Istorija kunigų emeritų globos namų Marijampolėje
Bažnyčios kanonai nustato griežtą amžiaus cenzą - 75 metus - tik vyskupams, o kunigai dažniausiai tarnauja, kol turi jėgų. Pasibaigus tarnystei, jie glaudžiasi vienuolynuose. Tačiau kartais nutinka taip, kad pasirūpinti garbaus amžiaus sulaukusiais Bažnyčios tarnais nėra kam, ypač jei jie kunigavo nedidelėse ir nuošaliose parapijose.
Šiuo metu Marijampolės kunigų emeritų globos namuose gyvena aštuoni seneliai, daugiausia - garbaus amžiaus kunigai. Tačiau tikimasi, kad iki rudens globos namai bus pilnai apgyvendinti, nes norinčiųjų yra nemažai. Direktorės teigimu, globos namuose bus prižiūrimi 24 darbuotojai, daugumą jų sudarys slaugytojos.
Patekimas į globos namus domina ne tik garbaus amžiaus sulaukusius dvasininkus, bet ir žmones, dirbusius bažnyčiose zakristijonais ar vargonininkais. Šiuo metu globos namuose gyvena vienas buvęs zakristijonas su žmona, nes neturi artimųjų, kurie galėtų jais pasirūpinti, o patiems savarankiškai gyventi jau trūksta jėgų.
Kunigo Broniaus Gimžausko kelias
Kunigas Bronius Gimžauskas gimė 1927 m. gegužės 15 d. Zarasų apskrityje, Salako valsčiaus Zaguriškių kaime, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Ramoniškių pradinėje mokykloje, vėliau - Salako ir Ignalinos vidurinėse mokyklose. 1950 m., baigęs vidurinę mokyklą, vienerius metus dirbo Šiauliuose mokesčių inspekcijoje ir sąskaitininku fabrike „Linas“. 1951 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurioje pasižymėjo ryžtu ir atkaklumu.
1955 m. gruodžio 16 d. Broniui Gimžauskui buvo suteikti subdiakono, kitą dieną - diakono, o gruodžio 18 d. - kunigo šventimai. Po šventimų kunigas dar liko seminarijoje baigti kurso. Pirmasis jo, kaip kunigo, paskyrimas buvo Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapijos vikaras, kur darbavosi iki 1958 m. birželio. Vėliau buvo paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos vikaru, o 1959 m. jam buvo pripažintas teologijos licenciato mokslinis laipsnis. Tarybinei valdžiai uždarius Įgulos bažnyčią 1962 m. balandžio 16 d., kunigas Bronius Gimžauskas buvo paskirtas Kauno Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos klebonu.
Kunigas Bronius Gimžauskas tarnavo įvairiose parapijose: Žemaitkiemyje (iki 1970 m. pabaigos), vėliau Žaiginio parapijos klebonu (1972 m. laikinai ėjo taip pat ir Vosiliškio parapijos klebono pareigas). 1973 m. birželio 12 d. buvo paskirtas Krakių parapijos administratoriumi, vėliau - Šaukoto parapijos administratoriumi. Nuo 1980 m. birželio 26 d. iki 1990 m. gegužės 18 d. tarnavo Šiaulėnų parapijos klebonu, aptarnaujant ir Šaukoto parapiją. Vėliau buvo paskirtas Bazilionų parapijos klebonu, kartu aptarnaujant ir Aukštelkės parapiją. 1994 m. įsitraukė į Šiaulių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos sielovadą. 1997 m. kovo 31 d. gavo paskyrimą Veprių ir Upninkų parapijų klebono pareigoms, ypač aktyviai prisidėdamas prie sovietmečiu sunaikintų Veprių Kalvarijų atkūrimo.
2007 m. kunigas Bronius buvo atleistas iš Upninkų parapijos klebono pareigų, o 2009 m. - taip pat ir iš Veprių parapijos klebono pareigų, paskirtas Kauno Gerojo Ganytojo parapijos altaristu. Vis labiau silpnėjant sveikatai, 2015 m. sausio 6 d. jo paties prašymu buvo atleistas iš pareigų ir jam buvo leista išvykti į Marijampolės kunigų emeritų globos namus.
Marijampolės miesto istorija ir svarbių įstaigų raida
Marijampolės miesto istorija siekia senovę, su gyvenvietėmis dabartinės Marijampolės vietoje antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. 1667 m. čia buvo Pašešupio kaimas. 1732-39 m. jis pradėtas vadinti Starapole, o XVIII a. viduryje ėmė kurtis miestelis, kurio augimą paskatino netoliese įkurtas Kvietiškio dvaras. 1758 m. pastatytas medinis marijonų vienuolynas su bažnyčia. Susidarę du statinių kompleksai XVIII a. antroje pusėje pradėti vadinti vienu Marijampolės vardu. Po 1765 m. gaisro miestelis perstatytas pagal stačiakampį planą. 1783 m. įsteigta parapija, 1785 m. miestelis gavo 6 prekymečių privilegiją, o 1792 m. - miesto teises. Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo miestas atiteko Prūsijai ir tapo Marijampolės apskrities centru (iki 1950 m.).
XIX a. pirmoje pusėje įkurta marijonų parapinė mokykla, vienuolyne vyko filosofijos ir teologijos kursai. 1820-29 m. per miestą nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos plentas. Per 1830-1831 m. sukilimą įvyko Marijampolės kautynės. 1834 m. pastatyta pašto stotis, 1835-41 m. - evangelikų liuteronų bažnyčia su mokykla. 1840 m. į Marijampolę iš Seinų atkelta apskrities mokykla, 1867 m. pertvarkyta į gimnaziją. Nuo 1867 m. Marijampolė priklausė Suvalkų gubernijai. 1868 m. miestas atstatytas pagal caro Aleksandro II patvirtintą miesto reguliavimo projektą. XIX a. pabaigoje pastatytas karinis miestelis, pradėta statyti cerkvė.
XIX a. antroje pusėje Marijampolė buvo vienas lietuvių tautinio judėjimo centrų. Apie 1885 m. tapo svarbiu draudžiamosios lietuviškos spaudos paskirstymo punktu. XX a. pradžioje mieste veikė lietuvių visuomenės draugijų centrai. 1918 m. įkurtas Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolynas. 1923 m. pro Marijampolę nutiestas Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelis. 1919-40 m. mieste buvo dislokuoti pėstininkų pulkai. XX a. 4 dešimtmetyje veikė stambesnės įmonės, 1938 m. pastatyta hidroelektrinė. 1918 m. atkurta Žiburio gimnazija, įsteigta žydų gimnazija, 1919 m. iš Veiverių atkelta mokytojų seminarija, 1920 m. - marijonų gimnazija. Veikė knygų leidyklos ir spaustuvės.
1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavus Lietuvą buvo uždaryti vienuolynai, gimnazijos, redakcijos ir organizacijos. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui 1941 m. birželio 22 d. vokiečių aviacija subombardavo Marijampolės centrą. 1941 m. rugsėjo mėn. ir 1942 m. pradžioje buvo nužudyta 5090 žydų ir sovietinių aktyvistų. 1940-41 m. ir 1944-53 m. sovietų valdžia ištrėmė daugiau kaip 300 miestiečių. Nuo 1950 m. Marijampolė buvo rajono centras.
XX a. 6-9 dešimtmetyje išplėtota pramonė; didžiausios įmonės - Maisto pramonės automatų ir Technologinių įrenginių gamyklos, Putliųjų verpalų fabrikas, Pieno konservų kombinatas, automobilių remonto įmonė. XX a. 8-9 dešimtmetyje pastatyti mikrorajonai, daugėjo gyventojų. Rekonstruojant miesto centrinę dalį nugriauta daug senų statinių, pastatyta tipinių standartinės architektūros pastatų.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Marijampolės pramonė ir verslai sėkmingai prisitaikė prie rinkos ekonomikos sąlygų dėl palankios miesto geografinės padėties. 1991 m. marijonams grąžinti vienuolyno ir gimnazijos pastatai. 1995 m. vėl įkurta Marijampolės apskritis.
Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija
Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija Marijampolėje siekia XVIII a. vidurį. Vienuoliai rašė Marijampolės vienuolyno kroniką, kurioje atsispindėjo to meto aktualijos. Pirmoji žinia apie Marijampolės apskrityje veikusį archyvą yra 1941 m. gegužės 28 d. raštas įstaigoms, raginantis pristatyti dokumentus į „apskrities archyvą“.
Marijampolės Regioninis Valstybės Archyvas savo darbą pradėjo 1944 m. rugsėjo 9 d. Jam skirtos patalpos buvo ankštos, reikėjo skubaus remonto. 1956 m. Archyvas išsikraustė į dar ankštesnes patalpas. 1964 m. įsteigus 10 Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo filialų, naujai įsteigtam tuometinio Kapsuko (dabar - Marijampolė) filialui buvo pavesta kontroliuoti Kapsuko, Šakių ir Vilkaviškio rajonų įstaigas, įmones bei organizacijas bei priimti saugoti šių įstaigų dokumentus. Nuo 1966 m. iki 1969 m., kai Archyvas persikėlė į naujai sutvarkytas buvusios bažnyčios patalpas, dėl vietos stokos dokumentai iš įstaigų saugoti nebuvo priimami. 1990 m. bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, archyvas persikraustė į dabartines patalpas P. Butlerienės g.
Pastatų administravimo įmonės Marijampolėje
Šiandien Marijampolėje veikia kelios įmonės, teikiančios pastatų administravimo ir priežiūros paslaugas: UAB "ADMI“, UAB „DOMUS SERVICE” ir Civinity Namai. Juridinis asmuo Uždaroji akcinė bendrovė "Marijampolės butų ūkis" išregistruotas 2023 m. lapkričio mėn.
Vienas iš sėkmingiausių ūkių Marijampolės rajone yra Juozo Bekampio ūkis, kuris yra bene didžiausias visame rajone. Šiuo metu žemę dirba jau septintoji Bekampių karta. 1989 m. lapkričio 25 d. Juozas Bekampis atsiėmė 43,42 ha žemės. Nuo pat pradžių jis suprato, kad reikia plėsti valdas ir investuoti į naują techniką. Nepriklausomybės pradžioje nuolat vykdavo į Vokietiją, kur sėmėsi žemės dirbimo paslapčių. Dabar ūkis išsiplėtė iki vieno didžiausių visoje Lietuvoje.
Bekampio ūkis yra mišrus, jame auginamos įvairios augalų kultūros. Taip pat ūkyje auginami limuzinų veislės mėsiniai galvijai, kurių dabar ganosi apie 360. Juozas Bekampis buvo pirmasis, kuris kartu su kolega 1997 m. iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinius galvijus. Nors iš pradžių daug kas pašaipiai sakydavo, kad tai - tinginio verslas, prireikė nemažai laiko, kol pats Juozas išmoko tinkamai auginti ir prižiūrėti šiuos raguočius.
Įprastai kasmet jis realizuoja po 100-120 galvijų, bendradarbiaudamas su lietuviais, o anksčiau - su ispanais, šveicarais, italais ir kitų šalių atstovais. Jo teigimu, neretai atsitinka taip, kad užsieniečiai lietuviams moka daug daugiau nei vietiniai supirkėjai.
tags: #marijampoles #kunigu #emeritu #globos #namus
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
