Dorovinių vertybių ugdymo svarba ikimokykliniame amžiuje: šeimos ir pedagogo vaidmuo

Prieš keletą dienų perskaičiau straipsnį apie vertybinį ugdymą, kuris nepaprastai patiko. Matau vertybinio ugdymo stoką visuomenėje, todėl noriu pasidalinti įžvalgomis apie tai, kaip galime sąmoningai ugdyti dorovines vertybes jau nuo ankstyvo amžiaus.

Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu - kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis - taip pat jį to mokome. Suprantame, kad tai - ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai.

Yra psichologų, teigiančių, kad neįmanoma išmokyti vaiką vertybių. Iš tikrųjų vertybių mokymas neturi prasmės, jei tik priminsime vaikams būti sąžiningais, darbščiais, maloniais - lygiai taip pat tai neturi prasmės su suaugusiais. Pastaraisiais metais atsirado vis daugiau mokyklų, įtraukiančių moralės lavinimą į ugdymo programas. Vis dėl to mokykloms tai - nelengva užduotis, nes jos įsitraukia per vėlai, be to, vertybės vaikų gyvenimuose nevaidina svarbaus vaidmens.

Vertybinio stuburo formavimasis ankstyvojoje vaikystėje

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vertybinis stuburas formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Jeigu norite, kad vaikai ne tik įvardintų vertybes, bet ir iš tiesų jomis vadovautųsi priimdami sprendimus, turime sąmoningai ir kryptingai dirbti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.

Mokslo darbai pabrėžia ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) aktualumą. Šiuo gyvenimo laikotarpiu vaikas yra dar nepaprastai imlus, kur mūsų indėlis daro - palyginus su likusiu gyvenimu - neproporcingai didelę įtaką. Jeigu čia sąmoningai, nuosekliai, neieškodami pasiteisinimų ugdysime vertybinį stuburą, mūsų visuomenėje tikrai sumažės nepageidaujamo elgesio apraiškų. Mūsų tikslas turėtų būti padaryti viską, kad užaugusiam vaikui nekiltų ranka ir neapsiverstų liežuvis taip elgtis.

Šeimos vaidmuo dorovinių vertybių ugdyme

Šeima yra visuomenės ir kiekvieno žmogaus pagrindinis rūpestis ir viltis. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių asmenybės ugdymo, tautos tapatybės kūrimo ir jos saugojimo, dorovės ir kultūros bei dvasingumo ugdymo grandžių. Šeima yra ne tik žmogaus giminės tęstinumo garantas, bet ir svarbi bendražmogiškųjų vertybių saugotoja, pasaulio harmonijos kūrėja.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tvirtinama: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, tėvystę ir vaikystę“ (LR Konstitucija, 1992, III d., 38 str.). Todėl šeima yra didi vertybė, esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.

Filosofo A. Maceinos (1990, 31 p.) teigimu, dorinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškosios asmenybės bruožas, parengimas visoms gyvenimo sritims. Dorinis vaiko ugdymas šeimoje turi labai didelę reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi. Teisingas dorovinių vertybių ugdymas šeimoje vaidina svarbų vaidmenį tolimesniame asmenybės formavimesi, nes žmogaus santykiai su aplinka atsiranda vaikystėje, nuo to priklausys, kaip vaikas bendraus, kokią išsiugdys vertybių skalę. Šeima yra terpė, kurioje mes mokomės mylėti vieni kitus. Psichologinis šeimos klimatas įtakoja vaiko psichiką, nes šeimoje jis mokosi gyventi: tėvai savo geru elgesiu gali apsaugoti vaiką nuo bet kokio kenksmingo poveikio ir sudaryti teigiamą atmosferą jo psichiniam vystymuisi. Šeimos tvirtumo pagrindas - jos doroviniai įsitikinimai.

Kaip vaikai mokosi vertybių?

Mes vaikus vertybių mokome kasdien, kiekvieną jų gyvenimo minutę. Vaikai mokosi vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami mus ir aplinką ir darydami išvadas apie tai, kas, mūsų manymu, gyvenime yra svarbu.

Žinoma, tėvai toli gražu nėra vienintelis šaltinis, iš kurio vaikai mokosi apie vertybas, ir bendraamžiai tikrai įtakoja vertybių formavimąsi, ypač paauglystėje. Jaunam žmogui be galo svarbu ir sveika pačiam mąstyti, tobulėti ir susikurti savo pasaulėžiūrą. Tyrimai rodo, kad kuo stipresni yra tėvų ryšiai su vaiku, tuo labiau jo pasaulėžiūra ir nuomonės, įskaitant ir tas, suformuotas bendraamžių, yra perleidžiamos per tėvų suformuotą vertybių prizmę. Televizija taip pat yra įtakinga mokytoja. Kai kurios televizijos programos - ypač nepriklausomos - dažnai siunčia teigiamas žinutes vaikams ir paaugliams, tačiau komercinių programų reklamose rodomos vertybės skiriasi nuo tų, kurias norėtume skiepyti savo vaikams.

Tai, kokias vertybes žmonės deklaruoja žodžiais ir kokiomis vadovaujasi praktiškai, dažnai skiriasi. Mes dažnai nusižengiame savo vertybėms. Taigi svarbiausia yra tai, koks iš tiesų yra mano vaikas? Jei vadovaujamės gėriu, reiškia, kad pyktis, pavydas ir žema savigarba nepastoja kelio. Giriami ir skatinami vaikai dažniau būna empatiški ir nuoširdūs, net ir ankstyvame amžiuje.

Sąmoningas dorovinių vertybių ugdymas šeimoje

Sąmoningas vertybių mokymas prasideda suvokimu, kokios mūsų pačių vertybės, ir laiko apie jas diskutuoti suradimu. Kad ir koks jūsų asmeninis vertybių sąrašas bebūtų, nebandykite jų įbrukti savo vaikui: žodžiai neturės prasmės be tinkamo konteksto. Žinoma, galite padėti savo vaikui įgyti tas vertybes, kurias norite, kad jis turėtų. Būkite sąmoningi ties tuo, ko mokote.

Veiksmų, o ne žodžių galia

Viskas slypi ne jūsų žodžiuose, o veiksmuose. Jei vaikams sakysite, kad futbolo esmė - gerai praleisti laiką ir stiprinti komandą, bet po varžybų pirmiausia klausite, kas laimėjo, vaikai išmoks, kas laimėjimas yra už viską svarbesnis. Jei vaikams pasakosite apie sąžiningumą, tačiau prie kasos į atrakcionų parką pameluosite apie vaiko amžių idant gautumėte bilietą su nuolaida, tai ne tik pastatys vaiką į nemalonią situaciją, bet jis išmoks, kad meluoti apgaudinėti tam tikromis aplinkybėmis yra „nieko tokio“.

Konkretūs ugdymo būdai ir principai

1. Padėkite vaikui ugdyti empatiją. Empatija - užuojautos pagrindas, o užuojauta - visų vertybių pagrindas. Vaikai negali mokytis empatijos vien paprašyti ją jausti.

2. Daug kalbėkite apie savo vertybes ir kodėl jos jums svarbios. Kas yra sąžiningumas? Kodėl svarbu bažnyčioje, sinagogoje ar mečetėje elgtis pagarbiai? Kaip vertinate spaudos apžvalgą vienu ar kitu jautriu klausimu? Paaiškinkite, kodėl priėmėte konkretų sprendimą vadovaudamiesi savo vertybėmis. Kodėl balsuojate už šį kandidatą? Dar daugiau - kodėl apskritai balsuojate?

3. Apibūdinkite pastebėtą vertybę. - Tu toks dosnus! - Tu pati išsiaiškinai, kas užduota namų darbams!

4. Atsispirkite norui pamokslauti. Pamokomos akimirkos veikia, kai vaikai yra pasiruošę mokytis, ir kiekvienas pamokslavimas nutolins vaiko norą mokytis. Vietoje pamokslavimo bandykite klausinėti apie jų pasirinkimus ir sprendimus ir tų sprendimų priežastis IR dalinkitės savo įžvalgomis. Paverskite pamoką aktualia vaikui. Pavyzdžiui, ar dešimtmetis gali palikti rajono futbolo komandą vidury sezono, jei jam pasiūloma vieta geresnėje komandoje? Dalyvavimas šiose situacijose ugdo vertybes.

5. Dalyvaukite bendruomenės veikloje. Kokia veikla tai bebūtų - dalyvavimas mokyklos tėvų komitete ar savanoriavimas bažnyčioje - jūsų vaikas turi matyti, kad rūpinatės didesnės bendruomenės gerove.

   

   Savanoriaukite su visa šeima.

6. Palaikykite vaiko iniciatyvas, jei matote bepražystančias vertybes. Kai jūsų vaikas su darželio draugais nusprendžia pradėti „Išvalykime parką!“ projektą, padėkite jiems viską suorganizuoti. Pasaulis pilnas projektų, kuriais vaikai bandė padaryti pasaulį geresniu - jiems juk reikia nuo kažko pradėti.

7. Atsilaikykite prieš visuomenės žinutes apie pinigus. Atsakingas pinigų naudojimas yra vertybė, kurios sunku išmokyti šiuolaikinėje godžioje visuomenėje. Jums tikriausiai vertėtų pradėti išsiaiškinant savo paties nuostatas apie pinigus. Ar būti milijonieriumi yra tinkamas gyvenimo tikslas? Kai vaikas pameta telefoną, ar jis pats turi sumokėti už naują? Suteikite vaikams galimybę paaukoti pinigų labdarai. Daugelis šeimų naudoja trišalį kišenpinigių modelį: pirmoji, didžioji dalis sumos yra vaiko pinigai išlaidoms. Likusi sumos dalis dalinama perpus: viena dalis keliauja į indą „Labdarai“, kita - į taupyklę. Labdara (dar vadinama Tzedaka - tai žydų samprata, reiškianti teisingumo atstatymą) vyksta, kai vaikas kažką savo ir vertingo atiduoda kilniam (ir paties pasirinktam!) tikslui. Geras laikas labdarai yra šventinis laikotarpis, tačiau bet kuris kitas laikas taip pat tinkamas.

8. Planuokite medžiagą pradėti diskusiją. Rinkitės knygas ir filmus, kurie padėtų formuoti vaiko vertybes ir charakterį. Vien tik pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos negana - užveskite diskusiją apie tą, ką skaitėte ar žiūrėjote. Kaip vaikas mano - ar herojus pasielgė teisingai? Kodėl (arba kodėl ne)? Prieš bendrą vakarienę prie stalo apgalvokite klausimą ar kelis, kurie pradėtų diskusiją arba pasidalinkite jums tądien nutikusia situacija, kuri privedė prie moralinės dilemos.

9. Sąmoningai mokykite vaiką mėgautis sportiniu žaidimu. Rodos, kai kurie žmonės linkę varžytis nuo pat mažens, tačiau visi turėtume būti mokomi elgesio per sporto varžybas.

10. Sakykite, kad gerus darbus daryti gera. Mūsų vaikai turi žinoti, kad pasielgti tinkamai yra ne tik teisingas sprendimas, bet kad tai ir malonu, net jei tai jiems kažką kainavo. Siekdami būti žmonėmis, kokiais norime būti, turime tikėti tuo, kas skamba neįtikėtinai: kad žmonės yra daugiausia geri, kad nusikalsti neapsimoka, kad gėris nugali blogį, kad geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti… Kiekviena šeima turės skirtingą atsakymą į taip dažnai vaikų keliamą klausimą: „Kodėl svarbu, ką gero kažkas daro, jei niekas to nemato?“

Iššūkiai dorovinių vertybių ugdyme

Deja, teorija dažnai skiriasi nuo praktikos. Mes linkę pritarti visoms gražioms idėjoms, tačiau realiame gyvenime susiduriame su sunkumais. Pavyzdžiui, neišdrįstame atsisakyti televizoriaus (arba bent jau tiek, kad jį ribotumėme). Neišdrįstame pasakyti savo vaikui, kad netrenktų atgal net tada, kai jam trenkė. Apkalbinėjame vaikui girdint savo vadovus, kolegas, vaiko mokytojus. Praeiname pro numestą šiukšlę jos nepakėlę. „Numuiliname“ kokią nors užduotį. Ir visada, vi-sa-da, turime devynias galybes pasiteisinimų, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip.

Tyrimo rezultatai patvirtino, kad tėvai dėl vertybinių orientacijų nebuvimo nesukuria sąlygų normaliam ikimokyklinio amžiaus vaiko dorovinių savybių formavimuisi. Hipotezė pasitvirtino: materialinio gerbūvio siekimas užgožia dorovinių vertybių ugdymą šeimoje.

Kyla daug klausimų. Visų pirma į juos turime atsakyti patys. Susimąstyti. Mums sako: nagi, apsipratote, susipratote, dabar atėjo laikas suprasti, kad civilizuotame pasaulyje žmonės elgiasi civilizuotai. Kultūringai. Žinoma, kad visur yra ir necivilizuotų, nekultūringų žmonių. Nėra tobulos visuomenės. Bet yra verta ją kurti.

Tyrimų įžvalgos ir efektyvus ugdymas

Straipsniuose aktualizuojamas dorinių vertybių ugdymo reikšmingumas, brandinant žmogaus visavertę asmenybę. Pripažįstant dorinių vertybių ugdymo ontogenezėje prasmingumą ir specifiškumą, akcentuojama dorinių vertybių ugdymo svarba vaikystėje. Remiantis moksliniais šaltiniais, mokslinių tyrimų duomenimis, analizuojamos galimybės, kaip per žaidimą vaikas gali veiksmingai ugdytis dorines vertybes.

Šiame gyvenimo laikotarpyje iš veiksnių, lemiančių dorinių vertybių formavimosi procesus, išskiriamas žaidimas, kaip pagrindinė vaiko veikla. Vaikų žaidimas vieningai apibrėžiamas kaip veikla, svarbi dorinių vertybių ugdymui ir siejama su asmens raida, dinaminiais procesais. Žaidybinė veikla dorinių vertybių ugdymui gali turėti įtakos daugeliu parametrų (sąlygų, veiksnių, žaidimo aplinkos, žaidimo būdų, žaidimo priemonių pasirinkimo lygiais), kurie įvairiai susipina realybėje.

Tyrimas atskleidė, kad sėkmingo šeimos ir pedagogų bendradarbiavimo pastangomis galima išspręsti daugumą dorovinių vertybių ugdymo(si) problemų, tokių kaip laiko trūkumas, vaiko neklausymas, išmaniųjų technologijų įtaka, vaiko raidos sutrikimai, dorovinių vertybių kaita šeimų vertybinėje orientacijoje.

Auklėtojo asmenybės poveikis yra daugiamatis ir neabejojamas. Edukologijos ir tapsmo psichologijos atstovai jį sieja su asmens transformacijos vyksmu, kai interesai, ištikimybė, meilė, neapykanta ar pan. struktūrinami. Taip vaikas socializuojasi, randa savo vietą kompleksiškai organizuotoje visuomenėje. Ugdymo veiksmingumą ypač parodo meilė, kuri ne protu, o daugiau pajauta gilina ryšį, žadina gyvybingumą. Svarbi auklėtojo asmenybės galia mylėti visus vaikus.

Be to, ne vienas autorius išskiria malonumo-pasitenkinimo išgyvenimus, kaip būtinus ugdymo veiksmingumui. Anot Kenneth (1988), jeigu ugdant malonumas neatsiranda, vadinasi, ugdymas nepavyko. Siekiant veiksmingumo, ugdymo procesas turi būti įdomus, džiugus, malonus. Teigiami veiksniai, skatinantys socializuotis, yra auklėtojo ir vaiko-vaikų abipusis emocinis ryšys, supratimas. Bendravimo ir bendradarbiavimo veiksmingumą lemia auklėtojo domėjimasis vaiko idėjomis, emocijomis, auklėtojo asmeninis santykis, pagarba, humoro jausmas, entuziazmas, sudominimas, kitaip sakant, visa, kas kuria atitinkamus išgyvenimus. Tai vaikus skatina jungtis į įvairias veiklas, kurios sugyvinamos, suaktyvinamos ir tampa jų asmenybės raiška.

Dorovinių vertybių ugdymo būdai šeimoje (pagal tyrimų duomenis)

Remiantis tyrimais, tėvų požiūris į dorovines vertybes ir galimus jų ugdymo(si) būdus atskleidžia šias svarbiausias kryptis:

• Asmeninis pavyzdys
• Edukacinė aplinka
• Žaidimai
• Bendravimas ir bendradarbiavimas
• Elgesio modeliai
• Kultūros elementų panaudojimas
• Pamokymas
• Draudimas
• Paskatinimas
• Darbų skatinimas
• Ikimokyklinės ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimas

tags: #kodel #verta #rasyti #apie #dorovines #vertybes

• Kaip medikai padeda nėščioms paauglėms?
• Hematomos nėštumo metu
• kaip verslas keičia šiuolaikinį ikimokyklinį ugdymą
• Nėštumo metu jaučiamas nugaros skausmas
• karas ir jo neigiamos pasekmės žmonijai