Kur gimė laikrodininkas Peteris Henleinas ir kišeninių laikrodžių aušra
Kišeninių laikrodžių istorija prasideda XVI a., kuomet buvo sukurti pirmieji nešiojami laiko matavimo prietaisai. Šios technologinės revoliucijos pradininku laikomas meistras iš Vokietijos. Manoma, kad Niurnbergo (Vokietija) šaltkalvis Peteris Henleinas (1485-1542) apie 1505 m. pirmasis pagamino špindelinio mechanizmo sferinės formos laikrodį, kurį jau buvo galima nešiotis prikabintą prie rūbų ar kaip pakabutį ant kaklo.
Pirmųjų laikrodžių ypatybės ir raida
Pirmieji modeliai buvo masyvūs, sunkūs, tik su viena valandine rodykle ir įperkami tik patiems turtingiausiems. Mechanizmai buvo dar labai netobuli - rodė laiką su didele paklaida. Nepaisant to, šis išradimas intrigavo kaip technikos naujovė, žavėjo puošniu dekoru, neįprasta forma.
XVII a. tobulinant gamybos metodus, laikrodžiai tapo tikslesni (atsirado minučių rodyklė) bei patogesni - mažesni, aptakios plokščios formos, telpantys kišenėse. Ciferblatus imta dengti stiklu, atsirado dangteliai. Subtilūs kruopštaus rankų darbo kūriniai, pagaminti iš brangiųjų metalų, puošti graviravimu, inkrustacijomis, dažnai ir brangakmeniais, iki XVIII a. II p. buvo laikomi prabangos ir statuso simboliu, naudojami išskirtinai tik aukštuomenės.
Laikrodžio veikimo principas
Technologinė pažanga ir aksesuarų evoliucija
XVIII a. ir toliau keitėsi kišeninių laikrodžių dizainas bei techninės savybės. Iki tol vyravusią špindelinę sistemą, sukurtą dar XIV a. bokštiniams laikrodžiams, pakeitė daug tikslesnės cilindrinės ir ankerinės sistemos. Laikrodžių mechanizmuose imta naudoti brangiuosius akmenis (dažniausiai rubinus), kad būtų sumažinta trintis tarp krumpliaračių. Taip pat buvo pereita nuo laikrodžio prisukimo rakteliu prie žymiai patogesnio prisukimo rankenėle ar karūnėle laikrodžio viršuje.
Tobulėjant technologijai, sparčiai augo kišeninių laikrodžių prieinamumas ir populiarumas. Jie tapo madingu aksesuaru tiek vyrams, tiek moterims: vyrai laikrodžius grandinėle ar odiniu dirželiu paprastai tvirtindavo prie liemenės, diržo kilpos ar atlapo, o moterys nešiodavo kaip pakabutį ant kaklo su ilga grandinėle.
| Laikotarpis | Svarbiausi pokyčiai |
|---|---|
| XVI a. | Pirmieji sferiniai laikrodžiai (P. Henleinas) |
| XVII a. | Minučių rodyklės, plokštesnė forma |
| XVIII a. | Cilindrinės/ankerinės sistemos, rubinų naudojimas |
Kišeniniai laikrodžiai tarpukario Lietuvoje
Atkreiptinas dėmesys į kišeninius laikrodžius iš tarpukario Lietuvos. Jų mechanizmai dažniausiai gaminti Šveicarijoje, tačiau importuotojų užsakymu ciferblatuose galima matyti tokius užrašus, kaip „Lietuvos laikrodis“, „Šveicarijos ankeris“ ir pan., arba konkrečių platintojų pavardes (N. Gaulia, J. Karvelis ir kt.) bei firmų pavadinimus („Šalina“). Dažnos medžioklės, žvejybos scenos, žirgų, šunų atvaizdai rodo ano meto mėgstamas vyrų veiklas.
Dažno laikrodžio dangtelyje išgraviruotos dedikacijos, kam ir kokia proga laikrodis padovanotas. Jos rodo kišeninius laikrodžius buvus vertinga dovana. Pavyzdžiui, šveicariški „Paul Buhre“ firmos laikrodžiai su Krašto apsaugos ministerijos monograma buvo teikiami Lietuvos kariams, baigusiems tarnybą, o prezidento Antano Smetonos portretu puošti laikrodžiai dovanoti 1937 m. Europos krepšinio čempionato laimėtojams.
Keletą amžių plačiai naudotus kišeninius laikrodžius po Pirmojo pasaulinio karo palaipsniui išstūmė populiarėjantys gerokai praktiškesni rankiniai laikrodžiai. Nepaisant to, kad kasdieniame gyvenime kišeniniai laikrodžiai jau nebenaudojami, jie intriguoja šiandieninį žmogų kaip technikos, dizaino, meno istorijos objektai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
