Dainos, kur gimėme ir kur augome: Tėvynės istorijos atspindžiai
Lietuvių liaudies daina lydėjo žmogų visą gyvenimą: nuo kūdikystės lopšinių iki paskutiniųjų dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių.
Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu 1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu, nes jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Partizanų dainos: skausmas, ryžtas ir viltis
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
- Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos.
- Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius.
- Dainų pabaigoje visada išlieka viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma.
Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams - liaudis juos vadino niekinamai, stribais (skrebais).
partizanu rinktines
Atminties išsaugojimas per giminės istorijas
Daug dainų Atgimimo metais (1988-1992 m.) Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Ypatingai reikšmingas indėlis priklauso Kazimierai Kisielienei iš Vadoklių, kuri jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, dainavusi su partizanais. Būdama garbaus amžiaus, ji padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios šiandien saugomos Kėdainių krašto muziejuje.
Giminės ryšiai ir jų istorijos, kaip ir Dapkevičių šeimos atveju, parodo, kaip per kartas buvo perduodamas Tėvynės meilės jausmas, net ir gyvenant sudėtingomis sąlygomis ar priverstinėje tremtyje. Kai giminės susitinka, nuaidi prisiminimų žodžiai, o dainos tampa tiltu tarp praeities ir ateities kartų.
| Laikotarpis | Dainų pobūdis |
|---|---|
| Iki 1918 m. | Lopšinės, darbinės, piemenėlių dainos |
| 1918-1940 m. | Patriotinės, Nepriklausomybės kovų dainos |
| 1944-1954 m. | Partizaninės dainos, kovos už laisvę atspindžiai |
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
