Laima: likimo, laimės ir gimimo deivė baltų mitologijoje

Greta svarbiausių mitologinių klausimų - gyvenimo ir mirties, žmogaus ir pasaulio kilmės, derlingumo ir vaisingumo - yra labai svarbus žmogaus laimės klausimas. Baltų mitologijoje ši tema plėtojama pasitelkiant Laimos, likimo ir laimės deivės, mitinį paveikslą. Laima baltų mitologijoje turi daugybę pavidalų. Ji yra likimo, laimės ir gimdymo deivė. Šio straipsnio tikslas yra paanalizuoti Laimos apraiškas gimtuvių ir krikštynų papročiuose bei tikėjimuose. Jos kultas siekia seniausius laikus, o jos įvaizdis ir funkcijos atsispindi įvairiuose tautosakos žanruose, papročiuose ir net literatūroje.

Laimos apibrėžimai ir istorinės užuominos

Laima yra laikoma tiesiogine gyvenimo ir likimo valdove, galinčia nulemti žmogaus gyvenimo kelią, sėkmę ir nesėkmę. Iki šių dienų išlikęs priežodis "Taip Laima lėmė" arba "Tai jau jo likimas" liudija jos svarbą. Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII-XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime. Tai rodo baltų laimės samprata. Jie laimę supranta kaip globalinę sąvoką, apimančią žmonijai teikiamas gyvenimo galimybes, o Laimą - kaip žmogaus asmeninės laimės dalies (Dalios) lėmėją.

Lietuvių Laima anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose.

Istoriniuose šaltiniuose Laima apibūdinama įvairiai:

Laimos veiklos sritys buvo įvairios. Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo lemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas pildytųsi. Be to, jai priklausė rūpintis naujagimiu ir gimdyve. Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvės), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos.

Laimos globa gimimo ir krikšto apeigose

Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Ypač tai gausiai liudija latvių krikštynų dainos. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą. Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti daugeliu apeigų, pradedant nuo gimimo. Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei.

Laimos funkcijos išreiškiamos dviem mitiniais kodais: prausimosi-gėrimo ir verpimo-audimo-rengimosi. Vanduo yra tipiška Laimos raiška; vandens sėmimas, prausimasis ir išpylimas gimtuvių-krikštynų ritualuose siejamas su laimės įgijimu arba praradimu. Greta laimės iškyla ir nelaimės sąvoka: gimtuvių ir krikštynų apeigos yra orientuotos į laimės padidinimą ir išsaugojimą.

Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos. Gimus kūdikiui, atlikdavo tokias apeigas: pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, Laimos prakaitu, paskui suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną. Nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio - namų Laimą.

Tėvas pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlei, sakydamas: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui“. Po pasveikinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti motinai, kuri gėrė irgi prieš tai pasveikinusi Žemynėlę. Paskui drauge su pribuvėja visi (išskyrus gimdyvę) susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi į deivę Laimą, kuriai nuliedavo ant žemės gėrimo, kartu pasveikindami.

Krikštynų vaišės buvo suvokiamos kaip galimybė bendroje žmonių ir Laimos šventėje išprašyti kūdikiui Laimos palankumo. XX a. užrašyti tradiciniai laimės linkėjimai kūdikiui krikštynų metu yra senovinio užgėrimo ritualo ir gėrimo aukojimo Laimai reliktai. Ritualą užbaigiantis geriamojo indo daužymas yra metaforinė laimės dalies atskyrimo išraiška.

Vėliau šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba, tik ne raudona. Vištą užmušdavo samčiu ir išvirdavo, saugodami, kad sriuba nenubėgtų (kad dalis maisto nepatektų deivei Gabijai). Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi ir gerdavo į giminių ir kaimynų sveikatą. Kaušelis turėjo apeiti aplinkui tris kartus. Pavalgę visi ką nors paaukodavo. Ar šios deivės palankumas lydės žmogų įvairiose gyvenimo srityse, jam dirbant ir keliaujant, buvo bandoma sužinoti iš pranašysčių (pranašautojų).

Likimo audimas: Laimos tekstiliniai darbai

Laimos tekstiliniai darbai ir drabužių gaminimas reprezentuoja tris Laimos funkcijas. Laima saugo ir padeda gimdyvei, apjuosdama ją mitine juosta, paklodama jai pačios Laimos išaustą šilkinę paklodę. Laima verpia ir audžia likimą; mainydama drabužius, lemia ir apreiškia sėkmę arba nesėkmę. Naujagimio laimės marškinėliai ir krikšto marškinėliai suteikia žmogui sėkmę gyvenime, padaro jį laimingą. Tai simbolizuoja, kad Laimė lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu.

Deivė Laima ir mitinės būtybės Laumės

Lietuvių sakmėse laumė yra viena dažniausiai minimų būtybių. Jos paminėjimai užrašyti beveik tik lietuvių gyventose teritorijose. M. Pretorijus laumes (laumes) priskiria vandens dievams. Teigia, kad jas nadruviai įsivaizdavę kaip moteris su šiek tiek plokščiomis rankomis ir kojomis, plokščiais kojų ir rankų pirštais. J. Brodovskis Laumę (Laume) vadina gimimo, K. G. Milkus - žemės deive; jis užrašė tikėjimą, kad laumės galinčios sukeisti vaikus (Laumes apmainytas).

Pasakojama, kad laumės dažniausiai pasirodo prie vandens telkinių, šaltinių, pamiškėse. Žmogus su jomis susitinka dirbamuose laukuose, pirtyse. Gali pakeisti vaiką netikru, netyčia paliktus vaikus prižiūri, apdovanoja, tyčia paliktus sudrasko. Dirba moteriškus darbus (verpia, audžia, balina drobes), viską daro labai greitai. Žmogui gali ir kenkti, ir padėti, geba keisti reljefą (pvz., užtvenkti upę).

Sakoma, kad laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti Vilkiškių apylinkėj negu kur kitur. Mat, jų viešpatė, deivė Laima, turėjo čia pat Rambyne savo gyvenamąją vietą. Laumės buvo ne šio pasaulio būtybės. Jos kai kada pasirodydavo moters pavidalu. Jos skleisdavo tarp žmonių pavydą, rietenas ir nesantaiką arba kokį kitą nieką iškirsdavo. Gerus žmones paprastai palikdavo ramybėje, o vargšams kitą kartą ir daug padėdavo.

Didžiausia nelaimė, kokią galėjo padaryti laumės šeimai, buvo ta, kad jos gimusį dar nekrikštytą kūdikį iš lopšio pavogdavo, o jo vietoj savąjį padėdavo. Laumės apmainytas vaikas buvo su didele galva. Galva buvo tokia sunki, kad vaikas tiesiai laikyti negalėjo ir gyveno ne ilgiau kaip dvylika metų. Norėdami išvengti šios nelaimės, degindavo prie lopšio žvakę iki krikšto. Tai daroma kai kur šeimose dar ir dabar.

Laumės buvo puikios verpėjos. Bet ir audimu niekas negalėjo su jomis lygintis. Tiesa, jos nesugebėdavo nei pradėti, nei pabaigti. Ypač mėgdavo ketvirtadieniais vakare įsibrauti į žmonių būstus sėsdavosi prie ratelio arba staklių ir atsidėjusi dirbdavo iki pirmųjų gaidžių, paskui paskubomis pranykdavo su visu padarytu darbu. Todėl moterys rūpindavosi tokiais vakarais, prieš eidamos gulti, staklių ir ratelio siūlą perplauti. Jei kas norėdavo laumėms patikti, palikdavo laumių vakarams kiekvieną darbą, kuris ką bendro turėdavo su sukimu.

Per Velykas laumės ateina į Rambyno pakalnės Bitėnų kaimą. Pirmą Velykų dieną, saulei tekant, skalbia baltinius po abiem kaimo tiltais. Kai kurie vyrai ir moterys girdėjo net pleškenant. Bet niekas nedrįso prieš dieną per tiltus eiti, nes grėsė mirtis. Apie Kintus tiki, kad laumes arkliams karčius suvelia. Suveltas vietas vadina laumės kasomis. Jei žmogų užpuola slogutis ar gyvulį kas smaugia, sako kad tai laumės darbai. Per Jonines laumės mėgsta susibėgti į Rambyno kalną. Kad pakeliui į Rambyną jos ko nepakerėtų ir nenusmaugtų, žmonės turėjo paprotį prie kūčių durų prikabinti kryžiukus ar šermukšnio šakelę.

Laimos mitiniai simboliai ir sąsajos

Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Pirminė deivė Laima buvo vaizduojama paukšte gegute. O jos pagalbininkė Laimė arba Dalia - vandens paukšte (antimi, gulbe). Gegutė, kaip ir Laima, pirmiausia sprendžia žmogaus gyvenimo ar mirties klausimą. Ji lemia, kiek žmogui gyventi. Deivės Laimos gegutės buveinė buvo laikoma liepa. Lietuvių liaudies dainose plačiai apdainuota devyniašakė liepa, ant kurios viršūnės tupėdama gegutė kukuoja rytą ir vakarą. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.

Tautosakoje Laima turi savitą mitinę raišką. Sakmėse dažnai figūruoja ne 1, o 3 Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. 3 seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka 3 likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas. Kartais likimą parodo Laimos drabužiai (puošnūs arba prasti), Laimos namai (pilni gėrybių arba tušti).

Tikėjimuose yra gausybė ženklų ir pranašų dėl ateities. Atsirado antropomorfinio pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su visos gyvybės atsiradimu, jos globojimu, su vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jo aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimų, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės imdavo vandenį, manydami, kad jis turįs stebuklingą gydomąją ar vaisingumo galią. Prie to akmens rinkdavosi žmonės sekmadienį, sutampantį su Mėnulio jaunatimi, garbindavo jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodavo tam akmeniui duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai garbino prie svirno laikomą akmenį, kurį jie laikė vaisingumo ir namų laimės dievybe. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas ligoniui. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą - skaudamų kojų, akių ar rankų stiprybę.

Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus (greičiausiai su tuo sietina A. Salio etimologija Laima < laidma < leisti), o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės. Laima visuomet eina žmogui iš dešinės ir jį saugo, o Giltinė - iš kairės ir kenkia.

V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Laurinkienės tyrinėjimuose teigiama, kad Laumė - griaustinio dievo žmona, kuri už neištikimybę buvo išvyta iš dangaus į žemę ir susituokė su velniu. Šią rekonstrukciją iš dalies atitinka L. A. Jucevičiaus pateikta žemaičių sakmė (dangaus deivė Laumė pamilo mirtingąjį ir pagimdė sūnų Meilų, todėl vyriausiasis dievas ją nubaudė sukapodamas).

Laimos tekėjimas. Nakvojo pirklys pas neturtingą žmogų, kuriam gimė sūnus. Nakties metu Laima lemia, kad tas vaikas tapsiąs nakvojančio pirklio žentu. Pirklys nuperka vaiką ir, nuvežęs į mišką, palieka. Atskrenda iš dangaus Laima ir aprėžia aplink kūdikį ratą, kuris jį turi apsaugoti nuo blogybių. Tame rate pražysta gražiausios gėlės. Pamato jas keliaujantys pro šalį žmonės, paima kūdikį ir jį užaugina.

Laimos kulto reikšmė ir atgarsiai šiuolaikybėje

Laimos kultas baltų pasaulėžiūroje buvo glaudžiai susijęs su kosmine tvarka ir etika. Senovės tikėjimuose Laima nebuvo tik pasyvi likimo nulemėja; ji buvo aktyvi moralinė jėga, susieta su teisingumu. Kai kurios apeigos rodo, kad Laima galėjo būti šaukiama ne tik sėkmės, bet ir teisingo atlygio už gerus darbus ar bausmės už nusižengimus užtikrinimui. Įdomu tai, kad Laimos vardas ir jos funkcija kartais persidengia su kitomis moteriškomis dievybėmis, pavyzdžiui, Dalia, kuri taip pat siejama su dalijimu ar paskirstymu.

Dangus, jo aukštybės buvo nuolatinė gyvenamoji Laimos vieta. Iš ten į žemę vykdavo atlikti savo pareigų: globoti gyvojo pasaulio vaisingumą, gimimą, skirti gimusiems likimą. Kai geležimis apsišarvoję vokiečių raiteliai per Nemuną perėjo ir šventosios aukų ugnies vietoj statė kryžių, paliko Laima šventą dievų Rambyno kalną. Verkdama ir skųsdamasi, iškeliavo su savo padėjėjomis į Jūros paupio nuošalią vietelę. Tai tylus ir gražus medžiais apaugęs kalnelis, kuriame yra Mazurmačių apylinkės kapeliai. Čia gyvena likimo deivės sidabro rūmuose ir klausosi ošiančios upės. Kaitriomis vasaros naktimis, kai dangus debesimis apdengtas, išdrįsta jos išeiti iš kalno. Jos lipa į luotelius, kurie atrodo kaip riešuto kevalai, ir lanko senas, įprastas vietas. Kai tik pirmieji saulės spinduliai įspindi, jos turi grįžti į savo rūmus. O vietose, kurios joms anksčiau buvo malonios ir brangios, dar šiandien jos spygliuočiams ir lapuočiams keistai suvelia šakas, žmonės tas šakas vadina laumės šluotomis.

Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos. Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.

Laimos įvaizdis išlieka gyvas ir šiuolaikinėje kultūroje. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose. 2025 m. Kaišiadoryse užfiksuotas masiškiausias Laimų, Laimučių, Laimių sambūris - 40 asmenų. Ernsto Wiecherto, Hermanno Sudermanno ir Agnės Miegel kūryboje, ypač vaizduojant Rytprūsių gyventojus, randame vardų ir metaforų, susijusių su lietuvių mitologija, įskaitant Laimą. Šie autoriai Laimą kartais vaizduoja turinčią neigiamas savybes, kas neatitinka jos universalaus paveikslo lietuvių mitologijoje, kur ji harmonizuoja gyvenimo kontrastus.

tags: #likimo #gimimo #deive #laima #laume #pamokos

• naujausia informacija apie neformaliojo švietimo apskaitą Šiauliuose
• Taisyklinga kabučių rašyba
• Negimdinis nėštumas: simptomai ir atpažinimas
• Astrid Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“
• Informacija apie Jūrų muziejų