Lietuvoje kas dešimtas moksleivis turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Ši statistika atskleidžia svarbų švietimo sistemos aspektą, kuris dažnai lieka akiračio paribyje. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama mokytojų atlyginimams, švietimo sistemos ir darbo rinkos santykiams, aukštojo mokslo kokybei, tačiau mokiniai, jų kasdienės problemos ir džiaugsmai, jų poreikiai, regis, lieka nuošalyje.

Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos švietimo sistema labai keitėsi, kartu keitėsi ir požiūris į priežastis, sąlygojančias mokymosi sunkumus, su kuriais susiduria mokiniai. Galima teigti, kad mokyklose įvyko tyli revoliucija: mokykla atsivėrė mokinių individualių savybių įvairovei. Pradėta vadovautis prielaida, kad individualūs mokinių skirtumai yra ne tik iššūkis mokytojams, mokyklų vadovams, bet ir svarbi tolerancijos, solidarumo ugdymo paskata. Svarbu atsisakyti medicininio modelio, nes jis tarsi paženklindavo vaiką, kuriam reikia specialios pagalbos, akcentavo jo negalią, o ne priemones, galinčias padėti šio vaiko integracijai.
Transformacija į įtraukųjį ugdymą buvo sunkus iššūkis mokytojams ir mokyklų infrastruktūrai. Iškilo elementarus mokyklų aprūpinimo būtinomis metodinėmis ir kitokiomis priemonėmis poreikis. Taip pat kilo klausimas: o kas galės pagelbėti tiems mokiniams, kurie nesugeba patys savimi pasirūpinti? Specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams mokykloje įvairią pagalbą turėtų teikti mokytojo padėjėjai, tokiu būdu netiesiogiai padėdami ir pedagogui, kurio klasėje kol kas dar didelis mokinių skaičius.
Šiandien šių specialistų mokyklose dirba kur kas daugiau nei prieš keletą metų, tačiau jų vis dar trūksta. Pagalbą mokiniui, mokytojams ir mokyklai teikiančių specialistų ypač trūksta kaimo vietovėse esančiose ugdymo įstaigose. Lietuva pasirinko ypač lanksčios, ugdymo formų įvairove pasižyminčios švietimo sistemos kūrimo linkme. Štai Lietuvoje veikia specialiosios mokyklos, bet tuo pat metu dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose klasėse.
Kiekvienas pedagogas privalo diferencijuoti ugdymą, individualizuoti, nepaisydamas to, su kokiu mokiniu dirba. Juk kiekvienas vaikas yra truputį kitoks. Tačiau, jei pedagogas pastebi, kad mokinys nedaro pažangos ar jo darbuose sistemingai kartojasi tam tikro pobūdžio klaidos, tuomet mokytojas turėtų kreiptis į mokykloje dirbantį specialistą - psichologą, logopedą ar specialųjį pedagogą.
Svarbu akcentuoti, jog specialiojo ugdymo paskyrimas tikrai nereiškia vaiko nuvertinimo ar „nurašymo“. Jį vertėtų traktuoti kaip papildomą pagalbą mokiniui. Neretai po tam tikro laiko, tinkamai pritaikius ugdymo procesą ir suteikus pagalbą, mokinio specialieji ugdymosi poreikiai išnyksta, ir jam nebereikia netgi programų modifikavimo, kai pritaikomi tik ugdymo metodai, o mokinys įgyja visavertį išsilavinimą ir gauna brandos atestatą.
| Sritis | Pagalbos priemonė |
|---|---|
| Mokymosi sunkumai | Individualizuota programa |
| Elgesio sutrikimai | Psichologinė pagalba |
| Fiziniai poreikiai | Kompensacinė technika |
Vienas iš dabartinės specialiojo ugdymo sistemos nenuoseklumų - tai, kad pamiršti gabesni už kitus vaikai. Akivaizdu, kad pritaikytos programos reikia ne tik tam vaikui, kuris nespėja su kitais, bet ir tam, kuriam telieka nuobodžiauti per pamokas, nes bendroji programa pernelyg jam paprasta.

Kita vertus, didėjant neigiamų patirčių skaičiui didėjo ir mokyklos nelankymo tikimybė, elgesio problemos bei mokymosi sunkumai. Apie traumines patirtis informuota intervencija gali pagerinti psichologinę ir socialinę vaikų sveikatą bei gerovę. Svarbu mokykloje ir klasėse sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus, galėtų išreikšti savo nuomonę, daryti klaidas ir mokytis iš jų. Svarbu susitelkti į pagalbos procesų organizavimą ir atkreipti dėmesį į šių vaikų stipriąsias puses.
tags: #kudikystes #problemos #ir #dziaugsmai