Kūdikių primaitinimo rekomendacijos pagal PSO ir kitas organizacijas

Motinos pienas yra gyvybiškai svarbus dinamiškas maistinių medžiagų ir energijos šaltinis, sudarytas iš makromaistinių medžiagų (baltymai, riebalai, angliavandeniai), mikromaistinių medžiagų (vitaminai, mineralinės medžiagos) ir nemaistinių bioaktyvių komponentų (sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas, leukocitai ir kt.). Skirtingai nei adaptuoti pieno mišiniai, kurių sudėtis griežtai kontroliuojama ir mažai kinta, motinos pieno sudėtis keičiasi priklausomai nuo daugelio faktorių, taip siekiant užtikrinti vaiko augimą pagal jo fiziologinius poreikius. Jei mama sveika ir jos mityba visavertė, o kūdikis gimęs laiku ir jo augimas atitinka normas, motinos pienas visiškai (išimtinis žindymas) užtikrina kūdikio poreikius iki 6 mėn. amžiaus. Vaikučiui augant jo poreikiai didėja, nėštumo metu sukauptos atsargos mažėja. Kai kūdikis yra 6-12 mėn. amžiaus, motinos pienas užtikrina apie 50 proc., o 12-24 mėn. - apie 1/3 vaiko maisto medžiagų ir energijos poreikio. Žindymas ar maitinimas adaptuotu pieno mišiniu turėtų būti tęsiamas bent vienerius metus, o žindymas - iki 24 mėn. amžiaus, net ir pradėjus primaitinimą.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos vienareikšmės - pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius motinos pienas yra pats geriausias maistas kūdikiui. PSO rekomenduoja kūdikius maitinti vien tik motinos pienu iki 6 mėn. amžiaus, o maitinant papildomu maistu iki 2 m. Ilgalaikis žindymas užtikrina visavertę kūdikio mitybą. Motinos pienas yra geriausias kūdikio maistas tiek dėl savo trumpalaikės, tiek dėl ilgalaikės naudos kūdikiui ir motinai. Jis teigiamai veikia kūdikių išgyvenamumą ne tik dėl tiekiamos energijos ir maistinių medžiagų, bet ir dėl apsauginių imunologinių faktorių. Išimtinis žindymas turi įtakos tokiems svarbiems aspektams kaip fizinis augimas, neurologinis vystymasis, skonio priėmimas, alergijos rizikos mažinimas, dantų sąkandžio sutrikimai ir ryšys tarp vaiko ir mamos.

Europos vaikų gastroenterologijos, hepatologijos ir mitybos draugija (ESPGHAN) 2017 m. paskelbė papildomo maitinimo rekomendacijas, skirtas sveikiems išnešiotiems Europoje gyvenantiems kūdikiams. Rekomendacijos nurodo, jog išimtinis žindymas turėtų būti skatinamas mažiausiai 4 mėnesius (17 savaičių). Siektinas tikslas - išimtinis ar vyraujantis žindymas apie 6 mėnesius (26 savaites). Pasaulio sveikatos organizacija ir UNICEF rekomenduoja išimtinai žindyti iki 6 mėn.

Kai išimtinai žindomiems kūdikiams sukanka 6 mėnesiai, sunku patenkinti jų mitybos poreikius, ypač energijos, geležies ir cinko. Be to, dauguma kūdikių jau būna pakankamai išsivystę, kad galėtų gauti kito maisto. Pavėluotas PM įvedimas gali turėti įtakos augimui ir neurologiniam vystymuisi, o ankstyvas PM įvedimas gali padidinti infekcijos ir hospitalizavimo riziką.

Kada pradėti primaitinimą?

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatomis, primaitinimas turi būti pradedamas nuo 6 mėn. amžiaus. Tinkamą laiką pradėti papildomą kūdikių primaitinimą lemia ne tik mitybos ypatumai, bet ir sveikatos būklė bei kūdikio vystymasis. Atsižvelgiant į įvairių veiksnių poveikį, Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) komisija patvirtino nuostatą, kad pradėti primaitinti yra tinkamas amžiaus intervalas, o ne konkretus laikas. Europos, Šiaurės Amerikos pediatrų, vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos (ESPGHAN, ASPGHAN) rekomenduoja papildomą primaitinimą pradėti tarp 17-25 sav., t.y. tarp 4-ojo mėn. pabaigos ir 6-ojo mėn. pabaigos. Pasaulio sveikatos 2023 m. rekomendacijose dėl papildomo primaitinimo taip pat teigiama, kad esant kūdikio sveikatos sutrikimui, primaitinimą galima anksčiau pradėti.

Svarbu stebėti vaiko pasirengimo požymius: kūdikis sėdi tiesiau, gali išlaikyti galvą; rodo susidomėjimą maistu, seka akimis, kai valgo suaugusieji; dingsta išstūmimo refleksas, kai maistas nebepastumiamas liežuviu lauk; pradeda kramtyti, nors dantukų dar gali nebūti. Jei šie požymiai jau matomi, galima po truputį pradėti primaitinti.

Per ankstyvas arba per vėlyvas maisto produktų įtraukimas siejamas su didesne įvairių sveikatos sutrikimų (alergija maistui, nutukimas, maitinimo sutrikimai ir kiti) rizika. Papildomo primaitinimo pradžia kiekvienam kūdikiui yra individuali, atsižvelgiant į jo išsivystymą, mitybos būklę, augimą.

Kai kūdikiui sukanka maždaug 6 mėnesiai, ateina metas pamažu supažindinti jį su pirmuoju maistu - tai vadinama primaitinimu. Šis etapas yra itin svarbus ne tik dėl mitybos įpročių formavimo, bet ir dėl kūdikio vystymosi, skonio pojūčių ugdymo bei virškinimo sistemos brendimo.

Nuo ko pradėti primaitinimą?

Pirmieji kūdikio maisto ragavimai turėtų būti paprasti, natūralūs ir vienos rūšies produktai, kad būtų lengva stebėti reakciją ir išvengti alergijų. Dažniausiai pradedama nuo daržovių tyrių, nes jie mažiau saldūs nei vaisiai, todėl kūdikis nepripranta prie saldaus skonio. Pirmieji tinkamiausi produktai: morka, bulvė, cukinija, žiedinis kopūstas arba brokoliai, moliūgas.

Kai kūdikis pripranta prie daržovių (dažniausiai po 5-7 dienų nuo pirmo produkto įvedimo), galima po truputį įtraukti vaisius - obuolį, kriaušę, slyvą ar bananą.

Pirmosios tyrelės turi būti labai skystos, nes kūdikiui bus sunku nuryti kitokios konsistencijos, t. y. ne visiškai skystą maistą. Pradėkite nuo 1-2 arbatinių šaukštelių tyrelės vieną kartą per dieną. Stebėkite reakciją - ar nėra bėrimų, pilvo pūtimo, viduriavimo. Kas 3-5 dienas galima įvesti naują produktą. Kai kūdikis pripranta prie kelių skirtingų skonių, galima juos maišyti tarpusavyje. Svarbu - jokio cukraus, druskos ar prieskonių! Kūdikio skonis dar tik formuojasi, todėl maistas turi būti kuo natūralesnis.

Kūdikiui galima pasiūlyti virinto vandens mažais kiekiais. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kūdikius primaitinti kietu maistu pataria nuo 6 mėn. Apytiksliai pusmečio sulaukusio vaikelio energijos ir maistinių medžiagų poreikis sparčiai didėja, vien iš motinos pieno gaunamų medžiagų pradeda nebeužtekti, tad po truputį imamasi primaitinti kietu maistu. 6 mėn. kūdikis jau yra visiškai pasiruošęs ragauti kietų maisto produktų.

Nervų - raumenų sistemos vystymasis ir primaitinimas

Išnešioti sveiki kūdikiai nuo pat gimimo gan efektyviai gali koordinuoti čiulpimo, rijimo ir kvėpavimo procesus, kad vyktų kokybiškas žindymas. Tačiau jų apatinio žandikaulio judesiai yra nepakankami, kad galėtų užtikrinti ne skysto maisto valgymo procesą. Tiršto maisto rijimo procesas yra kitoks nei skysto (kaip motinos pieno ar adaptuoto pieno mišinio). Apie 4-ąjį mėnesį įgyjami stabilesni apatinio žandikaulio judesiai, tvirtesnė kaklo ir pečių juosta - tuomet kūdikis jau gali tvirtai laikyti galvytę, gulėdamas ant pilvo ir pusiau sėdimoje padėtyje. Kad kūdikis galėtų paimti maistą iš šaukštelio, turi mokėti stipriai suspausti lūpas. Ryškiausi burnos motoriniai pokyčiai vyksta nuo 5-ojo iki 8-ojo mėnesio, kai nuo čiulpimo reflekso pereinama prie kramtymo. 4-6 mėn. amžiaus kūdikis išsižioja, jeigu prie burnytės artėja maistas, gali lūpomis nuvalyti maistą nuo šaukštelio, nustumti jį liežuviu į burnos gilumą ir nuryti, tačiau maždaug iki 7-ojo mėn. reikalinga didesnė ar mažesnė maitinančiojo pagalba (pvz., maistą nuo šaukštelio nubraukti į kūdikio viršutinę lūpą).

6-9 mėn. amžiaus kūdikiai gali pradėti maisto gumulėlius judinti burnoje ir juos kramtyti, gali suimti maistą ranka ar pirštais ir dėti į burną, pradėti gerti iš puodelio su snapeliu.

Žiaukčiojimo refleksas naujagimį apsaugo nuo maisto gabaliukų, kuriuos sudėtinga nuryti ir kurie gali patekti į kvėpavimo takus. Pradėjus primaitinimą, ryklėje esantys receptoriai yra stimuliuojami intensyviau, todėl jų jautrumas apie 6-ąjį mėn. pradeda mažėti ir šis procesas tęsiasi iki 12-ojo mėn. Kūdikių, kurių primaitinimas pradedamas anksčiau, šis refleksas silpnėja greičiau. Tačiau sensoriškai labai jautrūs vaikai dėl netinkamu laiku paduotos per stambios maisto tekstūros gali pradėti žiaukčioti ar vemti, pradėjus primaitinimą ar per greitai keičiant maisto tekstūrą. Apie 8-10-ąjį mėn. yra kritinis laikotarpis, kai reikia įvesti didesnių ir šiek tiek kietesnių gabalėlių tekstūros maistą. Jei šis laikotarpis praleidžiamas, gali padidėti maitinimo/maitinimosi sunkumų rizika, kuri gali paveikti valgymo įpročius ar maisto pasirinkimą vėliau, net ir suaugus.

9-12 mėn. amžiaus kūdikis gali sukramtyti stambesnius gabalėlius malto ar susmulkinto maisto, gali pats įsidėti maistą šaukšteliu į burną, gerti vandenį iš puodelio, laikant jį abiem rankom. Jau galima pratinti prie maisto, kurį valgo kiti šeimos nariai, tačiau reikia susmulkinti kąsnio dydžio gabalėliais, valgomais nuo šaukštelio arba pirštukais, gali pradėti bandyti valgyti ir šakute.

Kramtyti vaikai pradeda mokytis nuo 6 mėnesių. Jeigu tai skatinama, procesai vyksta greičiau. Minkštą maistą vaikas gali sukramtyti ir neturėdamas dantukų, tiesiog trindamas tarp dantenų, kurios dėl dantų užuomazgų yra pakankamai kietos. Sėkmingai atkąsti maisto gabalėlį reikia dantukų, kurie pradeda kaltis apie 6-8-ąjį mėn. Pirmiausiai (apie 6-10-ąjį mėn.) prasikala apatiniai priekiniai dantukai, o vėliau (apie 8-12-ąjį mėn.) viršutiniai kandžiai. Krūminiai dantys pradeda dygti apie pirmuosius metus, tada jau gali sukramtyti kietesnio maisto gabalėlius. Galutinai pieniniai dantys susiformuoja iki 3 metų amžiaus.

Valgymo metu mažylis privalo sėdėti kėdutėje. Jei jis sėdėti dar nemoka, derėtų jam sukurti visuomet vienodą valgymo aplinką, kad šiam būtų aišku, jog jis netrukus gaus valgyti. Vaikučiui būdraujant reikia bendrauti su juo, skatinti motorinę raidą, žaidžiant su juo, siekiant formuoti naujus judesius, leidžiant pajausti įvairios tekstūros daiktus.

Virškinimo sistemos vystymasis ir primaitinimas

Gimdoje vaisiaus maitinimas vyksta per placentos/virkštelės kraujotaką, todėl virškinamasis traktas neatlieka savo funkcijos. Virškinamojo trakto sandara susiformuoja per 25 nėštumo savaites, toliau vyksta sekrecinės ir motorinės funkcijų brendimas, kurį skatina maistas, patenkantis į žarnyną. Gimimo metu skrandžio sulčių ir kasos sekrecija nėra tokia išvystyta kaip suaugusiųjų. Nepaisant to, kūdikis gali visiškai suvirškinti ir įsisavinti motinos piene esančias medžiagas, nes motinos piene yra pagalbinių fermentų, kurie pagerina virškinimą.

Kaip ir viso kūno, vaikų virškinamojo trakto dalių vystymasis vyksta skirtingu tempu - skrandžio lipazės (fermento, skaidančio riebalus) aktyvumas suaugusiojo lygį pasiekia esant apie 3 mėnesių, kasos amilazės (fermento skaidančio krakmolą) aktyvumas didėja iki 3 metų amžiaus, o plonojo žarnyno virškinamoji funkcija įsiurbti suvirškintas maistines medžiagas yra aktyvi nuo gimimo. Virškinimo fermentai į žarnyno spindį pradedami išskirti tada, kai yra stimuliuojami specifiniai receptoriai, esantys burnoje, skrandyje, todėl tik kintantis maistas gali skatinti virškinamojo trakto sekrecinės funkcijos brendimą. Maždaug nuo 4 mėn. amžiaus skrandžio rūgštis ir pepsinas (fermentas skaidantis baltymus) yra pajėgūs suvirškinti baltymus. Kasos lipazės pradeda daugėti, kai sumažėja su motinos pienu gaunamos lipazės ir žarnyno spindyje atsiranda įvairios struktūros riebalų. Nepaisant lėto kasos amilazės išskyrimo brendimo, krakmolas yra pakankamai gerai virškinamas ir absorbuojamas. Likusi dalis patenka į storąjį žarnyną, kur yra skaidomas mikrobiotos, taip skatinant jos formavimąsi.

Gastroenterologų nuomone, apytiksliai nuo 4 mėnesių amžiaus kūdikių virškinimo sistema būna pakankamai subrendusi, kad galėtų suvirškinti nedidelius kiekius „kieto“ maisto. Tačiau jaunesni nei 4 mėn. kūdikiai dar turi stiprų žiaukčiojimo refleksą. Didesnė skrandžio turinio atpylimo rizika. Dar nesėdintį 4 mėn. kūdikį maitinant, didėja tikimybė, kad žarnyne išplis infekcija. Per daug anksti pradedamas primaitinimas neturi jokių pranašumų ir yra siejamas su didesne virškinimo trakto bei kvėpavimo takų infekcijų rizika.

Šlapimo sistemos vystymasis ir primaitinimas

Su šlapimu yra pašalinamas vanduo ir tirpiosios medžiagos. Pirmaisiais mėnesiais kūdikių inkstai nėra pajėgūs labiau koncentruoti šlapimą, t.y. esant poreikiui išskirti daugiau tirpių medžiagų, bet kartu neprarasti didesnio kiekio skysčių. Tirpiosios medžiagos - tai su maistu gaunami elektrolitai ir baltymų skaidymo metu susidarančios medžiagos. Inkstų koncentracinė funkcija subręsta iki 4 mėn., todėl nuo šio amžiaus yra saugu įvesti papildomą maistą.

Mitybos būklė ir augimas

Daugeliui kūdikių nėštumo metu sukauptų maistinių medžiagų atsargų bei su motinos pienu ar pieno mišiniu gaunamų medžiagų užtenka iki 6 mėn. amžiaus. Tolesniam sparčiam augimui bei didėjančiam judrumui reikia daugiau maistinių medžiagų ir didesnių energijos kiekių, kurių neužtikrina net padidėjęs suvalgomo pieno kiekis, todėl nuo šio amžiaus visiems vaikams turi būti įvedamas papildomas maitinimas.

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio ūgio didėjimas labiausiai priklauso nuo mitybos būklės, vėliau didesnę įtaką daro hormonų veikla. Kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad primaitinimo įvedimas vėliau nei 6 mėn. amžiuje yra susijęs su sulėtėjusiu ūgio ir kūno masės augimu, o anksčiau nei 4 mėn. pradėtas primaitinimas gali lemti spartesnį kūno masės didėjimą, kuris sietinas su ilgalaikėmis pasekmėmis - padidėjusia nutukimo, 2 tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo rizika paauglystėje ar suaugus.

Dažniausiai ankstesnis nei 6 mėn. amžiuje primaitinimas yra sietinas su geležies apykaita. Kūdikiai, kurie išimtinai maitinami krūtimi motinų, kurios stokoja geležies, neišnešioti arba gimę mažos kūno masės kūdikiai arba tie, kurių virkštelė buvo užspausta anksti (greičiau nei per 1 minutę), bei kūdikiai, kurių augimo tempas greitas, gali turėti per mažas geležies atsargas kepenyse, todėl ankstesnis nei 6 mėn. primaitinimo įvedimas maisto produktais, kurie yra geras geležies šaltinis arba praturtinti geležimi, gali apsaugoti nuo geležies stokos išsivystymo.

Šeštą mėnesį kūdikiui ima trūkti geležies, todėl tai - metas įvesti mėsos produktus. Pradėkite nuo jautienos bei triušienos (nešaldytos). Jei naudojate paukštieną, puikiai tiks šlaunelių mėsa be odos.

Kai kūdikis jau gerai toleruoja daržoves ir vaisius (dažniausiai po 2-4 savaičių primaitinimo), galima įtraukti: kruopas (ryžius, avižas, grikius, kukurūzus). Jos turėtų būti be glitimo ir virtos iki visiško minkštumo. Mėsą: liesą vištieną, kalakutieną ar triušieną - virta ir sumalta į tyrę. Tai puikus geležies ir baltymų šaltinis. Kiaušinio trynį - nuo 7-8 mėnesių, pradedant nuo mažos dalies. Pieno produktus (pvz., natūralų jogurtą) - apie 9-10 mėn., kai virškinimo sistema subręsta labiau.

Patarimai tėvams

Kad būtų galima pradėti primaitinti kūdikius, jie turi būti išlavinę tam tikrus judesius ir refleksus. Kai kurie iš jų vystosi savaime, kitų reikia išmokyti. Nauji įgūdžiai formuojasi atsiradus naujiems dirgikliams, o vystymosi sparta priklauso nuo dirgiklių dažnumo. Todėl siekiant sėkmingo primaitinimo pirmiausiai tėvai turi pažinti savo kūdikį ir skatinti reikiamų įgūdžių formavimąsi.

Primaitinimas, kaip ir maitinimas krūtimi ar adaptuotu pieno mišiniu, turi atitikti vaikučio poreikius, tai yra reikia maitinti, kai vaikutis nori, o ne griežtai pagal numatytą laiką, tai yra vadinama atsakingu maitinimu (maitinimu pagal poreikį). Vėliau galima suformuoti ir valgymo režimą, kuris lemtų, kad prieš maitinimą vaikas būtų išalkęs. Gebėjimas reguliuoti maisto suvartojimą, atsižvelgiant į mitybos poreikį, yra gyvybiškai svarbi maitinimosi ir valgymo dalis. Tai priklauso nuo įgimtų ir įgytų procesų, įskaitant gebėjimą reaguoti į fiziologinius energijos (kalorijų) suvartojimo ir poreikio signalus ir gebėjimą duoti signalą tiems, kurie kontroliuoja valgymo laiką. Atsakingas maitinimas padeda suformuoti tinkamus vaiko valgymo įpročius, sumažina nutukimo riziką vėlesniame amžiuje, padeda kūdikiui išmokti valgyti pačiam, valgymo laikotarpiai būna ramesni, kuria stipresnį ryšį tarp vaiko ir juo besirūpinančio asmens.

Vaiko maitinimo metu aplink turėtų būti kuo mažiau dėmesį blaškančių veiksnių (žaidimų, ekranų, kiti žaidžiančių vaikų ir pan.). Maitinimo metu tėvai turėtų būti šilti, rūpestingi ir patys nesiblaškyti.

Tėvams svarbu atpažinti kūdikio rodomus alkio ir sotumo jausmus, kurie taip pat kinka kūdikiui augant.

Alkio ir sotumo signalai

• Kai žindomas ar maitinamas pieno mišiniu vaikutis yra alkanas, jis gali:
• kišti kumštukus ar pirštus į burnytę;
• pasukti galvytę į tą pusę, kurioje kas nors liečia veiduką, ir išsižioji;
• skleisti čepsėjimo, čiulpimo garsus, judinti lūpas;
• sugniaužti pirštukus ar kumštukus virš pilvuko ar krūtinės;
• sulenkti rankas ir kojas.
• Verksmas, kai yra alkanas, yra specifinis ir dažniausiai jau vėlyvas ženklas. Dažniausiai iki tol vaikutis jau parodo kitus alkio ženklus.
• Kai žindomas vaikutis yra sotus, jis gali:
• dažnai pradėti ir nustoti valgyti;
• dažnai paleisti krūtį ar buteliuką;
• išspjauti arba ignoruoti vėl duodamą krūtį arba buteliuką;
• pradėti blaškytis;
• užčiaupti burnytę arba nusukti galvytę, kai pasiūloma krūtis ar buteliukas.
• Kai kūdikis pradedamas primaitinti, alkį parodo tokie veiksmai:
• pasuka galvą, pasilenkia į priekį ir išsižioja, kai šaukštelis su maistu artėja prie burnytės;
• susijaudina, pamatęs maistą;
• sutelkia dėmesį ir seka akimis maistą.
• Kai kūdikis pasisotina:
• maistą laiko burnoje arba išspjauna, nustumia šaukštelį;
• pradeda blaškytis, domėtis kitomis veiklomis;
• pasiūlius maisto neišsižioja;
• nusuka galvytę nuo maisto;
• pradeda žaisti su maistu.

Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas yra intensyvi ir emocinga (teigiama ar neigiama) patirtis tiek tėvams, tiek vaikui. Papildomas primaitinimas nėra tik naujo maisto davimas. Šiuo laikotarpiu kūdikiai vystosi labai greitai ir kiekvienas dirgiklis skatina naujų įgūdžių formavimąsi, jų tobulinimą. Naujos formos maistas, jo kvapas, skonis, tekstūra yra dirgikliai, kurie skatina kūdikio raidą, smegenų vystymąsi. Ankstyvaisiais gyvenimo metais susiformavęs vaiko santykis su maistu, maitinant motinos pienu ar adaptuotu pieno mišiniu, įvedant papildomą maistą ir pereinant prie šeimos maisto, yra labai svarbus jo sveikatai ir vystymuisi bei gali lemti ilgalaikes sveikatos pasekmes.

Kylant klausimų dėl vaiko maitinimo, visada verta pasikonsultuoti su jį prižiūrinčiu sveikatos priežiūros specialistu.

Kūdikių primaitinimo planas pagal amžių

Kūdikio primaitinimo planas nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti „naujai iškeptiems“ tėvams. Kiekvienas vaikas yra individualus mažas žmogus, todėl tai - tik gairės, padedančios tėvams orientuotis, nuo kokių produktų geriausia pradėti primaitinimą.

tags: #kudikio #primaitinimas #pso

• Sužinokite daugiau apie mokesčius ir ugdymą „Šaltinėlyje“
• Kodėl hCG yra svarbus nėštumo rodiklis?
• Sužinokite apie vaisiaus širdies ritmo svarbą nėštumo metu
• Kaip teisingai išmatuoti vaiką drabužiams
• „Ąžuoliuko“ patirtis: nuo gamtosaugos iki edukacinių programėlių