„Lietuviais esame mes gimę“: nuo istorijos iki šiuolaikinės tapatybės

Ar tikrai Kristupas Kolumbas - Jogailos vaikaitis? Ar charizmatiškojo Vudžio Aleno protėviai kilę iš Panevėžio? Ar Borisas Džonsonas kilęs iš litvakų, o Džo Baidenas tikrai turi lietuviškų šaknų? Šios ir panašios istorijos atskleidžia platų lietuvių kilmės žmonių pėdsaką visame pasaulyje. Mūsų, lietuvių, yra tik kiek daugiau nei 4 milijonai, tačiau užsienio šalyse išsibarstę net 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių. Jie yra ne tik braškių ar pomidorų skynėjai, statybininkai, fabrikų ir kavinių darbuotojai ar perspektyvūs biurų klerkai. Savo pėdsaką, neretai labai ryškų, mūsų tėvynainiai palikę visame pasaulyje. Per kelias emigracijų bangas į JAV, o vėliau ir į Europos šalis, iškeliavo daug žmonių, visaip garsinusių Lietuvą - kartais garbingai, kartais, deja, jai kenkusių.

Suprantama, kad daugelis jų buvo įvairiaspalvės, kartais marginalinės asmenybės, dėl kurių darbų ginčai verda iki šiol. Galbūt jos net ne lietuviškos kilmės, o tik kilusios iš mūsų kraštų arba susijusios su Lietuva įvairiais giminystės ryšiais, o gal tiesiog gyvenusios Lietuvoje. Dauguma jų nebekalba lietuviškai ar iš viso apie Lietuvą mažai ką žino. Tačiau yra ir tokių, kuriems „Vasario 16-oji", „Kovo 11-oji", „Lietuva", „istorija", „patriotiškumas" nėra tik tušti žodžiai. Kai kurie žinomi tautiečiai meilę tėvynei deklaruoja ne tik per valstybines šventes.

Šūkio „Lietuviais esame mes gimę“ istorija ir reikšmė

Šūkis „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ yra daina ir neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, giliai įsišaknijęs lietuvių savimonėje. Jis atspindi ne tik tautinį identitetą, bet ir nuolatinį siekį išsaugoti lietuviškumą. Panagrinėkime šio šūkio istorinę reikšmę, jo atspindžius kultūroje ir pilietybės klausimus, kurie yra itin svarbūs šiuolaikinėje Lietuvoje.

Tautinio atgimimo ištakos ir „Aušros“ indėlis

Šūkis pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu. Šis laikotarpis buvo paženklintas lietuvių inteligentijos pastangomis puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą ir istoriją, siekiant atkurti tautinę savimonę ir valstybingumą. „Aušra“, pirmasis lietuviškas laikraštis, tapo svarbiu tautinio atgimimo varikliu. Nors istoriografijoje „Aušra“ dažnai laikoma kultūriniu leidiniu, kurioje dominavo straipsniai apie lietuvių kalbos grožį ir puoselėjimą, ji taip pat skatino lietuvius prisiminti kadaise turėtą savą suverenią valstybę. Taip buvo ugdomas vienas svarbiausių valstybingumo elementų - tauta.

Aušrininkai skatino suvokti apibrėžtą lietuvių etnografinę teritoriją - kitą ne mažiau svarbų valstybingumo elementą. Tai liudijo apie naują politinę lietuvių orientaciją. Pasak istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus, norint įvertinti „Aušros“ reikšmę, nepakanka apsiriboti vien XX a. įvykiais. Tenka apžvelgti praeitį ir ateitį, ieškoti genezės. Lietuvių valstybingumo užuomazgų prielaidų jau galima rasti XVIII a.

Pagrindinės „Aušros“ idėjos apėmė lietuvių kalbos, kaip neginčijamos vertybės, garbės ir tautos istorijos, puoselėjimą. Lotyniškas šriftas buvo laikomas neatsiejama lietuvių kalbos dalimi. Asimiliavimas ir asimiliavimasis buvo vertinami kaip blogis, o lietuviai turėjo teisę į savo kalbą, papročius, kultūrą. „Aušra“ apibrėžė etnografinę Lietuvos teritoriją kaip vientisą tautos erdvę ir diegė lietuviams pasitikėjimą, kūrė mentalinį lauką ir savasties suvokimą: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Buvo suvokta, kad lietuviai gali kurti savo Tėvynę.

Jurgis Zauerveinas: Mažosios Lietuvos šviesuolis ir poezija

Svarbi figūra, susijusi su šiuo šūkiu, yra Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas. Atsikėlęs į Klaipėdą iš Vokietijos, jis labai daug nuveikė lietuvių kultūros plėtrai. Jo giesmė „Lietuv’ninkai mes esam gimme“ tapo lyg antruoju himnu. Susižavėjimas lietuvių kalba paskatino J. Zauerveiną kovoti už lietuvių kalbos teises.

J. Zauerveinas reiškėsi lietuvių spaudoje, bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių. Jo indėlis Lietuvai buvo ir politinis - sąsajos su Anglija, Norvegija, kurios siekė silpninti Vokietijos grėsmingas pozicijas pasaulinėje politikoje.

Mažojoje Lietuvoje J. Zauerveinas gyveno apie 1874-1898 m. - 25 metus su pertraukomis. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais. Atvykęs į Mažąją Lietuvą, gerokai pramoko lietuvių kalbą, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Jis įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje, buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą.

J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams, tarp kurių svarbiausi buvo „Lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Nauja lietuviška ceitunga“. 1882 m. jis kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Jis aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 m. „Birutės“ draugijos susirinkime. Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Straipsnyje „Kalbos dalykai“ jis kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba.

J. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti, pavyzdžiui: „Žmonių giminės ir kalbos yr' nuo pono Dievo“, „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“, „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! ...“. Jis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus. Iš viso parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas įvairiuose leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.

J. Zauerveinas gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.).

Stasio Šimkaus muzika ir dainos populiarumas

Galiausiai, šūkis „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ išpopuliarėjo kaip Stasio Šimkaus daina. Nors J. Zauerveino eilėraštis buvo išspausdintas dar 1879 metais, būtent S. Šimkaus sukurta muzika ir įkvepiantis tekstas lėmė, jog ši daina tapo itin populiari. Carinės valdžios valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!

Dar Nepriklausomybės išvakarėse ji buvo giedama kaip himnas, kartu su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sutrumpinus tekstą, kiek jį pakeitus bei kompozitoriui Stasiui Šimkui parašius muziką 4 balsų chorui, tapo populiaria lietuviška patriotine daina. Vėliau užleido vietą Vinco Kudirkos dainai - tautinei giesmei „Lietuva, Tėvyne mūsų“, tapusiai Lietuvos Respublikos oficialiuoju himnu. S. Šimkaus sukurtos melodijos pradžia skambėdavo kaip Lietuvos radiofono šaukinys iki Lietuvos Respublikos prievartinio prijungimo prie SSRS.

Šia daina Klaipėdoje 1989 m. gegužės 27 d. prasidėjo ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ I (steigiamasis) susiėjimas - dainą atliko mišrus choras „Klaipėda“. Atkurtosios nepriklausomybės metais „Lietuviais esame mes gimę“ melodijos šaukiniu prasidėdavo Lietuvos Sąjūdžio laidos Lietuvos valstybinėje televizijoje, Pirmosios radijo programos naujienų laidos.

Štai palyginimas tarp dviejų svarbių lietuvių tautinių dainų:

Lietuviškumo išraiška kultūroje ir kasdienybėje

Šūkis „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ įsitvirtino lietuvių kultūroje kaip tautinės tapatybės simbolis. Jis atspindi ne tik etninę priklausomybę, bet ir sąmoningą pasirinkimą būti lietuviu, puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą. Šis šūkis dažnai skamba įvairiuose kultūriniuose renginiuose, dainų šventėse, minėjimuose. Jis įkvepia lietuvius didžiuotis savo tauta, kalba ir istorija.

Menininkų indėlis: nuo miuziklų iki istorinių dainų

Aktorius Kęstutis Jakštas jau trylika metų renka medžiagą, pagal kurią svajoja pastatyti spektaklį ar miuziklą. Užsikabinęs už vieno septyniolikto amžiaus vidurio personažo, kuris buvo minimas poezijoje ir tautosakoje kaip blogis, jis, gilindamasis į istoriją, suprato, kad ne viskas yra tiesa. Tas žmogus tiesiog visokiais būdais bandė gelbėti tuometinę Lietuvos situaciją ir tuo daug kam neįtiko. Aktorius kalba apie lietuviškąjį Frankenšteiną.

Kai 2007-ųjų rudenį buvo išleista Lietuvos partizanų dainų kompaktinė plokštelė, daug ką nustebino jos autoriaus, įkvėpėjo ir vykdytojo, Baltijos televizijos žinių vedėjo Mariaus Jančiaus, pavardė. Jis prisipažįsta tokią mintį brandinęs jau seniai: „Būtent dėl to, kad jaunimas dabar mažai domisi tokiais dalykais, su bendraminčiais subūrėme didelį atlikėjų, aktorių, bardų kolektyvą ir išleidome kompaktinę plokštelę su aštuoniolika dainų, daugybe nuotraukų ir net natomis. Dainos buvo aranžuotos nepažeidžiant jų autentiškumo.“ Marius tikina, kad tikslas, kurį turėjo jo darbas, pasiektas: kompaktinė plokštelė pateko į daugumą Lietuvos mokyklų, dainos iš jos skamba Jaunimo dainuojamosios poezijos konkursuose. Didžiausiu savo darbo įvertinimu Marius vadina jausmą, kai taip gerai pažįstamas dainas išgirdo skambant prie Sausio 13-osios laužų.

„Partizaninis istorijos tarpsnis labai jautrus, nes susijęs su auka. Tačiau man tai artima, nes galvoju ne apie abstrakčius didvyrius, o žmones, kurie pasirinko kovą. Patys to nežinodami, jie paklojo pamatus tam, kad dabar galėtume švęsti Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Man tai artima dar ir todėl, kad palietė mano šeimą: visa didžiulė senelių šeima buvo išvežta. Lietuvoje likę du dėdės žuvo: vienas - miške, kitas - kalėjime. Močiutė taip pat ilgą laiką partizanavo, paskui buvo išduota ir gavo lagerių. Tremtyje ji praleido keliasdešimt metų, bet vėliau vis tiek sugrįžo į Lietuvą.“ Mariaus galvoje ir vėl sukasi naujas projektas, kuris apimtų ne tik visą Lietuvą, bet netgi tautiečius Punske ir Baltarusijoje.

Istoriniai filmai: praeities įprasminimas šiandienai

Pateikti istoriją populiariai, taip, kad ji būtų prieinama ir suprantama ne tik istorikams, bet ir platesnei auditorijai. Tokį tikslą prieš kelerius metus užsibrėžė ir dokumentinio filmo „Saulės mūšis“ kūrėjas, populiariųjų laidų prodiuseris Saulius Bartkus. „Lietuvių nevisavertiškumo kompleksas man yra nesuprantamas. Juk mūsų protėviai turėjo didelę galingą valstybę, nebuvo jie nei laukiniai, nei apžėlę baisiomis barzdomis,“ - neslepia prieš Lietuvos istoriją žemai galvą lenkiantis vyriškis. Labiausiai jį domina viduramžiai, nes tai - mūsų valstybės ištakos. Tas žymiausių lietuvių mūšių ir didžiausios galybės laikas turėjo tapti dokumentinių filmų ciklu.

TV prodiuseris aiškiai atskiria: skandalingosios televizijos laidos - dėl komercijos, o istoriniai filmai - sielos dalis. „Kiekvienas kūrėjas turi svajonę padaryti išliekamosios vertės projektą. Televizinės laidos - tarsi greitas maistas: pagaminai, atidavei suvartoti ir rytoj jau duok naują, šviežią. Tuo tarpu dokumentinio filmo kūrimo principai ir tikslai - visai kitokie,“ - neslepia prodiuseris. Tačiau planuoto keliolikos filmų ciklo taip ir nepavyko sukurti, nors su „Viasat“ jau buvo pasirašyta sutartis dokumentinius filmus rodyti per „Viasat History“ kanalą. „Padarėme vieną ir sustojome: daugiau nepajėgėme patraukti tokios apimties kūrinio, nes nesisekė gauti paramos. Kurti tokius dokumentinius filmus - didelė prabanga, ypač jeigu nori padaryti neblogai, naudoti daug kompiuterinės grafikos, samdyti žmones... - problemų, su kuriomis susidūrė, neslepia prodiuseris. - Reikia būti labai turtingu žmogumi, kad galėtum kurti vien tokius filmus. O jeigu tavęs niekas neremia arba mažai kas remia, toks darbas tėra svajonė. Mano svajonė kol kas atidėta neribotam laikui. Bet niekada nesakyk „niekada“...“

Tautinis kostiumas: pasididžiavimas savastimi

Kai prieš šešetą ar aštuonetą metų pirmą kartą oficialiame renginyje tuomet Seimo nario Gedimino Jakavonio žmona Nijolė Jakavonienė pasirodė vilkėdama pagoniškus apdarus, aplinkinių reakcija vertė ir gūžtis, ir šypsotis, ir dar aukščiau kelti galvą. „Visi buvo nustebę, ypač užsieniečiai. Prisimenu, fotografavosi su manimi ir gyrė, kad labai jau gražūs mano drabužiai. Komplimentų tą dieną prisiklausiau begalę. Net Prezidentas Valdas Adamkus gyrė,“ - pasakoja moteris. Pirmas išėjimas gal kiek ir baugino, kuteno širdį, nes viena tokia būsianti. „Bet kai nuėjau ir pamačiau, kokiais žvilgsniais mane nulydi, bet koks jaudulys išnyko. Galvą iškėliau ir - pirmyn.“

Bendrovės „Eurovaistinė“ Vilniaus regiono vadovė apie savo drabužius gali pasakoti ilgai. Juo labiau kad kiekviena smulkmena ir detalė juose yra reikšminga, autentiška. „Mano drabužiai - išeiginiai dešimto-dvylikto amžiaus apdarai. Kadangi jais vilkėdama žadėjau vaikščioti į priėmimus ir valstybines šventes, norėjosi gražių ir netradicinių. Kad nebūtų atskirai palaidinė ir margas sijonas. Beje, vienas iš svarbiausių akcentų - žalvariniai papuošalai. Jie skyrėsi net priklausomai nuo Lietuvos regionų: pajūryje į papuošalus dėdavo gintaro, kitur - mėlynų lauko akmenukų, o Dzūkijoje, galima sakyti, „biedniausiame“ regione, užtekdavo tik žalvarinių puošmenų.“ Savo šventinį drabužį moteris šiuo metu kaip tik tobulina: „Kažkur spaudoje buvo parašyta, kad Jakavonienė vėl su tais pačiais apdarais. Todėl nusprendžiau šiek tiek atnaujinti, pakeisti papuošimus.“

„Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Tautinis drabužis man labai gražus, įdomios visos mūsų tradicijos ir papročiai,“ - užtikrintai kalba jaunoji Seimo narė Agnė Bilotaitė, priesaiką Lietuvai davusi vilkėdama tautinius drabužius. Tai nebuvo pirmas kartas, kai ji dėvėjo tautinį rūbą, nes ir anksčiau valstybinių švenčių metu taip pasipuošdavo. Merginos drabužis - Klaipėdos krašto, sukurtas pagal aštuonioliktojo amžiaus pavyzdį. Gyvendama Vokietijoje Agnė neslepia ir pati kurį laiką stebėjosi, kad į miesto šventes ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys ateidavo pasipuošę tautiniais drabužiais. „Mačiau, kaip žmonės didžiuojasi savo istorija. Ir mes turėtume susimąstyti: esame unikalūs ir įdomūs kitiems. Kodėl tuomet tokie nykūs atrodome sau?“ - svarsto Seimo narė. „Kol kas tautiniais kostiumais dažniausiai rengiasi pagyvenę žmonės. Bet jeigu šou verslo atstovai, kurie dabar daugumai yra pavyzdys, kokia nors ypatinga proga pasipuoštų ne vakariniu rūbu, o tautiškai, manau, ši tradicija įgautų naujos gyvybės.“

Asmeninė meilė istorijai: paveldas ir atradimai

Meilę Lietuvos istorijai iš šviesaus atminimo tėčio tikina paveldėjęs buvęs laidų vedėjas, aistringas keliautojas, LRT atstovas spaudai Vytaras Radzevičius. „Tais laikais, kai tikrąja Lietuvos istorija negalima buvo nei per daug domėtis, nei diskutuoti, labai daug sužinodavau iš tėčio. Mane tai intrigavo, nes atrodė paslaptinga, neprieinama,“ - prisimena vyriškis. Jis iki šiol atranda vis naujų negirdėtų, įdomių istorinių faktų ir iškalbingų detalių, smulkmenų. Būtent jos kuo toliau, tuo labiau intriguoja ir verčia iš knygynų ir antikvarinių krautuvėlių šluoti knygas, kuriose yra bent šiek tiek užuominų apie Lietuvos istoriją. Ypač jos periodą nuo Pirmojo pasaulinio karo iki partizanų kovų pabaigos.

„Dabar esu susidomėjęs savo gyvenamąja vieta, bandau atkapstyti, kas kadaise vyko mano gatvėje. Kai pririnksiu ganėtinai daug medžiagos, gal ji į ką nors ir pavirs...“ - intriguoja vyriškis. Jeigu ne knyga, tai bent jau straipsnis tikrai turėtų pasirodyti, nes savo pomėgį kaupti istorinę informaciją Vytaras vadina gana svarbiu reikalu: kad daugelis įdomių detalių neišnyktų. „Pavyzdžiui, aptikau, kad Polocko gatve ėjo Pilsudskio laidotuvių ceremonija. Arba sužinojau, kad šalia manęs, Filaretų gatvėje, iš viso buvo trys namai ir juose gyveno studentai iš lenkmečiu vienintelės Vilniuje likusios lietuviškos gimnazijos. O girdėjote, kad ant Tauro kalno, kur stovi Profsąjungų rūmai, lenkų laikais buvo planuojama daryti stadioną?“ - apie tokias praėjusių laikų įdomybes Vytaras galėtų šnekėti valandų valandas. „Kartais save pagaunu, ar netampu įkyrus pasakotojas. Bet vis tiek nesusilaikau ir važiuodamas iš Vilniaus į Kauną šimtąjį kartą primenu vaikams, kad čia buvo „rubežius“, o geltonas namas prie Rykantų kadaise - pasienio tarnybų namelis. Man tėtis tą patį pasakodavo... Gal taip, perduodama iš lūpų į lūpas, istorija ir išlieka...“

„Nesu nei dirbantis istorikas, nei rašytojas, nei kokios knygos žadu leisti. Moksliniai darbai - irgi ne mano pašaukimas. Tiesiog Lietuvos istorija man pati įdomiausia,“ - be jokios pompastikos prisipažįsta žymiausias ir aistringiausias Lietuvos krepšinio sirgalius Tomas Balaišis-Sėkla. Prieš keliolika metų Vilniaus universitete jis neakivaizdžiai studijavo istoriją, bet ne dėl diplomo. Tiesiog dar mokykloje mėgstamiausia jo pamoka buvo istorijos. „Negyvenu vien tuo, nesėdžiu per dienas archyvuose, bet tikrai domiuosi, skaitau, pasiknisu internete,“ - pasakoja vyriškis. Labiausiai jį domina pagoniški laikai, nes paslaptingiausi, mažiausiai informacijos apie juos turima. „Tegu dauguma istorikų sako, ką nori, bet, mano nuomone, krikščionybė ir polonizacija nieko gero Lietuvai neatnešė. Civilizacija ir be krikščionybės Lietuvos teritoriją būtų pasiekusi, užtat kaip tauta pagonybės laikotarpiu buvome stipriausi.“ Kaip karštakraujis krepšinio aistruolis į istorines diskusijas Sėkla leidžiasi dažnai, bet kaip protingas žmogus neretai kvailesniam duoda kelią: „Jeigu žmogus bukai įsitikinęs, kad yra taip ir ne kitaip, neverta ginčytis. Arba apie ką gali diskutuoti su žmogumi, kuris, pavyzdžiui, aiškina, kad Vilnius - lenkiškas miestas? Aš Lietuvos istoriją gerbiu ir myliu. Vėliava prie mano namų iškelta visą laiką ir aš žinau kodėl. O jeigu kam nors nepriklausoma ir sava valstybė nėra didžiulis pasiekimas, tam labai vertėtų susimąstyti.“

Jaunimo įsitraukimas į Lietuvos istorijos puoselėjimą

Visoje Lietuvoje švenčiama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ir mes, kaip Lietuvos piliečiai, privalome paminėti šią gražią ir svarbią Lietuvai dieną. Tokiais žodžiais šventę pradėjo ketvirtos klasės mokiniai Gintautė ir Karolis - Kovo 11-ajai skirto šventinio renginio vedėjai. Pirmiausia pasirodė patys mažiausi šventės dalyviai pirmokai. Urtė ir Matas padeklamavo eilėraštukus apie gimtinę, Vytį, trispalvę, o klasės draugai dainavo dainą „Mano vardas - Lietuva“. Antrokai Augustė ir Lukas klasės pasirodymą pradėjo eilėraščių deklamavimu, o pabaigoje atliko dainą „Aš pasėjau ąžuolą“. Trečiokė Kamilė pasekė pasaką. O gausus būrys jos klasės draugų užtraukė dainą „Laisvė“. Jiems pritarė visi žiūrovai. Šventiniame koncerte pasirodė labai gražus duetas - Rugilė ir jos mamytė Daiva. Jos atliko lietuvių liaudies dainą. Užbaigė šventinį pasirodymą patys vyriausi pradinukai - ketvirtokai. Meilutė pasekė sakmę apie Žeimelį. „Lietuva - tai mūsų tėvynė, o Žeimelis - tėviškė“ - skandavo visi klasės mokiniai ir, rankose laikydami trispalves vėliavėles, uždainavo dainą „Nupiešiu Lietuvą“. Renginio pabaigoje kūno kultūros mokytoja Eglė garbės raštais apdovanojo šaškių turnyro I-os vietos nugalėtoją V. Litvinską, II-os vietos nugalėtoją D. Myskov ir III-ios vietos nugalėtoją A. Rumbiną. Mokytoja R. Ovaldaitė visus šventės dalyvius pakvietė pažaisti nuotaikingą, smagų trispalvių balionų žaidimą. Džiugu, kad patys jauniausi mokiniai didžiuojasi savo Tėvyne, nori būti svarbūs ir aktyvūs savo šalies gyvenimo dalyviai.

Pilietybės klausimai ir lietuviškumo išsaugojimas

Šūkis „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ šiandien įgauna naują prasmę, atsižvelgiant į sudėtingus pilietybės klausimus, su kuriais susiduria Lietuva. Globalizacija, migracija ir demografinės tendencijos kelia iššūkių tautinės tapatybės išsaugojimui.

Pilietybės išsaugojimo svarba ir iššūkiai

Šiuolaikinėje Lietuvoje pilietybės išsaugojimas yra itin aktualus klausimas. Daugeliui lietuvių, gyvenančių užsienyje, svarbu išlaikyti ryšį su savo tėvyne, kalba ir kultūra. Pilietybė yra vienas iš būdų tai padaryti. Teisės mokslų daktarė, advokatė, JAV ir Lietuvos pilietė Regina Gytė Narušienė savo knygoje „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ rašo apie pilietybės reikšmę, svarbą, sudėtį, trūkumus ir galimybes ją įteisinant. Autorė įsitikinusi, kad pilietybės klausimo sprendimo nebegalima atidėlioti, nes prarasime dar daugiau lietuvių tautos.

Lietuvos pilietybės įstatymas numato tam tikrus apribojimus dėl dvigubos pilietybės. Tai reiškia, kad lietuviai, įgiję kitos šalies pilietybę, gali prarasti Lietuvos pilietybę. Šis klausimas kelia daug diskusijų ir nesutarimų. Vieni argumentuoja, kad dviguba pilietybė gali susilpninti ryšį su Lietuva, kiti teigia, kad ji yra būtina siekiant išsaugoti lietuvių diasporą. Svarbu rasti sprendimus, kurie leistų lietuviams išlaikyti pilietybę, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Dabar visi, kas domisi pilietybės reikalais, visą naudingą informaciją ras vienoje vietoje - minėtoje knygoje.

tags: #lietuviais #mes #esame #gime

• Įvykiai ir asmenybės 1998 metais
• Vaiko gimimas Lietuvoje: išlaidos ir išmokos
• Tėvų patirtys renkantis „Babylove“ sauskelnes
• Žaidimų aikštelių saugumas Eiguliuose
• Pasiruošimas gimdymui Ukmergėje