Sengirės Lietuvoje: Senųjų miškų vertė ir išsaugojimo svarba
Lietuvos miškai, o ypač senieji miškai, vadinami sengirėmis, yra neatsiejama šalies gamtinio ir kultūrinio paveldo dalis. Tai ne tik buveinės daugybei retų ir nykstančių rūšių, bet ir svarbus gamtos išteklius, turintis didelę ekologinę, ekonominę ir rekreacinę vertę. Tačiau intensyvus miškų naudojimas pramoniniams tikslams, urbanizacija ir kiti veiksniai kelia grėsmę šių vertingų ekosistemų išlikimui.
Sengirių gyventojai ir jų reikšmė
Senieji miškai yra namai daugybei gyvūnų ir augalų, kuriems reikalingos stabilios ir lėtai kintančios sąlygos. Tarp jų - uralinės pelėdos, kurių Lietuvoje peri vos 80-100 porų. Šios sėslios nakties keliauninkės itin mėgsta senus medžius, kurių drevėse, uoksuose ar tuščiaviduriuose kamienuose jos įsikuria. Didžiausią grėsmę joms kelia miškų kirtimas.
Egzotiškasis kurtinys, kadaise buvęs įprastas Lietuvos pušynų gyventojas, dabar yra retas sparnuotis. Jo skaičius drastiškai sumažėjo dėl tinkamų gyventi teritorijų naikinimo. Kurtiniai garsėja savo tuoktuvių ritualu, į kurį susirenka į tas pačias teritorijas, vadinamas tuokvietėmis.
Pilkoji meleta - dar vienas spalvingasis miškų gyventojas, kuriam būtini brandūs miškų masyvai su negyva mediena. Kadangi meletos kasmet kala vis naujus uoksus, senieji apartamentai lieka kitiems gyvūnams, tokiems kaip žvirblinės pelėdos, šikšnosparniai ar tingiosios miegapelės.
Tarp paslaptingiausių Sengirės gyventojų - juodieji gandrai. Nors mūsų giriose jų gyvena apie 500 porų (10% Europos populiacijos), per pastaruosius du dešimtmečius jų skaičius sumažėjo net 30%.
Be gyvūnų, sengirėse gyvena ir unikalūs augalai bei grybai. Korališkasis trapiadyglis, augantis drėgnuose miškuose ant senų lapuočių medžių, džiugina savo efemerišku grožiu tik vieną sezoną ir Lietuvoje aptinkamas vos apie dvidešimtyje vietų. Plačioji platužė, viena didžiausių ir įspūdingiausių kerpių Lietuvoje, nors ir aptinkama daugelyje vietų, jos populiacija vis mažėja. Krokinis minkštenis, ryškiaspalvis grybas, randamas ant senų ąžuolų, yra retas svečias Lietuvoje, o žinomų radaviečių tėra apie trisdešimt.
Lūšis, kaip ir visi katinių šeimos atstovai, nors ir greita, bet tik trumpais atstumais. Jai išlikti būtini seni, tankūs miškai su vėjovartomis. Nykstant miškams, nyksta ir lūšys.
Istorinis miškų naudojimas ir jo pasekmės
80% Lietuvos ploto sudaro sengirės, tačiau šalies miškai vis aktyviau naudojami pramonės tikslams. Vienas iš tokių naudojimo būdų buvo medienos plukdymas į Vakarus laivų statybai, o vienas iš vandens transporto kelių galėjo tęstis ir per Žeimenos upę.
Industriniai kirtimai intensyvėjo vystantis pramonei Vidurio ir Vakarų Europoje, kur pradėjo trūkti medienos. Pastaroji buvo vežama iš Rytų Europos. XIX a. antroje pusėje nutiestas geležinkelis Peterburgas-Varšuva per Lietuvą paskatino intensyvią miško gėrybių ir medienos prekybą. 1914-1916 m. nuo Marcinkonių geležinkelio stoties per Dainavos girios glūdumą nutiestas siaurasis geležinkelis buvo skirtas medienos pervežimui.
Rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi galimybę tapti sengirėmis. Tačiau net ir juose augančių medynų vidutinis amžius siekia vos 68 metus, nors senose sengirėse jis gali siekti 300 metų. Nepaisant to, rezervatuose galima rasti šimtmečiu jaunesnių medynų fragmentų, kurių amžiaus vidurkis - 200 metų.
Dėl masinių kirtimų daugelis rūšių, kurioms reikalingos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80% saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, kuris gręsia ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių.
Sengirės fondo veikla ir miškų išsaugojimas
Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias, kilo pamačius aktyvų visuomenės susidomėjimą filmu „Sengirės“. Iš filmo uždirbti pinigai (60 tūkst. litų) tapo pirminiu finansavimu. Tolimesnė fondo veikla remiasi privačiomis aukomis, skiriamomis miško sklypų įsigijimui.
Šiuo metu fondas globoja virš 356 ha senųjų miškų su visa juose esančia gyvybe. Tarp globojamų miškų yra:
- Pauliškių miškas (25,7 ha, Trakų raj.): Mišrus lapuotynas, pelkėtas, užliejamas, su išlikusiais medžiais senoliais, gausu guobų ir liepų, ribojasi su Purvio ežeru. Šiose vietose stebėtos retos, saugomos rūšys. Miškas buvo išpirktas iš realios grėsmės būti iškirstam ir parduotam biokurui.
- Miškas „Jurgio pėda“ (1,54 ha, Ignalinos raj.): Mišrus miško lopinėlis Gražutės regioniniame parke, pavadintas senelio garbei. Vyrauja eglės, beržai, pušys ir juodalksniai. Seniausi medžiai siekia 109 metus.
- Miškas Laumenis (16,46 ha, Pakruojo raj.): Gražus mišrus lapuotynas derlingose žemėse, kuriose strategiškai svarbu išsaugoti kiekvieną seno natūralaus miško plotą. Jame išlikę pavienių, 150 metų skaičiuojančių ąžuolų.
- Trys miško sklypai Rusakalnio (Kudrionių girios) masyve (Trakų istoriniame nacionaliniame parke): Itin mišrus miškas, vertingas rūšių, reljefo, hidrologine įvairove. Aptikta didžiulė grybų įvairovė, žydi miškinė lelija, lankosi jūriniai ereliai, gervės, kiaunės, aptikta bebrų, elnių, briedžių veiklos pėdsakų.
- Ūtos miškas (12,1 ha, Varėnos raj.): Dzūkijos regionui būdingas kerpšilis, su mozaikiškais kerpių, samanų kilimais, senais pušynais. Vertingiausia dalis - Uosupio upelio šlaitas su 150 metų pušynu ir eglynu.
- Paalsuodės miškas (20,14 ha, Utenos raj.): Stipriai pelkėtas, mišrus miškas, gausus buveinių, su šimtamečiais eglių plotais, gyvastingos medienos.
- Vištytgirio miškas (16,4 ha, Vilkaviškio raj.): Pirmasis fondo globojamas miško sklypas pietvakarių Lietuvoje. Sklype yra išskirtos unikalios Europos bendrijos svarbos buveinės.
- Skaistgirių miškas (9,1 ha, Kėdainių raj.): Miškas pasižymi rūšine bei amžiaus įvairove, gausu virtuolių, stuobrių.
- Kaulakių ąžuolynas (5,86 ha, Raseinių raj.): Miške auga 130-150 metų skaičiuojantys ąžuolai, kurie sukuria mikrobuveines retoms rūšims.
- Kapiniškių miškas (4,75 ha, Varėnos raj.): Jame ošia senas, brandus pušynas, dalis sklypo priklauso Europos Bendrijos svarbos buveinei.
- Pagraužės miškas: Didžiausias iki šiol įsigytas ir apsaugotas fondo miško plotas, kurį užima senas pušynas.
Miškų išsaugojimo iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nors seniausi ir vertingiausi miškai yra išlikę sunkiai pasiekiamose vietose, juos be žmogaus įsikišimo išgelbėti neįmanoma. Masiniai kirtimai ir nuolatinis gamtos resursų naudojimas kelia grėsmę ne tik gyvūnų ir augalų rūšims, bet ir visai ekosistemai.
Sengirės fondas, prisidedantis prie senųjų miškų išsaugojimo, siekia suburti visuomenę ir verslo partnerius bendram tikslui. Miškų išsaugojimas yra ne tik gamtosaugos, bet ir mūsų pačių ateities klausimas, užtikrinantis gyvybingą ir sveiką aplinką ateities kartoms.
tags: #lopseslis #darzelis #r #juknevicius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
