Linas Rukšėnas biografija
Šiame išsamiame straipsnyje apžvelgiama asmens biografija, pradedant vaikyste ir išsilavinimu, baigiant profesine karjera ir asmeniniu gyvenimu, remiantis pateikta medžiaga.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Vitas Povilaitis (g. 1962 m. spalio 25 d.) gimė 1962 m. spalio 25 d. Ūdekų kaime.
Atmintyje išliko ankstyvosios vaikystės dienos, kuomet javai jau buvo nupjauti ir buvo karštos vasaros pabaigos dienos, artėjančios prie pirmųjų mokslo metų. Apytiksliai tai galėjo būti 1968 metų rugpjūčio 18-20 d. Prisimenama, kaip anksti ryte pro sodybą keliu iš Žeimelio į Linkuvą, t.y. į pietus, pradėjo riedėti karinės gurguolės. Kariuomenė beveik be pertraukų pro šalį važiavo beveik dvi paras. Tėvai neleido būti pačiame kieme, tad Vitas su broliu dieną slėpėsi jauno sodo vietoje sukrautų trikampiais bei keturkampiais lentų rietuvėse ir stebėjo pro šalį traukiančią karinę techniką. Pro šalį riedėjo dengtos mašinos su kareiviais, lengvieji ir sunkieji pabūklai, tanketės, haubicos, "katiušos", artimojo ir tolimojo nuotolio raketos. Kai kurios iš jų buvo traukiamos net dviejų vilkikų, o jų ilgis siekė beveik sodybos plotį palei kelią - apie 50 m. Vakare tėvai neleido miegoti savo lovose, o paklojo guolį ant aukšto esančiuose grūdų aruoduose. Naktį, kai pro šalį pradėjo riedėti lengvieji ir sunkieji tankai ir pačios karinės technikos traukimas pasidarė beveik be pertraukų, miegas vaikams buvo sunkus. Ant aukšto taip pat buvo kryžmai perklijuotas langas, tad prie jo sukišę nosis taip visą naktį ir praleido.
1969 m. Vitas pradėjo lankyti Gudžiūnų pradinę mokyklą, o 1971 m. vasarą, žaisdamas ar tvarkydamas namo antro aukšto palėpę, surado paslėptą, toli užkištą sunkų lagaminą. Negalėdamas jo ištraukti, pasikvietė vyresnįjį brolį ir kartu jį ištraukę bei atidarę rado jame sudėtus visus devynis Lietuviškosios enciklopedijos tomus, keletą kitų nuo amžiaus ir blogų laikymo sąlygų pageltusių knygelių, įvairių šalių numizmatinių monetų rinkinį, pašto ženklų kolekciją.
Tuomet brolio nelabai sudomino lagamine buvusios knygos ar pašto ženklai, todėl jis pasiūlė dalintis ir pasirinko numizmatinių monetų rinkinį, kuriuo Vitas mažai domėjosi. Pašto ženklai atiteko Vitui, kuris jau ir taip buvo juos pradėjęs rinkti. Knygas sutarė skaityti pakaitomis, tačiau Augenijus jų skaityti nelabai mėgo, daugiausia skaitė tik tai, ką reikėjo perskaityti mokyklai. Gal po mėnesio tėvai pastebėjo ar pagausėjusią pašto ženklų kolekciją, ar knygą, kurią Vitas atsinešęs iš lagamino paslapčia skaitė. Vienaip ar kitaip tėtis paaiškino, kad visi lagamine esantys daiktai priklauso jo broliui Broniui, todėl juos reikia saugoti ir geriausia būtų, kad knygų niekas nepamatytų, kad „neatimtų“. Tam, kad paaiškintų savo šiuos sprendimus, tėtis tuo metu papasakojo apie savo senelį Igną bei tėtį Igną, kad jie bendravo su knygnešiais lietuviškų knygų draudimo laikotarpiu. Pas juos apsistodavo praeinantys knygnešiai, buvo slepiamos knygos, pas juos ateidavo kaimynai prašydami paskaityti vieną ar kitą knygą. Tėtis paaiškino, kad leidžiama bei draudžiama literatūra kiekviename laikotarpyje skiriasi - viename ji yra draudžiama, o kitame leidžiama, nors to paties tose knygose esantis turinys visai nepriklauso ir kiekviena karta galėtų kiekvienoje iš jų surasti tiesos grūdą, aišku, įvertinant tai, kuriame laikotarpyje ir esant kokioms sąlygoms ta knyga buvo parašyta. Aišku, visi tie paaiškinimai nebuvo išdėstyti iš karto per vieną pokalbį, o tiesiog laikas nuo laiko, lyg pratęsiant pokalbį ar net visai kalbantis apie ką nors kitą, pasakant vieną ar kitą mintį, bet primenant ir ankstesnius pokalbius apie tai „prisimeni, pasakojau“. Vito tėtis niekada vaikų neklausdavo, ar „paruošei pamokas“, bet beveik kiekvieną vakarą paklausdavo „ar pamokas pakartojai“.
Mokantis Ūdekų aštuonmetėje mokykloje, Vitas 5-8 klasėse grojo smuiku ir dalyvavo mokyklos ansamblyje bei Ūdekų kultūros namų kapeloje, su kuria dalyvavo ir Pakruojo rajono dainų šventėje. Vitui jau aštuonmetėje mokykloje gerai sekėsi tikslieji mokslai - matematika, fizika, domėjosi biologija. Daug skaitė, skaitymui rinkosi ne tik vaikišką grožinę literatūrą. Kadangi visas namuose turimas knygas buvo perskaitęs jau eidamas trečią - ketvirtą klasę, todėl vėliau dažnai lankydavosi kaimo bibliotekoje. Ją lankė bent kartą per savaitę ir tiek eidamas į ją, tiek grįždamas dažnai nešdavosi po penkias ar šešias knygas. Bibliotekoje paprastai vienu metu išsinešimui duodavo ne daugiau kaip penkias knygas, bibliotekininkė dažnai sakydavo „ir kiti nori skaityti, jei tu išsineši daugiau knygų tai ką aš duosiu kitiems“.
Minios žmonių atvyko atsisveikinti su Stasiu Povilaičiu
Besimokydamas vidurinėje, Vitas svajojo stoti toliau mokytis aukštojoje mokykloje. Kadangi gerai sekėsi tikslieji mokslai, tai devintos klasės pabaigoje ir vėliau dešimtoje klasėje jau buvo pasirinkęs specialybę - norėjo mokytis taikomosios matematikos. Dešimtoje klasėje dar nebuvo apsisprendęs, kur mokytis. Dešimtoje klasėje susirado, kad taikomosios matematikos specialybę galima buvo studijuoti Vilniaus universiteto Matematikos fakultete ir Kauno politechnikos institute. Pamokas paruošdavo arba pačiose pamokose, arba pamokai pasibaigus per pertraukas. Vitas devintos klasės pabaigoje pavasarį Linkuvoje nusipirko knygą, kurią studijavo visą vasarą ir rudenį vietoje pamokų ruošos. Knygą „klavišinės skaičiavimo mašinos“ Vitas kelis kartus perskaitė. Nors knyga buvo skirta technikumams ir to, kas joje rašoma, nebuvo mokoma vidurinėse mokyklose, tačiau ši knyga Vitą labai sudomino. Ją remdamasis ir suradęs seną nebenaudojamą aritmometrą „Feliksą“ (rus. 1980 m. Techn. m. kand. 1982 m. balandžio 7-8 d.) Vitas, būdamas antrame kurse, pirmą kartą dalyvavo Matematikos fakulteto XXXIV studentų mokslinės draugijos konferencijoje ir skaitė pranešimą „Paskal transliatorius mašinai M-5100“. Šio darbo mokslinis vadovas - techn. m. kand. 1983 m. Vitas buvo pakviestas dalyvauti koordinaciniame pasitarime „Programinė ESM įranga“. Tuomet jis buvo „… Jauniausias autorius - Matematikos fakulteto ketvirtakursis Vitas Povilaitis“. Detaliai visą savo darbą išdėstė 1983 m.
1985 m. Vitas Povilaitis dalyvavo studentų mokslinės draugijos konferencijoje, kuriai parengė du pranešimus: „Blankų informacijos įvedimo sistema“ ir „Sintaksiškai valdomas redaktorius“. Tais pačiais metais buvo pakviestas atlikti pranešimą ir pristatyti savo darbą Lietuvos matematikų draugijos konferencijoje apie 1984 m. rudenį - 1985 m. pavasarį išvystytą ir dalinai realizuotą sintaksiškai valdomą tekstų redaktorių, kuris vėliau nesusilaukė tolesnio temos vystymo dėl savo pilno realizavimo sudėtingumo ir įsitraukimo į kitus darbus. Darbe buvo aprašoma mintis, kad galima sukurti tekstų redaktorių, kurio pagalba suvedant programų tekstus automatiškai būtų tikrinama programos kodo korektiškumas ir iš karto pataisytų programiniame kode padarytas klaidas. 1985 m. jis baigė VU su matematikų XXXIX laida, apgindamas diplominį darbą „Informacijos įvedimo iš blankų sistema“ (mokslinis vadovas - techn. m. kand.). Vitas buvo pakviestas dirbti jau nuo 1984 m.
Profesinė karjera ir pasiekimai
Baigęs VU, Vitas Povilaitis gavo paskyrimą dirbti Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Čia jis 1985-1992 m. dirbdamas su kolegomis sukūrė galvaninių linijų automatizuoto projektavimo sistemą (SyntheCAD). Sistemai SyntheCAD kūrimui, sprendžiant jos kūrimo organizacinius klausimus, vadovavo Vytautas Čyras, o idėjiniu vadu ir pagrindiniu sistemos programuotoju buvo Vitas, nors nebūdamas mokslų kandidatu formaliai negalėjo vadovauti studentų diplominiams darbams. Sistemos poreikiai bei reikalavimai buvo pradėti analizuoti 1986 m.
Pirmą kartą šio darbo projektas buvo pristatytas plačiajai mokslininkų visuomenei 1987 m. liepos mėn. vykusioje Lietuvos matematikų draugijos XXVIII konferencijoje. Išklausę pranešimą ir detaliau susipažinę su planuojamomis atlikti užduotimis, kurios numatomos kuriant galvaninių linijų automatizuoto projektavimo sistemą, konferencijos dalyviai, tame tarpe ir Matematikos fakulteto Informatikos katedros kolegos, tiesiogiai nedirbę prie šio projekto, kėlė abejones dėl tokio projekto įgyvendinimo sėkmingumo. Jie įvardino, kad didžiausia problema gali būti ta, kad jei ir pavyks tokį projektą realizuoti, tai paprasčiausiai joks tuo metu egzistuojantis kompiuteris dėl savo resursų - operatyvinės ir diskų erdvės trūkumo bei procesorių greičio - su šiuo uždaviniu nesusidoros. Uždavinio sprendimo nebuvo atsisakyta, jis buvo nagrinėjamas toliau. Į šio klausimo uždavinių nagrinėjamą jo įvairių klausimų ratą buvo palaipsniui įtraukti studentai, rašantys kursinius ir diplominius darbus. Apibendrinant išnagrinėtus klausimus ir įžvelgiant jo tolimesnio vystymo perspektyvas, 1989 m. birželio mėn. buvo pasiekta pažanga.
Pradėjus šios sistemos kūrimo darbus 1986 m., pamažu į sistemos kūrimo darbus buvo įtraukta studentė Kristina Lapin (Moroz), kuri 1988 m. baigė Matematikos fakultetą ir jame pasiliko dirbti, bei studentai Raimundas Baracevičius ir Maratas Žilinskas, kurie 1990 m. baigę Matematikos fakultetą, jame pasiliko dirbti ir tęsė sistemos kūrimo darbus. Apie 1988 m. komandą papildė studentė Diana Sidarkevičiūtė, baigusi Matematikos fakultetą 1991 m. 1987 m. SyntheCAD sistemos sukūrimui buvo sukurta dirbtinio intelekto į grafiką orientuota grafinio kodavimo kalba GCL, jos kompiliatorius į pseudo kodą, artimą asembleriui, šio pseudokodo interpretatorius, kartu su dinaminiu operatyvinės atminties kešavimu, panaudojant diskų atmintį. Tai leido programiškai operatyviai apdoroti tais laikais milžinišką informacijos kiekį iki 20 MB, nors kompiuteriai, apdorojantys tą informaciją, ir teturėjo tik 128 KB operatyvinės atminties.
Galvaninių linijų automatizuoto projektavimo sistemos (SyntheCAD) pirmoji versija buvo įdiegta 1990 m. Vilniaus eksperimentiniame galvaninių linijų projektavimo ir bandymų institute LITA. Šiame institute sistema SyntheCAD buvo paleista ant Lietuvos gamybinio susivienijimo SIGMA sukurtos ir pagamintos skaičiavimo mašinos СМ-1700. 1991 m. apie jau įdiegtą sistemą ir tolesnį jos vystymą buvo kalbama Lietuvos matematikų draugijos XXXII konferencijoje. Įdiegtą sistemą taip pat teko pristatyti IV sąjunginėje konferencijoje „Sudėtingos grafinės informacijos apdorojimo metodai ir priemonės“, kuri vyko 1991 m. rugsėjo mėn. Antroji SyntheCAD sistemos versija buvo įdiegta 1992 m. gegužės mėn. Jaroslavlio galvaninių linijų projektavimo institute, panaudojant IBM AT personalinį kompiuterį, turintį Intel 80286 procesorių. Taigi sistema SyntheCAD buvo sukurta taip, kad galėjo dirbti skirtingas architektūras turinčiuose kompiuteriuose. Sistemos branduolio kūrimui buvo panaudota C, todėl tebuvo keliamas reikalavimas, kad kompiuteris turėtų C kalbos transliatorių. Kelių metų darbas buvo pristatytas ir apibendrintas Redioelektronikos aparatūros automatizuoto projektavimo konferencijoje APK’92, Kaunas, vykusioje 1992 m.
1992 m. balandžio mėn. sistemos SyntheCAD kūrėjų grupė - Vitas, Raimundas ir Maratas - gavo pasiūlymą pereiti dirbti į Lietuvos banko Atsiskaitymų centrą. Šiuo pasiūlymu Raimundas ir Maratas pasinaudojo iš karto, o Vitas liko užbaigti sistemos SyntheCAD kūrimo, programavimo bei derinimo darbus ir perėjo dirbti į Lietuvos banko Atsiskaitymų centrą tik po to, kai sistema buvo sėkmingai įdiegta Jaroslavlio galvaninių linijų projektavimo institute ir pradėta eksploatuoti. Vitui Povilaičiui perėjus dirbti į Lietuvos banko Atsiskaitymų centrą, sistemos SyntheCAD tematikos darbai jam dalyvaujant toliau buvo vystomi iki 1993 m. Nuo 1992 m. gegužės 14 d. jis perėjo dirbti į Lietuvos banko Atsiskaitymų centrą projekto vadovu ir vienu iš pagrindinių programuotojų 1993 m. balandžio 1 d.
Nuo 2000 m. V. Povilaitis, kaip projekto architektas su kolegomis, kūrė ir 2004 m. sausio 19 d. įdiegė Lietuvos integruotą tarpbankinių atsiskaitymų sistemą (LITAS). 2007 m. sausio 29 d. šią sistemą pertvarkė į Realaus laiko atskirųjų atsiskaitymų litais sistemą LITAS-RLS ir Nustatyto laiko mažmeninių mokėjimų litais sistemą LITAS-MMS. Vitui vadovaujant 2015 m. sausio 1 d. Vitui vadovaujant 2015 m. gruodžio 8 d. Vitui vadovaujant 2017 m. lapkričio 21 d. buvo atlikti papildomi plėtros darbai. Svarbūs metai sistemos vystymui taip pat buvo 2007 m. gegužės 17 d., 2010 m. sausio 21 d. ir 2012 m. balandžio 25 d.
Šeima
Vito Povilaičio tėvas buvo Aleksandras Povilaitis, Igno (nuo 1955 m. iki 1992 m. žinomas kaip Aleksas, slapyvardžiu Uosis, gimęs 1913 m. vasario 26 d. Diržiuose, Pakruojo raj., miręs 2001 m. lapkričio 9 d.).
Jo motina buvo Teodora Povilaitienė, Juozo (Bičkūnaitė, gimusi 1920 m. liepos 24 d., Steigviliuose, mirusi 2011 m. gegužės 4 d., Palangoje). Ji buvo Juozo Bičkūno, Lietuvos kariuomenės karininko ir tremtinio, duktė.
Vitas turėjo seserį Aleksandrą Dvaržeckienę (Povilaitytė, gimusi 1945 m. Palangoje, mirusi 2019 m. rugpjūčio 18 d.) ir brolį Augenijų (gim. 1958 m.).
Jo žmona buvo Magdalena Povilaitienė, Antano (Pociutė, gimusi 1961 m. rugsėjo 16 d., mirusi 2021 m.).
Šeimoje taip pat yra Edita Povilaitytė (gim. sausio 27 d.).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
