Turbūt nesuklysiu teigdama, kad dauguma mūsų bent kažkuriuo gyvenimo metu turėjo vienokį ar kitokį kūrybinį proveržį. Tas kūrybos poreikis, kurį galima sutikti kiekviename žmoguje, rodo, kad kūryba yra labiau būtinybė, o ne galimybė. Kūryba - tai ne tik profesija ar prabangus laisvalaikio užsiėmimas, bet ir universalus žmogaus poreikis, kurį patenkinus jaučiame pilnatvę.
Ištyrus žmonių požiūrį į kūrybiškumą paaiškėjo, kad net 75 % tiriamųjų pripažino, jog kūrybiškumą naudoja kiekvieną dieną. Neskiriant laiko kūrybai, ją menkinant ar imant galvoti, jog „aš netalentingas ir kurti negaliu“, apima apatija, frustracija ir liūdesys.

C. P. Estes (2016) savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ plėtoja mintį, kad kūrybinio gyvenimo penas yra kaip tyras vidinės upės vanduo. Jeigu norite perkelti šią metaforą į praktiką, nieko nelaukę pabandykite įsivaizduoti savo asmeninę kūrybinę upę - pažiūrėkite, kokio ji pločio, kiek srauni, kokios spalvos jos vanduo. Ta upė simbolizuoja kūrybinę energiją, kuri, tikėtina, yra universali, tekanti kiekvieno žmogaus pasąmonėje.
Visgi ta upė, nors ir egzistuojanti savaime, turi būti prižiūrima ir gali susidurti su įvairiomis grėsmėmis: taršalais ar užtvenkimais. Pagal C. P. Estes, tie taršalai - tai įvairūs kompleksai, aplinkinių įtaka, ribojančios normos, žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi. Apie šias grėsmes įspėja ir moko senoviniai mitai, pasakos ir dainos.
Lietuviškoje sutartinėje kūrybinių trukdžių motyvas apgiedotas vaizdingai: upėje sėdinti mergina žvelgia į savo palei srovę nešamus plaukus ir ilgisi tėvo pagalbos. Ši istorija metaforiškai atspindi, kaip kūrybinė upė užteršiama per išorinių reikalavimų, prievartos ir konvencijų veikimą, kai žmogus priverstinai nusisuka nuo savo „aš“.
Šiame procese svarbios keturios dedamosios, kurios padeda atkurti kūrybinį balansą:
Gamta yra viena svarbiausių meno temų, nes būtent gamtos grožis neprilygsta niekam. Maironio kūryboje gamta, istorinė atmintis ir patriotizmas susijungė į vieningą visumą, suformuodami lietuvių tautinę savimonę. Poetas siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį, o jo „Pavasario balsai“ apima visą spektrą: nuo giliausios praeities iki švintančios ateities.

Daugelis menininkų, kaip ir Maironis, vaikščiodami paupiais ar stebėdami gamtos stichiją, atranda ne tik ramybę, bet ir genialias idėjas. Gamtoje atsiranda gyvybė, o žmogui atsiveria galimybė pamatyti gyvenimo kelią nuo pradžios iki pabaigos.
| Kūrybos šaltinis | Poveikis žmogui |
|---|---|
| Gamta | Ramybė, įkvėpimas, metaforos |
| Psichoterapija/Savianalizė | Vidinės upės valymas, santykių harmonizavimas |
| Socialinis ryšys | Idėjų mainai, palaikymas, bendrystė |
Kūrybiškumo, laisvės ir šviesos erdvė atsiskleidžia tokiose vietose kaip Naujasis teatras. Čia vaidmenis kuria tiek profesionalūs aktoriai, tiek žmonės su negalia, atrandantys galimybę išreikšti save. Fenikso simboliu pasipuošęs teatras įprasmina atgimimą ir naują pradžią. Kaip ir Pepė Ilgakojinė, kuri moko nebijoti klaidų ir būti savimi, kūryba reikalauja drąsos žengti naujus žingsnius.
Svarbu suvokti, kad knyga, paveikslas ar muzikos kūrinys yra kur kas daugiau nei techninis procesas. Tai kūrėją ir jo kūrybą įprasminantis simbolis, kuris, pasiekęs skaitytoją ar žiūrovą, prabyla ir pasilieka jo atmintyje. Kūrybos poreikis yra duotybė, kurią kiekvienas turime priimti su atsakomybe rūpintis savo „vidine upe“.