Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 16 d. šiauriniame Lietuvos pakraštyje - netoli Papilio miestelio, Gudelių sodžiuje. Poetas gimė 1893 m. lapkričio 4 d. (pagal kai kuriuos šaltinius - lapkričio 16 d.) Gudelių sodžiuje, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Būsimasis lietuvių lyrikos reformatorius augo aplinkoje, kurioje vis dar buvo gyvi senolių pasakojimai apie baudžiavos jungą. Nors Binkių šeimoje nuolat jautėsi nepriteklius ir tėvų nesantaika, mažasis Kaziukas augo nepaprastai gyvas ir judrus, stebėdamasis jį supančio pasaulio grožiu ir paslaptimis.

Poetas vėliau sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyje. Mažasis Kaziukas labai mėgo klausytis tėvo Antano pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes. Turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, nors vėliau apie pradinėje mokykloje praleistus metus kalbėjo su grauduliu ir ironija, prisimindamas nemielaširdingai despotišką mokymo sistemą.
1908 m. rudenį K. Binkis su dideliu džiaugsmu sutiko žinią, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Biržuose K. Binkis gyveno Dirvonų gatvėje, netoli mokyklos, kur jo bute dažnai rinkdavosi mokslo draugai, tarp kurių buvo ir Julius Janonis. Nors J. Janonis ir K. Binkis turėjo ryškius poetinius talentus, artimesni santykiai tarp jų neužsimezgė dėl labai skirtingų charakterių - K. Binkis spinduliavo jaunystės džiaugsmu, o J. Janonis buvo rimtas ir susimąstęs.
Kazys Binkis buvo vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgęs iššūkius ir eksperimentus. Jo kūryba daugiažanrė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. 1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Eilėraščiai“, kuriame įamžintas technologinės pažangos dar nepaveiktas idiliškas kaimas. Tačiau staigų posūkį į modernizmą žymi eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“ (1923 m.), kuriame įtvirtinta ekspresyvi plakatiška raiška, ironija, prozaizmai, sinkopė ir verlibras.
Binkis mokėjo meistriškai prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos, keisti stilių ir tematiką. Jis sukūrė populiarius eiliuotus feljetonus ir poemas vaikams, tokias kaip „Meškeriotojas“, „Dirbk ir baiki“ ar „Kiškių sukilimas“. Šie kūriniai pasižymėjo skambumu, minties paprastumu ir pagaulia sodiečio psichologijos jausena.

1921 m. birželio 24 d. Kupiškio miestelyje įvyko K. Binkio ir Pranutės Adomaitytės vestuvės. Pranutė Binkienė, poeto mūza, mirė 1927 m. nuo plaučių uždegimo, palikdama poetą su dideliu širdgėlos jausmu. Vėliau Kazys Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę. Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą.
Poetas mirė 1942 m. balandžio 27 d. nacių okupuotame Kaune, palikdamas nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvokia savaip. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakartojamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti.