Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD): Ką svarbu žinoti tėvams?

Baigiasi antras mokslo metų mėnuo ir daugumoje klasių mokytojams tenka susidurti su panašiomis problemomis: vaikai, dažniausiai berniukai, vis sunkiau klauso pamokose, daro tai, kas šauna į galvą, jiems nesiseka susikaupti… Šiandien mokyklose vis daugiau hiperaktyvių vaikų - ar gali būti, kad ši diagnozė nustatoma mokykloje ir kaip tėvams palengvinti vaiko mokyklinį gyvenimą? Tai ne psichinė liga, o raidos sutrikimas. Tiesiog iš prigimties sutrikusi vaiko savikontrolės funkcija, nes dažniausiai vaikai ne tiesiog suserga tuo, o jau gimsta tokie. Ir tėvai čia nekalti.

Kas yra dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD)?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD), dar žinomas kaip dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (angl. attention deficit/hyperactivity disorder - ADHD), yra neurologinis sutrikimas. Dažniausiai ADHD pasireiškia iki 12 metų. Pagrindiniai požymiai yra nuolatinis sunkumas sutelkti dėmesį ir (arba) valdyti hiperaktyvumą bei impulsyvumą, kurie trukdo arba blogina socialinio, akademinio ar darbinio funkcionavimo kokybę bei vystymąsi. Labai dažnai ADHD diagnozuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. ADHD yra dažnas ir nevienalytis neurologinis raidos sindromas, kuriam būdingas dėmesio deficitas bei hiperaktyvumas. Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai išaugo asmenų skaičius, kuriems diagnozuojamas šis sutrikimas. Remiantis naujausiais demografiniais duomenimis, dabar pasaulyje ADHD diagnozuota apie 15,9 % studentų ir 506,17 mln. (9,34 %) suaugusiųjų. Lietuvoje, pagal dabartinius turimus rodiklius, ADHD nustatyta apie 5,2 % pradinių klasių mokinių, tarp kurių yra 1,9 karto daugiau berniukų nei mergaičių. Šis skaičius tik didėja, todėl ADHD dabar laikomas vienu iš labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.

„Mano sūnus šiais metais pradėjo eiti į mokyklą. Jis visada buvo itin judrus ir nervingas, bet mokykloje problemos paaštrėjo: mokytoja skundžiasi, kad jis garsiai kalba pamokų metu, sukiojasi ir trukdo visai klasei. Taip, jis sudėtingas vaikas. Mokyklos psichologas sako, kad jam būdingas hiperaktyvumo sindromas DTH. Visas šios diagnozės pavadinimas yra toks: dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas, sutrumpintai vadinamas DTH. Šį sindromą turintys vaikai yra ne tik itin judrūs, kalbūs ir nervingi; jie turi problemų su dėmesio koncentracija ir susikaupimu. Vidutiniškai pasaulyje 3 proc. Kada pasireiškia DTH sindromas? Įprastai tai įvyksta iki 7 metų amžiaus, nors gali pasireikšti ir 10-11 vaiko gyvenimo metais.

Apskritai dėmesingumas ir aktyvumas - tai temperamento bruožai, ir šia prasme visus žmones galima skirstyti į tuos, kurie gali išbūti ilgai susikaupę, atlikti kruopštų darbą, ir tuos, kurie tokio darbo pakęsti (ir pakelti) negali. Diagnozė DTH reiškia, kad šie temperamento bruožai yra „užaštrėję“ iki kraštutinumo, t.y. Šiandien neretai bet kurį impulsyvų, judrų mažylį nesusimąsčius skubama pavadinti hiperaktyviu, tačiau DTH sindromą nustatyti gali tik gydytojas. Ir iš akies to nuspręsti neįmanoma.

Paradoksas tas, kad hiperaktyvus vaikas atrodo visiškai įprastai. Štai jis prašo atleidimo ir pasiryžta taisytis, bet kas kartą savo pažadus sulaužo - ir tada jį pradeda laikyti negeru… Kartą vieno berniuko, turinčio šį sindromą, paklausiau: „Kodėl tu vis plepi per pamokas?“ Jis man atsakė: „Aš užmirštu, kad negalima.“ Hiperaktyvūs vaikai užmiršta taisykles ir elgiasi vedami impulsų.

Prof. Ona Monkevičienė teigia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas - įgimtas ir tai yra visą gyvenimą lydintis sutrikimas. Su šiuo sutrikimu yra gimstama ir augama. Neretai tokio vaiko šeimoje yra daugiau narių, turinčių šiam sutrikimui būdingų ypatumų. Požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose. Pagrindiniai šio sutrikimo požymiai reiškiasi trijose srityse: 1) padidėjęs aktyvumas (hiperaktyvumas); 2) sutrikęs dėmesys; 3) impulsyvumas. Kiekvienas iš šių požymių skirtingai reiškiasi skirtingais vaiko raidos periodais ir gali būti lengvo, vidutinio ar sunkaus laipsnio.

Neramūs kūdikiai pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuotas ADS, jau motinos įsčiose labiau juda ir gydytojai registruoja aktyvesnius vaisiaus judesius. ADS atsiradimui ir sutrikimo išreikštumo laipsniui turi įtakos ne tik genetiniai, bet ir aplinkos veiksniai, ypač motinos rūkymas nėštumo metu ir visos priežastys, sumažinančios kraujo pritekėjimą į vaisiaus smegenis nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu. ADS turintys mažyliai apibūdinami kaip gyvesnio temperamento, daugiau priežiūros ir dėmesio reikalaujantys neramūs kūdikiai. Tokie kūdikiai daugiau rangosi, muistosi, nekantrūs, verksmingi, nervingi, jautresni, greičiau susierzina.

ADHD priežastys

ADHD priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau atlikti tyrimai atskleidžia, jog ADHD gali pasireikšti dėl genetinių, biologinių bei aplinkos veiksnių:

• Genetiniai veiksniai (Paveldimumas): Remiantis dvynių ir įvaikinimo tyrimais, genetiniai veiksniai gali numatyti 60-90% ADHD atvejų. Dėl to ADHD sergančių asmenų tėvai, broliai bei seserys turi didelę tikimybę taip pat turėti ADHD. Vis dėlto, ADHD išsivysto kompleksiškai, todėl sutrikimas nėra susijęs tik su genetiniais veiksniais.
• Smegenų struktūriniai pokyčiai: Skirtingi tyrimai rodo, jog žmonės, kuriems diagnozuotas ADHD sutrikimas, pasižymi pakitusia corpus collosum (nervų skaidulų rinkinys, jungiantis abu smegenų pusrutulius) struktūra, atsakinga už informacijos perdavimą tarp abiejų smegenų pusių. Taip pat atlikta metaanalizė nustatė, jog žmonės su ADHD turi funkcinių pakitimų smegenų srityse, reguliuojančiose kognityvinį slopinimo kontroliavimą ir dėmesį.
• Neurotransmiterių disbalansas: Nustatyta, jog pernelyg didelis dopaminerginis aktyvumas gali lemti prastą motorinių impulsų kontrolę ir blogesnę impulsyvumo kontrolė, vieni iš pagrindinių ADHD simptomų. Taip pat atrasta, jog yra reikšmingas ryšys tarp bendros norepinefrino koncetracijos sumažėjimo ir kognityvinių ADHD simpromų kaip kontrolė bei koncentracija.
• Motinos elgesys: Moksliškai nustatyta, jog motinų vaikams, kurios neštumo metu vartojo nikotiną ar alkoholį, yra didelė rizika susirgti ADHD.
• Smegenų sužalojimas: Kai kuriais atvejais, ADHD simptomai gali pasireikšti po stiprios galvos traumos.
• Gimimas neišnešiotam ir/ar mažo svorio: Nustatyta, jog neišnešioti ir/arba mažo svorio kūdikiai turi didesnę riziką susirgti ADHD.
• Netinkama mityba: Kai kurios stuburo bėdos gali lemti hiperaktyvų elgesį. Toksinai maiste ir aplinkoje. Vaikai yra daug jautresni ir pažeidžiamiesi aplinkos toksinams, kurių yra randama maiste, ore, vandenyje, jie naudojami pramonėje ir kasdienėje buityje.

Pagrindiniai ADHD simptomai

Pagrindiniai aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) simptomai yra:

• Nedėmesingumas: sudėtinga sutelkti ir išlaikyti koncetraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
• Hiperaktyvumas: nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
• Impulsyvumas: neprognozuojamas ar įkyrus elgesys, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susiturėti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą. Dažnas kitų pertraukinėjimas, greitas svarbių sprendimų priėmimas, neapgalvojus jų pasekmių.

Taip pat gali pasireikšti šiek tiek vėlesnis kalbos, motorinių ar socialinių įgūdžių vystymasis, žemas frustacijos toleravimo lygis, aukštas dirglumas ar dažnas nuotaikų kintamumas.

Kaip padėti vaikui su ADHD?

Supratimas, kad DTH - ne psichinė liga, o raidos sutrikimas, tėvams yra itin svarbus. Tiesiog iš prigimties sutrikusi vaiko savikontrolės funkcija, todėl tėvai čia nekalti. Supratimas, kad sudėtingas elgesys - tikrai ne laisvas vaiko pasirinkimas, padeda lengviau priimti ir suprasti vaiką.

Geriausia, ką galima padaryti, kad palengvėtų DTH vaiko gyvenimas - sudaryti jam išorinės kontrolės sistemą:

1. Užduočių pateikimas dalimis: Hiperaktyviems vaikams sudėtinga atmintyje išlaikyti didelį kiekį informacijos. Vadinasi, užduotys jiems turi būti pateikiamos dalimis.
2. Laiko suvokimo lavinimas: Tokie vaikai turi daug problemų dėl laiko pojūčio, jiems geriausiai suprantamas tik laikas „dabar“. Mes galime planuoti savo veiklą ir apytiksliai įsivaizduoti, kur ta veikla pakryps, o hiperaktyviems vaikams langas į laiką - daugiausia dešimt minučių. Šie vaikai gyvena išimtinai šiuo momentu, jie neįsivaizduoja pasekmių. Todėl jei dėl jų veiksmų kažkas nutinka „ne taip“, tai ne jų pasirinkimas, jie šių pasekmių nenorėjo. Šalia viso to tokiam vaikui reikalingas neatidėliotinas atgalinis ryšys iš tėvų. Ir šiuo atveju pasekmės jam reikalingos čia ir dabar. Su jais nesuveiks taisyklė: „Jei mėnesį tvarkysiesi savo kambarį, gausi tą ar tą“ arba „Jei dabar pat nesėsi prie pamokų, vakare grįžęs tėtis tave nubaus“. Vakaras - tai kažkokia miglota ateitis. Paprastai hiperaktyvūs vaikai turi problemų mokykloje. Jie privalo išsėdėti 40 minučių susikoncentravę ir atlikti klasės darbus, o įvertinimą gaus tik po dienos ar dviejų, kai mokytojas patikrins sąsiuvinius.
3. Taškų arba žetonų sistema: Su šiais vaikais gerai suveikia taškų arba žetonų sistema. Atlikdamas kasdienes užduotis, vaikas gauna įvertinimus taškų ar žetonų pavidalu, kuriuos vėliau galima į kažką iškeisti.
4. Laiko prietaisų naudojimas: Įvairūs laiką skaičiuojantys aparatai gali padėti hiperaktyviam vaikui geriau suvokti laiką, jį sekti. Galima panaudoti įprastą smėlio laikrodį. Be to, dar esama labai įdomaus dalyko - tai laikrodis, kurio ciferblate yra spalvotas ratas, kuris, einant minutėms, išnyksta.
5. Planavimas viešose vietose: Lankantis visuomeninėse vietose, tarkim, poliklinikoje, reikia iš anksto apgalvoti, ką valandą ar dvi vaikas veiks, ypač, jei mama bus užsiėmusi. Iš anksto pasirūpinkite popieriumi, piešimo priemonėmis, žaisliukais. Nepakenktų ir kažką pasikviesti į pagalbą.

Suaugusiesiems „leidžiama“ mėgautis labai specifine veikla, kuri kitiems visiškai nepriimtina. Vieni mėgsta žvejoti, tačiau kitiems rymojimas su meškere rankoje yra tiesiog laiko švaistymas. Tad kodėl visi vaikai turėtų mėgautis spalvinimu arba konstruktorių dėliojimu? Aktyviems vaikams neretai puikiai sekasi fizinė veikla, kuri idealiai patenkina jų poreikį išlieti energiją. Pasiūlykite vaikui lankyti sporto, šokių ar teatro užsiėmimus.

Hiperaktyvūs vaikai vaikai ne tik sunkiai susitvarko su energijos pertekliumi, bet ir gerokai sunkiau valdo emocijas. Jiems sunkiau išreikšti savo jausmus, jie greičai susierzina ir supyksta. Ištikus krizei nebarkite vaiko, nusiveskite jį į šoną, stenkitės kalbėti lėtai, ramiai, paglostykite ir pamyluokite savo mažylį.

Tėvų vaidmuo ir pagalba

Tėvams labai svarbu kuo anksčiau įsisąmoninti, kad nei jie, nei jų vaikas nėra blogi. Reikėtų tolerantiškai žvelgti į vaiko būdą, nesistengti jo perauklėti. Dauguma psichologų vaikų aktyvumą siūlo priimti, kaip nedalomą jo asmenybės dalį.

Vieni tėvai iš hiperaktyvaus vaiko tikisi elgesio, būdingo savireguliacijos bei savikontrolės problemų neturintiems jo bendraamžiais, todėl labai dažnai atžalos elgesį interpretuoja kaip neklusnumą ir vaiką baudžia. Tai skatina vaiką priešintis, taip sukeliant dar daugiau elgesio problemų. Kiti tėvai net aiškų vaiko neklusnumą, manipuliavimą savo negebėjimu ką nors daryti supranta kaip neišvengiamas hiperaktyvumo pasekmes. Todėl vaikui netaikomos jokios priemonės, galinčios sudrausminti. Vaikui formuojasi supratimas, kad jam viskas leidžiama, nes jis yra kitoks. Abu paminėti bendravimo su hiperaktyviu vaiku būdai nėra derami. Tėvai kiekvienoje situacijoje turėtų įvertinti, ar vaikas nepajėgė pasielgti tinkamai dėl jam būdingų savybių, ar dėl neklusnumo.

Jei vaikas netinkamai pasielgė dėl hiperaktyvumo sindromo, jam turi būti suteikta pagalba, parama. Pavyzdžiui, paprašytas sutvarkyti žaislus, vaikas energingai ėmėsi veiklos, bet greitai tapo vangus, nusiminė, pradėjo sėdiniuoti. Aišku, kad jam per sunku sutvarkyti visus žaislus. Tuomet galima vaiką pagirti, pasiūlant pagalbą: „Šaunu, tu pasistengei ir dalį žaislų sudėliojai į vietas. Dabar aš tau padėsiu ir mes abu greitai pabaigsime tvarkytis”.

Jei vaikas nepradeda tvarkytis, nes žaislų išmėtyta daug ir jį slegia ilgo monotoniško darbo nuojauta, galime pasakyti: „Ignai, pradėk tvarkyti žaislus. Netrukus aš baigsiu plauti indus ir tau padėsiu”. Tai turėtų paskatinti vaiką pradėti tvarkytis. Tačiau savo žodį turime ištesėti ir greitai prisijungti prie žaislus tvarkančio vaiko.

Jei vaikas netinkamai elgiasi dėl neklusnumo, turi būti taikomi visi įprasti būdai jam įveikti. Tarkime, paprašytas susitvarkyti žaislus, vaikas aiškiai priešinasi ir siekia, kad viską už jį padarytų tėvai. Tuomet galima pasiūlyti jam pasirinkimą: „Ignai, jei tu dabar pradėsi tvarkyti žaislus pats, netrukus aš tau padėsiu. Mes greitai susitvarkysime ir liks laiko pažiūrėti filmuką. Jei tu nepradėsi tvarkyti žaislų dabar pats, aš tau nepadėsiu. Tu turėsi juos tvarkyti vienas. Tuomet filmukui laiko nebeliks”. Tai gali paskatinti vaiką pradėti tvarkytis.

Svarbu sukurti saugią namų aplinką, pašalinti netinkamą elgesį skatinančias priežastis. Kadangi hiperaktyvus vaikas dūksta, laksto, bėgioja, karstosi, grindys niekur namuose neturi būti slidžios, reikėtų vengti aštrių baldų kampų, greitai virstančių ar galinčių nukristi daiktų. Spintos, spintelės, komodos, kuriose laikomi vertingi daiktai, turėtų būti rakinamos. Vaikui prieinamose vietose negalima laikyti buitinių cheminių medžiagų, vaistų ir kt. Elektros lizdams būtini kištukai. Taip išvengsime vaiko traumų ir neprarasime mums brangių daiktų.

Namuose verta stebėti, kokios situacijos išprovokuoja netinkamą hiperaktyvaus vaiko elgesį ir stengtis jų vengti. Pavyzdžiui, vaikas nemėgsta drabužių su daugybe sagų, batų su raišteliais, nes hiperkinezės trukdo greitai ir tvarkingai apsirengti, apsiauti batus. Keiskime vaiko aprangą bei avalynę, kad jis galėtų savarankiškiau susitvarkyti pats.

Hiperaktyvūs vaikai paprastai įsiklauso į aiškinimus ir nuoširdžiai bando elgtis tinkamai. Svarbu sukurti saugią namų aplinką, pašalinti netinkamą elgesį skatinančias priežastis.

Ar vartoti medikamentus?

Šį klausimą tėvai privalo spręsti su specialistais. Žinoma, vaistų vartojimas turi savų pliusų, savų minusų, bet daugumoje atvejų būtų naudinga bent pabandyti tokį gydymą, nes efektas gali būti itin stiprus. Medikamentinis gydymas yra tik papildomas, šalutinis. Vaistai hiperaktyvumo neišsprendžia. Tokiam vaikui reikalinga struktūra, kitokios erdvės.

Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumais ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių). Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD.

Teigiamos hiperaktyvių vaikų savybės

Reikia nepamiršti, kad ir hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti vaikai, turi nemažai teigiamų savybių:

• Kūrybiškumas: jie turi puikią vaizduotę, todėl dažnai turi daug minčių ir idėjų.
• Entuziazmas ir spontaniškumas: jiems rūpi daug dalykų, jiems retai nuobodu, tai „gyvos“ asmenybės. Jei su jais nesipykstama, kartu būti yra įdomu.
• Lankstumas: jie vienu metu turi daug idėjų, minčių, todėl randa daug alternatyvų idėjoms, svajonėms įgyvendinti.
• Energingumas: jeigu tokiems vaikams darbo ar žaidimo užduotis įdomi, jie yra motyvuoti ir dažnai patiria sėkmę.

Tinkamai ugdomi, gaudami pakankamą fizinį krūvį, vaizdinę savo veiklos reguliavimo pagalbą, formuojant savireguliacijos, tinkamo socialinio bendravimo įgūdžius, atliepiant individualius jų pomėgius ir poreikius, radus jiems patinkančias saviraiškos sritis, jie gali būti labai originalūs, kūrybingi, iniciatyvūs ir aktyvūs.

tags: #kodel #gimsta #hiperaktyvus #vaikai

• informacija tėvams apie vaiko teises ir gyvenamąją vietą
• Kada reikalingas nėščiosios diržas?
• kaip apsaugoti vaikus nuo elektros traumų
• Patogūs ir kokybiški rūbai vaikams
• Ūgis ir svoris besilaukiančioms moterims