Lietuvos videomeno raida: nuo eksperimentų iki socialinių refleksijų
Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, videokamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybines teritorijas.
Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje - Henriko Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. „Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią.
Videomenas kaip socialinė ir meninė platforma
1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“ apima Lietuvos videomeno dešimtmetį - nuo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“. Svarbų postūmį šiai sričiai suteikė „Festival Franco-Balte d’art video“ - pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva.
Šiame festivalyje dalyvavo tokie menininkai kaip Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis bei „Akademinio pasiruošimo grupė“. 1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje.
„Aktualusis interviu“: Kaip susigrąžinsim Lietuvos vilkikus iš Baltarusijos?
Menininkų kūrybiniai ieškojimai
Kiekvienas kūrėjas į videomeną atnešė savitą matymą:
- Laimė Kiškūnaitė į šią sritį pasuko iš antropologijos. Jos kūryboje dominuoja mitologiniai reiškiniai, marginalizuotos visuomenės grupės, žmogaus teisės.
- Eglė Rakauskaitė savo kūryboje pasitelkia skulptūrą, instaliaciją ir videoperformansus. Vienas žinomiausių darbų - „Meduje“ (1999 m.), kuriame menininkė tyrinėja kūniškumą ir socialinę kritiką.
- Aleksas Andriuškevičius, tapytojas ir „POST ARS“ grupės narys, kūrė minimaliomis priemonėmis, kuriose kasdienybės veiksmai virsta abstrakčiais, paradoksaliais ritualais.
- Jansas savo kūryboje vadovaujasi egzistencinio romantizmo principu. Menotyrininkas Kęstutis Šapoka teigia, kad filmavimo kamera jam tapo tarsi kūno ir mąstymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška.
| Menininkas | Pagrindinė sritis / bruožas |
|---|---|
| L. Kiškūnaitė | Antropologinis požiūris, socialinė atskirtis |
| E. Rakauskaitė | Kūniškumas, performansai, efemeriškumas |
| A. Andriuškevičius | Videoperformansai, absurdo elementai |
Asmeninė tapatybė ir motinystė
Šiuolaikinės kūrėjos, tokios kaip Kristina Inčiūraitė, daug dėmesio skiria moters tapatybės analizei bei jos transformacijoms socialinėse terpėse. Autorė skiria dėmesį užkadriniam balsui, kuris įprasmina jos naudojamus statiškus vaizdus. Tuo tarpu Karla Gruodis savo kūriniu „X beats per minute“ (1996) suformavo feminizmo diskurso pradmenis Lietuvoje, analizuodama moters kūno ir motinystės santykio problematiką.
Galiausiai, Pauliaus Arlausko teigimu, 90-ųjų televizija Lietuvoje buvo originaliausias, tęstinis lietuvių videomeno kūrinys. Eksperimentinės laidos, tokios kaip „Zorro TV“, veikė kaip alternatyvi erdvė, suteikusi laisvę eksperimentams ir kūrybinei laisvei be nustatyto „formato“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
