Leonardo da Vinčio gyvenimas ir kūryba
Leonardas da Vinčis (it. Leonardo da Vinci; 1452 m. balandžio 15 d. - 1519 m. gegužės 2 d.) - italų renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas.
Leonardas da Vinčis, daugelio laikomas iškiliausiu visų laikų menininku ir net amžininkų aukštintas kaip daugybe talentų pasižymintis genijus, paliko tik saujelę baigtų paveikslų, gausybę piešinių ir įvairių mokslo sričių užrašų. Tai viena iš plačiausiai žinomų istorinių asmenybių. Leonardo kūryba ir jo veiklos daugiapusiškumas įgalino vėlesnius istorikus praminti jį archetipiniu „renesanso žmogumi“, įvardinti vienu iškiliausių renesanso epochos humanistų ir polimatų.
Geriausiai jis žinomas kaip tapytojas ir skulptorius. Jo architektūros ir inžinerijos sričių darbai papildo įžvalgius anatomijos ir gamtos pastebėjimus. Kūrėjo palikimui amžininkai sunkiai prilygo.
Leonardo buvo eruditas, jo interesų laukas aprėpė daugybę sričių, leidusių dirbti su įvairiausiais projektais: nuo mokslo tikslais atliekamų anatominių skrodimų iki kanalų inžinerijos, nuo miestų fortifikavimo iki portretų tapybos. Galbūt jo uoslė inžinerijai ir architektūros projektams kalta dėl to, kad per gyvenimą jis nutapė tik 28 paveikslus. Iš jų iki mūsų dienų išliko 22, apie kitus žinome iš originalų kopijų arba paties Leonardo užrašų.
Palankiai kilmingųjų vertinamas Leonardas da Vinčis didžiąją gyvenimo dalį praleido karališkuosiuose dvaruose. Žvelgiant į jo meno kūrinius, reputaciją pelnė dėl vaizduojamo grožio ir stulbinančio gebėjimo perteikti tikrovę - nuo skvarbaus Čečilijos Galerani žvilgsnio „Damoje su šermuonėliu“ iki paslapčių gaubiamos „Monos Lizos“ šypsenos. Stovėdamas priešais Leonardo da Vinčio paveikslą gali pasijusti lyg atsidūręs toje akimirkoje, kai menininkas tapė. Iš to, ką žinome apie Leonardą, nesunku suprasti, kiek ilgai jis dirbo prie kiekvieno paveikslo ir kiek laiko skyrė objektų - nuo kanalų iki tiltų ar karo mašinų - projektams. Jo meno kūriniai, projektai ir raštai turėtų būti laikomi vientisu veikalu.
Keletas iš Leonardo tapybos kūrinių: „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“, yra vieni iš pačių žinomiausių Vakarų kultūroje.
Ankstyvoji jaunystė ir mokslai
XX a. Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankjano kaimo vietovėje netoli Vinčio miestelio Toskanoje (da Vinci reiškia „iš Vinčio“), apie 30 km į vakarus nuo Florencijos. „Vinčis“ jau tuo metu reiškė giminės pavardę ir nebuvo, kaip įprasta renesanso menininkams, dailininko pravardė, nurodanti kilmės vietą. Leonardo gimimą užfiksavo jo senelis iš tėvo pusės Antonijus da Vinčis šeimos knygoje. Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo notaro Ser Pjero da Vinčio šeimoje. Tėvas dirbo Florencijoje, kaip ir daugelis giminės ankstesnių atstovų, kurie žinomi nuo Dantės laikų. Senelis Antonijus, teikdamas duomenis apie gimimą valdžios įstaigoms, mini, kad Leonardas buvo valstietės Katerinos vaikas. Kas buvo jo motina Katerina, lieka spėjimų klausimu. Populiariomis versijomis teigiama, kad ji buvo valstietė arba žymios šeimos duktė, kurios pavardės nebuvo galima atskleisti. Leonardas tikriausiai visgi gerai pažinojo savo motiną, nes minėjo, kad 1493 m. jis priėmė gyventi į savo namus Milane moterį, vardu Katerina, ir išlaikė ją iki jos mirties po dvejų metų.
Iš prigimties Leonardas buvo fiziškai stiprus, galėjo rankomis sulenkti arklio pasagą. Taip pat jis buvo kairiarankis, dėl ko senatvėje dėl paralyžiaus nebegalėjo naudotis dešiniąja.
Apie 1468 m. Leonardas paliko Vinčį ir prisijungė prie tėvo Florencijoje. Jis jau tuomet parodė talentą piešimui. Pasak Dž. Vazario, Ser Pjeras da Vinčis paėmė keletą sūnaus piešinių ir parodė juos Andrėjai del Verokjui, vienam įtakingiausių Florencijos menininkų, kuris buvo geras Ser Pjero draugas. Andrėja del Verokjas esą buvo priblokštas jaunojo Leonardo talento ir priėmė jį tobulintis į savo dirbtuves. Verokjo dirbtuvėse Leonardas da Vinčis buvo apmokytas ne vien tapybos ir skulptūros, bet ir supažindintas su naujausiomis renesanso mokslo ir pasaulėžiūros idėjomis. Verokjo dirbtuvėse mokėsi ar su jomis buvo susiję daugelis žymiausių Italijos XV a. menininkų.
Karjeros pradžia ir pirmieji darbai
1472 m. Leonardas da Vinčis buvo įtrauktas į Florencijos Šv. Luko vardo tapytojų gildijos sąrašus, pažymėtas „meistru“ (maestro). 1472 m. datuojamas Leonardo anksčiausias žinomas kūrinys − piešinys „Arno upės slėnis“, nupieštas iš Vinčio apylinkių Montalbano kalvos.
1474 m. Leonardas prisidėjo prie užsakymo Verokjo dirbtuvėms − paveikslo „Kristaus krikštas“, atlikimo. Pasak Dž. Vazario, pamatęs, kaip tapo Leonardas (jis nutapė kairįjį angelą paveiksle), Andrėja del Verokjas metė tapyti iš apmaudo, kad jaunas mokinys suprato tapybą geriau už jį, pripažintą tuo metu dailės meistrą. Po „Kristaus krikšto“ Leonardas sukūrė pirmą savarankišku laikomą savo kūrinį „Geroji naujiena“ (abu šie paveikslai yra Uficių galerijoje Florencijoje).
Pasak Dž. Vazario, tuo pat metu Leonardas kūrė skulptūras ir studijavo architektūrą, sukūrė kanalo tarp Arno upės ir Pizos miesto projektą. Apie 1475 m. nutapė Džinevros de Benči portretą. Kiek vėliau sukurtais laikomi paveikslai „Madona su gvazdiku“ (Senoji pinakoteka, Miunchenas) ir „Benua Madona“ (Ermitažas, Sankt Peterburgas).
1476 m. Leonardas buvo paminėtas anoniminiame laiške Florencijos miesto valdžiai, kuriame, kartu su kitais susijusiais asmenimis, buvo kaltinamas sodomija. Šis dalykas niekuomet nebuvo nagrinėtas (tuo metu anoniminiai kaltinimai Florencijos respublikoje buvo prilyginami tiesiog šmeižtui).
1478 m. sausio 1 d. Leonardas sudarė pirmojo užsakymo sutartį su Florencijos Sinjorija nutapyti altorinį paveikslą Šv. Bernardo koplyčiai Vekjo rūmuose. Šis užsakymas nebuvo įvykdytas, tų metų kovo 16 d. Leonardui buvo išmokėta 25 florinų suma už darbą ir jis jo nebepratęsė. Tai galėjo paveikti politiniai Florencijos įvykiai (įvyko Pazzi sąmokslas). Florencijoje tuo metu beveik absoliučią valdžią įgijo Medičių giminė. Giminės „galva“ Lorencas Medičis Puikusis buvo vienas reikšmingiausių Italijos mecenatų ir neoficialus Florencijos respublikos valdytojas. Į jo globą pateko ir Leonardas, kuris rodė ne vien tapytojo sugebėjimus, bet ir muzikanto, linksmintojo.
Darbas Milane
1482 m. Lorencas Medičis pasiuntė Leonardą su prisistatymo laišku į Milaną pas Ludoviką Sforcą, pramintą Juoduoju (il Moro). Kartu Leonardas gabeno dovaną hercogui − savo paties sukonstruotą lyrą, kuri buvo arklio kaukolės išvaizdos. Florencijoje Leonardas paliko du nebaigtus paveikslus: „Išminčių pagarbinimas“ (Uficių galerija, Florencija) ir „Šv. Iš Florencijos.
Milane Leonardas įteikė Ludovikui Sforcai prisistatymo laišką, kuriame siūlė savo paslaugas hercogo Džian Galeaco pusbroliui. Didelė dalis laiško buvo skirta Leonardo sugebėjimams karinės inžinerijos srityje aprašyti. Žadami nauji pabūklai, karo vežimai, tiltai bei architektūros, skulptūros ir tapybos kūriniai. Laiškas atskleidžia Leonardo, kuriam tuomet buvo tik 30 metų, pasitikėjimą savo jėgomis tokioje įvairovėje veiklos sričių. Atskirai paminėta, kad jis gali sukurti bronzinę žirgo statulą Ludoviko tėvo, hercogo Frančesko atminimui, kuo Leonardas tikriausiai iškart užsiėmė atvykęs į Milaną ir šis projektas užtruko 17 metų su pertraukomis.
Milane Leonardas domėjosi hidraulika, organizavo kanalų sistemą gėlo vandens tiekimui, buvo suplanavęs idealaus miesto modelį. 1483 m. Milane Leonardas buvo Sforcų dvaro linksmintoju, švenčių ir maskaradų rengėju, dekoracijų dizaineriu, scenografu, rašė eiles. 1490 m. „Rojaus šventei“ jis sukonstravo specialią teatro mašiną su judančiomis iliuminuotomis žvaigždėmis ir planetomis. Maždaug tuo metu sukūrė du moterų portretus: Čečilijos Galerani („Dama su šermuonėliu“, Čartoriskių muziejus, Krokuva) ir „Gražioji Feronjė“ (tikriausiai Beatričės d’Estė portretas, Luvras, Paryžius).
Po 1490-ųjų Leonardas teikė daugiau dėmesio žmogaus kūno anatomijos ir judesio studijavimui, tuo metu sukurtas garsusis Leonardo piešinys, demonstruojantis žmogaus kūno proporcijas − „Vitruvijaus žmogus“. 1489 m. jis sukūrė dekoracijas Džian Galeaco Sforcos vestuvių su Izabele Aragoniete proga ir 1492 m.
1494 m. Leonardas pradėjo kurti paruošiamuosius piešinius „Paskutinei vakarienei“ Santa Maria delle Grazie bažnyčios refektoriumo sienoje. Darbas ties šiuo kūriniu užtruko iki 1498 m. Dėl eksperimentavimo su gruntu „Paskutinės vakarienės“ dažų sluoksniai greit pradėjo lupinėtis. 1496 m. Leonardas susidraugavo su Luka Pačioliu, 1498 m. Sforcų pilyje sukūrė Sala delle Asse lubų freskas.
Vienu svarbiausių Leonardo projektų Milane buvo bronzinė raito hercogo Frančesko Sforcos statula. 1493 m. lapkričio 30 d. statulos modelis buvo išstatytas Bjankos Marijos Sforcos vestuvių su imperatoriumi Maksimilianu proga. Statulos molinis modelis siekė 7 metrus aukščio. Tikroji statula niekuomet nebuvo nulieta (tuo metu vyko karai ir trūko metalo patrankoms). 1499 m. Milaną užėmė Prancūzijos karaliaus Liuviko XII kariuomenė. Molinę raito Ludoviko Sforcos statulą esą sunaikino prancūzų kareiviai, pasirinkę ją taikiniu šaudymo pratybose. Ši istorija gal neturi pagrindo, nes 2001 m. Feraros hercogas minėjo, kad nori ją įsigyti, tačiau neabejotinai statula patyrė kareivių vandalizmą ir veikiama atmosferos buvo pasmerkta sunykti.
Kelionės ir vėlesni darbai
1499 m. bėgdamas nuo prancūzų invazijos Leonardas paliko Milaną, kuriame susipažino su reikšmingomis renesanso asmenybėmis: humanistu Baldasare Kastiljone ir matematiku Luka Pačioliu. Pastarajam paprašius Leonardas iliustravo jo veikalą „Divina proportione“ platoniškų kūnų piešiniais. Ši knyga išleista 1509 m.
1499 m. Leonardas kartu su Luka Pačioliu keliavo į Veneciją, pakeliui apsistojo Mantujoje, kur susitiko su markize Izabele d’Estė. Jai Leonardas pažadėjo nutapyti portretą. Jis nupiešė paruošiamąjį kartoną paveikslui. Venecijoje Leonardas buvo įdarbintas Izonco upės gynybos nuo turkų projekte. Leonardas suprojektavo kanalų, užtvankų, gynybinių statinių ir užlietų pievų sistemą.
Prieš 1501 m. grįždamas į Florenciją Leonardas, tikėtina, aplankė Romą. Grįžęs į Florenciją Leonardas apsistojo servitų vienuolyne prie Santissima Annunziata bažnyčios. Čia jį aplankė markizės Izabelės d’Estė pasiuntinys Pietro da Novellara, kuris norėjo išgirsti naujienų apie Leonardo pažadėtą markizės portretą. Markizė gavo pasiuntinio atsakymą: „Matematiniai eksperimentai taip atitraukė jį nuo tapybos, kad jis nenori matyti teptuko akyse“. Vienuolių užsakymu Leonardas visgi paruošė kartoną paveikslui, kuris turėjo būti skirtas altoriui. Kartoną, kuris vaizdavo Mergelę Mariją, kūdikį Kristų, Šv. Oną ir avinėlį, išstatė savo studijoje. Pasak Giorgio Vasari, vyrai ir moterys, jauni ir seni, ėjo pasižiūrėti šio kūrinio kaip šventės metu (kartonas neišliko).
1502 m. Leonardas stojo tarnauti architektu ir karo inžinieriumi Čezarei Bordžijai, popiežiaus Aleksandro VI sūnui, kuris puoselėjo idėją su tėvo įtaka sukurti Centrinėje Italijoje stiprią valstybę. Leonardas buvo atsakingas už gynybinių įtvirtinimų, sienų ir bastionų projektavimą, ypač Urbino hercogystėje, kurios valdymą buvo perėmęs Bordžija.
1503 m. Leonardas grįžo į Florenciją, kur buvo užsakytas sukurti freską Vekjo rūmų Didžiojoje Tarybos salėje „Angjario mūšis“. Kitoje salės sienoje Mikelandželas buvo užsakytas sukurti sceną „Kašinos mūšis“, o Luka Pačiolis turėjo sukonstruoti savo reguliariųjų daugiasienių modelius. Kompozicija turėjo liudyti apie Florencijos respublikos dorybes ir idealus. Leonardas dirbo Santa Maria Novella bažnyčios vienuolyne ties paruošiamuoju kartonu. 1505 m. jis pradėjo darbus Vekjo rūmuose, tačiau dėl eksperimentų su freskos pagrindu, kuriame jis panaudojo vašką, dažai pradėjo lietis. Leonardas kūrinio nebaigė. Jis buvo sunaikintas arba uždengtas papildoma siena Giorgio Vasari perstatymų metu. Mikelandželas savo kūrinio net nepradėjo, nes turėjo išvykti į Romą. Abiejų didžiųjų menininkų paruošiamieji kartonai vėliau Benvenuto Čelinio buvo apibūdinti „pasaulio mokykla“, tačiau nei vienas neišliko ir žinomi tik iš kopijų.
Manoma, kad maždaug 1505 m. Leonardas pradėjo tapyti „Moną Lizą“, Lisa del Giocondo portretą − paveikslą, ties kuriuo dirbo visą likusį gyvenimą. Kitas žinomas kūrinys buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“ (neišlikęs).
1506 m. prancūzų valdžia Milane iškvietė Leonardą dėl architektūrinių ir inžinerinių projektų. Menininkas daug keliavo tarp miestų porą metų, nes buvo pažadėjęs baigti „Angjario mūšį“. Milane Leonardas užbaigė antrąjį paveikslo „Madona uolose“ variantą bei dirbo ties nauja raitelio statula, šįkart prancūzų maršalo Gian Giacomo Trivulzio. Šios skulptūros nebaigė ir ji neišliko. Milane Leonardas aktyviai studijavo mirusiųjų kūnus ir 1510 m.
1513 m. Leonardas atvyko į Romą, kur jį patronavo Džuljanas Medičis, naujojo popiežiaus Leono X brolis. Leonardas apsigyveno Belvederio rūmuose, kur praleido trejus metus daugiausiai užsiimdamas moksliniais ir inžineriniais eksperimentais. Jis paruošė Pontinės pelkių nusausinimo ir naujo uosto statybų Čivitavekijos buvusiame romėnų uoste projektus. Tuo metu buvo padidėjęs Leonardo interesas su vandeniu susijusiems darbams. Jis nupiešė seriją piešinių, vaizduojančių potvynius. Gali būti, kad jį tam įkvėpė ir Monte Mario vietovėje rastos fosilijos. Romoje Leonardas laikėsi atskirai nuo didžiųjų renesanso menininkų, kurie kaip tik tuo metu kūrė mieste: Mikelandželo ir Rafaelio. Manoma, kad Rafaelis, kuris mokėsi iš Leonardo kūrinių Florencijoje, pavaizdavo Da Vinčį savo freskoje „Atėnų mokykla“ Platono įvaizdyje.
1515 m. Leonardas sukonstravo judančią mašiną − liūtą, kuris galėjo atsistoti ant užpakalinių kojų ir atverti krūtinę, kurioje išsiskleidžia lelijos. Šią mašiną popiežius Leonas X nusiuntė Prancūzijos karaliui Pranciškui I į Lioną. Tai buvo diplomatinė dovana.
Paskutiniai metai Prancūzijoje
1516 m. mirė Leonardo rėmėjas Džuljanas Medičis ir Leonardas priėmė Pranciškaus I kvietimą persikelti į Prancūziją. Prancūzijoje Leonardas buvo apgyvendintas Klo-Lusė (prie Klu) pilyje netoli karaliaus dvaro Ambuazo mieste. Leonardas atvyko į Prancūziją lydimas keleto savo mokinių. Pranciškus I suteikė jam karališkojo tapytojo, inžinieriaus ir architekto pareigas, per dvejus metus Leonardui buvo sumokėta didelė 10 000 skudų pensija. Karaliui Leonardas projektavo Luaros kanalus ir sukūrė naujų karaliaus rūmų projektą su kanalais, fontanais, sodais ir baseinu Romorantene. Leonardas organizavo šventes, ruošė teatrines mašinas, kuriomis buvo garsus.
Į Prancūziją Leonardas atsigabeno paveikslus „Mona Liza“, „Šv. Jonas Krikštytojas“ ir „Madona ir Kūdikis su Šv. Ona ir avinėliu“ (dabar visi Luvre). Gali būti, kad šiais paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis nebetapė, nors aktyviai piešė savo užrašų knygutėse.
1519 m. balandžio 23 d. Leonardas sudarė savo testamentą. Mokiniui Francesco Melzi, kuris buvo paskirtas testamento vykdytoju, paliko savo rankraščius, piešinius ir muzikos instrumentus. Leonardas da Vinčis mirė 1519 m. gegužės 2 d. Jis buvo palaidotas pagal paskutinį norą Šv. Florentino bažnyčioje Ambuaze (asociacija su Florencija). Ši bažnyčia buvo pažeista religinių karų metu ir sugriauta 1808 m. Buvo rasti keli fragmentai su kapo inskripcija ir žmogaus skeletas, kuris neišliko. Tokiu būdu Leonardo palaikai ir kapo vieta pražuvo. Anot Benvenuto Čelinio pasakojimo, Pranciškus I laikė Leonardo galvą jo mirties patale. Ši legenda tikriausiai neturi jokio pagrindo, bet parodo, kaip Leonardas buvo vertinamas karaliaus dvare.
Leonardo da Vinčio moksliniai tyrinėjimai ir išradimai
Leonardo da Vinčis teorinių interesų sferos labai plačios. Jis pasižymi daugiabriaune kūrybine veikla. Leonardo reiškiasi tapyboje, skulptūroje, architektūroje, fortifikacijoje, domisi inžinerija, matematika, medicina, palieka didžiulį literatūrinį palikimą, iš kurio estetikos aspektu svarbiausias yra „Traktatas apie tapybą“.
Impulsyvus, nuolatos ieškantis ir nepasitenkantis pasiektais rezultatais Leonardo keičia interesų sferas, neužbaigia daugybės pradėtų darbų, kadangi abejoja, ar pavyks pasiekti trokštamo idealo tobulybės.
Iškilaus renesanso menininko nuopelnai Šis universalus mokslininkas paliko užuominų apie daugelį šiuolaikinių išradimų, kaip lėktuvai ir povandeniniai laivai. Jo užrašai, tai gausiai iliustruoti rankraščiai, sudarantys apie 5000 lapelių, kuriuose jis aprašė savo tyrinėjimus ir optikos, anatomijos, geologijos, botanikos, hidraulikos ir kt. projektus.
Kaip išradėjas Leonardas projektavo daugybę stebuklų, tarp kurių buvo ir pailgintos kopėčios (jomis gaisrininkai naudojasi dar ir dabar), trijų greičių pavara, mašina, skirta sriegiams varžtuose iškalti, dviratis, raktas varžtams, deguonies vamzdelis narams ar povandeniniams laivams, pirmoji pasaulyje besisukanti scena, užraktai kanalų sistemoms, horizontalus vandens malūnas, sudedami baldai, alyvuogių presas, keli automatiniai muzikos instrumentai, vandeniu varomas žadintuvas, terapinis fotelis ir keliamasis kranas grioviams valyti.
Kaip karo inžinerijos specialistas Leonardas da Vinčis projektavo ginklus, kurie buvo pradėti naudoti po keturių šimtų metų; šie ginklai - tai šarvuotas tankas, kulkosvaidis, mortyra, valdomoji raketa ir povandeninis laivas. Karui skirti jo išradimai buvo sukurti tam, kad „saugotų brangiausią gamtos dovaną - laisvę“.
Leonardo da Vinčio kaip mokslininko veiklą daugelis vertina kaip neįkainojamą, turint galvoje jo neblėstantį tiesos ieškojimą; dauguma mokslininkų sutaria, kad jam turime būti dėkingi už įtaką kelioms mokslo sritims.
Anatomija ir medicina
Da Vinči anatomijai nusipelnė tuo, kad pirmasis, davė pradžią moderniai lyginamajai anatomijai. Jis buvo pirmasis, nupiešęs kūno dalis po skrodimo, nupiešė smulkiausius ir išsamiausius žmogaus ir žirgo atvaizdus. Vykdė precedento neturinčius vaisiaus augimo įsčiose tyrinėjimus bei buvo pirmasis, pagaminęs smegenų ir širdies skilvelių liejinius.
Botanika
Leonardas taip pat davė pradžią moderniam botanikos mokslui. Jis aprašė geotropizmą (gravitacinę žemės trauką, veikiančią kai kuriuos augalus) ir heliotropizma (augalų posūkis į saulės pusę). Pastebėjo, kad medžio amžių atitinka kamieno pjūvyje matomas rievių skaičius. Jis buvo pirmasis, apibūdinęs augalų lapų sandoros sistemą.
Geologija ir fizika
Geologijai ir fizikai nusipelnė tuo, kad padarė reikšmingų atradimų, aiškindamas suakmenėjusių gyvūnų ir augalų iškasenų kilmę, pirmasis užfiksavo dirvos erozijos reiškinį. Jo fizikos tyrinėjimai davė pradžią dabartinėms hidrostatikos, optikos ir mechanikos disciplinoms.
Leonardo tyrinėjimai įkvėpė daugelį didžių mokslinių atradimų, tokių kaip stulbinančios Koperniko, Galilėjaus, Niutono ir Darvino tiesos.
- 40 metų prieš Koperniką - Da Vinčis pastebėjo (rašome didžiosiomis raidėmis norėdami pabrėžti): „IL SOLE NO SI MUOVE“; „Saulė nejuda“. Paskui jis dar pridūrė: „Žemė nėra Saulės rato centre, ji taip pat nėra visatos centras.“
- 60 metų prieš Galilėjų - jis teigė, jog Mėnulio paviršiui ir kitiems dangaus kūnams tyrinėti galima panaudoti „didelį didinantį lęšį“.
- 200 metų prieš Niutoną - Leonardas rašė: „kiekvienas svertinis daiktas krenta į centrą pačiu trumpiausiu keliu“. Kituose užrašuose jis dar pridūrė: „Kadangi kiekviena sunki materija sminga žemyn ir negali ore išsilaikyti nuolat, tai visa Žemė turėtų būti rutulio pavidalumo“.
- 400 metų prieš Darviną - žmogų jis priskyrė tai pačiai beždžionių kategorijai, rašydamas: „Žmogus nesiskiria nuo kitų gyvūnų, išskyrus kai kuriuos atsitiktinius atvejus“.
Meninė teorija ir estetika
Leonardas da Vinčis tapybą iškėlė į pirmą vietą iš visų mokslų, teigdamas, kad mokslų mokslas ir menų menas yra tapyba. Iškeldamas ją menų hierarchijoje ir skelbdamas tapybą aukščiausiu ir tobuliausiu menu, pajėgiančiu aprėpti vaizduojamąjį objektą jo sudėtinių dalių visumoje, Leonardo kartu aiškina jos savitumą. „Tapyba, - sako jis, - tai nebyli poezija, o poezija - tai akla tapyba, ir viena, ir kita pagal išgales siekia pamėgdžioti gamtą.“ Esminis skirtumas tarp tapybos ir poezijos yra tas, kad poezija kalba parašytais verbalizuotais vaizdiniais, o tapyba savuosius perteikia realiai, tiesiogiai, tad akis „gauna jų vaizdus lygiai taip, tarsi jie būtų natūralūs“. Toliau Leonardo tapybą lygina su muzika, kurią jis vadina tapybos sese, suvokiama klausos organais. „Tapyba, - sako jis, - yra aukštesnė nei muzika ir vyrauja jos atžvilgiu, kadangi ji nenumiršta po savo gimimo kaip nelaiminga muzika, priešingai, ji lieka butyje, ir kas tikrovėje yra tik paviršutiniška, čia atsiskleidžia tarsi gyva.“
Taigi tapyba Leonardo estetikoje iškeliama kaip tobuliausia pasaulio esmės, gamtos ir plačios grožio sferos pažinimo priemonė, pasižyminti „subtiliais filosofiniais apmąstymais“. Būdamas vienu iškiliausių Vakarų menininkų, aktyviai pasireiškęs įvairiose kūrybos srityse, Leonardo itin subtiliai gvildena pamatines menininko kūrybinio potencialo, kūrybos proceso, emocinių ir racionaliųjų pradų sąveikos, vaizduotės, eksperimentavimo ir daugelį kitų problemų. Tikraisiais menininkais jam neatsiejamas nuo valios tvirtumo, nuolatinio darbo, nauja ieškojimo, begalinio atsidavimo kūrybai, prioriteto teikimo šlovei, o ne turtams.
Leonardo puikiai suvokia ne tik gamtos, tačiau ir geriausių praeities meno pavyzdžių studijavimo, kopijavimo, tobulo meninės išraiškos priemonių įvaldymo reikšmę. Kalbėdamas apie jaunų dailininkų ugdymą, jis nurodo, kad „jaunuolis pirmiausia turi mokytis perspektyvos, paskui kiekvieno daikto proporcijų perteikimo, vėliau studijuoti skirtingų meistrų nupieštas rankas, pagaliau - priprasti prie praktinio iškilusių uždavinių įgyvendinimo ir darbingumo mene“. Leonardo įspėja neprityrusius dailininkus, kad įžengdami į savarankišką kūrybos kelią nepiktnaudžiautų ieškodami įkvėpimo išimtinai praeities meistrų kūriniuose, o nuolatos kreiptųsi į gamtą ir įdėmiai studijuotų ją. „Tapytojo paveikslas, - pabrėžia jis, - bus netobulas, jei jis įkvėpimo šaltiniu laikys kitų paveikslus. Jei jis mokysis remdamasis gamtos objektais, tuomet bus geri rezultatai.“
Gvildenimas meninės kūrybos proceso subtilybes, Leonardo pabrėžia apmąstymui, ieškojimų, eksperimentų svarbą. Amžininkai pasakoja, kad dailininkais pykinęs užsakovus, kai ištisas dienas stovėdavo prieš savąją „Paskutinę vakarienę“ ir, vos prisilietęs ar padaręs kelis štrichus, grįždavo į namus. Jis mėgo sakyti, kad didžios dvasios žmonės kartais daugiau sukuria mažiau dirbdami ir protu ieškodami autentiškos idėjos išraiškos. Leonardo nekyla abejonių, kad tikras menas pirmiausia „gimsta menininko galvoje“ ir tik vėliau įgyvendinamas kūrinyje. „Pasigailėtinas yra tas meistras, kurio kūriniai aplenkia jo apmąstymus, link meninės tobulybės juda toks meistras, kurio kūriniai gimsta apmąstymų išdavoje.“
Pripažindamas moksliškumo, racionalių pradų svarbą, Leonardo kartu prabyla ir apie intuityvius emocinius pradus, iškelia menininko vaizduotės galią, sugebėjimą eksperimentuoti, improvizuoti, apčiuopti naujus, dar neparmintus kūrybos kelius. Kalbėdamas apie šį Leonardo estetikos ir kūrybos aspektą, E. Gombrichas pastebėjo, kad potraukis gamtos stebėjimui, jos studijavimui ir eksperimentavimui buvo antroji šio dailininko prigimtis.
Leonardo Da Vinci: The Genius of the Renaissance | Happy Learning 🎨💡🖌️
Šią išsamią Rosalind Ormiston knygą „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“ privalu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie Leonardą da Vinčį - tą kerinčią asmenybę - ir apžvelgti išskirtiniausius jo darbus viename dailiai ir gausiai iliustruotame rinkinyje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
