3 Metų Vaikas Mušasi: Priežastys ir Sprendimai
Maždaug nuo 1,3 metų pastebėjome, kad labai sunkiai sekasi su dalinimusi. Viską iš draugų atiminėja, prieš antrąjį gimtadienį pradėjo ir muštis, o dabar ir griebti už veido nagais (ypač mamai). "Niekam neduosiu, čia mano" - išgirstame frazę ne sakant, o šaukiant. Auginu 2,4 m. sūnų, abu tėvai esame vyresnio amžiaus. Vaikas labai judrus ir guvus, labai daug kalba. Be to, pastebėjau, kad dėl kažko labai džiaugdamasis ir šokinėja, ir rėkia, ir spiegia, ir kanda į marlę, ir net krenta ant žemės.. na tokios tikrai perdėtos emocijos ir reakcijos.
Vaikams iki trejų metų sunku suprasti draudimų logiškumą ir tai, kodėl ne visi jų norai gali būti išpildomi. Tik tėvų budrumas, pastovus stebėjimas ir kontrolė gali padėti susivaldyti bei po truputį mokytis taisyklių. Mažyliai iki trejų metų labai nenoriai dalijasi su kitais. Tikrai normalus pageidavimas turėti savo daiktus sau.
Mušimosi problema taip pat būdinga tokio amžiaus mažyliams, vis dėlto svarbu slopinti norą muštis ir mokyti vaiką suvaldyti neigiamas emocijas. Kol kas jūsų mažylis dar gyvena dabarties akimirkomis, jiems sunku įsivaizduoti save kitų vietoje ir suvokti jų požiūriu, todėl iškilus sunkumui griebiasi kažkokios įprastos strategijos. Jei kažkuriuo metu berniukas suprato, jog mušimasis padėjo pasiekti norimo rezultato arba bent jau stipriai atkreipė kitų dėmesį, gali vis tą patį kartoti, nes pasiteisina.
Vaikai, pamatę, jog jų elgesys nebeiššaukia perdėto dėmesio, netenka intereso taip elgtis. Jei prieš einant pas draugus ar į žaidimų aikštelę vaiką perspėsite, kad tik pamatę, kad jis mušasi, stumdosi ar pan., iš karto eisite namo, ir taip tikrai padarysite, po kelių kartų elgesys turėtų keistis.
Ką daryti, kai vaikas muša?
Nereikia įsivaizduoti, kad auginate būsimą maniaką ar sociopatą, visiškai normalu, kad tokio amžiaus mažylis gali parodyti fizinę agresiją. Galbūt vaikas tiesiog nesuvaldė savo jausmų, galbūt kažko labai išsigando ar jį kankino stiprus nerimas ir pan., o visas savo emocijas išliejo per fizinį veiksmą. Emocijos greičiausiai kunkuliuote kunkuliavo ir išsiveržė kaip tik taip - per agresyvų veiksmą. Vaikas dar nemoka kitaip jų išlieti, o jausmų viduje nenulaikysi.
Sunerimti reikėtų tada, jei dažnai mušasi, kas vis dėlto jam darosi? Ar jis taip stipriai nesusivaldo ir tik taip gali parodyti savo jausmus? Tuomet reikia mokyti jį kitų - saugių būdų išlieti savo emocijas: pasakyti žodžiais, kas negerai, „Aš pykstu!”, patrepsėti, pakvėpuoti ir pan.
Kartais vaikas auga tokio aplinkoje, kurioje konfliktai taip sprendžiami - rėkaujant, trankantis, stumdantis, jis mato, kad taip elgiasi tėvai, broliai, sesės, darželyje tokia atmosfera, kad jei nori išgyventi, turi mojuoti kumščiais. Kitaip tariant, jeigu vaiko aplinka tokia, tai nieko nuostabaus, kad jis ir pat perima tokį modelį.
Vaikai iš tiesų labai ilgai nesupranta, kaip jaučiasi kitas, jie empatijos, atjautos dar tik mokosi, dažnai kažką pradeda suvokti jau artėjant mokyklinio amžiaus link. Kol jie visai maži, tikrai nesupras, kad ir kitam gali skaudėti taip pat kaip jam. Būna, pliekiasi iki kraujo. Šiaip vaikai, jei nėra patys skriaudžiami artimoje aplinkoje, neturi tikslo stipriai sužaloti, todėl pamatę muštynių padarinius paprastai išsigąsta. Juk jie taip daro ne specialiai, jie nori kokį žaislą atimti, atkovoti savo teritoriją, bet neturi tikslo sužaloti ir nuskriausti.
Norėti kam nors trinktelėti yra normalu, o jau griebtis paties veiksmo - tikrai ne. Jį reikia išmokti suvaldyti, to mokyti - tėvų pareiga.
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis. Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
Kaip mokyti dalintis ir suvaldyti emocijas?
Visų pirma, reikėtų to nesureikšminti, per dažnai nekartoti vaikui, kad jis turi dalintis. Mokykite dalintis savo elgesiu. Pavyzdžiui, duokite jam kokio skanumyno, kurį valgote, gabalėlį, šypsokitės ir sakykite: „Kaip man malonu su tavimi pasidalinti, kaip smagu valgyti kartu.“ Tik tiek, apie būtinybę dalintis vaikui neužsiminkite. Su sūneliu pažaiskite žaidimą, kurio metu žaidimo dalyviams (meškiukams, mašinytėms ar kitiems vaiko mėgstamiems žaislams) būtų smagu kažkuo pasidalinti. Vaikai dažnai priešinasi tam, ką mes pabrėžiame bei sureikšminame, ir mielai nepastebėdami perima teigiamą elgesį, jei jis pastiprinamas. Kai vaikas kažkuo pasidalins, pasidžiaukite, o jei ne - tiesiog nekreipkite dėmesio.
Mažučių vaikų nuraminimui labai tinka pasisodinti juos ant kelių, prisispausti ir palaikyti rankeles. Pasikartojusiam tokiam elgesiui labai ramiai, be diskusijų įvykdote tai, ką buvote pažadėjusi. Tai gali būti ir nuvedimas į ramų kampelį, galima ten ramiai ir kartu su vaiku pabūti, kol vaikas apsipras. Svarbiausia apgalvoti vaikui nurimti labiausiai tinkančias priemones ir patiems reaguoti paprastai, be pykčio veide, be pakelto tono.
Aktyvuoliui visiškai netiks ramūs būdai, pavyzdžiui, pakvėpuoti ir nurimti. Įsiaudrinęs, ugningo temperamento vaikas gali taip „pakvėpuoti”, kad dar labiau save „užves”, o ne nurims. Tokiam reikėtų pasiūlyti saugiai išlieti savo pyktį: patrepsėti kojomis, padaužyti pagalvę, pasprogdinti balionų, paspardyti kamuolį. Jeigu, tarkime, spardosi, pasiūlykite smarkiai patrepsėti, tegul saugiai „susitvarko” su savo kojomis. Pakvėpuoti tam, kad nurimtų, tinkamesnis būdas ramesniems vaikams, apimtiems nerimo, stipriai išsigandusiems.
Vaikai mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems atrodo dar labai sudėtingas. Kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu - verksmu. Jis dar neturi nei dantų, nei su kojomis nelabai kam gali įspirti. Ir tai negąsdina, nes tėvai turi kažkokių įrankių, pasitiki savo gebėjimais paimti tą kūdikį ant rankų, nuraminti, duoti jam, ko jis nori, duoda jam valgyti, suteikia kompaniją. Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių. Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali. Ir kai jam pasiseka, kai jis užsikaria ant kokios nors spintelės ir ateina didelė mama ir sako: „Negalima čia taip, niekada daugiau ten nelipk, niekada taip daugiau nedaryk, niekada šitos sėkmės nepatirk be mano leidimo ar priežiūros“. Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime yra labai svarbi frustracija. Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis tikrai bus ilgesnį laiką piktas, sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio.
Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo įrankiu padaro. Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima ne todėl, kad skauda kam nors. Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: „Ne, taip daryti negalima“. Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Kanda ne tik todėl, kai pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė. Jei kalbame apie piktumą, net mažam vaikui reikia pasakyti: „Aš matau, tu supykai, tikrai negalima kąsti, bet gali pasakyti žodžiais, gali patrepsėti kojytėmis, kai pikta, gali padaužyti pagalvytę rankyte, kai pyksti“. Turime parodyti, ką galima daryti. Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, kad vaiko agresija taptų geriau valdoma, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų.
Kada verta sunerimti ir kreiptis į specialistus?
Kadangi jūsų berniukas impulsyvus, jo emocijos perdėtai išreikštos, kaip teigiate, sunkiai sukaupia dėmesį pastovesnei veiklai, linkęs į agresyvoką elgesį, siūlyčiau pasikonsultuoti su specialistais.
Jei mažyliai susimuša tėvų akivaizdoje, tarkime, nuėję į svečius, suaugusių reakcija turėtų būti vieninga - reikia įsikišti ir sustabdyti, nesvarbu, vaikas tavo ar ne. Reikia fiziškai atskirti vieną nuo kito, atsistoti tarp jų, pasakyti: „Stop, prašau liautis.” Antras žingsnis - nuraminti, išsiaiškinti, kas įvyko ir dėl ko dabar reikia kibti vienas kitam į atlapus. Aišku, abu mušeikos rėks vienas per kitą - „Ne aš, jis pirmas pradėjo.” Niekada nesužinosite, kaip viskas buvo iš tiesų, todėl net neverta žaisti detektyvų. Kad ir kuris pradėjo ir kuris kaltas, reikia aiškiai pasakyti, kad muštis bet kuriuo atveju negalima. Kad jie turi pasakyti tėvams, jog kažkas nepatiko, paprašyti pagalbos, jeigu susitarti nepavyko. Kai sustabdome, nuraminame, patariame, kaip kitokiais būdais spręsti konfliktą, įvertiname, ar vaikai nurimo, juos galima vėl palikti vienus.
Kada kištis, o kada nesikišti į vaikų konfliktą, riba labai aiški - kai kažkuriam jų gresia pavojus. Jie gali sėdėti ir rėkti vienas ant kito, ginčydamiesi, kieno lėlė ar mašinytė. Bet jeigu matote, kad vienam kyla grėsmė, tylėti nebereikėtų, būtina tai sustabdyti. Jei mušamasi šeimoje, kalbasi tėvai, jei darželyje - auklėtoja. Jei vaikas, grįžęs iš darželio, pasiskundžia, kad jį sumušė Petriukas, tuomet reikia pasikalbėti su auklėtoja, o ne su Petriuko tėvais. Auklėtoja turi spręsti, ar reikia pasikviesti mušeikos tėvus, ir visiems aptarti susidariusią padėtį.
Vaikai dažnai mato ir kartoja suaugusiųjų elgesį. Jei tėvai patys kelia balsus, naudoja fizinę jėgą ar grubius žodžius konflikto sprendimui, vaikas perims šį modelį. Svarbu, kad tėvai patys būtų pavyzdžiu, kaip spręsti problemas ramiai ir konstruktyviai.
Vaikai mokosi bendrauti ir daryti iš to tragedijos tikrai nereikėtų, kaip ir nereikėtų visiškai nekreipti dėmesio ir mestelėti: „Nieko čia nenutiko, nenumirsi, išgyvensi.” Reikia nuraminti savo mažylį ir pasakyti, kad tas, kuris mušėsi, pasielgė netinkamai, bet galbūt jis dar mokosi, kaip reikia bendrauti, gal dar kitaip tiesiog nesugeba. Jeigu tas mušeika dažnai taip elgiasi, galima savo vaikui patarti laikinai su juo nebendrauti, kol kaip tik taip elgiasi.
Vaikams dar nėra visiškai susiformavę, jie gali elgtis netinkamai arba agresyviai. Viena iš pagrindinių vaiko muštynių priežasčių yra emocinės problemas. Vaikas gali jausti nuovargį, stresą, pyktį, baimę ar kitus neigiamus jausmus, kurie gali sukelti agresyvumą. Socialinės priežastys taip pat gali sukelti vaiko muštynes. Vaikai gali būti stumiami, apiplėšiami, pašiepiami ar kitaip piktnaudžiaujama jais. Auklėjimo stilius taip pat gali turėti įtakos vaiko muštynėms. Jei vaikui nėra nustatytų taisyklių ir ribų, jis gali jaustis nesaugus ir prarasti kontrolę.
Pykčio valdymo metodai vaikams – strategijos, kaip nusiraminti, kai kyla pyktis
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir reikalauja individualaus požiūrio. Kai vaikas mušasi, svarbu kreiptis į profesionalus, kurie galėtų padėti spręsti šią problemą. Psichologė gali padėti tėvams suprasti, kodėl vaikas mušasi. Ji gali padėti tėvams suprasti, kaip reaguoti į vaiko elgesį ir kaip suteikti jam reikiamą dėmesį. Pedagogai taip pat gali padėti tėvams suprasti, kaip reaguoti į vaiko elgesį. Jie gali rekomenduoti veiksmingus būdus, kaip padėti vaikui išmokti kitiems gerbti ir kaip užkirsti kelią tolesniam agresyviam elgesiui.
Tėvai yra svarbiausi vaiko gyvenime ir turi didelę įtaką jo elgesiui. Todėl, siekiant išvengti vaiko mušimosi, tėvai turi būti atidūs ir stebėti savo vaiko elgesį. Svarbu laiku pastebėti, kai vaikas pradeda rodyti agresyvų elgesį, ir ieškoti būdų, kaip jį nuraminti ir padėti jam išmokti tinkamų bendravimo strategijų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
