Miegas, be maisto ir mamos meilės, yra vienas svarbiausių dalykų kūdikio augimui ir raidai. Miegodamas vaikas ne tik pailsi nuo aktyvios kasdienės veiklos bei įspūdžių pilnos, turiningos pažinties su supančiu pasauliu. Kūdikio miegas - procesas, kurio metu mažylio organizmas vystosi, organai atsistato, o įvairios fiziologinės funkcijos - stabilizuojasi. Vaikai, lyginant su suaugusiais, miego trūkumui yra kur kas jautresni. Tėvų rūpestis dėl mažylio miego yra natūralus ir sveikintinas.
Kūdikio miegas dažnai tampa didžiausiu tėvų nerimo šaltiniu. Kūdikiai nėra maži suaugusieji - tai viena svarbiausių žinučių, kurią nuolat kartoja pediatrai ir vaikų neurologai. Tai galioja ir miegui. Jeigu atliktume elektroencefalogramą (EEG) ir vertintume smegenų bangas, pamatytume, kad kūdikių miego struktūra dar tik bręsta. Iki maždaug 6 mėnesių kūdikio smegenys dar tik formuoja miego stadijas. Tik po pirmųjų metų galima pradėti tikėtis 60-90 minučių miego ciklų. Pirmuosius 3-4 mėnesius nereikėtų tikėtis dienotvarkės ar stabilaus režimo.
Kiekvienas vaikas, vertinant įvairiais aspektais, yra individuali asmenybė, tad jo elgesys gali kardinaliai skirtis. Naujagimių miegas yra labai chaotiškas, tačiau, mažyliui augant, su kiekvienu gyvenimo mėnesiu atsiranda šioks toks ritmas, kurį tėveliai, sudarydami mažyliui ir, žinoma, visai šeimai tinkamiausią dienotvarkę, gali koreguoti.
Kalbant apie visą mažylio dieną, labai svarbu suprasti, kad vaiko nuotaiką ir miego kokybę lemia ne tik išmiegotos valandos, bet ir tai, koks yra kūdikių būdravimo laikas tarp miegų. Planuojant ir analizuojant kūdikio miegą visada verta mąstyti dviem kryptimis: kiek valandų per parą miega vaikas ir koks yra kūdikių būdravimo laikas tarp šių miegų. Šie du aspektai yra glaudžiai susiję: jei būdravimo tarpai per ilgi, dažniausiai nukenčia ir bendra miego trukmė bei kokybė. Per trumpas būdravimo laikas gali lemti, kad vaikas tiesiog nenorės miegoti, o per ilgas - nuves į pervargimą, neramų užmigimą ir dažnus prabudimus.
Kūdikio pervargimas miego ne tik nepagerina, bet, priešingai, sukelia papildomus iššūkius. Dėl nebrandžios nervų sistemos, pervargę mažyliai sunkiai užmiega, blaškosi, dažnai prabudinėja. Kūnas, manydamas, jog nuovargis kilo ne šiaip sau, o dėl reikšmingos priežasties, deda visas įmanomas pastangas, jog būtų išlaikytas budrumas. Tai yra didina kortizolio gamybos apimtį bei stabdo melatonino (miego hormono) sekreciją. Vadinasi, pervargusio kūdikio miegas anaiptol nebus saldus.
Remiantis medicininiais ir moksliniais duomenimis, yra rekomenduojama vaikų būdravimo trukmė, kuri, priklausomai nuo amžiaus, keičiasi. Tai - orientacinis laiko tarpas, kiek vaikas gali būti pabudęs tarp vieno ir kito miego, dar neperžengdamas pervargimo ribos.
Remiantis medicininiais tyrimais ir vaikų raidos duomenimis, pateikiama informacija, kiek miega mažyliai tam tikrame amžiaus tarpsnyje. Vaikui augant, dienos pogulių skaičius bei trukmė - mažėja, taip pat trumpėja reikalingas išmiegoti valandų skaičius per parą. Vertinant šias rekomendacijas, labai naudinga kartu žiūrėti ir į tai, kiek laiko vaikas būna pabudęs tarp miegų. Pavyzdžiui, jei bendra paros miego trukmė atrodo tinkama, bet kūdikių būdravimo laikas nuolat „šokinėja“ - vieną dieną būdravimas trunka vos valandą, kitą - jau tris, - dažniausiai tai atsispindi ir elgesyje: vieną dieną vaikas būna linksmas ir pailsėjęs, kitą - irzlus ir pervargęs.
| Amžius | Būdravimo laikas | Paros miegas | Poguliai |
|---|---|---|---|
| 1 mėnuo | 45-90 min. | 15-18 val. | 4+ |
| 2-3 mėnesiai | 60-80 min. | 14,5-18 val. | 4+ |
| 3-4 mėnesiai | 60-90 min. | 14,5-18 val. | 4+ |
| 4-5 mėnesiai | 1,25-2 val. | 14,5-16 val. | 3-4 |
| 5-6 mėnesiai | 1,5-2,25 val. | 14-16 val. | 3-4 |
| 6-7 mėnesiai | 2-2,5 val. | 14-15,5 val. | 3 |
| 7-8 mėnesiai | 2,25-2,75 val. | 14-15,5 val. | 2-3 |
| 8-9 mėnesiai | 2,25-3 val. | 14-15,5 val. | 2-3 |
| 9-10 mėnesiai | 2,5-3 val. | 14-15 val. | 2 |
| 10-11 mėnesiai | 3-3,5 val. | 14-15 val. | 2 |
| 11-12 mėnesiai | 3-4 val. | 14-15 val. | 2 |
| 12 mėnesiai + | 3-4 val. | 13-14 val. | 1-2 |
Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau laiko jam reikia pabūti pabudus. Svarbiausia rasti balansą. Jei pastebite, kad vaikas nuolat rodo nuovargio ženklus anksčiau, tai ženklas, kad realus Jūsų mažylio poreikis yra kitoks. Tokiu atveju daug naudingiau pasitikėti ne teorija, o savo vaiku - sutrumpinti būdravimo tarpą, jį švelniai nuraminti ir pasiūlyti miegą anksčiau. Svarbiausia suprasti, kad kūdikių būdravimo laikas nėra griežtas grafikas - vieną dieną mažylis gali pavargti šiek tiek greičiau, kitą - išbūti truputį ilgiau.

Kad miegas būtų geras, pirmiausia jis turėtų būti saugus. Pasaulio sveikatos organizacija ir AAP rekomenduoja, kad kūdikio lovytėje nebūtų nieko - nei pagalvių, nei pledukų, nei žaislų - tik tvirtas čiužinys ir paklodė.
Kur miegos naujagimis? Kaip sukurti jam saugią aplinką? Kas geriau - lovytė ar tėvų lova? Rinkdamiesi lovelę svarbu ne tik grožis, bet ir kokybė. Atkreipkite dėmesį galimybę pritaikyti lovelę pagal poreikius. Nusiimantis ar nusileidžiantis šonas suteikia galimybę pristumti atvirą lovelę prie tėvų lovos - tokiu atveju mažylis teoriškai miega savo lovelėje, tačiau tuo pačiu yra šalia jų. Tai ypač patogu žindant, norint patenkinti naujagimio ar kūdikio artumo poreikį ar trūkstant vietos komfortiškai miegoti vienoje, tėvų lovoje. Atkreipkite dėmesį į reguliuojamas lovelės aukščio padėtis - kuo daugiau padėčių, tuo geresnis pritaikymas.
Pradžioje vietoje lovelės galima naudoti lopšį. Lopšiai yra mažesnių matmenų nei lovelės ir yra tinkami trumpam laikui, dažniausiai iki tol, kol kūdikis pradeda aktyviai vartytis. Daugelis lopšių turi ratukus lengvam transportavimui ir nuleidžiamus medinius ar medžiaginius „kvėpuojančius“ šonus, bei saugiai tvirtinasi prie tėvų lovos. Kaip ir lovytė, lopšys turi būti tvirtas, kokybiškas.
Čiužinys turi atitikti lovelės dydį. Neturėtų būti jokių tarpų. Čiužinys turi būti kietas. Minkštas čiužinys gali turėti įtakos netaisyklingai galvytės formai, ar net kelti uždusimo pavojų. Rinkdamiesi čiužinuką paspauskite jį ranka - jeigu formas jis atgauna iš lėto, vadinasi yra netinkamas. Patvariausi ir kiečiausi yra spyruokliniai čiužiniai. Norint putų poliuretano čiužinuko geriausia jį rinktis kuo įmanoma kietesnį ir būtinai turintį sertifikatus. Čiužinukas turi būti tinkamai užvilktas. Jei paklodėlė be gumų, kraštai turi būti standžiai pakišti po čiužiniu, neturėtų būti raukšlių ar laisvų kraštų. Lovelė turi būti „kvėpuojančiu“ dugnu - lentelėmis, specialiu audiniu, ne plokštuma. Priešingu atveju neužtikrinama oro cirkuliacija, kaupiasi drėgmė, sudaromos tinkamos sąlygos veistis pelėsiui, grybeliui.
Pagalvė nereikalinga, todėl, kad naujagimio/kūdikio galvos ir kūno proporcijos yra visiškai kitokios, nei suaugusių žmonių. Jų galvos lyginant su kūneliu yra santykinai didelės, o kaklas plonas ir trumpas, todėl pagalvė sukuria nenatūralų stuburo linkį. Naujagimių ir kūdikių stuburas dar neturi suaugusiems būdingos S formos ir yra praktiškai tiesus, todėl jiems patogiausia miegoti ant plokštumos. Pagalvės padidina SKMS (staigios kūdikių mirties sindromo) riziką, į kurią įtraukiamas ir uždusimas miegant. Kūdikiai pirmaisiais mėnesiais nėra labai mobilūs. Net išmokę apsiversti ant pilvo dar kurį laiką negali atsiversti atgal ant nugaros. Tad „įsikniaubimas“ į pagalvę yra itin pavojingas. Pagalvės, ypač minkštos ar pūkinės, mažiems vaikams gali kelti rimtą pavojų. Tyrimai rodo, kad pagalvės ir kiti minkšti daiktai lovytėje žymiai padidina uždusimo riziką, ypač jei kūdikis verčiasi nuo nugaros ant pilvuko. Be to, yra siejama rizika su staigios kūdikių mirties sindromu (SIDS).
Pediatrai rekomenduoja pagalvę pradėti naudoti sulaukus maždaug dviejų metų. Kai vaikutis paauga, jo stuburas įgauna natūralius linkius, o miegant be pagalvės ima matytis, kad galva nebėra vienoje linijoje su kūnu - galima pradėti svarstyti apie pagalvę. Paprastai tai nutinka apie 2-uosius gyvenimo metus, tačiau amžiaus riba nėra griežta - svarbiausia stebėti individualius vaiko poreikius. Kai ateina laikas, tinkamos pagalvės pasirinkimas tampa labai svarbus: rekomenduojamas 2-3 cm aukštis, pagalvė turi atitikti lovelės plotį, turi būti pakankamai tvirta, bet ne per kieta, pageidautina kvėpuojanti, hipoalerginė, lengvai skalbiama. Yra ir išimčių: kai kuriais atvejais pagalvė gali būti skiriama net ir naujagimiams - bet tik gydytojo ortopedo ar traumatologo sprendimu. Tai gali būti specialios formos ortopedinės pagalvės, skirtos koreguoti galvytės padėtį, kai diagnozuojama plagiocefalija ar kreivakaklystė. Tačiau net ir tokiu atveju šios pagalvės naudojamos prižiūrint specialistams.

Visi minkšti priedai, tokie kaip apsaugėlės, storos antklodės, minkšti ir purūs užklotai, miegui skirti lizdeliai sukelia potencialią galimybę sutrikdyti mažylio kvėpavimą. Naujagimiai dar yra pakankamai silpni, kad prisipaudę prie minkštos apsaugėlės ar storai antklodei užblokavus kvėpavimo takus pasuktų galvą į šoną ar nustumtų į šali trugdį. Paaugę vaikai apsaugėles bei visus kitus minkštus priedus gali panaudoti kaip pagalbą išlipant iš lovelės ir susižeisti iškritę. Lizdelis - netinkama vieta miegoti. Dažniausiai jo pagrindas būna nepritaikytas gulėti naujagimiui, stori, minkšti šonai kelia SKMS riziką, ypač tiems mažyliams, kurie nesivarto užtikrintai, ar yra neišnešioti - netyčia pasivertę gali įbesti nosytę į tą minkštą šoną ir blokuoti kvėpavimo takus. Pūkuotų apklotų plaukeliai, ir ant jų besikaupiančios dulkės gali dirginti kvėpavimo takus. Jei naudojama antklodė, ji turi būti lengva. Naujagimis guldomas lovytės kojūgalyje ir užklojamas iki krūtinės, o antklodės galai užkišami už čiužinuko šonų tam, kad naujagimis judėdamas neužsidengtų antklode veido. Vietoje antklodės galima naudoti specialų miegamaišį.
Norint, jog vaikas greitai užmigtų ir gerai, be dažnų pabudimų, miegotų, patalpoje turi būti tamsu, tylu ir ne per karšta (idealu - 18,5 °C - 21 °C). Būtent tamsa skatina melatonino gamybą. Norėdami neišbalansuoti šio proceso, likus bent valandai iki vaiko dienotvarkėje numatyto miego laiko, pasistenkite, jog būtų išjungti ryškios šviesos šaltiniai. Efektyviai dienos šviesą užtamsinančias „blackout“ užuolaidas rekomenduoju naudoti ne tik patalpoje, kurioje miega vaikas, bet ir Jūsų miegamajame. Vėdinti gyvenamąsias patalpas ir miegamąjį patariama nuolat - tai padeda užtikrinti optimalią santykinę oro drėgmę, 35-60 %. Esant mažesnei santykinei drėgmei oras būna „sausas“ - tai turi neigiamą poveikį jautriems naujagimio kvėpavimo takams bei odelei. Šilta patalpoje nereikia dėti kepurytės, ypač miego metu - naujagimiai didžiausią šilumos kiekį išspinduliuoja per galvytę, tad uždėjus kepurytę kūnelis negali atvėsti, pernelyg įkaista.
Kartais vystymas jautresniems naujagimiams ir kūdikiams gali padėti nurimti ir greičiau užmigti. Vystymui naudojami tinkamo dydžio vystyklai, pagaminti iš natūralių, kvėpuojančių medžiagų. Svarbu atsižvelgti į aprangą nepamirštant, kad vystyklas yra papildomas sluoksnis, tad reikia atimti vieną ploną sluoksnį rūbelių. Vystyti reikėtų ne per tvirtai, kad nebūtų jaučiamas skausmas ar nepatogumas, bet ir ne pernelyg laisvai, kad mažylis galėtų „išsilaivinti“. Tiesa, ne visiems naujagimiams vystymas patinka, todėl geriausia stebėti savo mažylį ir nevystyti, jeigu jis stipriai verkia parodydamas, kad šis raminimo būdas jam netinka. Kai naujagimis būdrauja ar žinda, vystyti nereikėtų.
Labai dažnai miegas kartu tampa sprendimu norint visiems kokybiškai pailsėti, ypač kai naujagimis/kūdikis yra žindomas. Tėvų lova neturi būti per siaura. Atviri lovos kraštai turi būti apsaugoti. Tam yra skirtos specialios apsaugos, saugančios nuo iškritimo. Jokių nesaugių improvizacijų, kaip pristumtos kėdės, pagalvės ir pan. Jeigu vienas lovos kraštas yra prie sienos, reikia užtikrinti, kad nebūtų jokio tarpo, į kurį galėtų nusiridenti ir įstrigti naujagimis. Čiužinys turi būti kietas arba vidutinio kietumo. Minkšti, stipriai prie kūno linkių prisitaikantys čiužiniai nėra saugūs, nes esant įdubimui nuo šalia miegančio suaugusiojo svorio naujagimis gali nusiridenti ant pilvuko. Dėl tos pačios priežasties nerekomenduojama su naujagimiu miegoti ant, pvz., minkštos sofos.
Paklodė turi būti tvirtai užkišta po čiužinio kraštais, negali būti laisvų kraštų į kuriuos galėtų įsipainioti naujagimis. Šalia naujagimio negali būti purios pagalvės ir antklodės. Miegant kartu naujagimį reikia rengti ploniau nei migdant atskirai lovelėje, nes jis sušyla nuo tėvų kūno šilumos. Tėvai, su kuriais miega naujagimis/kūdikis, turi būti sveiki, nevartoti nervų sistemą veikiančių vaistų, alkoholio, psichotropinių medžiagų. Miegas ant mamos krūtinės nakties metu nėra saugu, užmigus mamai naujagimis gali nusiridenti. Naujagimis turi būti guldomas ir miegoti ant nugarytės. Jei mamos (arba tėčio) plaukai ilgi, juos vertėtų susipinti/susirišti. Žindanti, sveika, nepervargusi mama labai gerai jaučia savo naujagimį, ir natūraliai sudaro tokią „apsauginę“ padėtį, kai jos ranka yra virš mažylio, o kūnas išsilenkia aplink, sudaroma lyg C forma. Tėčiai taip pat linkę jausti naujagimį, tačiau ne taip, kaip mamos. Kad ir kur nuspręstumėte migdyti naujagimį - savo lovoje ar lovelėje, lopšelyje, visuomet užtikrinkite, kad jo miego aplinka bus saugi.

Kūdikio galva - tai ne popieriaus lapas. Kūdikio priežiūra dažnai remiasi klaidingu požiūriu, kad apsaugoti kūdikį nuo plokščios galvytės sindromo galima tik stengiantis išvengti bet kokio spaudimo kaukolės kaulams. Spaudimas yra neišvengiamas.
Svarbu! Subalansuotas spaudimas - tai aktyvus kūdikio pozicijų keitimas, siekiant, kad galvytė tolygiai ir vienodai būtų spaudžiama visomis kryptimis. Ši piramidė neapibrėžia konkrečių laiko intervalų, kiek kūdikis turėtų gulėti ant pilvuko ar miegoti ant nugaros. Saugus kūdikio miegas yra svarbiausias, kadangi šioje pozicijoje jis praleidžia daugiausiai laiko. Švelniai pakreipkite kūdikio galvą į kairę arba dešinę pusę kiekvieną kartą guldydami į lovelę. Keiskite savo kūdikio padėtį lovelėje, t.y. jeigu turite galimybę stebėti savo kūdikį, migdykite jį ant įvairių šonų. Jeigu kūdikis atsiverčia atgal ant nugaros, galite pakišti susuktą rankšluostį po šonu. Nuo gimimo naudokite Mimos pagalves, kurios specialiai sukurtos kūdikiams migdyti ant nugaros.

Kūdikio guldymas ant šonų yra labai svarbi padėtis, siekiant išvengti kreivos galvytės. Jeigu kūdikis guldomas tik ant nugaros ir pilvuko, kaukolės kaulams trūksta šoninio spaudimo. Kūdikis ant abiejų šonų turėtų praleisti maždaug vienodai laiko. Guldymas ant šonų yra efektyvus tol, kol kūdikis nesivarto. Jei kūdikis dar mažas ir atsiverčia atsitiktinai, galite paremti jį suvyniotu rankšluosčiu ar net cukraus pakeliu! Kūdikio guldymas ant pilvuko reikalingas ne tik tam, kad kūdikis išmoktų laikyti galvytę. Paguldytas ant pilvuko kūdikis stiprina krūtinės ir kaklo raumenis. Kaklo raumenys tvirtinasi prie kaukolės kaulų ir gali juos kreipti. Tvirti, vienodai abiejose pusėse išsivystę kaklo raumenys, gražiai ir simetriškai kreipia kaukolės kaulus. Jeigu kūdikis turi vienoje pusėje silpnesnius kaklo raumenis, galvytė nevalingai gali svirti į tą pusę, tokiu atveju formuosis plagiocefalija (bus nugulėtas galvytės šonas).
Kūdikių priežiūrai skirta įranga (automobilinės kėdutės, gultukai, vibro kėdutės, supynės ir kt.) dažniausiai turi pusiau gulimą padėtį ir neužtikrina laisvų kūdikio judesių. Yra atlikta tyrimų, kurių metu paaiškėjo, kad kūdikiai vidutiniškai praleidžia daugiau nei 5 val. įvairiose kūdikių priežiūros priemonėse. Prisiminkite, kad vienas pagrindinių kūdikio galvytės nugulėjimo kaltininkų - vaikų priežiūrai skirta įranga. Naudokite ją tik tuomet, kai būtina. Visgi, jeigu jūsų gyvenimo būdas ir įpročiai tokie, kad kūdikis turi praleisti daug laiko automobilinėje kėdutėje, rekomenduojame įsigyti specialią Mimos pagalvę, skirtą automobilinėms kėdutėms ir vežimėliams.
Kuo daugiau nešiokite savo kūdikį: ant rankų, nešynėse ar vaikjuostėse. Tai ne tik apsaugos kūdikį nuo plokščios galvos sindromo, bet ir padės užmegzti glaudesnį ryšį. Labai svarbu atkreipti dėmesį, ar nešiojamas kūdikis neturi išreikštų padėčių, gal jam kur kas labiau patinka žiūrėti per kairį jūsų petį. Tai ženklas, kad yra atsiradęs raumenų disbalansas. Taip pat nešiodami kūdikį stenkitės tai daryti vienodai abejomis pusėmis. Dažnai tėvai nešioja kūdikius taip, kaip patogu jiems, t.y. guldo ant tos pačios rankos ar peties, nešioja tik keliomis padėtimis.
Kūdikiai gali užimti tokias miegojimo pozicijas, kurios priverstų aiktelėti net akrobatą, ir jie tai daro ne norėdami šokiruoti ar nustebinti. Jie tikrai taip miega! Nors kartais gali būti juokinga, tai taip pat gali kelti nerimą saugumo požiūriu. Atsakymas, kaip ir į visus su tėvyste susijusius klausimus, nėra paprastas „taip“ arba „ne“. Kartais tiesiog reikia daryti tai, ką reikia padaryti. Tarkime, kad Jūsų kūdikis išmoko vartytis nuo pilvo ant nugaros, nerizikuoja susižaloti galūnės, tačiau prisispaudė prie lovytės šono ir atrodo tikrai nepatogiai. Šiuo atveju tikriausiai ne. Kūdikiai linkę jaustis patogiai būdami gana neįprastose padėtyse ir tol, kol jų kvėpavimo takai nėra uždengti (t.y. galva pakreipta į priekį, nosis ir burna liečiasi su čiužiniu), leiskite ramiai miegoti. Žinau, kad gali būti šiek tiek neramu žiūrėti į kūdikį, kurio keliai praktiškai pakišti po smakru, bet jei jam bus nepatogu, jis ko gero pabus ir pats pakeis poziciją arba paprašys Jūsų pagalbos (savais metodais).
Saugumas visada yra pirmoje vietoje. Jei kūdikis atsidūrė tokioje padėtyje, kad iš lovelės kyšo galūnė, kuri gali įstrigti bandant judėti, vėlgi, teks nueiti ir perkelti mažylį į lovelės vidurį. Darykite tai greitai, tyliai ir stenkitės kuo mažiau bendrauti su kūdikiu. Atminkite, kad šiais laikais daugumoje vaikiškų lovelių nėra daug galimybių tokiam įvykiui. Atminkite, kad saugumas pirmoje vietoje, VISADA! Pasitarkite su mažylio gydytoju apie saugias miego padėtis ir priimkite atitinkamus sprendimus, kada turėtumėte ir neturėtumėte kūdikio judinti. Ir paskutinė pastaba: neleiskite jokio amžiaus kūdikiams miegoti „lizdelyje“. Daugelis jų turi minkštus šonus, kurie gali trukdyti kvėpuoti.
Atrodo, jau pavyko „sustyguoti“ kūdikio dienotvarkę taip, jog visi šeimos nariai džiaugiasi kokybišku poilsiu. Tačiau staiga Jūsų kūdikio miegas ir vėl „išsiderino“. Tikėtina, kad Jūsų mažylis išgyvena miego regresą, įprastai pasireiškiantį 4-tą, 8-10-tą, 12-tą, 18-tą gyvenimo mėnesį, o taip pat - sulaukus dvejų metukų amžiaus. Tiesa, nurodyti amžiaus tarpsniai yra orientaciniai. Įprastai miego regresas trunka 1-2 savaites, tiesa, kartais šis vaiko vystymosi etapas tėvelių nervus „tampyti“ gali ir ilgiau, net iki 6 savaičių. Svarbu prisiminti, kad šie miego pokyčiai rodo, jog jūsų mažylis tiesiog auga ir pasiekė būtiną raidos etapą - jo metu pasikeičia miego ciklo struktūra.
Dėl miego regreso, tikėtina, gali tekti pertvarkyti ir nusistovėjusią vaiko dienotvarkę. Pertvarkant dienotvarkę, verta ne tik trumpinti ar ilgininti pogulius, bet ir peržiūrėti, kaip išsidėstęs kūdikių būdravimo laikas tarp jų. Kartais užtenka vos 10-15 minučių sutrumpinti ar pailginti būdravimo intervalą prieš konkretų miegą, ir miego regresas tampa gerokai švelnesnis.
Per ilgas būdravimo laikas nuveda į pervargimą. Norint to išvengti, dienos metu reikia būti atidiems ir neleisti vaikui „perdegti“. O, juolab, kaip kartais daro dalis ūgtelėjusių vaikučių tėvelių, sąmoningai neapkrauti juos įvairiomis veiklomis, kurios turėtų neleisti mažyliui užsinorėti miegelio. Tokiu elgesiu tėveliai neretai tikisi „išlošti“ daugiau laisvo laiko vakare. Tikiuosi, jau supratote, kad toks absurdiškas elgesys atneša kardinaliai priešingą efektą.
Akivaizdu, jog nepakankamos trukmės dienos poguliai ar net visiškas jų atsisakymas išvargina mažylį. Jei rytinis tarpas tarp pabudimo ir pirmojo miego yra per ilgas, dažnai sugriūna ir visa likusi diena: vaikas nebespėja pilnai pailsėti, pradeda priešintis pietų miegui, vakare užsibūna ir sunkiai nurimsta.
Jei jūsų kūdikis užmiega tik žįsdamas, maitinamas iš buteliuko ar čiulpdamas žinduką, o tavęs tai nevargina - didelės bėdos nėra. Tačiau, jei tai tampa problema, tuomet būtina mokyti savarankiško miego. Taip yra todėl, kad kūdikis ima sieti krūtį, buteliuką ar žinduką su miegu. Jei vaikas ilgą laiką užmigdavo žįsdamas, jo sąmonėje atsiranda asociacija „maistas-miegas“ arba „čiulptukas-miegas“. Kai šių „pagalbininkų“ nėra šalia, užmigti jam nebepavyksta. Rutina - vienas pagrindinių būdų, galintis greičiau „nuskraidinti“ į „miego karalystę“. Jei ilgesnį laiką identiškus veiksmus darysite tuo pačiu metu, mažylio smegenys bei kūnas, matydami artėjančio miego ženklus, pradės tam ruoštis. Kuriant bei įgyvendinant miego ritualą, svarbiausia - nuoseklumas.
Norint išmokyti vaiką savarankiškai užmigti, pirmiausia derėtų pradėti nuo jo „iškraustymo“ į savo lovytę, jei jis miega su tėvais. Nusiteikite, jog, mokant vaiką savarankiško miego įgūdžių, be ašarų vargu ar apsieisite. Ypač, kalbant apie tuos vaikus, kurie ilgą laiką buvo migdomi, pasitelkiant nerekomenduojamas pagalbines, su Jumis besiasocijuojančias priemones (krūtis, sūpavimas, nešiojimas). Tiesa, tai nereiškia, jog, ignoruojant savo jausmus, būtina stovėti kitapus kambario durų ir klausyti, kaip vaikas isteriškai klykia. Gera žinia, kad vaiką galima išmokinti miegoti savarankiškai ir taikant gerokai švelnesnius metodus. Jei matote, jog vaikas, bandydamas nesėkmingai užmigti, patiria didelį stresą, drąsiai galite jį nuraminti, pavyzdžiui, glostydami galvytę, apkabindami ir pan. Svarbiausia - atsispirti nerekomenduojamoms priemonėms. Jei vaiką, glostydami, užmigdysite, tai, sutikite, nebus jo savarankiško miego įgūdžių lavinimas.
Naujagimiai ir kūdikiai yra biologiškai užprogramuoti užmigti prie krūties. Tai visiškai normalus elgesys, dažniausiai išprovokuojamas hormono cholecistokinino (CCK). Veikiant šiam virškinimo trakto sistemos peptidiniam hormonui jūsų kūdikis pradeda jaustis sotus ir mieguistas. CCK „okupuoja“ kūdikio virškinimo sistemą vos jam pradėjus žįsti. Kuo kūdikis mažesnis, tuo didesnė CCK koncentracija, todėl žindantį kūdikį sunkiau pažadinti. Tad kaip mieguistą kūdikį prie krūties išlaikyti budrų bent tol, kol jis pakankamai pasisotins? Kūdikio laikymas priglaudus (vadinamasis oda prie odos kontaktas) gali padėti sužadinti natūralų jo žindimo instinktą ir paskatinti žįsti. Oda prie odos kontaktas taip pat leidžia pastebėti subtilius kūdikio alkio požymius, kuriuos kitu atveju lengvai praleistumėte.
Kol pienas teka lengvai, kūdikis žįs aktyviai, tačiau sulėtėjus pieno tekėjimui jis žįs vangiau arba visai nustos valgyti. Tad švelniai spustelėkite krūtį ir pastimuliuokite tolesnį pieno tekėjimą. Taip pat pamasažuokite krūtį abiejų rankų delnais braukdamos nuo viršaus spenelio link. Krūtys dirba vienu metu, tad kai maitinate viena krūtimi, kita taip pat „laukia“ ir „tikisi“ palengvėjimo. Pakeitus krūtį kūdikiui bus lengviau užpildyti pilvuko atsargas. Taip pat galite kūdikį pasodinti (žinoma, nepersistengiant), švelniai patrinti nugarytę.
