Kodėl vaikai neklauso ir kaip su tuo tvarkytis
Vaikų auklėjimas - viena sudėtingiausių, bet pačių prasmingiausių užduočių. Lengva pasiklysti vaikų auginimo teorijų džiunglėse. Vienas dažniausių tėvų susiduriančių iššūkių yra vaiko nepaklusnumas. Kai vaikai neklauso ir „užsiožiuoja“, tėvai turi savo taktiką, kaip elgtis tokioje situacijoje. Tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam. Visgi, bendros rekomendacijos ir patarimai egzistuoja. Sužinokime, kodėl vaikai neklauso ir kaip nuraminti mažylio „ožius“.
Vaikai neklauso dėl daugelio priežasčių, kurios dažnai yra susijusios su jų amžiumi, vystymosi stadija ir aplinka. Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko elgesys dažnai yra natūrali reakcija į aplinkybes ar vystymosi iššūkius, o ne sąmoningas neklusnumas.
Dažniausios nepaklusnumo priežastys
Vaikas gali neklausyti dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų - smegenų vystymasis. Smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę, nesubręsta iki pat paauglystės pabaigos. Savikontrolės ugdymas yra ilgas ir lėtas procesas. Dauguma tėvų mano, kad vaikai gali suvaldyti savo elgesį anksčiau negu jie iš tiesų pajėgūs tą padaryti. Vaikas ne visada gali suvaldyti savo impulsus, nes jo smegenys nėra visiškai išsivystę. Tai prisiminę, turėsite kantrybės su juo elgtis švelniau.
Kita svarbi priežastis - per didelis vaiko pojūčių stimuliavimas. Mes vedame vaikus į darželį, pramogų parkus, prekybos centrus, giminių susiėjimus. O paskui stebimės, kad jie yra hiperaktyvūs. Vaikai patiria stresą, kai aplink juos yra tiek veiklos, tiek pasirinkimų ir tiek žaislų. Kai duodame daugiau laiko vaikams pabūti ramumoje, žaisti vienumoje ar ilsėtis, jų elgesys dažnai pagerėja.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad nepatenkinti baziniai poreikiai gali lemti vaikų neklausymą. Ar kada nors buvote piktas dėl to, kad nespėjote pavalgyti? Ar teko jausti nekantrumą, nes tąnakt neišsimiegojote? Mažus vaikus toks poreikių nepatenkinimas veikia dešimt kartų stipriau. Jie gali kamuotis, nes yra pavargę, alkani, ištroškę, perdozavę cukraus. Vaikų gebėjimas valdyti emocijas gerokai sumažėja jiems pavargus. Tėvai dažnai pastebi, kad vaikas tampa nevaldomas valandą prieš valgį arba kai jie yra neišsimiegoję. Gal užtektų mažo užkandžio, vandens ar šiek tiek pasnausti?
Vaikai taip pat negali suvaldyti savo elgesio dėl neišsivysčiusių jausmų išraiškos mechanizmų. Mes, suaugę, dažnai esame išmokę savo emocijas užspausti savyje ar nukreipti dėmesio kitur. Tačiau vaikai to dar negali padaryti. Ankstyvos vaikystės edukatorė Janet Lansbury moko, ką daryti, jei vaikas klykia ar rauda: „Leiskite jausmams tiesiog būti“. Ir jokiu būdu už stiprias emocijas vaikų nedera bausti.
Judėjimas yra būtinas vaikų vystymuisi. „Sėdėk ramiai“, „Nustok bėgioti aplink stalą“, „Nešokinėk ant sofos“… Ką, jūsų manymu, turėtų daryti vaikai, girdėdami tokias pastabas? Judėjimo jiems reikia taip, kaip oro. Užuot vadinę tokį vaiko elgesį blogu, geriau organizuokime išvyką į žaidimų aikštelę ar lenktynes po rajoną.
Nepriklausomybės siekimas taip pat yra svarbus veiksnys. Vaikas pasirenka šortus, o mama aiškina, kad per šalta ir jam mauna kelnes. Tačiau vaikams sveika priimti savo sprendimus. Mažylis daro būtent tai, ką jame užkodavo Gamta - jis siekia įgyvendinti savo planus, priimti savo sprendimus ir tapti laisvu žmogumi.
Vaikų stiprybė neatsiejama nuo jų silpnybių. Gal esame labai susitelkę, tačiau nelankstūs. Gal gyvename vedami intuicijos ir esame labai jautrūs, tačiau kaip kempinė sugeriame kitų emocijas. Tas pats ir vaikams. Atpažinti, kad nepageidaujamas elgesys yra išvirkščia vaiko stiprybės pusė gali jums padėti ramiau reaguoti į jo elgesį.
Žaidimas vaikams teikia didžiulį malonumą. Jie jaučia didžiulį malonumą juoktis iš to, kas jiems atrodo nauja ir netikėta. Žaidimas dažnai užtrunka ilgiau negu tėvai norėtų, o tai tėvams gali atrodyti kaip pasipriešinimas ir neklausymas. Tačiau taip nėra. Jeigu tėvai skiria pakankamai laiko, kad vaikai galėtų tiesiog žaisti, vaikai rečiau trukdo jiems tuo metu, kai žaisti tikrai nėra galimybių.
Tėvų nuotaikos persiduoda vaikui. Džiaugsmas ir liūdesys, pyktis ir baimė veikia ir aplinkinius. Vaikai yra ypatingai jautrūs tėvų nuotaikoms. Kai mes jaučiame įtampą ar esame nuliūdę, vaikai ima jausti tą patį. O kai mes ramus ir įsižeminę, tuo persiima ir vaikai.
„Blogas elgesys“ gali būti ir atsakas į tėvų nenuoseklumą. Vieną sykį jūs perkate vaikui saldainius, o kitąsyk jau sakote: „Nepirksiu, nes nevalgysi pietų”. Vieną vakarą skaitote vaikui penkias pasakas, o kitąsyk sakote, kad turite laiko perskaityti tik vieną ir jis maldauja daugiau. Nenuostabu, kad vaikas protestuoja. Jei tėvų ribos nuolat keičiasi, tada vaiką ištinka frustracija. Riksmas, klyksmas, ašaros - ko gi kito galima tikėtis? Todėl būkit šimtu procentų nuoseklus, brėždamas ribas ir laikydamasis dienotvarkės.
Kartais vaikai mums atrodo tiesiog neklaužados, nors iš tikrųjų tokie nėra. Jų elgesys tėra natūrali reakcija į aplinkybes ar vystymosi iššūkius. Kada vaiką reikėtų ne barti, o žiūrėti į jo elgesį su atjauta?
Kaip elgtis, kai vaikas neklauso?
Vaikai gali neklausyti dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbu suprasti, kad jų elgesys dažnai yra signalas, o ne tiesiog noras erzinti tėvus. Tėvai turėtų stengtis suprasti, ką vaikas bando pasakyti savo elgesiu.
1. Venkite situacijų, kuriose vaikas jaučiasi prastai. Žinoma, ne visada pavyksta išvengti visų vaikui nepatinkančių situacijų ir vietų, tačiau jei tik yra tokia galimybė, patartina elgtis būtent taip.
2. Nustatykite aiškius vaiko amžiui tinkamus apribojimus. Kai vaikai žino, ko iš jų tikimasi, jie ima suprasti elgesio taisykles ir didėja tikimybė, kad jie šių taisyklių laikysis.
3. Pasirūpinkite nustatytomis ir prognozuojamomis pasekmėmis. Svarbu suvokti vaiko supratimo lygmenį ir reaguoti tinkamai. Negalima reikalauti tų pačių dalykų tiek iš dvejų, tiek ir iš ketverių metų vaiko. Lūkesčiai būtinai turi būti realistiški.
4. Išlikite ramūs ir atsipalaidavę. Pamirškite, kad būtent jūs esate svarbiausias elgesio pavyzdys savo vaikui. Jis žvelgia į jus kaip į mokymosi priemonę, imituoja tai, ką mato. Taigi pasirūpinkite, kad jo matomas modelis elgtųsi tinkamai, nes būtent tėvai daro didžiausią įtaką savo vaikams. Jei jaučiate jus apimantį susierzinimą, atsipūskite, šiek tiek atsitraukite, o kai jausitės ir vėl ramūs, galite grįžti prie vaiko ir tęsti bendravimą.
5. Būkite iniciatyvūs ir reaguokite laiku. Nelaukite, kol problema įsišaknys, o vaiką nuraminti bus jau kur kas sunkiau. Į situacijas, kai svarbu dalintis, įtraukite ir savo vaiką, nes iki tam tikro amžiaus vaikas dar neturi suformuotų dalinimosi įgūdžių. „Mano eilė, tavo eilė”, - štai toks modelis padeda pasirūpinti kiekvieno poreikiais. Informuokite savo vaiką, kad turimą žaislą po tam tikro laiko reikia perduoti kitam. Taip elgdamiesi suteiksite jam situacijos kontroliavimo pojūtį.
6. Darykite vaikui teigiamą poveikį. Jei vaikas atsidūręs situacijoje, kai netrukus gali būti prarasta kontrolė, tėvai turi elgtis tinkamai. Nedelsiant užmegzkite akių kontaktą, švelniai paimkite jį už rankos ar dėkite ranką jam ant peties. Tinkamas fizinis kontaktas suteiks vaikui galimybę suprasti, kad esate šalia, taigi jis yra saugus. Jei vaikas fizinio kontakto nepageidauja, tiesiog būkite kuo arčiau jo, kad jis jaustų jūsų paramą. Jei vaikas atsidūręs situacijoje, kai gali susižeisti pats arba sužeisti kitą, perkelkite jį į kitą vietą.
7. Skirkite laiko nurimti. Vaikai negirdi ir nesupranta, ką jiems sakote, kai juos apėmęs stresas, pyktis ar susierzinimas.
8. Priimkite vaiko neigiamas emocijas su užuojauta ir švelnumu. Reaguokite į vaiko jausmus, pateikite keletą galimų elgesio variantų, tačiau venkite tiesioginio spaudimo ir diktavimo, ką jis turi daryti. Dar svarbu suteikti vaikui progą išreikšti savo jausmus tokiu būdu, kuris leidžia vaikui komunikuoti ir atsikratyti neigiamų emocijų.
9. Pripažinkite vaiko jausmus, o tada nustatykite griežtesnes ribas. Žodžiais vaikui paaiškinkite, kad esate čia, kad jam padėtumėte. Kai vaiko reakcija taps švelnesnė, nukreipkite jos elgesį tinkama linkme. Galbūt jūsų atžalai reikia priminti galimus elgesio variantus. Toks elgesys su vaiku leidžia mažajam pasaulio tyrinėtojui suvaldyti emocijas ir atgauti dvasinę pusiausvyrą.
10. Girkite ir pripažinkite pozityvias vaiko dedamas pastangas. Tiesa, pernelyg gausios pagyros gali tapti bevertės, taigi girti stenkitės tik už konkrečius nuopelnus ir pasiekimus.
Pernelyg daug kalbate. Vaikų smegenys po kurio laiko nebesugeba adekvačiai reaguoti ir jie nebesiklauso. Vaikas trumpalaikėje atmintyje gali išsaugoti tik nedidelę dalį informacijos. Tiek, kiek trunka pasakyti vieną ar du sakinius, maždaug 30 sekundžių. Kalbėkite aiškiai, lakoniškai, trumpais sakiniais, nedaugžodžiaukite.
Kalbate pakeltu balsu, baratės. Pakeltas balso tonas sukelia vaikams neigimo reakciją. Dar blogiau tai, kad barimas ir riksmai gali turėti labai rimtų padarinių augančio individo psichinei ir emocinei sveikatai.
Pamirštate, kad vaiką reikia išklausyti. Nuolatos neišklausomas vaikas ilgainiui ims demonstruoti nepagarbą ir nepasitikėjimą. Jei iš tiesų esate užsiėmę, užuot ignoravę sūnų arba dukterį, geriau pasakykite: „Atleisk, dabar negaliu tavęs išklausyti, bet kai baigsiu darbą, būtinai grįšime prie šios temos.“
Ignoruojate vaiko emocijas ir nuomones. Pagarbus dėmesys vaiko nuomonei ir emocijoms - vienas iš būdų, pademonstruoti, kad jį mylite ir norite juo rūpintis. Negalima ignoruoti vaikų ašarų. Kartais paprasčiausia frazė - patikinimas, kad suprantate, ką vaikas tuo metu jaučia, - ir nuoširdus apkabinimas gali iš esmės pakeisti situaciją.
Per retai kalbatės atvirai ir nuoširdžiai. Pasistenkite nutaikyti progą, kai vaikas bus pasirengęs rimtai pasikalbėti. Tai gali būti metas prieš miegą arba pakeliui namo. Būtinai pademonstruokite vaikui, kad norite žinoti, kuo jis domisi ir kuo užsiima.
Naudokite „Trys TAIP!“ metodą. Užduokite vaikui du lyg ir nesusijusius klausimus, į kuriuos jis tikrai atsakys teigiamai. Pavyzdžiui, vaikas nenori eiti praustis, paklauskite jo: „Klausyk, tau juk patinka žaisti su nauja lėle, TAIP?“. Vaikas sutiks. Tuomet užduokite kitą klausimą: „Būtų smagu praustis vonioje su ta lėle, TAIP?“. Vaikas ir vėl atsakys teigiamai.
Suteikite vaikui pasirinkimo galimybę. Vaikai kartais priešinasi, kai tenka atlikti ilgas, nuobodias, jiems nepatinkančias užduotis. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko parašyti tris eilutes žodžių, o tada tris kartus apibėgti aplink stalą. Suteikite vaikui tokią galimybę ir pasiūlykite susitvarkyti kuo greičiau, bet nedarant klaidų.
Girkite už pastangas. Kai vaikas deda pastangas, svarbu jį pagirti ir paskatinti. Tai stiprina jo motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
Kada verta kreiptis į specialistą?
Atskirais atvejais, itin aršus, dažnai pasitaikantis ir agresyvus užsispyrimas (nepaklusnumas) gali būti elgesio sutrikimo ženklas. Jei be nuolatinio priešgyniavimo pastebite ir kitų elgesio sutrikimo požymių, pavyzdžiui, agresiją, negebėjimą sutelkti dėmesio, hiperaktyvumą, reikėtų būtinai pasitarti su vaiko raidos specialistu ar psichologu.
Gera žinia nepaklusnių, priešgyniauti linkusių vaikų tėvams: gerai besimokantys, tačiau nepaklusnūs, autoritetais abejojantys ir jų valiai aklai nepasiduodantys vaikai dažnai turi aukštesnį intelekto koeficientą (IQ), pasiekia geresnių akademinių rezultatų, užima aukštesnes pareigas bei uždirba daugiau.
Nepaklusnūs, užsispyrę vaikai labai nori būti savarankiški, tad suteikite jiems šią galimybę. Pavyzdžiui, jeigu kyla problemų dėl nenoro rengtis, pasiūlykite vaikui pačiam susidėlioti patinkantį aprangos derinį.
Kaip elgtis su užsispyrusiu, nepaklusniu vaiku
Nepaklusnūs vaikai ypatingai siekia tėvų dėmesio, nori būti įvertinti ir išgirsti, tačiau dažnai girdi daug negatyvių frazių: „užsispyręs, kaip ožys“, „su tavimi neįmanoma susitarti“, „kodėl su tavimi taip sunku“.
Svarbu suprasti, kad vaiko neklausymą gali lemti daugybė veiksnių, pradedant nuo fiziologinių poreikių nepatenkinimo ir baigiant nepakankamu savikontrolės išsivystymu. Tinkamas bendravimas, kantrybė ir supratimas gali padėti spręsti šią problemą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
