„Vieniems jis - politikas, kitiems - rašytojas, dar kitiems - liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis“, - sako aktorius Giedrius Savickas. Šiandien daugelis pripažįsta, kad mūsų neramiais laikais taip trūksta išmintingo filosofo Leonido Donskio balso. Ką jis pasakytų vienoje ar kitoje įtemptoje situacijoje? Koks buvo šis tradicines ribas peržengiantis ir visus jungiantis žmogus? Jo gyvenimo bendražygė Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties - knygoje „Donskis yra Donskis“ surinkti įvairiausių jam brangių žmonių prisiminimus. Šiame straipsnyje gilinsimės į Leonido Donskio asmeninį gyvenimą, jo šeimos istoriją, santuoką ir ryšius, kurie formavo jo unikalų tapatumą bei palikimą.

Leonidas Donskis gimė Klaipėdoje 1962 m. rugpjūčio 13 d. Jo vaikystė, nors ir praleista nedideliame sovietinės Klaipėdos mieste, buvo kupina savitų patirčių. Jolanta Donskienė prisimena, kad nors teoriškai galėjo susitikti su Leonidu toje pačioje gatvėje, jų vaikystė skyrėsi, nes ji iki mokyklos gyveno kaime, o Leonidas - Klaipėdoje. Nuo antros klasės Leonido šeima išsikraustė į Pempininkų rajoną.
Leonido tėvas buvo gydytojas, mama - medicinos sesuo. Jolanta prisimena, kad abi šeimos labai puoselėjo namus: geri indai, geri baldai, puiki nuotaika, vaišingumas. Leonido tėvas, būdamas žydų kilmės, mokėjo viskuo džiaugtis, tačiau apie praeitį kalbėti pradėjo drąsiau tik laisvėjant Lietuvai. Deja, jis mirė būdamas 66 metų, patyręs daug išgyvenimų, įskaitant badą per karą ir nuolatinį stresą.
Leonido Donskio žydų tautybė ir šeimos istorija turėjo didelę įtaką jo asmenybei. Leonido mama Joana pasakojo, kad anksti mirus jos mamai, keturiolikos metų ji liko našlaite. Jos tėvas Moisiejus Cukermanas, Leonido senelis, buvo sušaudytas 1962 m. N. Chruščiovo laikais už spekuliaciją valiuta ir auksu. Ilgą laiką niekas nežinojo senelio likimo, kol iš archyvų paaiškėjo, kad jis buvo sušaudytas rugsėjo 21 dieną. Baisus sutapimas, kad Leonidas mirė tą pačią dieną - 2016 m. rugsėjo 21 d.
Leonido tėvo šeima Antrojo pasaulinio karo metais patyrė didžiules baisybes Butrimonių kaime netoli Alytaus. Iš dviejų tūkstančių miestelyje gyvenusių žydų gyvi liko vienuolika, keturi iš jų - Leonido senelis, močiutė ir du broliai. Jų šeimą gelbėjo Adelė ir Juozas Buiniekai, gyvenę Paliesių kaime, Andriuškevičių ir totorių Ščiuckų šeimos. Leonido tėvas visą gyvenimą draugavo ir globojo Ščiuckus.
1989 m. Leonidas, kartu su tėvu aplankydami giminaičius Amerikoje, pirmą kartą išgirdo visą tiesą apie Butrimonių tragediją. Tėvas bijojo, kad viską sužinojęs, sūnus pradės nekęsti lietuvių, todėl ilgą laiką slėpė šią istoriją.
Leonidas turėjo brolį Robertą Donskį, kuris dirba Klaipėdoje, policijos autoūkyje inžinieriumi. Jų mama Joana teigė, kad Robertas panašus į tėvą, o Leonidas - į ją, pabrėždama ypatingą dvasinį ryšį su Leonidu. Nors broliai buvo labai skirtingi - Leonidas mąstantis ir knygų mylėtojas, Robertas labiau domėjosi technika ir automobiliais - jie visuomet puikiai sutarė.
Joana prisimena, kad mažas Leonidas buvo smalsus ir norėjo pažinti pasaulį. Jos pasakojimu, būdamas ketverių, jis nusinešė į vonią gyvą karpį ir jį išskrodė ne iš žiaurumo, o iš smalsumo - norėdamas pamatyti, kas karpio viduje. Panašiai elgėsi ir su dovanų gauta lėle, kuriai nutraukė galvą. Leonidas anksti išmoko vairuoti, bet tai nebuvo jo aistra. Užtai penkerių metų išmokęs skaityti, jis su džiaugsmu pasinėrė į knygų pasaulį.

Donskių namai visada buvo atviri Leonido ir Roberto draugams. Mama Joana auklėjo sūnus be fizinių bausmių ar žeminimo, elgdamasi su jais ir jų draugais kaip su suaugusiais. Ji visada norėjo būti ne motina, o mamytė, ir tai pasistengė įgyvendinti savo gyvenime, rūpestingai ruošdama maistą ir puoselėdama šeimos tradicijas.
Leonido Donskio žmona Jolanta Donskienė buvo jo gyvenimo meilė, partnerė ir įkvėpimas. Jie susipažino 1985 metais Vilniuje, nors abu buvo iš Klaipėdos. Jolanta studijavo psichologiją, o Leonidas, baigęs lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką, atvyko į Vilnių stažuotis kaip filosofas.
Jolanta prisimena, kad apie „Liuką“ (taip ji ir artimieji vadino Leonidą) girdėdavo iš savo bičiulių - „toks garbanotas, apkūnus ir labai protingas“. Jų pirmasis susitikimas įvyko „Trakų“ kavinėje. Vos susipažinę, jiedu iškart rado daug bendro - Klaipėdą, vaikystės patirtis, pažįstamus. Tą pačią dieną jie praleido kartu, eidami į kiną ir besišnekučiuodami. Kaip prisimena Jolanta, „mes tiek turėjome apie ką kalbėti, kad buvo absoliučiai, nenusakomai įdomu.“
Jų meilės istorija vystėsi sparčiai: lapkritį susipažino, gegužę pradėjo draugauti, o jau rugpjūčio gale susituokė. Leonidas pasipiršo pionierių stovykloje „Žilvitis“ vakare prie jūros, kai suguldė savo būrio vaikus. Jolanta prisimena, kad jų vestuvės buvo „pankiškos“, be tarybinio kičo, kupinos atsipalaidavimo ir neįprastos atmosferos.
Pionierių stovykla „Žilvitis“ Karklėje tapo labai svarbia vieta Leonido ir Jolantos gyvenime, taip pat suformavo jo ryšius su jaunesne karta. Aktorius Giedrius Savickas prisimena, kaip būdamas trejų, pamatė Leonidą, išlipantį iš jūros kaip didžiulį Neptūną. Anot Savicko, „Visas „Žilvitis“ buvo durniavimas“, o Leonidas leido jam išjuokti save, atkreipė dėmesį į drąsą ir pakvietė prisidėti prie režisuojamų spektaklių.
Nors Leonidas neturėjo biologinių vaikų, jis aktyviai mentorystavo ir formavo daugelio jaunų žmonių pasaulėžiūrą. Jolanta Donskienė pabrėžia, kad po Leonido mirties, jos „didžiausią atgaivą širdžiai teikė mano „Didžioji šeima“ - Arūno Germanavičiaus, Dainiaus Kazlausko ir kitų draugų šeimos, kurie buvo „Žilvičio“ vaikai. Ši bendruomenė, su Leonido įtaka, tapo jo netiesiogine šeima.
Jolanta Donskienė pabrėžė, kad jų santuokoje jie vienas kitą puikiai papildė. Ji buvo atsakinga už praktinius, ūkinius dalykus, o Leonidas suteikdavo tam įkvėpimo. „Mano tėtis mane auklėjo kaip labai savarankišką moterį - aš jau 14-os metų pradėjau vairuoti, mokėjau pakeisti mašinos padangą“, - pasakojo Jolanta. Jai svarbiausia buvo protingas žmogus šalia, o ne darbų vykdytojas.
Ankstyvaisiais santuokos metais jie susidūrė su materialiniais sunkumais, ypač išvykus į užsienį. Leonido stipendija Amerikoje, palyginti su atlyginimu Lietuvoje, buvo didesnė, tačiau vis tiek reikalavo išmonės pragyventi. Jolanta pasakojo apie adaptacijos sunkumus svetur, interneto nebuvimą, ilgesį artimiesiems ir tėvynei. „Būti iš esmės vieniems, kai nelabai ką gali pasakyti artimiesiems, kai nėra nei interneto, nei jokių kitų jungčių, kurias mes turime šiandien, yra labai sunku“, - prisiminė ji.
Nepaisant visų iššūkių, jų namai visada buvo atviri, o Jolanta stengdavosi gaminti įvairų skanų maistą. Ji taip pat atkreipė dėmesį į Leonido tolerantiškumą ir gebėjimą priimti kitų pozicijas. Jis tikėjo, kad „galiu baisėtis tuo, ką šnekate ar darote, bet esu pasiruošęs padaryti viską, kad turėtumėte galimybę užsiimti tuo, kuo tikite“.
Leonido Donskio asmenybė buvo kompleksiška ir daugiasluoksnė. Nors visuomenėje jis buvo žinomas kaip rimtas filosofas, artimieji jį prisimena kaip žaismingą, aistringą ir empatišką žmogų.
Giedrius Savickas pabrėžia Leonido meilę futbolui: „Jei kalbėtume apie paprastus žemiškus dalykus, tikrai turėtume pradėti nuo futbolo, nes tikrasis Liuka buvo futbolas.“ Jis taip pat apibūdino Leonidą kaip „ugnį su vandeniu“ - neįtikėtinai tolerantišką ir agresyvų vienu metu. Leonidas buvo „žaidimo žmogus, o žaidimas neįsivaizduojamas be kovos“.
Leonidas pasižymėjo itin retu bruožu - skleidė esminį pozityvumą ir palankumą žmonėms. „Negirdėjau, kad Leonidas būtų apie ką nors atsiliepęs neigiamai, o Lietuvoje beveik visi apie beveik visus atsiliepia neigiamai“, - teigiama tekste. Jis mokėjo ironiją, juoką, pamfletus ir satyras paversti analizės objektu. Jam buvo svarbu, kad žmonės, kurie daug skaito ir mąsto, būtų matomi ir girdimi, nepasislėptų tik bibliotekose.

Prieš šešerius metus, rugsėjo 21 d., Lietuva neteko filosofo, eseisto, VDU profesoriaus, buvusio Europos parlamentaro, aktyvaus visuomenininko Leonido Donskio. Šiais metais jis būtų minėjęs savo 60-metį. Jo užrašyti ir paskelbti tekstai yra nepavaldūs laikui bei aktualūs iki šiol.
Leonidas Donskis daug dėmesio skyrė šiuolaikinės visuomenės kritikai, kurią, pagal Z. Baumaną, vadino „takiąja postmodernybe“. Jis matė didelį pavojų technokratijoje, informacijos pertekliaus ir technologijų skverbimosi į žmogaus gyvenimą sukeliamoje žmogiškų santykių atrofijoje. L. Donskis pabrėžė empatijos, žmogiškumo, etiškumo svarbą, supriešindamas ją su intelektualumo ir žinių kaupimo iškėlimu.

Po Leonido Donskio mirties, jo atminimas gyvuoja per jo darbus ir artimųjų prisiminimus. Jolanta Donskienė, sudariusi knygą „Donskis yra Donskis“, teigia, kad tai padėjo jai „susigrąžinti Leonidą“ ir vėl jausti jo buvimą. Knygoje surinkti draugų, kolegų ir bičiulių pasakojimai, kurie atskleidžia Donskio asmenybę iš įvairių perspektyvų.
Prieš šešerius metus, Lietuva neteko ryškios asmenybės. Jo atminimui organizuojami renginiai, žygiai, diskusijos, kuriose kalbama apie jo idėjas, aktualias iki šiol. Leonidas Donskis, nors ir nesėdėjo po ąžuolu su žilais plaukais, atliko išminčiaus vaidmenį kurdamas laidas, rašydamas straipsnius ir įkvėpdamas žmones. Jo palikimas yra ne tik akademiniai darbai, bet ir gebėjimas jungti žmones, skatinti dialogą ir skleisti pozityvumą.
Jolanta Donskienė renkasi kitokius būdus pagerbti savo mylimojo atminimą. Nors prie kapo lankosi retai, ji žvakes uždega gražiose katedrose, mintyse bendrauja su Leonidu. Jos teigimu, Leonido gimtadienis - rugpjūčio 13-oji - jai yra džiaugsmo diena, nes ji padovanojo jai tokį širdžiai artimą žmogų. „Manęs dažnai klausia, kaip mane paveikė knygos atsiradimas. Ant viršelio yra labai gražiai parašyta - „Susigrąžinau Leonidą ir dabar man atrodo, kad jis yra“, - atviravo Jolanta Donskienė.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1962 m. rugpjūčio 13 d. | Gimė Klaipėdoje |
| 1980 m. | Baigė Klaipėdos 19-ąją vidurinę mokyklą |
| 1985 m. | Baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Klaipėdos Teatro meno fakultete |
| 1985 m. rugpjūčio 29 d. | Susituokė su Jolanta Donskiene |
| 1989 m. | Sužinojo apie Butrimonių tragediją iš tėvo |
| 1990 m. gruodžio 11 d. | Apgynė disertaciją VU Filosofijos fakultete, tapo filosofijos mokslų kandidatu |
| 1993 m. | Tapo Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėju |
| 1993 m. | Pirmą kartą išvyko į JAV |
| 1999 m. gegužės 15 d. | Helsinkio universitete apgynė disertaciją „The End of Ideology and Utopia?“ |
| 2002 m. | Grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti VDU |
| 2009-2014 m. | Europos Parlamento narys |
| 2016 m. rugsėjo 21 d. | Mirė |