Kryžiaus Kelias Vaikams: Jėzaus Kančios Apmąstymai ir Pamokos
Kryžiaus kelias (Via Dolorosa) Jeruzalėje - tai brangiausias krikščionims kelias. Tai graži ir prasminga katalikų tikėjimo pamaldumo praktika, padedanti pasirengti šv. Velykų džiaugsmui. Jos tikslas - mus mokyti mylėti ir atleisti. Kryžiaus kelio stotys mums padeda suvokti Jėzaus gyvenimą ir iš jo mokytis, parodant, kaip Jėzus nešė sunkų kryžių nuo Piloto namų ligi Kalvarijos, laistydamas kelio akmenis savo brangiausiuoju krauju.
Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. M. Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į šv. Žemę atvykę maldininkai. Nuo viduramžių stotis prižiūri vienuoliai pranciškonai. Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių buvo įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias. Norint gauti visuotinius atlaidus, užteka eiti kelią ir apmąstyti atskiras stotis.
Net ir šiandien Kryžiaus kelias yra gyva praktika, mokanti drąsos ir meilės. Vasario 24 dieną parapijos vaikai, nuotoliniu būdu dalyvavo Gavėnios mąstymuose. Susitikimą vedė sesuo benediktinė Celina. Vienuolė pasidalino keturiolikos Kryžiaus kelio stočių atvaizdais, mokė giesmių, maldų bei kartu apmąstė Jėzaus Kryžiaus kelią. Vėliau vaikai atliko praktines užduotėles raštu bei trumpai pasidalino refleksijomis. Vaikai sakė, kad ir jų gyvenime būna sudėtingų situacijų - tenka susidurti su blogiu. Ši praktika padeda mums prisiminti Jėzaus kančias ir suprasti, kad Jis yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6).
Bendroji malda ir pasiruošimas
Prieš pradedant Kryžiaus kelio apmąstymus, kreipiamės į Jėzų ir Jo Sopulingąją Motiną, prašydami stiprybės ir supratimo. Apmąstymas sustiprina mūsų meilę Jėzui, pažadina gailestį dėl mūsų nuodėmių ir moko kantriai nešti mums skirtą kryžių, kol pasieksime Jo karalystę danguje.
Viešpatie Jėzau Kristau, drauge su Tavo Sopulingąja Motina mes norime sekti Tave, einantį šiuo Kryžiaus keliu. Iš meilės mums, nusidėjėliams, ir dėl mūsų išganymo Tu nešei sunkų kryžių nuo Piloto namų ligi Kalvarijos, laistydamas kelio akmenis savo Brangiausiuoju Krauju. Tu esi mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Šio kelio stočių apmąstymas testiprina mūsų meilę Tau, tesužadina gailestį dėl mūsų nuodėmių ir tegul moko mus kantriai nešti Tavo paskirtą kryžių, kol pasieksime Tavo karalystę danguje.
Kiekvienos stoties metu kreipiamės: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie!“
Kryžiaus Kelio Stotys ir Apmąstymai
1-oji stotis: Jėzus nuteisiamas mirti
Jėzau, žmonės, kuriuos Tu taip mylėjai, kuriems rodei visą savo gerumą, kuriuos Tu gydei, jie pasirinko Barabą, o Pilotas nuteisė Tave mirti, nors ir žinojo, kad Tu nepadarei nieko blogo. Pilotas paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo.“ Šis Pasmerktasis nužudymui kryžiumi primena amžiną žmogaus laisvės dramą. Netgi toks kaip dabar - sumuštas, išjuoktas, apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti - Jis yra didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek tai kainuotų.
Diena baigėsi. Jėzau, kuris tyliai priimi nuosprendį, nes taip nori įveikti abejingumą, savanaudiškumą ir rūpinimąsi tik savo interesais, mokyk mane įžvelgti Tave kiekviename žmoguje. Dėkoju Tau, kad taip priimdamas nuosprendį gelbsti pasaulį. Padėk mums, Viešpatie, kai esame kaltinami tuo, ko nepadarėme, kai mus išduoda ir įskaudina. Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
2-oji stotis: Jėzus paima nešti kryžių
Jėzau, Tu romiai priimi kryžių, nes žinai, kad per kryžių ir mirtį ant jo atpirksi pasaulį. Tu kvieti mus kiekvieną dieną paimti savo kryžių ir sekti Tave. Kai gyvenimas sunkus, kai patiriame blogį, skausmą, ligą, nepasisekimą, padėk mums, Viešpatie Jėzau.
Mes spontaniškai pradedame gintis, kai ant mūsų pečių užkrauna naujas sunkias pareigas. Tu, Jėzau, prisiimi kryžių, nes pripažinai, kad tokia yra Tėvo valia. Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir kad Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli. Išmokyk mane priimti tas pareigas, kurios yra Tavo dovana ir atitinka Tavo valią. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
3-ioji stotis: Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi
Jėzau, kokį fizinį skausmą ir kančią Tu kentėjai, kai sunkiai žengei pirmyn po kryžiaus svoriu. Nenuostabu, kad nusilpęs ir pavargęs Tu parkritai, bet iš meilės mums vėl atsikėlei ir tęsei savo kelionę. Mes irgi, Viešpatie, parpuolame savo gyvenimo kelionėje, kai kartais elgiamės neteisingai. Padėk mums, kad nenusimintume ir neprarastume vilties, bet keltumės ir vėl sektume Tavimi.
Jėzaus nuopuolis rodo, kad Jam nepavyksta ir su kryžiaus svoriu. Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius: “Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime.” Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
4-oji stotis: Jėzus sutinka savo Motiną
Jėzau, Tavo Motina sekė Tave šioje skausmingoje kelionėje. Jos širdis plyšo matant savo Sūnų taip labai kenčiantį. Ji pajėgė prie Tavęs prisiartinti, ir kai jūsų akys susitiko, iš tikrųjų kančios kalavijas pervėrė Jos širdį. Tačiau šią intymią akimirką jūsų susitikę žvilgsniai guodė jus ir teikė stiprybės. Marija yra ir mūsų Motina. Ji myli mus taip pat, kaip mylėjo Jėzų. Kai esame nelaimingi ar prislėgti kokio nors rūpesčio, Ji apkabina mus savo mylinčiomis, guodžiančiomis rankomis.
Šis susitikimas mums primena, kad mūsų gyvenimas, mūsų darbas turi tikslą. Tai meilė, tai susitikimas su kitu, tai rūpinimasis kitais. Jėzau, Tu esi čia, kad mylėtum savo motiną. Tu myli visas pasaulio motinas. Ačiū, kad visada esi su manimi! Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
5-oji stotis: Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių
Jėzau, pagaliau kareiviai pastebėjo, kad Tu silpsti. Bet ar jie padės Tau? Ne. Jie privertė vieną žmogų iš minios panėšėti Tavo kryžių. Ne iš užuojautos, bet kad įvykdytų savo užduotį - nukryžiuotų Tave ant Kalvarijos. Padėk mums, Viešpatie, visada būti pasirengusiems pagelbėti kiekvienam, paaukojant savo laiką, pinigus ar kitu būdu, ir neprimesti kitam to, ką patys galime padaryti.
Simonas Kirėnietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir tavo įvaizdis. Mums ant pečių uždedamas kryžius. Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
6-oji stotis: Veronika nušluosto Jėzui veidą
Jėzau, kai Tu sunkiai ėjai keliu, kažkas pasigailėjo Tavęs. Kaip švelniai Veronika nušluostė Tavo mylintį, krauju pasruvusį veidą. Padėk mums, Viešpatie, atkreipti dėmesį į kitus, matyti jų kentėjimus, pasakyti jiems gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, kaip Veronika.
Šventoji Veronika yra drąsi, nes eina prieš minią, prieš bendrą panieką. Ir Kristus priima šią pagalbą. Jis atsilygina jai tyliai, diskretiškai: taip, kad niekas nepastebėtų Jo veido atspindžio, kurį Jis palieka ant jos drobulės. Jis skirtas tik jai. Dėkoju, kad grąžinai man savo žvilgsnį. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
7-oji stotis: Jėzus parpuola antrą kartą
Jėzau, kiekvienas žingsnis gilina Tavo skaudamas žaizdas ir Tu silpsti netekdamas daug kraujo. Nenuostabu, kad Tave apleidžia jėgos ir Tu vėl krenti. Tu tik savo kelionės pusiaukelėje, kiek gi dar gali pakelti? Tavo meilė mums, pasiryžimas paaukoti save kaip auką už mus ir Tėvo valios įvykdymas padeda Tau atsikelti ir tęsti kelionę.
Jėzus suklumpa dar kartą, kad parodytų begalinį žmogaus trapumą ir kad visų amžių žmonės galėtų semtis iš jo drąsos vėl ir vėl pakilti iš pasikartojančių puolimų. Viešpatie, kai mes patiriame nusivylimą, visko žlugimą, kai netenkame drąsos ir noro, kai parpuolame prislėgti savo kryžiaus svorio, padėk mums pasitikėti Tėvo meile ir atrasti jėgų eiti toliau. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
8-oji stotis: Jėzus sutinka Jeruzalės moteris
Jėzau, Tave sujaudino tų moterų drąsa, kurios prasiskverbė pro minią, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti Tave, kad Tu palaimintum jų mažylius. Jos verkė, nes mylėjo Tave. Ir Tu mylėjai jas ir jų vaikučius. Tu žinojai ateitį, Jeruzalės sunaikinimą, todėl iš meilės pasakei: “Jeruzalės dukterys, verkite ne manęs, bet savęs ir savo vaikų.”
Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums gerai žinomus žodžius. Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau sustato dalykus į savo vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug svarbiau negu užuojauta kitam yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių. Juk būtent mūsų nuodėmės yra šios kruvinos kelionės į Kalvariją priežastis ir todėl kiekvienąkart, kai apmąstome Jėzaus kančią, pirmiausia turėtume apverkti “save ir savo nuodėmes”, dėl kurių Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Viešpatie, mokyk mus savo kančių apsuptyje rodyti užuojautą kenčiantiesiems ir su didesniu noru ir atsidavimu nešti savo kryžių. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
9-oji stotis: Jėzus parpuola trečią kartą
Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko. Sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi sunkesnis. Koks baisus skausmas užlieja Tave, kai parpuoli, prislėgtas kryžiaus svorio. Tylioje maldoje Tu šaukiesi savo Tėvo pagalbos. Jau nebe toli Kalvarijos kalnas, ir su mintimi, kad turi jį pasiekti, randi stiprybės vėl atsikelti ir tarti: “Teesie Tavo valia.”
Paskutinis Jėzaus puolimas prieš Golgotos viršūnę… Nebėra jėgų, akys užmerktos, lūpos praviros… Tačiau liko noras eiti iki galo, užbaigti auką už tave ir už mane… Kokia pamoka mums! O, kad mes tada prisimintume Jėzų, parpuolusį Kalvarijos kelyje, ir taip kaip Jis, tą akimirką sutelktume paskutines jėgas dar kartą pakilti ir sugrįžti prie Dievo. Viešpatie, kai prarandame norą eiti pirmyn, kai gyvenimas tampa sunkus ir nesimato šviesos tunelio gale, padėk mums ištverti iki galo. Dieve, prisimindami trečiąjį Jėzaus puolimą, prašome Tavęs: būk gailestingas mums, kai sergame fiziškai arba dvasiškai. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
10-oji stotis: Jėzui nuplėšia drabužius
Jėzau, skausmas truputį atlėgo, kai nuo Tavo žaizdotų pečių nuėmė kryžių. Bet tai truko tik akimirką, dar didesnis skausmas persmelkė Tave, kai kareiviai pradėjo plėšti drabužius. Koks skausmas! Tu stovi vienišas, apnuogintas, pažemintas priešais besityčiojančią minią. Tavo atsakas - meilė ir tyli malda.
Iš Jėzaus atima paskutinį drabužį. Jis sutinka prisiimti ir šią kančią - gėdą pažemintam ir nuogam stovėti besityčiojančios minios ir kareivių akivaizdoje. Viešpatie, ir mūsų gyvenime būna metas, kai esame atstumti, pajuokiami, vieniši. Tegul mus visada sustiprina Tavo artumas. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
11-oji stotis: Jėzus prikalamas prie kryžiaus
Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums - iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus - kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: “Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime”. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.”
Išsekusį Jėzaus kūną kareiviai šiurkščiai paguldo ant kryžiaus ir negailestingai perkala vinimis rankas ir kojas. Tos vinys - tai mano ir tavo nedėkingumas už tas nesuskaičiuojamas Dievo meilės dovanas, kuriomis Jis apipila mūsų gyvenimą. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu. Tegul mane visada stiprina žinojimas, kad Tu niekada nenusigręši, kad Tu visada pasiruošęs atleisti, o Tavo rankos yra ištiestos ant kryžiaus tam, kad apkabintų grįžtantį sūnų paklydėlį. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
12-oji stotis: Jėzus miršta ant kryžiaus
Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: “Atlikta.” Tu mylėjai iki galo.
Pagaliau atėjo Jėzaus Valanda… Žmogaus neapykanta pasiekė savo viršūnę: jis nukryžiavo Dievo Sūnų! Ir mes kiekvienas buvome tą valandą čia, Golgotos viršūnėje. Mes buvome neapykantos pusėje, nes su kiekviena savo nuodėme padidinome Jėzaus kančią. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų. Leisk, kad mano mirties valanda būtų laukimas džiaugsmingo susitikimo su Tavimi. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
13-oji stotis: Jėzus nuimamas nuo kryžiaus
Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę.
Minia išsiskirstė, beliko tik Motina ir keletas ištikimųjų. Jėzaus kūnas paguldomas į Motinos glėbį. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
14-oji stotis: Jėzus laidojamas kape
Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.” Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus.
Einame prie Jėzaus kapo. Tai liūdesio vieta, nes čia buvo paguldytas mirusio Jėzaus kūnas. Kapas buvo užristas akmeniu, užantspauduotas ir dar saugomas ginkluotų sargų. Bet tai mūsų vilties ir džiaugsmo vieta, nes… kapas tuščias! Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Viešpatie, leisk man suprasti, kad man brangių žmonių ir mano paties kapas yra tik slenkstis į laimingą amžinybę Tavo namuose. Pasigailėk mūsų, Viešpatie!
15-oji stotis: Jėzaus Prisikėlimas
Prisikėlimo ryto šviesa apvainikuoja ir įprasmina visą Jėzaus kančios kelią. Jam reikėjo kentėti ir taip įžengti į nesibaigiančią garbę, paruoštą Jam Tėvo. Bet Jėzus eina ne vienas: Jis kartu vedasi atpirktuosius savo brolius ir seseris. Jis ieško žmonių jų neviltyse ir kviečia matyti - Jis prisikėlė! Jo kapas tuščias, kaip ir mūsų kapai tušti. Mes pašaukti gyvenimui.
Prisikėlęs Kristus teikia naują gyvenimą, keičia mūsų suvokimą apie mirtį. Mirtis Jam nebeturi galios, mums taip pat. Ten, mūsų kasdienybės rutinoje, darbuojasi prisikėlimo galia. Prisikėlęs Viešpatys ieško mūsų… Taip, kaip Jis ieškojo mokinių paežerėje. Jis patikina mus, kad nuodėmės atleistos… nesėkmės įveiktos. Jis sumokėjo kainą, mes esame atpirkti, esame nauji kūriniai. Viešpatie, dėkoju Tau už didįjį Tavo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį, kuris nušviečia ir mano gyvenimo kelią. Būk mums gailestingas, būk mums gailestingas!
Graudūs Verksmai - Giesmės apie Jėzaus Kančią
Graudžių Verksmų giesmės neapsiriboja vien biblijinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus. Šis Kristaus Kančios apmąstymo būdas ypač greitai paplito po visą kraštą. Pamaldas propagavo Kunigai Misijonieriai liaudiškų misijų ir dvasinių seminarų, kuriuos patys vedė, metu. Tekstas du kartus buvo verstas į lietuvių k. (pirmą kartą dar XVIIIa.).
Šios giesmės padeda giliau pajusti Jėzaus kentėjimus ir susivienyti su Jo auka. Jos primena, kad Jėzaus kančios buvo skirtos mūsų atpirkimui.
Štai keletas ištraukų iš šių giesmių, atspindinčių sielvartą ir meilę:
- Pro graudžius verksmus giedokim, Jėzaus kančią apraudokim. Kaip upeliai sidabriniai, bėkit, ašarų šaltiniai.
- Nuliūdo siela, skausmas širdį supa: Alyvų kalne mielas Jėzus klūpo - ant veido puola, net krauju rasoja, sunkiai alsuoja.
- Jėzau, didžiūnų ieškotas žiauriai nužudyti, gyvybės davėjau tvirčiausias, o Dieve mieliausias!
- Sielą liūdi, širdį sopa, - apsakyti nebemoku, koks ją varsto sopulys.
- Sunkiausią kryžių nuodėmės jam deda, pečius jam slegia ir numirti veda. Dangaus Kūrėjas sau meilingai ima mūs pasmerkimą.
Šventas Dieve! Šventas Galingasis! Šventas Amžinasis! Pasigailėk mūsų!
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
