Lopaičių piliakalnis: Vaisingumo akmuo ir senovės Žemaitijos paslaptys

Lópaičių etnomitològinis komplèksas yra Rietavo savivaldybės teritorijoje, Tverų seniūnijoje, miške prie Lopaičių kaimo, maždaug 3 km į rytus nuo Tverų. Ši vietovė saugo daug paslapčių, kurios šiek tiek atsivėrė tik dvidešimt pirmajame amžiuje. Žmones čia vilioja Lopaičių piliakalnis, stebuklingasis šaltinis, vaisingumo akmuo ir kiti dėmesio verti objektai.

Panašiai mano ir Rietavo savivaldybės Tverų kultūros namų vedėja Irena Liškuvienė, kuri nuo 2005-ųjų lydi smalsuolių grupes į šalia Tverų esantį Lopaičių piliakalnį. Piliakalnis ir visa užburianti savo grožiu teritorija buvo atradimas, siūlantis neįtikėtiną atmosferą. Oras miške drėgnas, nes teka Aitralės upelė. Ji vinguriuoja beveik po visą teritoriją, vietomis į ją prikritę samanomis apžėlusių akmenų ir rąstgalių. Jie tarsi sustingę apsamanoję laiko saugotojai, apmirę į tokį būvį, koks ir buvo prieš daugiau nei tūkstantį metų. Po truputį užvaldo jausmas ir kažkoks keistas pojūtis, kad vieta tikrai ypatinga. Stebuklus susikuria žmonės, bet čia, matyt, tiesiog energetiškai stipri vieta. Tą matyt jautė mūsų protėviai ir išmintingoje santarvėje su gamta gyvendami, jos ženklus stebėdami, kūrė savo šventvietes. Spėjama, kad šioje teritorijoje prieš 7 tūkst. metų buvo kulto vieta.

Vaisingumo akmuo: tikėjimas ir stebuklai

Lopaičių etnokultūrinio komplekso paslaptys vilioja lankytojus, o ypač jaudina dvi. Viena jų - šaltinis, o antroji - Vaisingumo akmuo. Šis akmuo, į falą panašaus pavidalo, aptinkamas netoli šaltinio ir prie jo sėda pastoti norinčios moterys. Tai - vaisingumo akmuo.

I. Liškuvienė pasakoja, kad tiems, kam šio akmens galios nėra aktualios, dažniausiai juokaudami prašo jį tik parodyti. Netrūksta pokštų ir atėjus prie jo. Tačiau turintieji vaisingumo problemų nejuokauja. „Specialiai prie jo atvykusiųjų niekuomet neprašau pranešti, ar pavyko susilaukti vaikelio, - sakė I. Liškuvienė, - tačiau kartais žmonės, apsilankantys čia antrą ar penktą kartą, patys apie tai prasitaria.“

„Neseniai atkreipiau dėmesį į šeimą, kuri vedėsi kokių ketverių metų berniuką. Kai atėjome prie Vaisingumo akmens, moteris, žvilgterėjusi į sūnelį, prasitarė: „Štai pirmojo apsilankymo prie akmens rezultatas.“ Panašių atvejų būta ir daugiau. Prie vaisingumo akmens atvyksta ir iš užsienio. „Labiausiai nustebino viena kanadietė. Ją su Lietuva niekas nesieja, bet iš Kanadoje gyvenančių lietuvių išgirdusi apie stebuklingąjį Vaisingumo akmenį, daug neabejojo. Didžiausias jos troškimas - susilaukti vaikelio, tad, ilgai nelaukusi, leidosi į kelionę.“ „Praeitais metais buvo atvykusi mergina iš Kanados. ... žmonės atvažiuoja iš užsienio ir gana dažnai, kiek žinau toliausiai ir buvo iš Kanados.“

Apie akmens galias sklinda ir kitos istorijos. „Na nežinau, ar čia tas akmuo kaltas, bet mano draugė pasėdėjo ant to akmens, o dabar augina dvynukus netyčiukus.“ Gidė neslepia, kad girdi visokių reakcijų - nemažai žmonių iš to juokiasi, tačiau tuo tikintys žmonės į Lopaičius vyksta net iš užsienio.

Vaisingumo specialistas, paklaustas apie šiuos reiškinius, komentavo: „Jeigu su organizmu viskas gerai, vadinasi, problema galvoj. Tai va čia galima tą problemą panaikinti.“ Galbūt dėl to, kad Dievas yra visur, ir maldos, ištartos nuoširdžiausiai tokioje vietoje, išklausomos. Norų išsipildymo vieta, saulės ir mėnulio garbinimo vieta, vaisingumo akmuo - tai dar keli objektai, kurie traukia smalsuolių dėmesį. Komplekse yra ir daugiau įspūdingų akmenų: Gydantis, arba Sveikatos, akmuo, esą padedąs pasveikti, Vaisingumo akmuo - susilaukti vaikų, o Norų išsipildymo akmuo - troškimams išsipildyti.

Stebuklingasis šaltinis ir jo gyvybės vanduo

Nors piliakalnis ir yra traukos centras, I. Liškuvienė neslepia, kad vis tik labiausiai žmones čia traukia esantis šaltinis ir stebuklingas jo vanduo. Jo vandens stebuklingomis galiomis retas abejoja.

Vietiniai apie šaltinį, kaip ir apie piliakalnį bei akmenis, žinojo seniai. „Buvau dar vaikas, kai mama kartą manęs paprašė nubėgti prie šaltinėlio ir parnešti vandens ką tik gimusiam broliukui akytes plauti. Jam buvo prasidėjęs akių uždegimas. Tuo metu šaltinį pasiekti nebuvo lengva, bet aš išpildžiau mamos prašymą. Ji brolį išgydė be daktarų pagalbos.“

Senoliai pasakoja, kad šaltinio vanduo raukšles lygina, o dar Simonas Daukantas nurodė, kad šio šaltinio vanduo turi stebuklingų galių. Ištyrus šaltinio vandenį, paaiškėjo, kad jis nepaprastai švarus. Vietos gyventojai teigia, kad jis gydo ligas ir padeda jaustis geriau, sumažinant vaistų vartojimą. Šiandienos mokslas aiškina, jog tą stebukladarę galią suteikia Saulė, kurios ultravioletiniai spinduliai turi baktericidinių savybių. Šaltinio vagelės pasirodo iš rytinio šlaito, o intensyviausi spinduliai būna anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs. Kaip tik tuo metu jie šviečia į iš rytinių šlaitų tekantį vandenį.

Nepaisant mokslinių paaiškinimų, ir vietos gyventojai, ir atvykėliai atkakliai lanko šaltinį. Jie, „apsiginklavę“ plastmasine tara, atvažiuoja į Lopaičius, ateina prie šaltinio ir prisipila tiek vandens, kiek gali panešti. „Dabar žmonės yra labai patenkinti ir laimingi, o kartais reikia net ir pusvalandį eilėje pastovėti, kad prisipiltum vandens“, - tikina pašnekovė.

I. Liškuvienė sako girdėjusi įvairių pasakojimų ir liudijimų, kad šaltinėlio vanduo padėjo žmonėms išgyti nuo sunkiausių ligų. „Žmonės ir man pasakoja savo ar savo draugo pagijimo istorijas, kad būtent tas vanduo padėjo pasveikti, kad onkologinės ligos atsitraukė naudojant šį vandenį. Didžiausias stebuklas turbūt yra tas, kad tai labai švarus, ypatingai švarus vanduo - šiais laikais rasti švarų vandenį tikrai yra sunku.“

„Viena iš labiausiai man įsiminusių istorijų yra šis pagijimas. Buvau sutikusi du pagyvenusius žmones, kurie vis nešė ir nešė tą vandenį savo kaimynei. Ji sunkiai sirgo leukemija, jai buvo labai blogai, jau reikėjo laukti paskutinės valandos. Po kurio laiko aš sutikau tą moteriškę ir ji man sako: „Aš nežinau kitos priežasties ir manau, kad būtent tas vanduo mane išgelbėjo.“ Vanduo tikrai skanus, o sutikti žmonės pasakojo, kad ilgai išstovi nesugedęs.

Lopaičių piliakalnis: istorijos, legendos ir archeologijos paslaptys

Lopaičių piliakalnis, kartais vadintas Leibiške arba Tverų piliakalniu, datuojamas pirmu tūkstantmečiu-antro tūkstantmečio pradžia. Jis įrengtas Tverų kalvyno pakraštyje, Aitralės upelio dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, Ruškio kraštovaizdžio draustinyje.

Piliakalnio aikštelė yra keturkampė, pailga šiaurės-pietų kryptimi (maždaug 25 m ilgio ir 13 m pločio), viduryje kiek iškilusi, o šiaurinis galas aukštesnis. Aikštelę šiaurinėje ir vakarinėje pusėje juosia lenktas pylimas, už kurio šiaurinėje dalyje yra iš dalies užslinkęs griovys. Piliakalnio šlaitai statūs, siekiantys iki 27 m aukštį rytinėje pusėje.

Plačiau apie Lopaičius prabilta tik po 2002-ųjų, kai Tverų apylinkes tyrinėjęs archeologas Bronius Dakanis paskelbė savo ataskaitą. Paaiškėjo, jog miestelio apylinkėse yra išlikusių megalitinės kultūros (maždaug prieš šešis tūkstančius metų paplitusios pietų ir vakarų Europoje) paminklų. Kai kurie akmenys iki šiol išsaugoję ir žmogaus rankų paliktas žymes - piešinius, ženklus, simbolius. Mokslininkai sutinka, kad šioje vietovėje galėjo būti šventvietė, observatorija (kalendorius) ir dolmenas.

I. Liškuvienė atskleidžia, kad kol kas vieningo sutarimo dėl piliakalnio amžiaus nėra. „Kai kas sako, kad tai yra VIII-X amžiaus piliakalnis, o kai kas tvirtina, kad XIII amžiaus ir kad būtent ant šio piliakalnio stovėjo Vykinto pilis.“ Spėjama, kad ant Lopaičių piliakalnio stovėjusi žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis Tvarmenė (Ipatijaus metraščyje vadinta Tviriment).

Legendos taip pat pasakoja apie istorinius įvykius. 1251 metais prie pilies vykęs Tverų mūšis, jo metu strėle į šlaunį sužeistas Mindaugas atsitraukė ir grįžo į Vorutos pilį. Dar pasakojama, kad Mindaugas čia sviedęs karūną ant žemės taip jos atsisakydamas. „Tverų istorija yra labai gili, sena, ypatinga ir netgi itin glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Būtent prie Tverų pilies vyko paskutiniai Mindaugo, kuriam labai rūpėjo Žemaitija, mūšiai vienijant Lietuvą“, - pasakoja I. Liškuvienė. Mokslininkai su legendų kūrėjais ginčijasi ne vien dėl šaltinio. Jie nesutaria ir dėl pasakojimo apie Mindaugą, kuris atseit šioje vietoje atsisakęs karaliaus karūnos ir nusviedęs ją kuo toliau.

Pasak vienos legendos, XIII a. žemaičiai piliakalnyje paslėpė didžiulius turtus, kovose atimtus iš Čingischano ordos. Šie turtai tapo svarbia dingstimi kryžiuočiams ir kalavijuočiams užgrobti Žemaitiją, bet vyriausiasis Žemaitijos žynys esą išpranašavęs, kad šis karo grobis bus neprieinamas 1000 metų (iki 2243).

Kitame upelio krante yra menama senovės žemaičių pagonių šventvietė. Apskritimo formos (maždaug 30 m skersmens) nedidelė dauba, spėjama, buvo senovės observatorija, čia stebėti dangaus kūnai, nustatomi metų laikai, pagal žvaigždes galėjo būti priimami svarbūs sprendimai. Daubos pakraščiuose išlikę įvairaus dydžio akmenų - apsamanojusių, su įspaustais ženklais, žmogaus veidu.

Šalia esanti akmenų krūsnis iš keliasdešimties akmenų su kelias tonas sveriančiu luitu viršuje gali būti laikoma vieninteliu Lietuvoje išlikusiu dolmenu. Dolmenas kildinamas iš graikų žodžio „akmens stalas“. Tai iš plokščių akmenų sukrautas statinys, primenantis vartus. Dolmenas - ypatinga energetinė vieta, kurioje galima pasikrauti žinių ir energijos, tai ryšio su savo protėviais vieta.

Yra tikinčių, jog būtent ši vieta nenusakomais saitais susieta su kosmosu. Todėl ne vienas, aplankęs piliakalnį ir pavaikščiojęs po jo apylinkes, pajutęs tvyrančią ypatingą aurą, patiki stabakūlių mistinėmis galiomis. Tiki ir tuo, kad čia buvo nukankinti ir stati palaidoti du žyniai, dėl to esą ir jaučiama itin stipri energetika. Didelis šios vietovės tyrinėjimų entuziastas ir populiarintojas Eugenijus Bunka sako, kad piliakalnis pamažu apaugo legendomis. Jis netgi vaizdingai išsireiškė, kad tai Žemaitiją su kosmosu siejanti bambagyslė, o gal „Baltų Atlantida“. Galima tikėti stebuklais, galima juos visiškai atmesti, bet pati gamta yra stebuklas.

Lopaičių pažintinis takas ir infrastruktūra

Pro piliakalnį ir kitus objektus veda Lopaičių pažintinis takas, kurio ilgis beveik du kilometrai. Jo atnaujinimas kainavo apie milijoną eurų. Metalo takui ir visoms konstrukcijoms sunaudota 35 tonos metalo, akmenų - apie 20 tonų, ir medienos - irgi apie 20 tonų. Dalis tako įrengta ant polių, kai kur pakylanti iki šešių metrų. Akmuo su plokščiadugniu dubeniu arba Žynių kapinių ribą žymintis akmuo, taip pat patenka į Lopaičių pažintinio tako trasą.

Puikiai įrengtas takas yra puiki vieta išvalyti galvą, nusiraminti, pamedituoti. Take sužymėtos stotelės, yra aprašymai ir nuorodos į kitus Lopaičių komplekso objektus. „Rietavo miškų urėdija ir Tverų seniūnija pasistengė bent minimaliai padaryti, kad kiekvienas, norintis išvysti šį kampelį, galėtų čia atvažiuoti, pasidžiaugti gamta, atgauti dvasios ramybę. Ši vieta neskirta pramogoms“, - sako I. Liškuvienė. Vaikščiodami taku, sutiksite daug žmonių, nešinų didžiulėmis vandens talpomis, mat prisipilti vandens iš šaltinio žmonės kartais laukia net eilėje.

Energetinis Lopaičių tinklas Žemaitijoje

„Spėjamas Žemės energetinis tinklas Žemaitijoje“ - tokia antraštė pasitinka lankytojus, atvykstančius į Lopaičius. Pasirodo ši vietovė yra senovės žemaičių šventvietė, kurios energetinė reikšmė siejama su tam tikru centru, sujungiančiu kitas svarbias ir mitologines Lietuvos vietoves. Didelis šios vietovės tyrinėjimų entuziastas Eugenijus Bunka teigia, kad piliakalnis pamažu apaugo legendomis ir yra vadinamas Žemaitiją su kosmosu siejančia bambagysle, o gal net „Baltų Atlantida“. Galima tikėti stebuklais, galima juos visiškai atmesti, bet pati gamta yra stebuklas.

Šios vietovės unikalumą pabrėžia ir jos geografinė padėtis kitų regiono kultūrinių ir mitologinių objektų atžvilgiu:

Paunšvystės akmenyje yra ir neabejotinai žmogaus rankomis apdirbtų riedulių, o gal net sudėliotų kol kas nesuprantamomis linijomis, taip pat šventą vietą žyminti koplyčia. Nuo kalvos viršūnės į šiaurę matosi Latvijos miškai, į pietus - Šatrija.

Senovės paslaptys ir jų saugojimas

Apie Lopaičių ir jo „stebuklų“ žinojimą vietiniai gyventojai tylėjo ilgai. I. Liškuvienė šypsodamasi sako, kad žemaičiai visada buvo ir yra santūrūs žmonės. „Žemaičių genuose užkoduota: tylėjimas - auksas. Jie iki šiol neužmiršo, kad už kiekvieną nereikalingą žodį gali nukentėti.“ Tai lėmė, kad jie tylėjo ir tuomet, kai galingi melioratorių traktoriai niokojo piliakalnį ir akmenis, prie kurių žemaičiai šimtmečiais meldėsi, sustūmė į krūvas. Bejausmės technikos galios neatlaikę griuvo ir ąžuolai - palikuonys tų ąžuolų, prie kurių žyniai ir vaidilutės aukas žemaičių dievams aukojo.

„Aš žaviuosi latviais, kuriems pavyko išsaugoti daug savo papročių, tradicijų, paminklų. O kaip jie tai padarė? Ogi neplepėdami, ko nereikia.“ Toks požiūris padėjo išsaugoti Lopaičių unikalumą iki pat XXI amžiaus.

Vietovės tvarkymas vyksta atsargiai, siekiant nepakenkti autentiškumui. „Manęs dažnas paklausia, kodėl Lopaičiai nėra taip sutvarkyti, kaip, pavyzdžiui, Kernavė? Atsakymas būna trumpas - o kas žino, kaip čia viskas atrodė prieš 500 ar 1000 metų? Jeigu nežinai, geriau nepakenk.“

tags: #lopaiciu #piliakalnis #vaisingumo #akmuo

• Dantų gydymas nėštumo metu
• Apie darželį „Giliukas“
• pilvo apimtis nėštumo metu
• Saugūs makiažo pasirinkimai mergaitėms
• Ar skiepai nuo gripo saugūs nėštumo metu?