Žvirblinių veisimasis: nuo lizdo iki palikuonių

Žvirbliniai (Passeridae) - tai žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, tikrųjų giesmininkų (Oscines) pobūrio šeima, apimanti 6 gentis ir apie 40 rūšių. Šie paukščiai yra paplitę beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Jų kūno ilgis svyruoja nuo 10,5 iki 18 cm, o masė - nuo 11 iki 57 gramų. Plunksnų danga gali būti įvairių spalvų, tačiau dažniausiai vyrauja ruda, kaštoninė, pilka ir balta. Kai kurios rūšys pasižymi juodomis ir geltonomis spalvomis. Daugeliui žvirblinių rūšių būdingas lytinis dimorfizmas, kai patinai yra ryškesni.

Kūnas tvirtas ir trumpas, galva didelė bei apvali. Kojos tvirtos, trumpos arba vidutinio dydžio. Snapas kūginis, o sparnai - platūs ir apvalaini. Žvirbliniai minta įvairiu maistu: lesa sėklas, vaisius, įvairius bestuburius. Kai kurios rūšys yra sinantropai, t. y., prisitaikiusios gyventi žmogaus artumoje. Lizdus jie suka medžiuose, uoksuose, inkiluose ar palėpėse.

Lietuvoje gyvena dvi žvirblinių rūšys: naminis žvirblis (Passer domesticus) ir eurazinis karklažvirblis (Passer montanus).

Naminis žvirblis (Passer domesticus)

Naminis žvirblis yra apie 16 cm ilgio ir sveria apie 30 g. Jo patino viršugalvis pilkas, šonai rudi, gerklė ir pagurklis juodi, o pilvas - balsvas. Patelės yra pilkšvai rusvos. Naminis žvirblis yra sėsli sinantropinė rūšis, dažnai gyvenanti žmogaus kaimynystėje - sodybose, ūkiniuose pastatuose, miestuose, fermose, parkuose. Jie taip pat užima kitų paukščių inkilus.

Šie paukščiai yra aktyvūs dieną ir puikiai skraido. Naminių žvirblių poros yra monogaminės ir sudaromos visam gyvenimui. Tuoktuvių metu patinai kartais pešasi ant žemės. Kovą pradeda sukti lizdus, kuriuos įrengia namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose, kregždžių lizduose ar inkiluose. Lizdui naudoja žoles, šiaudus, pakulas, įvairių audinių likučius, o gūžtą iškloja naminių gyvūnų plaukais ir kitų paukščių plunksnomis.

Naminis žvirblis į lizdą deda 4-6 balsvus, taškuotus, ovalius kiaušinius. Peri patinas ir patelė maždaug 13-14 dienų. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka taip pat po 13-14 dienų.

Mityba:

• Javų grūdai
• Dobilų, runkelių, guobų, spygliuočių sėklos
• Uogos (vyšnios, trešnės, žemuogės)
• Dygstantys žirniai, pupelės, salotos, kopūstai
• Lėti vabzdžiai (pvz., karkvabaliai)

Vasaros pabaigoje naminių žvirblių būriai gali niokoti javus, saulėgrąžas ir kanapes. Dėl šios priežasties jie nuo seno laikomi ūkininkų priešu. Slavų kalbose žvirblio pavadinimas dažnai reiškia "mušk vagį". Liaudies folkloras juos vaizduoja kaip apsukrius, vikrius ir įkyrius vagišius. Siekiant atbaidyti žvirblius nuo laukų ir sodų, statomos įvairios baidyklės.

Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus)

Eurazinis karklažvirblis yra apie 14 cm ilgio ir sveria apie 23 g. Ši rūšis paplitusi visoje Eurazijoje, nuo Atlanto iki Ochotsko jūros. Jo arealas šiaurėje siekia Kolos pusiasalį ir Lenos vidurupį, o pietryčiuose tęsiasi iki šiaurės rytų Kinijos, Aralo jūros. Taip pat gyvena Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros regione. Lietuvoje eurazinis karklažvirblis yra labai dažnas, čia peri ir žiemoja.

Kūno ilgis siekia 14-16 cm, išskleistų sparnų plotis - 19-25 cm. Čiurna yra 1,6-2,5 cm ilgio, o uodega - neilga, 5,2-6,5 cm. Pastebėta, kad arealo šiaurėje gyvenančių populiacijų individai yra šiek tiek stambesni nei pietuose gyvenantys gentainiai.

Naminio žvirblio galva yra didelė ir apvali. Patino kaktą, galvos viršų ir pakaušį dengia pilkos plunksnos, galvos šonai - rudi. Nugara ruda su rudomis išilginėmis dėmėmis, skruostai - balsvi. Sparnu driekiasi balsva juostelė. Pilvas balsvas, gerklė ir pagurklis juodi. Snapas storas, tvirtas, juodas, rudenį ir žiemą papilkėja.

Naminis žvirblis yra sėslus paukštis ir sinantropas, gyvenantis arti žmogaus. Jis aktyvus dieną ir gerai skraido.

Paukščių spalvos ir jų reikšmė

Paukščiai pasižymi įvairiausiomis spalvomis, kurios jiems tarnauja dviem pagrindiniais tikslais: kamufliažu ir socialine komunikacija.

Kamufliažinės spalvos

Daugelis paukščių yra rudos, žalios arba pilkos spalvos, todėl juos sunkiau pastebėti. Šios spalvos padeda jiems maskuotis.

• Ruda spalva yra viena dažniausiai pasitaikančių. Jai priskiriami žvirbliai, emu, čiurliai, drozgai, karklažvirbliai, ereliai ir daugelio rūšių paukščių patelės. Rudos spalvos paukščiai, esantys ilgoje žolėje, tarp medžių kamienų ar uolų, lengvai susilieja su aplinka. Ilgoje žolėje gyvenantys paukščiai dažnai turi rudas plunksnas su juodais dryžiais, primenančiais šešėlius.
• Žalia spalva būdinga daugeliui karštųjų šalių paukščių, ypač papūgų. Žaliuose medžiuose gyvenančių paukščių nugaros dažnai būna žalios, net jei krūtinė ryškiaspalvė, taip užtikrinant maskuotę sėdint lizde.
• Pilka spalva būdinga balandžiams, gervėms, eršketams ir garloms. Pilki paukščiai dažnai gyvena ant uolų arba sėdi ant negyvų medžių kamienų, kur jų spalva padeda pasislėpti. Vandens paukščiai, pavyzdžiui, garniai, dažnai būna šviesiai pilkos spalvos, todėl žuvims sunkiau juos pastebėti. Tačiau jų apatinė dalis dažnai būna balta, todėl žuvims, žiūrinčioms aukštyn, paukštis atrodo kaip dangaus dalis.
• Juoda spalva būdinga varnos, varnėnams ir juodųjų strazdų patinams. Tamsių spalvų paukščiai dažnai laiką leidžia ant žemės, šokinėdami šešėliuose po krūmais. Varnos ir varnėnai žiemą peri aukštai ant plikų medžių, kur jų juodos formos dangaus fone atrodo kaip tamsios šakos.

Ryškios spalvos

Daugelis paukščių išsiskiria ryškiomis spalvomis, kurios padeda jiems susirasti partnerius ir būti atpažintiems tos pačios rūšies patinų. Tai ypač svarbu teritoriniams paukščiams per lizdų dėjimo laikotarpį.

Kai kurie paukščiai garsėja savo spalvomis ir yra dėl jų pavadinti, pavyzdžiui, mėlynasis paukštis, žydrasis karališkasis paukštis, auksinis fazanas. Kiti spalvingi paukščiai yra fazanai, povai, naminės vištos, papūgos, mėlynosios zylės, kolibriai. Kai kurių paukščių, pavyzdžiui, Papua Naujosios Gvinėjos rojaus paukščių, plunksnos yra tokios gražios, kad jie dėl jų buvo medžiojami.

Geriausias spalvų demonstravimo pavyzdys, siekiant privilioti partnerį, yra žvirbliniai paukščiai. Naminių vištų ir džiunglių paukščių patinai turi ilgas blizgančias plunksnas virš uodegos ir kaklo, kurios gali skirtis spalva nuo sparnų ir kūno. Tik nedaugelis paukščių rūšių, pavyzdžiui, eklektus papūga, turi patelę, kuri yra spalvingesnė už patiną.

"Pieviniai paukščiai" dažnai būna juodai balti, pavyzdžiui, pelėdos, pievinės žąsys, pelikanai. Jų snapai dažnai būna ryškaspalviai, o kojos - geltonos arba raudonos.

Skrydžio tipai ir pritaikymas

Skirtingų rūšių paukščių poreikiai lemia jų sparnų formą ir skraidymo būdą.

• Dideli ir platūs sparnai, būdingi plėšriesiems paukščiams, tokiems kaip ereliai, leidžia jiems ilgai sklandyti kylančiose oro srovėse, nenaudojant daug energijos. Pamatę grobį, jie gali užspausti sparnus ir staigiai kristi žemyn.
• Apvalesni sparnai, tinkami trumpesniems skrydžiams, būdingi paukščiams, gyvenantiems pievose ar atviruose miškuose, kurie maitinasi vaisiais, vabzdžiais ir ropliais.
• Dideli ir stiprūs sparnai reikalingi migruojantiems paukščiams, tokiems kaip žąsys, kurios skrenda ilgus atstumus. Jos dažnai skrenda V formos raidėmis, kur priekyje skrendančių paukščių sukeltas vėjas padeda likusiems skristi lengviau.
• Trikampiai sparnai, būdingi krūmuose ir šakose gyvenantiems paukščiams, padeda greitai keisti kryptį.
• Minkštos apvalios plunksnos ant naktį medžiojančių paukščių, pavyzdžiui, pelėdų, sparnų leidžia joms skristi tyliai.
• Maži sparnai būdingi paukščiams, tokiems kaip vištos, kurie daugiausia maitinasi ant žemės ir sparnus naudoja tik skrisdami į saugią vietą.

Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, kolibriai, gali pakibti ore ir likti vienoje vietoje, o albatrosai ir arktinės žuvėdros gali praleisti kelerius metus neišlipdami į krantą, miegodami sklęsdami.

Paukščių pulkai ir jų organizacija

Paukščių pulkai gali būti labai gerai organizuoti, užtikrinant visų narių saugumą. Tūkstančiai paukščių gali skristi glaudžiu būriu, nesusidurdami.

Du įprasti būrių paukščių elgesio būdai yra saugojimas ir žvalgyba. Kai pulkas maitinasi ar miega, vienas paukštis laikosi aukščiau ir saugo būrį. Taip pat įprasta, kad dideli pulkai, skrisdami į naują vietovę, siunčia žvalgus į priekį, kurie ieško maisto, vandens ir tinkamų vietų perėti.

Neskraidantys paukščiai

Kai kurie paukščiai neskraido. Tai bėgiojantys paukščiai, tokie kaip stručiai ir emu, ir vandenynuose gyvenantys paukščiai, pavyzdžiui, pingvinai. Stručiams ir emu nereikia skraidyti, nes jų didelis dydis ir greitis yra jų apsauga.

Patarimai dėl paukščių lesinimo

Nors daugelis žmonių nori padėti paukščiams, ypač žiemą, svarbu žinoti, kaip tai daryti teisingai.

• Nereikėtų lesinti paukščių duona ar batonu, nes tai nėra natūralus maistas ir gali jiems pakenkti. Geriau rinktis grūdus, saulėgrąžas, nesūdytus lašinius, avižinius dribsnius.
• Lesinti derėtų pradėti, kai pašąla ir pasninga, ir tęsti visus metus, ypač žiemą.
• Svarbu nepamiršti, kad gamtoje vyksta natūrali atranka. Silpnesni paukščiai žūsta arba jais pasimaitina plėšrūnai, o gyvybingesnieji poruojasi ir susilaukia sveikų palikuonių. Pernelyg didelė parama silpnesniems paukščiams gali pakenkti visos populiacijos gyvybingumui.
• Geriau saugoti paukščius ne lesinimu, o kitais darbais: nenaikinti jų buveinių, neteršti aplinkos, mažinti klimato kaitą.
• Lesyklas galima įrengti bet kada, tačiau idealu - pačioje žiemos pradžioje, kad paukščiai prie jų priprastų.
• Konkurenciją tarp paukščių galima mažinti, įrengiant lesyklas su tinklu, pro kurį pralįstų mažesni paukščiai, bet negalėtų patekti didesni (pvz., balandžiai ar varnos).

tags: #kiek #zvirblis #susilaukia #palikuoniu

• Sprendimai pilvo pūtimui nėštumo metu
• Kaip išsirinkti tinkamą vežimėlio lopšį
• Asta Keturkienė ir jos kelias į Ajurvedą
• Svarbiausi simptomai ir pagalba vaikams
• ką paruošti vaikų gimtadieniui