sau ir pasauliui vertę, būtų smagu. Reikia didžiuotis savo duona, sūriu, medumi ir nereikia ieškoti pas mus Niujorko gyvenimo”, - mąsto floristas. - „Labai gaila, kad nelikę mažų ūkių. Gali būti, kad jie po truputį atsiras. Kaimietiškas pradas mumyse yra ir vietoje to, kad juo bodėtumėmės, jį neigtume, geriau pažiūrėkime, kokie privalumai. Man smagu, kad esu kaimietis. Man prie upės, prie miško, prie daržo smagiau, nei grūstis didmiesčių spūstyse. Kartais smagu išvažiuoti pažiūrėti, ištirpti minioje, bet traukia grįžti.”
Dėl negerovių kaime, M. Gvildys mano, kad visko dar yra. „Lietuvoje tikrai nėra lengva. Galim vaidinti kokius norime europiečius, bet rūpesčių daug. Pavyzdžiui, 4 vaikus turinti mama, keliems ji gali padėti, suteikti tvirtą ateities pagrindą be paskolų? Taigi, nėra taip paprasta. Kitas dalykas - tai pastebiu nedidelį susvetimėjimą, bendruomeniškumo trūkumą. Yra tokių sodybų, kurių šeimininkai atvyksta tik savaitgaliais. Ir tuomet ten pradeda virti ir kunkuliuoti darbas. Jie pjauna malkas arba žolę dieną naktį. Tad kaimynai, kurie gyvena visą savaitę, jaučia diskomfortą, nes jiems tenka savo poilsio dienomis klausytis benzininių pjūklų koncertų. Suprantu, kad dauguma turi darbus, tad savaitgalį tvarko savo buitį, namų ūkį. Bet trūksta gebėjimo gerbti kaimyną, jo tvorą, jo kiemą, jo gyvulius, jo ramybę. To mums reikia mokytis iš naujo. Gal bendruomenės stiprės ir viskas pamažu keisis, kurs, įgaus svertus. Kita vertus, kur ubagystė, ten mažiau susitarimo. Iš ubagystės atsiranda nesutarimų.”
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
