Marijos ikona su Kūdikiu: meninės raiškos ir tikėjimo sampratos evoliucija
Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi Kristumi atvaizdas yra vienas labiausiai paplitusių ir reikšmingiausių krikščioniškajame mene. Tai ne tik religinis simbolis, bet ir turtingos kultūrinės bei meninės istorijos liudijimas. Nuo senovės italų kalbos žodžio
Marijos atvaizdo ištakos ir ikonografiniai tipai
Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene Madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko, ir šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas. Pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje, pavyzdžiui, Šv. Priscilės katakombų freska, vaizduojanti Mariją su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, arba Komodilo katakombų freska - Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu. Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su karūna ir su kūdikiu rankose Madonos įvaizdis soste.
Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, kur Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu - ikona tapo kulto objektu. Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai:
- Hodegetrija (Kelrodė) - vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų.
- Eleusa (Maloningoji) - apsiaustu dengianti žmones.
- Blachernitissa - be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai.
- Nikopoija (Pergalę nešanti) - sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį.
Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko 27 kopijos, 10 iš jų Romos bažnyčiose). Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti Madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą. Efezo susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas su užrašais
Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę. Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdiko aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis Madonos vaizdavimas Renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose Renesanso ir Baroko kūriniuose jų visai neliko. Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų, dauguma - viduramžiais. Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (
Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai. Vieno ar kito ikonografinio pavyzdžio plėtotę skatindavo nauja doktrina, Bažnyčios visuotinės šventės paskelbimas, aktyviai veikiančios vienuolijos. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (
Marijos ikonografijoje karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį. Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą ir kilmingumą, o raudona suknelė - kančios simbolis dėl sūnaus praradimo. Renesanso mene, kartu su Kūdikiu Kristumi, dažnai buvo vaizduojamas kitas kūdikis − Šv. Jonas Krikštytojas.
Marijos ikonografija Lietuvoje: rytų ir vakarų tradicijų sinkretizmas
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės - 17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą, pavyzdžiui, Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveiksluose. Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų. Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą.
20 a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi, jos nepagyvino nei Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), nei Šv. Luko cecho veikla (1923-32), nei Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933). 2-4 dešimtmetyje tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, dažniausiai skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį, apie 1926, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune), A. Galdikas (Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija 1922, Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (Pieta 1926, Aleksoto kapinėse). Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta 4 dešimtmetyje. Estampų sukūrė T. Kulakauskas, V. K. Jonynas, J. Kuzminskis, piešinių - J. Mikėnas, L. Strolis, P. Tarabilda, tapybos kūrinių - A. Galdikas, A. Valeška, V. Mackevičius, B. Macutkevičius, vitražų projektų - S. Ušinskas, skulptūrų - P. Aleksandravičius ir D. Tarabildienė. Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas Aušros Vartų Madona 2004, Dievo Gailestingumo bažnyčioje Vilniuje, P. Juškos Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai 2001, Šimonių bažnyčioje, A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika Pasaulio Motina 1991, Šv. Kazimiero bažnyčioje Naujojoje Vilnioje; A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi 2004, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, R. Sipavičiūtės aplikacija Maloningoji 1992, Lietuvos Respublikos Seimo Baltojoje salėje, S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995). Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje.
Lietuvoje yra keletas stebuklingais laikomų Marijos paveikslų:
- Trakų (Dievo Motina, 16 a.)
- Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu)
- Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia)
- Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija, 17 a.)
- Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda, 17 a. vidurys)
- Krekenavos (Dievo Motina)
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas: istorija ir restauracija
Bazilikos didžiajame altoriuje kabantis XVII a. 3-4 dešimtmetyje nutapytas ir veikiai išgarsėjęs malonėmis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra Hodegetrijos ikonografinio tipo. Šio paveikslo prototipas - Marijos Snieginės ikona, esanti Romoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje. Šiluvos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia - paskutinioji, 2001-2003 m. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas tais metais buvo nuodugniai tiriamas bei restauruojamas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre. Tapybą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė, o aptaisus - Eugenija Juknienė ir kiti. Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo. Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei. 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. Marijos ir Kūdikio figūras dengia iš gausybės Šiluvoje suaukotų votų 1674 m. žymaus Karaliaučiaus auksakalio Lauryno Hofmano nukaldinti aptaisai. Popiežiui Pijui VI leidus, paveikslas 1786 m. rugsėjo 8 d. buvo karūnuotas.
Mariana Preindlsberger Stokes „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (1907-1908): simbolių kalba
Gruodžio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia nuostabiai švelnus Marianos Preindlsberger Stokes „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ paveikslas. Mariana Preindlsberger Stouks gimė 1855 metais Grace (Graz), Austrijoje. Dailę ji studijavo Miunchene, o laimėjusi stipendiją - Prancūzijoje, kur itin domėjosi realistine tapyba. 1884 metais Mariana ištekėjo už anglų peizažisto Adriano Skoto Stoukso (Adrian Scott Stokes). Vaikų sutuoktiniai neturėjo, tad tapydami keliavo po Europą, kol galiausiai apsistojo Anglijoje, Sent Aivso (St. Ives) menininkų kolonijoje. XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Mariana susidomėjo Prerafaelitų judėjimu, kurio nariai įkvėpimo sėmėsi iš Italijos ankstyvojo renesanso menininkų kūrybos. Kaip daugumos šios srovės menininkų, jos kūryboje ėmė dominuoti religinis, portretinis ir istorinis žanras, kruopšti, detali vaizduosena, paremta natūros studijavimu ir stilizacija, biblinių temų sudabartinimu. Mariana Stouks laikoma viena svarbiausių Viktorijos laikų menininkių moterų Anglijoje, jos darbai ne kartą eksponuoti Londono Karališkojoje akademijoje. Tapytoja mirė 1927 m. Dailininkė gyveno ir tapė tuo laikotarpiu, kai net ir religinėje dailėje, nuo seno sekančioje Tradicija, įsivyravo subjektyvizmas, asmeninis požiūris į objektyvias Bažnyčios tiesas ir dogmas.
Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ nutapytas 1907-1908 metais Ragūzoje prie Adrijos jūros (tuometinė Dalmatija, iš dalies priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, dabartinė Kroatija). Dailininkė Mariją vaizduoja kaip jaunutę, paaugliško veido drovią merginą. Jos atvaizdas ne apibendrintas, idealizuotas, bet itin tikroviškas, portretiškas, mat tapytoja modeliu pasirinko vietinę merginą - kiek platoka nosimi, su duobute smakre, tačiau labai išraiškingų, švelnių ir… liūdnų akių. Marijos glėbyje, paguldytas ant kelių, guli Kūdikėlis Jėzus - taip pat portretiškas, apvalainų, kūdikiškai minkštų bruožų. Kaip ir Marija, Jis žvelgia tiesiai į žiūrovą, iškelta kaire ranka tarsi laimindamas mus. Kūdikėlis tvirtai suvystytas į baltus vystyklus, o Jo pečius ir galvą gaubia permatomas plonytis šydas, prilaikomas grakščių Marijos pirštų.
Marijai ant krūtinės esančiame aukso gijų siuvinėjimo ornamente, kaip kad dažnai moterų liaudies kostiumuose, yra užkoduoti Įsčių (S formos riestės ir nuo jų besileidžiantis trikampis) bei Gyvybės medžio (žiedais apsipylusios šakelės tarp jų) simboliai, kurie šiame konkrečiame kūrinyje tampa vienu iš pagrindinių prasminių akcentų. Sakoma, kad Rojuje augančio Gyvybės medžio vaisius gali padaryti žmogų nemirtingą. Čia gi pati Marija yra tas Gyvybės medis, nes jos įsčiose per tikėjimo
Luko evangelijos dvasioje Kalėdos dažnai būna persmelktos džiugesio gaida, tačiau šiame paveiksle to nėra. Marijos ir Kūdikėlio veiduose - švelnumas, meilė, bet ne džiaugsmas - veikiau santūri rimtis ir nuolankumas Dievo valiai. Šią nuotaiką išskleidžia fone pavaizduotos erškėčių šakos ir kmynai. Erškėčiai - tradicinis Jėzaus Kančios simbolis, primenantis apie dygliuotų šakų vainiką, kuris kaip karališka karūna bus uždėtas Išganytojui Jam išjuokti per Poncijaus Piloto teismą. Sunkiau paaiškinti kmynų vaizdavimą. Tačiau vokiškai „kmynas“ yra „Kümmel“, fonetiškai tai skamba panašiai kaip „Kummer“ - sielvartas, širdgėla, liūdesys. Taigi, dailininkė paveiksle norėjo pabrėžti ne Kalėdų džiaugsmą, bet būsimą Jėzaus Kristaus Kančią bei Motinos Marijos, Jo atpirkimo dalininkės, skausmą bei sielvartą po Kryžiumi. Viešpats atsiuntė mums savo Sūnų mirtingojo žmogaus - šio Kalėdų Kūdikėlio - pavidalu, kad per Jo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą būtų ištesėtas mūsų Išganymo pažadas. Popiežius Benediktas XVI yra sakęs: „Velykos teologijos požiūriu yra liturginių metų širdis, o Kalėdos - žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia giliausiai pajusti Dievo žmogiškumą. Niekur kitur, kaip tik prie prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ - „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip kūdikį.“
Marijos Užmigimo (Ėmimo į Dangų) ikonografija: tikėjimas ir meninė išraiška
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, t. p. kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei - Bažnyčios Tėvų mokslas, t. p. viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos, Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (
Šventojo Jono Damaskiečio pamoksle apie Marijos Užmigimą apie tai kalbama. Jis iškėlė savo teoriją apie Marijos ėmimą į Dangų, paremtą Jeruzalės tradicija, pabrėžti ir užakcentuoti ne mirtį, o Marijos išaukštinimą. Jėzus matė savo motinos mirtį. Marija neatskiriama ir Kristaus Mirtyje. Kristus atėjo į apaštalų kambarį, kur Marija buvo palaidota, apsuptas angelų kareivijų. Marija buvo paimta į Dangų su kūnu ir siela. Marija Rojuje yra ir su kūnu, kur visų šventųjų yra tik sielos, dar nėra jų kūnų. Tie, kurie yra Rojuje, laukia paskutinės Prisikėlimo dienos. Trimitas nuaidės ir mirusieji bus prikelti jau negendantys. Marija įėjo į Švč. Trejybės paslaptį. Pasakojama, kad apaštalai, vėluojantys atsisveikinti, prašė atidaryti kapą. Jie nebėra tenai Marijos kūno, rado tiktai gėles. Apaštalai buvo maždaug Jėzaus amžiaus, o ji buvo pati vyriausia. Natūralu, kad ji mirė pirma visų apaštalų. Petras buvo nužudytas maždaug 63-65 metais. Tikslią idėją, kad Marija mirė ir buvo paimta į Dangų, buvo siekiama išreikšti grynai tikėjimo dalyką, o ne istorinius faktus. Tai didelė paslaptis. Taip pat Marija buvo Karalių Karaliaus motina.
Marijos Užmigimo ikonoje matome du šios ikonos tipus: vienas vėlyvesnis, kitas senesnis. Vėlyvesnėje ikonoje yra daugiau informacijos ir paaiškinimų, negu senesniojoje. Šio tipo ikona atsiranda X a. Bizantijoje ir XI a. tapyboje. Ikonos centre - Marijos lova, ant jos guli Marijos kūnas, horizontaliai. Marijos galva yra dešinėje pusėje. Ant jos krūtinės rankos sudėtos, bet jos yra užmerktos. Kairioji ranka nusvirusi ir ištiesta (arba ilsisi ant pirmosios rankos). Marija yra atiduota į natūralios gamtos įstatymo rankas. Ji guli baltais rūbais, su tamsiai mėlyna tunika ir raudonu apsiaustu. Ikonos spalvos yra labai simboliškos: mėlyna simbolizuoja dieviškumą, raudona - žmogiškumą. Šviesiame fone matome tris apskritimus, reiškiančius Švč. Trejybę. Ikonoje kūnas ir lova formuoja horizontalią liniją, kuri yra gyvybės nebuvimo ženklas.
Virš Marijos lovos stovi Kristaus figūra, apsupta melsvame fone. Jis laiko Marijos sielą savo rankose, apsuptas angelų kareivijų. Kristus yra tas, kuris gali prikelti. Marija dabar atiduoda savo sielą į Sūnaus rankas, lygiai kaip Jėzus buvo atiduotas į natūralios gamtos įstatymo rankas. Marijos siela ikonoje vaizduojama kaip kūdikis, apvyniotas baltais raiščiais. Tai simbolizuoja, kad ji gimsta Dangui, viskas prasideda nuo kūdikio. Įdomu tai, kad ikonoje kūdikėlis Jėzus taip pat yra apvyniotas baltais raiščiais. Baltais raiščiais apvyniotas buvo ir prikeltasis Lozorius. Tarsi nešama į Dangų ant skydo. Mėlyna spalva gali būti žalios ir mėlynos spalvos, su atspalviais: tamsesniu, šviesesniu ir šviesiu. Kryžiai ant juostų ženklina, kad jie yra vyskupai.
Senesniųjų tipų ikonoje apaštalai nevaizduojami. Vėlyvesnėje ikonoje pavaizduoti angelai matomi pasikartojantys du kartus - viršuje, danguje, ir ikonos apačioje. Kadangi ikona visuomet atspindi tikėjimą, negalioja laiko ir erdvės taisyklės. Apaštalai, anot legendos, buvo surankioti ir paimti, kad atneštų į Marijos užmigimo dieną. Angelai paleido apaštalus prie Jeruzalės vartų, kad jie galėtų atsisveikinti su Marija. Ikonoje jie rauda. Apaštalai ir jų palikuonys, dvasios paveldėtojai ir įpėdiniai, tie žodžio skelbėjai, vėliau atpasakojo tuos įvykius. Jie pasidalino Marijos palaiminimu ir tarnyste pasakoti kitiems apie Dievo motiną kaip liudytojai. Tą matome labai daugelyje ikonų. Marija yra išaukštinta virš visų amžių. Ikonos architektūra nurodo, jog ta vieta yra Jeruzalė. Marijos kūnas yra laidojamas labai iškilmingai. Matomi baldakimas, įvairūs papuošalai ir t.t., išdabinta ir išgražinta ornamentais. Marijos rankos vaizduojamos apdengtos. Apdengtos rankos reiškia pagerbimo ir garbinimo išraišką. Taip pat, tai rodo, kad Marija buvo nepaliesta nei blogio, nei nuodėmės. Ir Marija yra tarsi Naujosios Sandoros skrynia, nuo Marijos ateina jėga kaip kardas. Žmogus liko be rankų tol, kol įtikėjo, ir ši tradicija prigijo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
