Teofilis Tilvytis (gimė 1904 m. sausio 28 d. Gaidžiuose, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje; mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje) - vienas ryškiausių Lietuvos liaudies poetų, prozininkas, vertėjas ir spaudos darbuotojas.
Jo gyvenimo kelias prasidėjo Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje.

Teofilis Tilvytis mokėsi Panevėžio ir Utenos progimnazijose (1917-1923 m.). Jau jaunystėje atsiskleidė jo talentas - 1923 m. jis išspausdino pirmuosius savo eilėraščius.
Po mokyklos baigimo, 1923-1930 m., Tilvytis dirbo mokesčių inspekcijoje Kaune. Tačiau jo aistra menui neblėso. 1924-1925 m. jis mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje ir vaidino „Vilkolakio“ teatro spektakliuose. Nuo 1926 m. aktyviai bendradarbiavo su garsiąja keturvėjininkų literatūrine grupe.
Teofilio Tilvyčio kūryba pasižymėjo humoru, satyra ir parodijomis. Jis dažnai pasirašinėdavo Jul. Bokso slapyvardžiu, o jo literatūrinės parodijos susilaukė didelio populiarumo. Imituodamas parodijuojamų autorių rašymo manierą, jis perkeldavo kūrinius į familiaraus kontakto zoną, ryškindavo karikatūriškus bruožus.
Nuo 1933 iki 1940 m. (iki 1937 m. kartu su Henriku Blazu) Teofilis Tilvytis redagavo satyrinį savaitraštį „Kuntaplis“. Šis leidinys tapo svarbia platforma jo satyriškoms mintims ir pastebėjimams.
Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928 m.) jis pašaipiai vaizdavo romantikų ir simbolistų jausmingumą, o poemoje „Dičius“ (1934 m.) satyriškai pasakojo apie jaunuolį karjeristą ir jo dorovinį nuosmukį, meistriškai imituodamas A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ stilistinę struktūrą.

Jo romanai „Ministerijos Rožė“ (1931 m.) ir „Kelionė aplink stalą“ (1936 m.) ironiškai vaizdavo Kauno valdininkiją.
Nacių okupacijos metais, 1941 m., Teofilis Tilvytis buvo kalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Tai buvo sunkus išbandymas, tačiau po karo jis grįžo prie kūrybos.
Pokario metais, sovietmečiu, Tilvyčio talentas turėjo prisitaikyti prie socialistinio realizmo reikalavimų. Nors jo epinė publicistinė poema „Usnynė“ (1949 m.) buvo apdovanota Stalino premija, šiandien ji vertinama labiau kaip epochos atspindys nei literatūros šedevras.
Jo poezijos rinkiniai, tokie kaip „Baltijos vėjas“ (1948 m.), „Sonetai apie laimę“ (1951 m.), „Tėvynės laukuos“ (1953 m.), „Nameliai mano brangūs“ (1958 m.), „Deja, dar pasitaiko“ (1964 m.), atspindi sovietinei poezijai būdingą aprašinėjimo, tikrovės pagražinimo ir publicistiškumo bruožus.
Teofilis Tilvytis mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Jo atminimas įamžintas ne tik jo kūryboje, bet ir Tauragnuose, kur 1971 m. buvo įrengtas Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus (vėliau pervadintas Tauragnų krašto muziejumi). Jo gimtinėje, Gaidžių kaime, stovi akmuo su užrašu, primenantis apie jo gimimą.
Nors kai kurie kritikai mano, kad sovietmečio dogmatizmas suvaržė jo talentą, Teofilis Tilvytis negali būti išbrauktas iš lietuvių literatūros istorijos. Jo satyra, humoras ir gebėjimas įžvelgti kasdienybės absurdus paliko ryškų pėdsaką.
Pagrindiniai Teofilio Tilvyčio kūriniai:
Biografiniai faktai:
