Vaikai ir naminiai gyvūnai: patarimai ir nauda šeimai

Kiekvienų tėvų gyvenime ateina laikas, kai vaikas pradeda prašyti augintinio. Dažnai vaikai prašo šunų ar kačių, taip pat mažesnių gyvūnėlių - triušiukų, žiurkėnų, jūrų kiaulyčių ir kitų. Šį troškimą verta apsvarstyti, nes augintinis gali atnešti daug džiaugsmo ir naudos visai šeimai, tačiau svarbu įvertinti ir galimus iššūkius bei įsipareigojimus.

Kodėl verta turėti naminį gyvūną? Privalumai vaikams ir tėvams

Augintinis namuose suteikia daug džiaugsmo bei gerų auklėjimo progų. „Mažųjų ekspertų mokyklos” ambasadorė psichologė, psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė įžvelgia daugybę privalumų, kuriuos augintiniai suteikia visai šeimai. Gydytojos teigimu, bendravimas su gyvūnu yra naudingas ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Paradoksalu, tačiau gyvūnas vaikui dažniausiai padeda tapti geresniu žmogumi.

Štai penki pagrindiniai privalumai, kodėl verta turėti augintinį:

1. Bendravimas su naminiu gyvūnu gerina sveikatą. Tokį sveikatinimo poveikį jis turi ir vaikams, ir suaugusiesiems. Mokslininkų tyrimai parodė, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose gyvena naminiai gyvūnai, ypač šunys, yra sveikesni už augančius be augintinių. Tyrimai rodo teigiamą augintinių poveikį tiek fizinei, tiek psichologinei sveikatai. Naminiai gyvūnai ne tik sumažina stresą, bet ir padeda formuotis jūsų vaiko imuninei sistemai. Pastebėta, kad nuolat kontaktuojantys su šunimi maži vaikai rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus.
2. Naminis gyvūnas skatina geriau suprasti šalia esantį. Ikimokyklinio amžiaus vaikui labai svarbi galimybė matyti gyvūną, jo poreikius, charakterį. Mokydamasis suprasti, pažinti, priimti augintinį, vaikas išmoksta atsižvelgti ir į kitų žmonių poreikius. Vaikas, užaugęs kartu su šunimi ar kitu naminiu gyvūnu, yra labiau empatiškas draugams ir artimiesiems.
3. Augintinis ugdo vaikų atsakomybės jausmą, rūpestingumą, kantrybę. Rūpindamasis, kad šuniukas, kačiukas ar jūros kiaulytė būtų pamaitinti, tvarkydamas jų tualetą ar narvelį, vaikas išmoksta rūpintis kitu, jausti pareigą ir atsakomybę. Psichologai tikina, kad augintinis padeda vaikams ugdyti meilę, dvasinį atvirumą, atsakomybę, pareigos jausmą, įgyti pasitikėjimo savimi, autonomijos, gerina socialinius įgūdžius.
4. Augintinis suteikia draugystę bei gerų emocijų. Naminis gyvūnas gali būti puikus draugas, kuris pralinksmina, nukreipia dėmesį nuo negatyvių dalykų. Jis taip pat gali padėti vaikui įveikti tamsos baimę, palengvinti vaiko mokymąsi miegoti savo kambaryje. Šeimose, kuriose auga daugiau vaikų, gyvūnai gali būti tarytum puikūs žaibolaidžiai. Jie padeda nukreipti dėmesį, tampa tarpininkais, papildo bendrystę, ryšį bei aktyviai juose dalyvauja.
5. Namie auginamas gyvūnas moko dalintis. Ypač vienturčiams vaikams augintinis padeda suprasti, kad ne vien vaiku turi būti rūpinamasi, kad dėmesiu ir globa reikia išmokti dalintis.

Gyvūnas gali padėti vaikui tinkamai ir sveikai vystytis. Kontaktas su gyvūnu gali išmokyti jį atsakomybės arba, kaip tinkamai užmegzti santykius. Gyvūnas gali paskatinti drovų ir uždarą vaiką labiau atsiverti ir lengviau užmegzti draugystę. Vaikai išmoksta, kad reikia gyvūnui atleisti už visokius nusižengimus, klaidas ir toliau jį mylėti. Be to, tokie vaikai lengviau atlieka užduotis ugdymo įstaigoje, nes mažiau blaškosi. Naminis gyvūnas gali suteikti daug meilės ir ramybės - ne tik jums, bet ir jūsų vaikui.

Iššūkiai ir atsakomybė: ko tikėtis įsigijus augintinį

Dr. S. Lesinskienė taip pat įspėja, kad naminiu gyvūnu reikia rūpintis, be to, jis kartais gali suteikti skaudžių išgyvenimų. Todėl, jei ketinate priimti augintinį po savo stogu, turite į visa tai atsižvelgti.

Štai penki pagrindiniai iššūkiai, kurie laukia augintinių šeimininkų:

1. Augintinis gali pakeisti šeimos gyvenimo ritmą. Įsitaisius augintinį, reikia nuolat taikytis prie svarbiausių jo poreikių. Tėveliai įgyja pareigą pakontroliuoti, kad gyvūnu būtų nuolat tinkamai pasirūpinta, šis nuolatinis papildomas rūpestis įpareigoja. Gyvūnas reikalauja nuolatinės priežiūros - maitinimo, vedžiojimo (jei tai šuo), dėmesio, vizitų pas veterinarą. Šeimos dienotvarkė, atostogų planai turės taikytis prie augintinio poreikių.
2. Rūpesčių gali pasirodyti daugiau nei džiaugsmo. Gali būti, kad pradžioje vaikui bus įdomu rūpintis augintiniu, jam tai patiks, tačiau vėliau - nusibos, o pareiga rūpintis namų augintiniu ims varginti. Tėvams teks priminti, kontroliuoti ir dažnai patiems atlikti didžiąją dalį priežiūros darbų.
3. Gyvūnas gali pasirodyti netinkamas. Ne visiems pavyksta susirasti gyvūną, kurio charakteris ir kitos savybės atitiktų namiškių charakterį, bendravimo, gyvenimo būdo ypatumus. Tokiu atveju augintinis teiks mažiau džiaugsmo ir darnos, o daugiau - rūpesčių, nusivylimo bei vargo.
4. Sunku išgyventi augintinio ligą ar mirtį. Liūdna, kai naminis gyvūnas suserga, dar liūdniau, kai jis numiršta. Tai gali tapti neišvengiamomis pamokomis: prisirišus, susidraugavus reikės išmokti paleisti, atsisveikinti. Gyvūnai, kaip ir žmonės, serga, sensta ir miršta. Augintinio liga ar mirtis gali būti labai skaudi patirtis visai šeimai, ypač vaikams. Tai sunki, bet neišvengiama gyvenimo pamoka apie prisirišimą, netektį ir atsisveikinimą.
5. Augintinis ne visada patinka kitiems žmonėms. Ne visiems svečiams, ypač artimesniems, kurie dažniau lankosi jūsų namuose, jūsų numylėtasis augintis patiks. Kai kurie žmonės bijo gyvūnų, yra jiems alergiški ar tiesiog nemėgsta. Gali tekti ieškoti kompromisų lankantis svečiams ar patiems lankant kitus.

Tačiau niekada nepirkite augintinio su mintimi, kad vaikas bus vienintelis jo globėjas. Vaikai gali prižiūrėti gyvūnus, bet negali to daryti visiškai savarankiškai. Jiems reikia tėvų pagalbos ir priežiūros. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau pagalbos jam reikia. Todėl negalvokite apie augintinį kaip apie vaiko augintinį. Be to, prieš pirkdami žvėrelį, visada atidžiai patikrinkite, kokie yra gyvūno priežiūros reikalavimai.

Populiarūs smulkūs augintiniai ir jų ypatybės

Tėvai labai mėgsta mažus augintinius. Juos lengva ir gan pigu prižiūrėti. Visa tai tiesa, tačiau nereikėtų pamiršti pagrindinio dalyko - mažas gyvūnas vis tiek yra gyvūnas, kuriam reikia priežiūros bei dėmesio, o prireikus - apsilankymų pas veterinarą. Labai svarbu, kokį augintinį auginate namuose: ar tai yra triušis, jūrų kiaulytė, ar žiurkėnas. Nuo to, kokį graužiką pasirinksite savo vaikui, priklauso, kokias sąlygas jam reikia sudaryti ir kaip jį prižiūrėti.

• Žiurkėnai: Neabejotinai yra vieni populiariausių naminių gyvūnėlių. Jie yra maži ir nebrangūs ir priežiūros išlaidos nedidelės. Žiurkėnai - tai draugiški, maži kailinukai. Tačiau prieš pirkdami žiurkėną atsižvelkite į tai, kad jis yra naktinis gyvūnas - jis ramiai miegos savo graužikų narvelyje ištisas dienas, o naktį žais (taigi ir triukšmaus!). Žiurkėnai taip pat yra vienišiai - nepirkite daugiau nei vieno, jiems nereikia draugijos. Nepaisant jų mažo dydžio, jiems reikia gana didelės erdvės.
• Jūrų kiaulytės: Yra dažnai namuose sutinkami augintiniai. Jos yra didesnės už žiurkėnus ir, skirtingai nei žiurkėnai, yra aktyvios dieną, todėl naktį jos netriukšmauja, nes mandagiai miega. Be to, jūrų kiaulytė gyvena gana ilgai - apie šešerius-septynerius metus.
• Pelės ir žiurkės: Daugelis žmonių prieštarauja, kad peles ar žiurkes laikyti kaip naminį gyvūnėlį. Tačiau visiškai be reikalo. Tai labai švarūs ir protingi gyvūnai. Pelės ir žiurkės taip pat geriausiai jaučiasi savo draugų kompanijoje, nes joms patinka gyventi grupėje.
• Triušiai: Maži, pūkuoti ir žavūs - triušiai daro labai gerą įspūdį ir suteikia daug džiaugsmo. Jie yra aktyvūs ir draugiški. Triušiai taip pat yra labai energingi gyvūnai. Jiems reikia erdvės, kad galėtų bėgioti. Kita vertus, paprastai jie taip pat daug miega. Be to, triušiai yra labai jautrūs ir lengvai pažeidžiami.

Šuo ir kūdikis namuose: patarimai ir pasiruošimas

Kai šeimoje atsiranda kūdikis, šuo gali imti pavydėti. Dresūros specialistai pataria, kaip šunį išmokyti minėtų įgūdžių. Internete rasite dresūros pradžiamokslių, nevenkite ir pasikonsultuoti su dresuotojais, ypač, jei laukiate vaiko.

Pasiruošimas kūdikio gimimui

Daugelis šunų išgyvena nerimą, kai jų gyvenimo būdas kardinaliai pakeičia. Likus dviem mėnesiams iki kūdikio gimimo, šunį pradėkite pratinti prie galimų pokyčių.

• Dienotvarkės korekcijos: Tarkime, jei planuojate pasnausti po pietų, kai kūdikis miega, pradėkite retkarčiais pasnausti dienomis ar vedžioti šunį kitu, nei jam įprasta, laiku. Gyvenimas su kūdikiu gali būti įtemptas ir kartais nenuspėjamas, todėl dera šunį ruošti mažiau nuosekliam dienos grafikui. Pavyzdžiui, jei jis kiekvieną rytą 7:00 val. gauna pusryčius, pradėkite jį šerti atsitiktinai nuo 6:00 iki 10:00 val.
• Pažintis su kūdikio daiktais: Iki kūdikio gimimo leiskite šuniui pamatyti ir pauostyti mažyliui skirtus daiktus - lovytę, vežimėlį, automobilio kėdutę, drabužėlius, sauskelnes, barškutį ir pan.
• Pratinimas prie kūdikio garsų: Jei esate pastebėję, kad šuo jautriai reaguoja į jam nepažįstamus garsus, jis gali išsigąsti išgirdęs kūdikio verksmą. Kad taip neatsitiktų, įsigykite tikroviškų kūdikio verksmo įrašų ir įjunkite. Kai groja įrašas, skirkite šuniui daug dėmesio, skanėstų ir bet ko kito, kas tik jam patinka. Po 5-10 minučių nustokite klausytis ir maždaug pusvalandžiui nekreipkite dėmesio į šunį. Įrašų klausykitės kelis kartus per dieną. Šuo, užuot bijojęs verksmo garso, išmoks jo laukti, nes tai bus susiję su dėmesiu jam ir skanėstu. Jei išbandžius šią procedūrą pastebėsite, kad šuo tikrai bijo kūdikio verksmo, pradėkite įrašo klausytis nuo labai mažo garso. Kai šuo pripras prie mažo garso, palaipsniui garsumą didinkite.
• Lėlės naudojimas: Kai kurie psichologai pataria įsigyti tikrovišką lėlę ir su ja rodyti, ką veiksite su kūdikiu, pvz., kaip maitinsite, nešiosite, perrenginėsite ir pan. Šuo greitai sužinos, kad lėlė nėra tikras kūdikis, tačiau jo parodytos reakcijos padės nustatyti, kuriems jo paklusnumo įgūdžiams įtvirtinti turėtumėte skirti daugiau dėmesio iki kūdikio gimimo. Šuo gali pašokti, kai pakelsite lėlę ir laikysite ją ant rankų. Geras sprendimas yra pasakyti šuniui komandą „sėdėt“ ir „gulėt“ kai tik pakeliate ar laikote lėlę. Šuo gali panorėti lėlę krimstelti, manydamas, kad tai yra žaislas. Ryžtingai pasakykite komandą „šalin“ ir nedelsdami nukreipkite šuns dėmesį į kokį nors jo žaislą, o kai pradės žaisti, duokite skanėstą.
• Šuns vietos keitimas: Jei šuo buvo įpratęs miegoti su jumis viename kambaryje ar net kartu, įpratinkite jį miegoti kitame kambaryje. Šuo turėtų būti įpratintas neiti į kūdikio kambarį. Tai reikia padaryti iki kūdikio gimimo. Lengviausi būdai tai padaryti yra išmokyti šunį sėdėti ar likti prie durų, laikyti uždaras būsimo kūdikio kambario duris arba tarpduryje įstatyti aukštą tinklinę užtvarą. Jei nėra galimybės kūdikiui skirti atskirą kambarį, šuns gultą padėkite kuo toliau nuo kūdikio lovos. Tam, kad įpratintumėte šunį pamilti jam skirtą vietą, jo gulte kelis kartus šuniui nematant padėkite skanukų.
• Ramybės mokymas: Jei teks būti su šunimi viename kambaryje, kai kūdikį žindysite ar migdysite, įpratinkite šunį ramiai leisti laiką. Pabandykite šuniui padovanoti naują kramtomąjį kaulą ar skanėstą, kai jis ramiai guli savo vietoje. Taip išmokysite šunį mėgautis jūsų draugija ir būti savo vietoje.
• Draudimas lipti ant baldų: Kai kuriems šunims kūdikio lova ar vežimėlis gali atrodyti ideali vieta miegui. Jei šuo bando pašokti uždėdamas priekines letenas ant mažylio lovos, nedelsdami sudrauskite. Po to paimkite šunį už apykaklės pavadėlio ir nuveskite nuo lovos.

Pirmasis susitikimas ir tolimesnė adaptacija

• Kūdikio kvapas: Gimusio kūdikio pirmuosius dėvėtus marškinėlius tegul tėtis parneša į namus ir padeda juos netoli augintinio maitinimui skirto dubenėlio.
• Sveikinimas namuose: Kai su kūdikiu grįšite iš gimdymo namų, tegul į namus pirmas įžengia šuniui pažįstamas žmogus, tam kad jis galėtų jaudulį ir susitikimo džiaugsmą, šokinėjimo energiją išlieti pirmam įėjusiam. Po minutės kitos į namus gali įeiti gerai nusiteikusi mama. Šunys puikiai moka skaityti kūno kalbą, suvokia nuotaikas. Šuo neturi suprasti, kad kūdikis kelia mamai nerimą. Šunį kalbinkite švelniu, linksmu balsu.
• Susipažinimas su kūdikiu: Šuniui su nauju šeimos nariu leiskite susipažinti tame kambaryje, kuriame šuniui leidžiama būti. Atsipalaidavusi atsisėskite su kūdikiu ant rankų. Tegul tėtis atveda šunį, laikydamas už trumpo, tačiau neįtempto pavadėlio. Leiskite šuniui apuostyti kūdikio kojas. Šuniui duokite skanėstą. Atsistokite ir nueikite į kūdikio kambarį ir visuomet, kai iš jo išeinate į tarpdurį įdėkite tinklinę pertvarą. Tėtis tegul šuns dėmesį nukreipia į naują kramtomąjį kaulą ar kitą žaislą. Šuo kūdikį pamils greičiau, kai supras, kad mažyliui atsiradus dėmesys šuniui nesumažėjo.
• Dėmesio paskirstymas: Kai žindote ar maitinate kūdikį, šuniui duokite ėdalo, kai žaidžiate su mažyliu, - leiskite šuniui būti kartu ir užsiimti savo žaidimu ar tiesiog jus stebėti. Kai einate pasivaikščioti, eikite kartu. Kūdikio priežiūra pasunkėja, kai šuo nuolat painiojasi po kojomis, reikalauja glostymo ir žaidimo su juo. Jei šuo sunerimsta, kai kūdikis pravirksta, augintiniui tuojau duokite skanėstą.

Kūdikio ir šuns bendravimo reguliavimas

• Agresijos valdymas: Blogai socializuoti šunys būna agresyvūs kūdikiui, jo nepripažįsta, bijo. Kaip išvengti neprognozuojamų pasekmių, pasitarkite su dresuotoju. Kai kurie šunys tampa agresyvūs saugodami savo maistą, žaislus ar kramtydami kaulus. Kūdikiai ir maži vaikai nesupranta, kodėl jie turėtų palikti šuns daiktus ramybėje. Taip pat jie ignoruoja šuns įspėjamuosius ženklus - urzgimą, dantų rodymą, lojimą, nes mažyliams jie atrodo juokingi. Šuns ženklų nepaisymas gali sukelti pražūtingų pasekmių. Už agresyvų elgesį šuns nebauskite, nes greitai augintinis suvoks, kad kūdikis ar mažas vaikas yra bausmės priežastis. Šuns nebauskite už urzgimą, dantų rodymą, lojimą ar kitokį agresyvų įspėjimą. Jei slopinsite šuns perspėjimo signalus, jie gali išnykti - ir jūs nesužinosite, kada šuo jaučiasi nejaukiai ar agresyviai. Dėl to labai padidės staigaus įkandimo rizika. Kol šuo urzgia, jūs turite galimybę pašalinti vaiką iš jo akiračio.
• Pratinimas prie šiurkštesnio elgesio: Kai kūdikis pradeda sėdėti, ropoti, tenka vėl pareguliuoti jo ir šuns bendravimą. Kūdikis tyrinėdamas aplinką, griebia, kiša, traukia, trenkia. Todėl būtina šunį pripratinti prie šiurkštaus ir net skausmą sukeliančio kūdikio elgesio. Kūdikis, nežinodamas kaip elgtis, gali griebti priėjusį šunį, patempti jo ausis, uodegą, pastumti, ranka suduoti. Šuniui tai nepatinka, ir jis gali tapti neprognozuojamas. Kad taip neatsitiktų, šunį dera paruošti tokio kūdikio elgesio toleravimui. Švelniai pabaksnokite šunį ir duokite skanėstą. Švelniai patempkite kailį, ausį, uodegą ir duokite skanėstą. Švelniai suimkite, sugriebkite odą, ją spustelkite ir duokite skanėstą. Taip šunį treniruokite 4-8 kartus per dieną apie 5 minutes kiekvieną kartą ir kiekvieną kartą duokite skanukų.
• Pratinimas prie ropojimo: Šunį gali gąsdinti kūdikio ropojimas, nes jis nėra matęs keturpėsčia vaikščiojančio žmogaus. Ropokite link šuns. Kai tik jis pakels galvą, kad pažvelgtų į jus, paglostykite ir duokite skanėstą. Taip treniruokitės kelis kartus per dieną 7-10 dienų. Galų gale šuo pradės tikėtis linksmybių ir gėrybių, kai pamatys, kad jūs ropojante jo kryptimi.
• Pasitraukimas: Kai tik pastebėjote, kad šunį sujaudino kūdikio ropojimas arba kiti veiksmai ir jis parodė agresyvumo apraiškas, paimkite vaiką ant rankų, o šuns paprašykite išeiti. Mokykite šunį pasitraukti nuo kūdikio, kai jam nepatiks jo elgesys. Mažyliui parodykite, kaip atrodo švelnus, malonus glostymas. Patyrę dresuotojai rekomenduoja niekada nepalikti augintinio ir kūdikio vienų, kad ir kaip pasitikėtumėte šunimi.
• Seni šunys: Pagyvenę ir turintys sveikatos problemų šunys sunkiau prisitaiko prie pradėjusio ropoti ar vaikščioti kūdikio. Toks šuo gali tapti neprognozuojamas, vos tik jį mažylis paliečia. Dėl to visuomet būkite pasiruošę atskirti šunį nuo vis judresnio vaiko.

Saugumas ir higiena

Daugelis tėvų baiminasi dėl vaiko saugumo - kyla grėsmė vaikui būti apkandžiotam. Vaikai yra itin pažeidžiami dėl savo ūgio. Jų veidai yra arti šuns, todėl dažnai apkandžiojama ši kūno vieta bei kaklas. Gyvūnų įkandimai gyja ilgai, gali likti randų, kilti infekcijų. Pasiutligė yra pavojingiausia virusinė infekcinė liga, kuria galima susirgti po įkandimo.

Statistika apie šunų įkandimus vaikams (PSO duomenys)

Svarbu atminti, kad dauguma vaikų neskiria šuns kūno pozų, todėl nesupranta, kada šuo draugiškas, o kada agresyvus (pvz., šuo, rodydamas dantis, rodo savo agresiją, o vaikas tai gali suprasti kaip šypseną). Taip pat daugeliu atvejų žmones apkandžioja savi ar draugų šunys, o dažniausiai nuo jų nukenčia maži vaikai.

Saugumo patarimai

• Gulėjimas ant žemės šunis provokuoja pulti, todėl geriau atsistoti.
• Jei nežadate šuns veisti, galbūt verta jį iškastruoti - gyvūnas taps mažiau agresyvus.
• Būtina šunį užimti tiek protiškai, tiek fiziškai, kad savo energijos nenukreiptų netinkama linkme.
• Net jei išsirinkote draugišką vaikams veislę, vis tiek būkite atidūs - šuo vis tiek gali sužaloti Jus ar vaiką.
• Taip pat patariama neignoruoti agresyvaus šuns elgesio.
• Svarbiausias veiksnys, lemiantis, ar šuo agresyvus, yra ne jo veislė, o auklėjimas. Svarbu šuniui išugdyti pagarbą šeimininkui, tačiau nereiškia, kad šuo turi bijoti žmogaus. Lygiai taip pat svarbu žmogui jausti pagarbą augintiniui ir jo poreikiams (miegui, maitinimuisi).
• Jei vis dėlto šuo Jums ar Jūsų vaikui įkanda ir jei šuns įkandimas yra gilus, gausiai kraujuojama, reikėtų užspausti kraujuojančią vietą ir kviesti medikus. Jei įkandimas nėra gilus, žaizdą rekomenduojama gerai išplauti, esant galimybei dezinfekuoti žaizdų dezinfekcijai tinkamomis priemonėmis. Visais atvejais būtina kreiptis į medikus.

Higienos taisyklės

Kai kuriems tėveliams abejonių kyla dėl švaros namuose - įsigijus augintinį baiminamasi, kad jis į namus neš purvą, kad gali užkrėsti vaiką įvairiomis infekcinėmis ligomis, tačiau ši baimė yra nepagrįsta, jei augintinis tinkamai prižiūrimas. Nustatyta, kad nuolat kontaktuojantys su šunimi maži vaikai rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus.

• Vis dėlto auginant šunį patariama nevalgyti su augintiniu iš tų pačių indų.
• Labai svarbu augintinius vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse, išmatas surinkti į maišelius ir išmesti į konteinerį.
• Reikėtų gyvūną periodiškai tikrinti dėl helmintų, prireikus - gydyti.
• Rūpinkitės augintinių švara ir neleiskite vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais.
• Po kontakto su augintiniu būtina kruopščiai tekančiu vandeniu su muilu plauti rankas ir formuoti šį įprotį vaikams.
• Ir augintiniui, ir vaikui neleiskite bučiuotis, vaiką išmokykite užsidengti veidą, kai tik šuo pabandys jį palaižyti. Taip pat svarbu reguliariai maudyti gyvūnus, rūpintis jų švara.

Nesijaudinkite, kad šuo gali užkrėsti vaiką mikroorganizmais - šiuo požiūriu pavojingesni yra žmonės. Laikantis šių patarimų nereiks baimintis, kad šuo gali vienaip ar kitaip pakenkti Jūsų vaikui. Svarbiausia leisti keturkojui suprasti, kad vaiko negalima skriausti, o vaikui paaiškinti, kad šuo yra gyva būtybė ir kaip nedera su juo elgtis.

tags: #kudikis #ir #naminiai #gyvunai

• Svarbiausia kūdikio apsauga nuo saulės
• aktorės Baby Swabery biografija
• Viskas, ką reikia žinoti apie slogos gydymą kūdikiams
• Tėvystės nustatymo procedūros
• Papročiai Lietuvoje