Tikriausiai daugelis pasvajoja sudaryti giminės medį arba išsamiai aprašyti savo giminės istoriją. Tas giminės medis gali padėti pajusti stipresnį ryšį su protėviais, net labiau suprasti patį save ir savo gyvenimo pasirinkimus. Be to, visada intriguoja, kokias paslaptis slėpė po devyniais užraktais mūsų giminaičiai, o gal net norisi sužinoti, kad esate kilę iš kilmingos giminės arba tai, kad jūsų protėvis buvo koks nors garsus ir visuomenei nusipelnęs asmuo. Priežasčių pradėti gilintis į giminės istoriją gali būti ne viena. Giminės istorijos tyrinėjimas ir rašymas - tai kelionė į praeitį, padedanti atskleisti savo šaknis ir sujungti kartas.
Genealoginiai medžiai Europoje atsirado XVI a., o Lietuvoje pasirodė XVII a., labiausiai paplito XVIII a. Jais buvo siekiama namuose pasikabinti savo garbingą genealoginį medį. Šiais laikais, genealoginė istorija ir medis tapo pagalbine priemone suprasti šeimos istoriją, o jo sudarymas gali tapti įdomiu nuotykiu.

Kiekvienas, norintis sudaryti giminės schemą, kurioje nurodytos bent kelios giminaičių kartos, gali tai padaryti. Pirmasis žingsnis - informacijos paieška namuose ir artimoje aplinkoje.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti, peržiūrint sukauptus daiktus palėpėse, rūsiuose ir stalčiuose, kur dūla nuotraukos, dokumentai, asmeninė korespondencija. Bet kokie daiktai su datomis gali būti labai naudingi. Profesionalūs genealogai, kaip ir detektyvai, žino, kad daugiau užuominų apie giminės istoriją yra puikiai visiems matomose ir prieinamose užsakovo namų vietose.
Visi vyresni giminaičiai, net tie, kurie yra vyresni tik 20 minučių, yra gyvos bibliotekos. Giminės istorija saugoma jos narių smegenyse, todėl kartais atrasti savo šaknis gali padėti ilgas pasikalbėjimas su tam tikrais žmonėmis. Net jeigu atrodo, kad girdėjote visas šeimos istorijas ir legendas, vis tiek reikėtų apklausti vyresnius giminaičius ir jų atsakymus įrašyti į skaitmeninę laikmeną. Galima paprašyti jų apibūdinti žmones senose nuotraukose. Paklausinėkite apie jų tėvus, senelius, jeigu įmanoma, ir protėvius.
Istorijos tyrėjas, siekiantis sudaryti giminės medį, turėtų susitelkti į giminystės ryšių tarp atskirų asmenų nustatymą. Schemą, kurioje nurodytos bent kelios kartos giminaičių, padeda sudaryti giminės senoliai, šeimos laiškai, protėvių dienoraščiai ar medžiaga Lietuvos valstybiniame istorijos archyve bei bažnytinėse knygose. Šie šaltiniai gali padėti atsekti giminės šaknis net iki XVIII a. pabaigos. Išsamesnės informacijos apie protėvius galima ieškoti patiems Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, kuriame taip pat teikiama genealoginio medžio sudarymo paslauga.
Kiekvienam giminės atstovui svarbu užrašyti asmens vardą ir gyvenimo metus, gyvenimo faktus ir bruožus, gimimo ir mirties datas, biografiją, svarbiausius gyvenimo faktus. Reikėtų nurodyti ir netiesioginius ryšius, tai būtų tėvų, senelių, prosenelių ir t.t., seserys bei jų vaikai.
Dirbant su knygomis archyvuose ar internete, labai svarbu susirašyti: dokumento pavadinimą, metus, fondą, puslapį. Šie duomenys padės atsekti informacijos šaltinius.

Giminių paieška ir genealoginio medžio sudarymas paprastai trunka nuo trijų mėnesių iki kelių metų. Tai priklauso nuo to, ar lengva gauti reikalingą informaciją - kartais iš kartos į kartą keičiamos pavardės, informacijos dėl pasikeitusių valstybės ribų tenka ieškoti ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, jeigu pasižiūrėsime į Vilniaus apskritį, pagal ankstesnes ribas ši teritorija yra Baltarusijoje. Tuomet vėl problemos - reikia kreiptis į Gardino ar Minsko archyvą, o tai jau papildomos išlaidos.
Protėvių paiešką apsunkina ir tvarka archyvuose. Šiuo metu suskaitmeninta tik dalis juose saugomos medžiagos, todėl ieškoti informacijos - sudėtinga. Naujovės dar sunkiai pasiekia valstybės archyvus, ypač tuos, kurie saugoja senąją istorinę medžiagą. Daug bažnytinių metrikų knygų beviltiškai sunykę ir gyvena paskutines dienas, informacinės dokumentų paieškos sistemos neišvystytos, svarbių dokumentų fondų katalogai sudaryti dar carinės Rusijos laikais ar sovietmečiu. Tad apie naująsias informacines technologijas archyvuose kol kas tik galime pasvajoti.
Bėdų kyla ir dėl anksčiau vykusių karų bei gaisrų. Dėl šių, kai kuriuose miesteliuose ar miestuose rasti genealoginių pėdsakų itin sunku. Kalvarijoje, Vilkaviškyje, Marijampolė - šiuose regionuose beveik visiškai nieko nėra likę. Daug išvežta, pavyzdžiui, į Punską, bažnyčios dažnai sudegdavo, nes buvo medinės ir duomenų - ne per daugiausiai.
Tuo tarpu turintiems giminių iš Joniškio gali pavykti apie protėvius sužinoti daugiau nei kitiems. Joniškyje, net ir patiems archyvistams labai keista, duomenys išlikę iki XVI a. Visgi, informacijos galima rasti net ir ten, kur šios išlikę nedaug. Žinant iš kurio krašto kilusios giminės, reikėtų kreiptis ir apie jį geriausiai išmanantį genealogą.
Sužinoti apie protėvių praeitį vargu ar pavyks ir tiems, kurie apie savo gimines beveik nieko nežino. Pavyzdžiui, įvaikintiems ar pamestinukams tai sudėtinga, nes asmens duomenų apsaugos įstatymas draudžia teikti tokią informaciją.
Giminės medžio sudarymo būdai gali būti įvairūs, o pasirinkimas priklauso nuo tyrėjo vaizduotės. Svarbiausia - sistemos, leidžiančios patogiai vizualizuoti giminystės ryšius. Giminės medis niekada nebus baigtinis kūrinys.
Labiausiai paplitęs būdas - genealoginis medis, arba kitaip - piramidė. Grafiniu būdu išdėstomi asmenys, parodant ir jų brolius bei seseris pagal gimimą. Šis būdas turi trūkumų ir privalumų. Vienas privalumas - vienos giminės istoriją galima ištirti gana plačiai. Net tolimiausi giminės pakliūna į šią schemą. Ant kamieno vaizduojamas vyriausiasis sūnus, o ant šakų - jaunesniosios giminės atžalos. Kuo jaunesnis asmuo, tuo jo skydas labiau nutolęs nuo kamieno.
Grafinis medžio pavaizdavimas gali būti įvairus: audinyje, lakštais, palmę. Genealoginiai medžiai pagražinami asmenų herbais, portretais. Vyro emblema vaizduojama ant medžio kamieno, o dukterų emblemos - ant medžio šakų.
Kitas būdas - apskritiminė lentelė. Tai alternatyva grafiniam pavaizdavimui, leidžianti patogiai grupuoti informaciją.
Abiem šiems būdams yra būdingas protėvių numeravimas, arba palikuonių numeravimas. Kiekvienas asmuo gauna savo asmens numerį bei arabišką savo eilės numerį pagal amžių (pirmasis vaikas gauna 1-ąjį, antrasis - 2-ąjį numerį ir t.t.).
Pirmasis numeris suteikiamas tyrėjui, antrasis - tyrėjo tėvui, o trečiasis - tyrėjo motinai. Ketvirtasis - tyrėjo tėvo tėvui, penktasis - tyrėjo tėvo motinai, šeštasis - tyrėjo motinos tėvui, septintasis - tyrėjo motinos motinai. Šis numeravimas išlieka ir kitiems protėviams. Visada asmuo yra savo tėvo dvigubo numerio palikuonis. Pavyzdžiui, jei tyrėjas yra nr. 1, jo tėvas nr. 2, o motina nr. 3. Tėvo tėvas yra nr. 4, o motina nr. 5. Motinos tėvas nr. 6, o motina nr. 7. Numeravimas toliau tęsiamas ir žemiau. Šis metodas leidžia ištirti visos šeimos istoriją ir schemą nuo jauniausio iki seniausio giminės.

Visa tai (pvz., vedybos) įrašoma baltus skydus arba apskritimus. Be vardo ir gyvenimo metų, svarbu nurodyti ir tokius duomenis kaip gimimo ir mergautinė pavardė. Taip pat verta aprašyti būdingus bruožus (pvz., didelis, mažas, vidutinis ūgis) ir svarbiausius gyvenimo faktus. Svarbiausia - nuveiktą darbą tėvynės naudai.
Jei gaila laiko ir pastangų, gali padėti genealogijos specialistai. Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos prezidentas Česlavas Malevskis teigė, jog Lietuvoje susidomėjusiųjų savo praeitimi gausu jau dešimtmetį. „Vis daugiau žmonių domisi praeitimi, ypatingai šeimos, - tai labai gerai. Ši tendencija egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei kitur“, - sakė jis. Genealoginius medžius sudarančios įmonės „Sibora“ atstovė Eglė Žukauskaitė pritarė, kad susidomėjimas savo giminės praeitimi Lietuvoje - itin didelis, o klientų pastaruoju metu patrigubėjo.
Specialistų teigimu, žmonės į genealogus kreipiasi dėl įvairių priežasčių - vieni tiesiog nori sužinoti giminės istoriją, kitiems rūpi ir galimybė atrasti kilmingų giminaičių. Vis dėlto, pastarųjų dabar pasitaiko mažiau nei anksčiau. „Anksčiau buvo kilmingųjų mada, o dabar žmonės tampa visapusiškesni ir kilminga ar ne jų giminė, jau nebe taip svarbu“, - paaiškino Sigita Gasparavičienė, įmonės „Archeonas“ vadovė. Tie, kurie planuoja genealoginį medį susidaryti tik norėdami atrasti kilmingų giminaičių, turėtų pagalvoti, ar tam verta aukoti nemažą sumą pinigų, nes kilmingų giminių Lietuvoje yra išlikę mažai.
Pasak specialistų, pasakyti tikslią genealoginio medžio kainą sudėtinga: tai priklauso ir nuo informacijos, kurią pavyksta rasti, ir nuo genealoginio medžio apimties. Į „medį“ įeina gimimo, sutuoktuvių, mirties metrikos, o žmogus gali norėti ir papildomos informacijos - kuo užsiėmė, ką turėjo, kur mokėsi. Jeigu norima žinoti apie visos giminės istoriją, o ši buvo plati, kaina gali būti didesnė.
Įmonės „Sibora“ atstovė E. Žukauskaitė buvo konkretesnė: „Mes skaičiuojame kainą už vieną surastą asmenį, informuojame patį klientą ir jis pats nustato sumą, kurią gali išleisti. Ji gali būti ir nuo 500 litų už visą genealoginį medį, o jei šis labai gerai išsilaikęs - ir iki 10 tūkst. litų.“ Vienos asmens duomenų ir dokumentų kopijų „kaina“ genealoginiame medyje yra apie 100 litų, nors kiekvienu atveju ji gali skirtis. Įmonės „Archeonas“ tinklalapyje nurodyta, kad genealoginis medis gali atsieiti apie 2 - 3 tūkst. litų.
Lietuvos valstybiniame istorijos archyve galutinė kaina priklauso nuo giminaičių skaičiaus ir jo gyvenamojo laikotarpio.
| Paslaugos teikėjas / Informacijos šaltinis | Tyrimo apimtis / Kaina | Pastabos |
|---|---|---|
| Genealogijos specialistai (pvz., „Sibora“) | Nuo 500 iki 10 000 Lt už visą genealoginį medį | Kaina už vieną asmenį apie 100 Lt; priklauso nuo išlikusios informacijos |
| Įmonė „Archeonas“ | Apie 2 000 - 3 000 Lt | Genealoginio medžio sudarymas |
| Lietuvos valstybinis istorijos archyvas | 32 Lt už XVIII-XIX a. vieno asmens gimimą, mirtį, santuoką | Paieškos eilės tvarka |
| Lietuvos valstybinis istorijos archyvas | 21 Lt už XX a. vieno asmens gimimą, mirtį, santuoką | Paieškos eilės tvarka |
Kyla klausimas, kaip genealogijoje gali pagelbėti dirbtinis intelektas (DI). Nors kai kurie socialiniuose tinkluose teigia, kad su DI pagalba be vargo sudarė savo giminės medį, šitų įrankių principas nėra suteikti mums teisingus atsakymus, o tik labiausiai tikėtinus, panašius į realybę; sugeneruoti kažką, ko vartotojas galimai tikisi.
Pavyzdžiui, bandant išversti 1891 m. rugpjūčio 16 d. gimimo įrašą iš Baublių kaimo, Kaltinėnų parapijos, kuriame minima mergaitė, DI pateikė vertimą, kuriame teigė, kad gimė berniukas Vasilijus 1914 m., nurodė rusėnų (senąja rusų kalba) ir neteisingą gimimo vietą. Nors DI buvo informuotas apie klaidas, jis vis tiek negalėjo tiksliai nustatyti vardo ir kitų detalių. Tai pabrėžia, kad DI įrankiai, skirti metrikų šifravimui/indeksavimui, nors ir apmokomi, gali būti klaidingi. Jokia rusėnų kalba nei 1891, nei 1914 metais metrikuose Lietuvoje nevartota.
Tai tik pavyzdys, rodantis, kad dirbtinis intelektas gali sugeneruoti informaciją, kuri atrodo reali, bet yra iš esmės klaidinga. Reikia būti protingiems ir nekartoti klaidų, naudojantis tik dirbtinio intelekto atsakymais.
Genealogija padeda suprasti ne tik asmeninius ryšius, bet ir kultūrines tradicijas, kurios formavo mūsų protėvių gyvenimus. Šiandien stebime, kaip senosios tradicijos susiduria su naujomis, importuotomis kultūromis. Pavyzdžiui, Helovyno šventė, išpopuliarėjusi Lietuvoje, dažnai kyla iš kitų kultūrų ir praranda savo pirminę prasmę, kontrastuodama su lietuviškomis Vėlinių tradicijomis.
Senasis keltiškas šios dienos pavadinimas, iš kurio kildinamas dabartinis Helovynas, vadinamas Samhain. Keltai, senieji Vakarų ir Vidurio Europos gyventojai, šiuo laiku minėjo naujuosius metus, derliaus užbaigtuvę ir žiemos pradžią. Jie tikėjo, kad šiuo metu suplonėja riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, ir norėdami atbaidyti besiblaškančias dvasias dėdavosi kaukes bei degė žvakeles išpjaustinėtuose moliūguose prie namų durų. Į JAV šventė atkeliavo su 19 amžiaus antros pusės Škotijos ir Airijos emigrantų banga. Per laiką, veikiama kapitalizmo, vartotojiškumo, ši diena po truputį įgijo dabartinį gerai žinomą pavidalą - tik pavidalą, nes prasmės visai neliko.
Helovyno pavadinimas kilo iš „All Hallows' Eve“ - verstume kaip „Visų Šventųjų Išvakarės“. Manoma, kad šis pavadinimas pradėtas plačiai vartoti tada, kai krikščioniškame pasaulyje lapkričio 1 d. paskirta minėti visus šventuosius. Kaip ir su daugeliu švenčių, senosios tradicijos liejosi su krikščioniškomis. Laikui bėgant pamestos visos senosios prasmės, ir turime tai, ką turime - ne tik draugiškus persirengėlius, bet ir demonų, pabaisų atvaizdus bei žmones, pramogai gąsdinančius vieni kitus kraujais ir pjūklais.
Ši naujoji tradicija visiškai nesiderina su senąja lietuviška, baltiška, net ir dabartine krikščioniška. Tradicinės Vėlinės Lietuvoje yra skirtos pagarbai, maldai, ryšiui, rimčiai, bet ne liūdesiui. Tai laikas, kai prisimenami protėviai, lankomi kapai, uždegamos žvakės. Kaip galime suderinti Helovyno dvasių baidymą, gąsdinimą ir lietuvišką bandymą sugyventi su protėviais taikiai? Didžiausia bėda ta, kad jaunosiose kartose ta priešprieša kuria atotrūkį: Helovynas - linksma ir kieta, o kapinių ir giminių lankymas - nevykėliams. Svarbu išsaugoti autentiškas tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms, siekiant gilesnio ryšio su savo kultūrinėmis šaknimis.

Savo vaikams, anūkams, artimiems giminaičiams jubiliejaus, vestuvių ar tiesiog gimtadienio proga siūlome padovanoti brangiausią dovaną - savo žinias apie giminės protėvius, surašytas į originalią knygą, savotišką Silva Rerum (lot. „daiktų miškas“).
Kad galėtumėte tai padaryti, pasikalbėkite su savo giminės senoliais, artimaisiais, pasižymėkite viską, ką jie prisimena apie save, šeimą, giminę: kur gyveno, ką dirbo, jų pomėgius, sveikatą, įsimintinas ir įdomias istorijas ir pan. Peržiūrėkite turimas nuotraukas, dokumentus, laiškus, įrašus ir pan. Protėvių kilmė, gimimo ir gyvenimo vietovės, kasdieninės veiklos, darbai, pomėgiai, vedybos, smagūs ir liūdni nutikimai, jų sveikata ir pan. - tai įdomios ir svarbios žinios jaunesnėms kartoms.