Katažina Zvonkuvienė: nuo Medininkų choro iki scenos žvaigždės ir motinystės iššūkiai

Katažina Zvonkuvienė - garsi Lietuvos dainininkė, muzikos pedagogė ir akordeonininkė. Muzikinės karjeros pradžioje ji buvo žinoma kaip Katažina Nemycko. Gimė 1980 m. gegužės 3 d. Padvarionių kaime, Vilniaus rajone.

Ankstyvasis gyvenimas ir muzikinės karjeros pradžia

Jos gabumai muzikai ir begalinis noras dainuoti išryškėjo ankstyvojoje vaikystėje. Būdama septynerių metų dainavo Medininkų mokyklos chore „Przepióreczka”, šoko liaudies šokių kolektyve. Sulaukusi 10 metų giedojo Medininkų bažnyčios ansamblyje „Promyczki Franciszkańskie”, kuriam, vėliau pati vadovavo. Katažina mokėsi groti akordeonu Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykloje. 1997 m. įstojo į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos akordeono klasę.

Apie savo vaikystę ir kaimo gyvenimą Katažina pasidalino: „Gimiau paprastame kaimelyje. Ten nebuvo nei normalaus susisiekimo, nei parduotuvių, žodžiu, gilus kaimas. Čia dabar žmonės perka namus dėl grožio ir patogumo, o anuomet buvo juodas darbas, reikėjo daug aplink tuos namus dirbti. Esu ir karves melžusi, man patikdavo, mes su mama net konkuruodavome, kuri pirma. Tik tada supratau, kodėl mama kartais pasikeikia, tai išmokau ir aš“, - su šypsena veide prisiminimais dalinosi Katažina.

Pedagoginė veikla ir ansambliai

Nuo 2002 m. neakivaizdžiai studijavo muzikos pedagogikos specialybę tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete. Studijuodama lygiagrečiai dirbo meno vadove Medininkų kultūros centre. Tuo pačiu dirbo pedagoginį darbą Vilniaus Jono Pauliaus II pagrindinėjė mokykloje bei gimnazijoje. Pastarojoje mokymo įstaigoje subūrė moksleivių vokalinį ansamblį „Ad' Astra”. Tai pat vadovavo Nemėžio liaudies dainų vokaliniam ansambliui „Ale babki”, dainavo folkloriniame ansamblyje „Kapela Kaziuka Wileńskiego”.

Solinė karjera ir pasirodymai festivaliuose

Kaip solistė pasirodė įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių festivaliuose. Tarp jų - Jūrmalos jaunųjų atlikėjų festivalyje „Novaja volna” Latvijoje, Mrongovo kultūros festivalyje Lenkijoje. Taip pat dalyvavo lenkiškos dainos konkurse „Znad Wilii” Rudaminoje ir tarptautiniame Vilniaus S. Moniuškos vardo muzikalių vaikų ir jaunimo festivalyje.

Muzikinė ir televizinė veikla bei pažintis su Deivydu Zvonkumi

2005 m. Katažina studijavo viešąjį administravimą Vilniaus Riomerio universiteto magistrantūroje ir lankė grožio mokyklos „Femina Bona” kursus. 2010 m. pasivadinusi sceniniu pseudonimu „Katerina” įrašė debiutinį albumą „Star.t”.

Lūžis atlikėjos muzikinėje veikloje įvyko 2011 m., jai pradėjus bendradarbiauti su žinomu prodiuseriu ir dainų autoriumi Deivydu Zvonkumi. 2014 m. vasarą Deivydas Zvonkus tapo jos sutuoktiniu. Dainininkė aktyviai koncertavo, vis dažniau buvo kviečiama pasirodyti įvairiausiuose muzikiniuose projektuose.

Katažina papasakojo apie savo pažintį su Deivydu: „Su juo susipažinau darbo užkulisiuose, mus supažindino bendra pažįstama. Aš visai sėkmingai sukausi savame muzikiniame rate, bet norėjau šiek tiek iš jo išlipti ir išplaukti į platesnius vandenis, užgriebti šiek tiek lietuviškos auditorijos, man pabodo dainuoti vien lenkiškai. Galvojau, kad pats laikas pasidomėti lietuviška estrada. Tada mano kelyje atsirado tinkami žmonės, tinkamas ratas, į kurį aš ir įsiliejau. Geras mano bičiulis supažindino mane su Stano, jis parašė man dainą, tada reikalai ir pajudėjo. Draugai man dar ir sakė, kad būtų labai smagu, kad ir Zvonkus man dar kažką parašytų. Mes susipažinome, trumpai pakalbėjome apie dainas ir susitarėme susirašyti“, - prisiminė Katažina.

Ne viskas greitai klostėsi. Deivydas neslėpė, kad yra labai užsiėmęs ir šiuo metu negali jai padėti, tačiau jų keliai ir toliau vis susikirsdavo. „Taip viskas susiklostė, kad Stano mane išgirdo, pamatė, ir aš jam kaip atlikėja labai kritau į akį. Jis man pasakė, kad daro atranką į „Chorų karus“ ir pasiūlė man sudalyvauti. Aišku, kad aš norėjau - ten kur muzika, ten ir aš. Atsidūriau atrankoje ir galiausiai užkuliuose, kur vėl susitikau su Deivydu Zvonkumi, kuris jau mane sveikino su išleistu albumu, kuriame buvo jau dvi lietuviškos dainos. Bet jame dar nebuvo Deivydo Zvonkaus dainos. Sakiau, kad nuo jo neatstosiu ir kad jam reikės dainą parašyti bent kitam albumui. Vis mes vienas kitą užkalbindavome, šypsojomės, galiausiai ir kavos nuėjome. Niekada nesakyk niekada, kartais net nepastebėsi, kaip „užkabins“ ir suprasi, kažko per daug apie jį galvoji, kad kažko tau trūksta. Nepastebi, kaip įsiveli į jausmus, tai lyg narkotikas“, - teigia atlikėja.

Dalyvavimas televizijos projektuose

2012 m. Katažina dalyvavo nacionalinėje Eurovizijos konkurso atrankoje. Tais pačiais metais populiariajame TV3 televizijos projekte „Chorų karai“ ji vadovavo Vilniaus krašto „Kaštoniniam” chorui. Tų pačių metų birželį ji tapo vokalinės grupės „Pop Ladies” nare. Metų pabaigoje pasirodžiusi poroje su Dainiumi Dimša LNK televizijos šokių projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra” tapo jo nugalėtoja.

2013-2014 m. dirbo LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas” 2-jo ir 3-jo sezonų dalyvių mokytoja. Taip pat dalyvavo BTV muzikinių laidų cikle „Dainuok mano dainą”. 2015 m. LRT televizijoje vedė tautinėms mažumoms skirtą laidą „Misija: Vilnija”. LNK projekte „Lietuvos supermiestas” vadovavo Vilnijos krašto komandai. 2016 m. pavasarį su Šarūnu Kirdeikiu dainavo populiariajame LNK muzikiniame šou „Žvaigždžių duetai” ir pelnė trečiąją vietą.

2019 m. išleido antrąjį solinį albumą „Myliu gyvenimą”, kuriam didžiąją dalį dainų sukūrė Deivydas Zvonkus. 2020 m. su sutuoktiniu Deivydu Zvonkumi dainavo dėl koronovirusinės pandemijos nuotoliu surengtame LRT televizijos projekte „Dainuokime kartu“. 2021 m. pasirodė dar keliuose muzikiniuose šou - BTV „Muzikinė kaukė“ ir LNK televizijos „Kaukės“. Naująjį televizijos sezoną LNK laida „Šeškinės 20“ pasitinka su nauja „Teleloto“ vedėjų pora - Jonu Radzevičiumi ir Katažina Zvonkuviene. Kalbėdama apie gautą pasiūlymą vesti šią laidą Katažina neslepia, kad iš pradžių buvo nemažai dvejonių. „Jau šiek tiek esu prisilietusi prie laidų vedimo. Prisipažinsiu, po to pirmojo savo debiuto buvau atsargi, nes esu savikritiška asmenybė. Galvojau ar tikrai man čia to reikia.“

Svarbiausios karjeros datos

Asmeninis gyvenimas ir santuoka su Deivydu Zvonkumi

2014 metais liepos 26 dieną dainininkė susituokė su Deivydu Zvonkumi. Ši diena Katažinai iki šiol kelia pačias geriausias emocijas. „Jūs privertėte mane panirti į tuos prisiminimus ir dabar graudinuosi. Jie mane šildys visą gyvenimą“, - emocijų neslėpė Katažina.

Pokalbio metu moteris atskleidė, kad nors ji su savo vyru labai skirtingi žmonės, vis dėlto tai jiems padeda kurti turiningesnį ir geresnį santykį. Neseniai atšventusi 9 metų santuokos sukaktį su Deivydu Zvonkumi, Katažina pasidalijo ilgo ir laimingo gyvenimo receptu. „Atsakysiu labai taikliai ir tinkamai šiai pokalbių laidai - pasikalbam, nes nėra geresnio vaisto nei pasikalbėjimai. Labai blogai, kai kaupi daug ką savyje. Turbūt gyvenimo patirtys užgrūdina labiausiai, o ne jaunatviškas polėkis ar aistra, kuri su metais vis blėsta“, - sako laidos pašnekovė.

„Iki šiol mes esame labai paprasti ir kuklūs, ganėtinai savikritiški. Mums visąlaik negana tobulumo, jo siekiame ir siekiame. Prisimenu, kai įsigijome namus, Deivydas man sakė: „pamatysi, koks aš grybas esu, tu išsiskirsi su manimi poryt, nes aš nieko nemoku“. O aš jam sakiau, kad iš manęs nekokia žmona, kad aš negaminsiu pusryčių, kad aš nesu šeimyninkutė, ne ta „tikroji“ žmona. Bet vis dėlto mes priimame vienas kitą tokius, kokie esame, atrandame kitokius sprendimus. Taip, kartais paburbame, bet tai ir lieka tik burbėjimo lygyje, bet anksčiau ar vėliau mes vienas kito atsiprašome. Ne kartą esu pagalvojusi, kokia esu laiminga ir kaip man norisi tuos santykius sėdėti ir nešti. Niekada su Deivydu neturėjome jokių santykių krizių ir kartais net sau to pavydžiu“, - šyptelėjo ji.

Motinystės džiaugsmai ir iššūkiai

Per penkerius metus Zvonkų gyvenimas, rodos, apvirto aukštyn kojomis. Šeimą papildę dvyniai padėjo jiems į daugelį dalykų pažvelgti kitomis akimis. Žinoma moteris neslėpė, kad per šiuos penkerius metus būta sunkių dienų, kurios po trupučiui jai padėjo prisijaukinti ir suprasti, kas gi yra tikroji motinystė. Šiandien ji bando būti kitokia - susidėlioti prioritetus ir dienotvarkėje rasti daugiau laiko ne tik kitiems, bet ir, be abejonės, vaikams.

Pastaruoju metu šeima gyvena maloniais naujakurių rūpesčiais. Prieš metus jie išpildė ilgai brandintą svajonę ir miesto šurmulį iškeitė į ramybės oazę - Vilniaus pakraštyje įsigijo namą. Būtent ten šiais metais bus minimas 5-asis Kornelijos ir Donato gimtadienis. „Gyvename dideliu tempu, tad trumpam sustoti, skirti dėmesio vieni kitiems ir pabūti drauge - didžiausia dovana ir turtas. Koronavirusas iš esmės pakoregavo mūsų mąstymą, planus ir siekius. Vasarą maniau, kad 5-asis dvynių gimtadienis bus didelė šventė. Tačiau šiais metais, esant nekokiai pandemijos situacijai šalyje, mums norisi pabūti tik artimiausiųjų apsuptyje. Šį gimtadienį švęsime savo namuose. Praleisime jaukiai su artimiausiais vaikų draugais, močiutėmis ir krikšto tėveliais. Kiekvienais metais ši proga atneša ne tik šventinę nuotaiką, bet ir jaudulio. Didžiausias rūpestėlis mamai - suplanuoti nedidelę programą vaikams, kad jiems būtų smagu“, - su šypsena pasakojo Katažina.

„Tai buvo nuostabi diena. Iš pradžių maniau, kad mūsų su Deivydu vestuvių diena buvo gražiausia, bet iš tiesų gražiausia diena, išlikusi atmintyje, - gruodžio 1-oji, kai gimė dvyniai. Per tuos 9 mėnesius man atrodė, kad dar nepasidžiaugiau savo mažyliais, kuriuos nešiojau po širdimi. Kai prasidėjo sąrėmiai ir supratau, kad jau atėjo metas su jais susitikti, nuotaika ir emocijos buvo pasiekusios maksimumą. Tiek džiaugsmo - jokios baimės tuomet nejaučiau. Deivydas išsigandusiomis akimis naktį žvelgė į mane ir klausė, kaip man padėti, o aš jam liepiau tiesiog eiti miegoti. Tuo metu ramiai išsimaudžiau, išsitrinkau galvą - gimdyti norėjau vykti graži. Tą dieną iškrito pirmasis sniegas. Važiuodami į ligoninę patekome į didelę spūstį ir visi, atrodo, žiūrėjo į mane. Man sąrėmiai, skauda, o aš dainuoju ir galvoju, kad tai laimingiausia mano gyvenime diena. Nekantravau pamatyti savo mažylius - buvo įdomu, kaip jie atrodys. Jausmų tuo metu buvo visa virtinė. Pirmasis sniegas, rytinė saulutė pro debesis pusę aštuntos ryto atmintyje išliko iki šiol. Pirmoji gimė Kornelija, po poros minučių - Donatas, ir tada suvokiau, ką reiškia jausti pilnatvę.“

Apie motinystės prisijaukinimą ji sako: „Gal nuskambės keistai, bet, man atrodo, tai daryti pradedu tik dabar. Pirmiausia aš gimdžiau labai vėlai, mums gimė dvyniai - ilgą laiką laukti pirmagimiai. Buvo visokiausių psichologinių ir fizinių dalykų, su kuriais buvau susigyvenusi. Ir staiga šie du žmogučiai pakeičia ir tave, ir daug ką tavyje. Tuomet labai sunku suvokti, kad nebebus taip, o bus kitaip. Nuo pirmos akimirkos norėjau vienu metu būti gera mama, gera žmona, gera atlikėja. Stengiausi ir įrašinėti dainas, ir filmuoti vaizdo klipus, galų gale gaminti pietus ir sutvarkyti namus... Žodžiu, viską suspėti. Buvo be galo sunku pripažinti sau, kad kažko nemoku, negaliu, nespėju ar pavargau. Man atrodė, kad jei visos gali, galiu ir aš. Pradėjęs lygiuotis į kitus nejučiomis pameti save, ir dėl to visa ta penkerių metų motinystės kelionė mane labai daug ko išmokė. Vaikai manyje išugdė dar daugiau meilės, kantrybės, atsakomybės, rūpestingumo ir kartu išmokė būti griežtesnę ir reiklesnę. Tačiau svarbiausia - išmokė pasakyti „ne“, susidėlioti prioritetus.“

„Auginti du vaikus nebuvo ir nėra lengva iki šiol, tačiau labai džiaugiuosi, kad visuomet turėjau ir turiu pagalbininkų. Turiu kam išsiverkti, su kuo pasikalbėti, kam paskambinti ir paprašyti pagalbos. Stengiuosi drąsiai tuo naudotis. Neretai bijome paskambinti, kitus žmones apkrauti savo bėdomis, tada prasideda psichologinės problemos. Netikiu tomis mamomis, kurios vaidina ir pasakoja, kad motinystė yra drugeliai, rožytės, paukšteliai ir saulytės. Tikrai ne. Kiekvieną kartą, kai pasidaro sunku, prisimenu, kaip mes norėjome ir laukėme vaikų. Kaip aš juos myliu, branginu ir galiu dėl jų viską padaryti. Pats geriausias jausmas ir didžiausia palaima yra po keletą dienų trukusių koncertų grįžti namo ir juos apkabinti.“

Vaikų charakteriai ir auklėjimo filosofija

Katažina yra minėjusi, kad Kornelijos ir Donato charakteriai skirtingi. „Vienas yra introvertas, o kitas - jo priešingybė. Kornelija yra tarsi viesulas, visuomet nori būti dėmesio centre. Jai reikia veiksmo, švenčių ir aktyvios veiklos. Donatui viso to nereikėjo, nereikia ir, ko gero, nereikės. Mes tikriausiai patys su Deivydu tokie esame, tad ir ryškėja mūsų bruožai vaikuose. Kornelija - tarsi aš, o Donatas - Deivydo kopija. Dabar tas metas, kai dukrai reikia ne tik lėlių, bet jau ir papuošalų, grožio priemonių. Pasiėmusi mano lūpų dažus ji mėgsta pasiryškinti lūpas. Paryškina jas ir man. Jųdviejų kambaryje 90 proc. daiktų yra Kornelijos, o likę - Donato. Kai kurie ir sudėti mamos...“

„Buvo momentų, kai bandžiau Korneliją raminti, o Donatą raginti būti aktyvesnį, tačiau vieną dieną pasakiau sau „stop“. Juk jie yra asmenybės. Vaikų bruožus reikia ugdyti, o ne užgožti ir prašyti elgtis priešingai.“ Ji persigalvojo dėl auklėjimo metodų, nes „iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip elgiantis išsivysto kompleksai. Vaikystėje turėjau kompleksų dėl daugelio dalykų. Juos dažniausiai susikurdavau pati, tad dabar man norisi nuo to apsaugoti vaikus ir leisti jiems gyventi laisviau.“

Apie dovanas vaikams Katažina pasakojo: „Dovanas renkame spontaniškai. Pavyzdžiui, pernai Kornelijai ir Donatui padovanojome žaislinį elektromobilį. Pirmi metai, kai gyvename naujuose namuose, tad nuosavame kieme jie be paliovos važinėjosi. Ši dovana buvo labai smagi ir jiems aktuali. Ankstesniais metais teko sudaryti sąrašą, ko vaikai nori ir kuo domisi, ir padalyti jį į gimtadienį ateisiantiems svečiams. Donatui niekuomet nieko nereikia, o Kornelijai reikia visko. Didžiausia jos svajonė - lėlė Elzė. Nors lėlių pas mus nors vežimu vežk, norisi pildyti vaikų norus. Mums svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi. Visuomet be galo smagu matyti jų spindinčias akis ir šypsenas veiduose.“

Pagalba ir palaikymas šeimoje

„Žinoma, man labai padeda Deivydas. Jis pas mus protas, o aš - cholerikė. Kai man prasideda panika ir sakau, jog nieko nespėsiu, jis ramiai man sudėlioja planą ir žiūriu, kad iš tiesų viską spėju. Kurį laiką, kai toks mūsų gyvenimo tempas, tai atrodė neįmanoma. Šie metai man - mūsų metai. Persikėlėme į naujus namus, rečiau paskambiname giminaičiams ir prašome pagalbos, nebeturime auklės. Išmokome dalytis kasdieniais rūpesčiais ir pareigomis.“

Apie pagalbą artimiesiems: „Skambinu sesei. Jau beveik trisdešimt metų ji dirba pradinių klasių mokytoja. Ji ir geraširdė, ir griežta, ir reikli bei teisinga. Tokia ji ir mama. Ji niekuomet man nepataikauja ir negaili manęs. Priešingai, kartais net griežčiau su manimi pasikalba, o tai neretai net labiau padeda. Taip pat visuomet šalia yra Deivydas, tačiau jį apkrauti man norisi mažiausiai. Jis ir taip kasdien klausosi mano moteriškų išgyvenimų. Kai su juo pasikalbu, visuomet tampa lengviau. Esu iš tų žmonių, kuriems reikia išsikalbėti. Man reikia išsilaisvinti, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Esu labai laiminga, kad mane supa ir būrys draugių, į kurias visuomet galiu kreiptis. Man tai didžiausias turtas.“

Apie auklėjimą poroje: „Aš esu kiek griežtesnė, bet su jais praleidžiu daugiausia laiko. Juk visada mamos į savo rankas vadeles paima ir reguliuoja visus reikalus. Tėčiai būna to vykdytojai. Pas mus gerojo ir blogojo, sakyčiau, nėra. Su Deivydu turime vieną susitarimą - visuomet laikytis vienos nuomonės. Net jei kyla diskusija, klausimą aptariame kartu, surandame bendrą sprendimą ir pasakome jį vaikams. Taip auklėti vaikus mane įkvėpė mano sesė, kuri taip auklėjo savo sūnų, kuriam dabar 18 metų.“

Vaikų pomėgiai ir projektas „Nieko Tokio“

„Kornelija be galo mėgsta maivytis. Ji labai artistiška, mėgsta viską, kas susiję su scena, vaidyba, šokiais ir dainavimu. Pastaruoju metu ėmė ryškėti ir noras puoštis, dažytis ir kartu pagražinti kitus. Donatas - visiška priešingybė. Kornelija visas emocijas nori išdalyti kitiems, o Donatas, rodos, viską siurbia į save. Jis - susimąstęs, susikaupęs vaikas, turintis menišką sielą. Donatas turi puikią klausą - prisimena, o vėliau atkartoja jam patikusius garsus. Išklausęs dalį dainos jis geba atsiminti ir po kiek laiko atkartoti ją niūniavimu. Jis - tikra tėčio kopija.“

Praėjusiais metais abu vaikai pradėjo lankyti muzikos mokyklėlę, o šiemet debiutavo su daina „Nieko tokio“. Daina sulaukė begalės peržiūrų internete. Buvo išleista daina su klipu, o vėliau ir džemperių linija su šia fraze. „Tai padaryti paskatino Kornelijos posakis „nieko tokio“. Manau, daugelis tėvų, turinčių panašaus amžiaus vaikų, man pritars, kad jie dažnai mėgsta kartoti šią frazę. Kai ką nors sudaužo, išpila ar padaro tai, dėl ko mamytė supyktų, pirmieji Kornelijos žodžiai - nieko tokio. Ji šiuo pasakymu užkrėtė mus visus, ir į daugelį gyvenimiškų situacijų su Deivydu ėmėme žvelgti paprasčiau būtent dėl jos požiūrio ir frazės „nieko tokio“. Vieną dieną Kornelijai sudaužius vazą visi choru pakartojome šią jos frazę ir supratome, kad čia jau kažkas gimsta. Man kilo mintis, kad reikėtų parašyti dainą, o Deivydui tuo pat metu šmėstelėjo mintis apie marškinėlius. Taip jau išėjo, kad apsikeitėme sumanymais, - Deivydas parašė dainą, o aš sugalvojau vietoj marškinėlių išleisti džemperių liniją.“

Apie verslumo idėją: „Pirminė idėja nebuvo užsidirbti. Norėjosi įamžinti šį vaikų gyvenimo laikotarpį - prigaminti su šia fraze marškinėlių ir padovanoti artimiausiems žmonėms. Tačiau laikui bėgant sugalvojome paleisti šį produktą į plačiuosius vandenis. Kol dar mums atsiranda idėjų, manau, reikia ne laukti, o imti ir daryti. Juk net jei ir nepavyksta, smagu, kad pabandei. Mes su Deivydu neturime verslumo gyslelės, bet turime puikių bičiulių, kurie mums padeda visais klausimais. Net ir tie, kurie užsiima panašia veikla, mums noriai pagelbėjo įgyvendinti šią idėją ir atidaryti savo elektroninę parduotuvę. Žinoma, tai tik pradžia, tačiau po truputį judame į priekį, mokomės iš klaidų ir džiaugiamės žmonių susidomėjimu.“

Už internetinės parduotuvės reikalus labiau rūpinasi Katažina: „Aš - man tai daryti patinka. Neseniai paleidome šį produktą, tad man tai nauja, bet kartu smalsu ir įdomu. Neseniai pristatėme naują džemperių linijos spalvą. Susidomėjimas yra, atsiliepimai puikūs, o tai labiausiai ir džiugina. Galbūt po kažkiek metų Kornelijai priminsime šią frazę ir džiaugsimės, kad pusė Lietuvos tai žinojo.“

Laisvalaikis ir šeimos tradicijos

Abu su Deivydu Zvonkumi yra užsiėmę, kartais darbai užsitęsia iki išnaktų, tačiau daug laiko praleidžia ir su atžalomis. „Esame labai nuobodūs. Kol neturėjome vaikų, dažnai vykdavome pas draugus, organizuodavome stalo žaidimų vakarus - juos labai mėgsta Deivydas. Mėgome ir stalo tenisą. Pamenu, kaip svajojome, kad kada nors, kai nusipirksime namus, pirmiausia įsirengsime vietą, kur galėsime žaisti stalo tenisą. Jau metus gyvename naujuose namuose, bet nėra nei stalo teniso, nei laiko jį žaisti... Taip jau dėliojasi mūsų prioritetai, kad visą laisvą laiką praleidžiame su vaikais ir stengiamės jiems skirti pakankamai dėmesio. Retkarčiais išvykstame pas draugus, bet ten pabūname taip trumpai, kad net nespėjame pažaisti mėgstamų žaidimų... Daugelis mums sako, kad vis dar turime mažų vaikų sindromą. Kai jie paaugs, rasime laiko vienas kitam.“

Pokyčiai, įkvėpimas ir gyvenimo filosofija

Po gimdymo Katažinos gyvenime įvyko daug vidinių ir išorinių pokyčių. „Ateina tokia akimirka, kai pažvelgi į veidrodį ir norisi pokyčių, norisi mylėti save ir gerai dėl to jaustis. Atsiradus vaikams buvau pamiršusi save, buitį ir kitus dalykus. Viską pirkdavau Kornelijai ir Donatui. Taip pat mane įkvepia darbas. Ypač po karantino, kai devynis mėnesius sėdėjome namuose tarsi kalėjime, grįžusi į sceną nuolat graudinausi. Tuomet suvokiau, kokia laimė stovėti čia, prieš minią žmonių, ir jiems dainuoti. Visa tai įkvepia keistis. Daryti tai šiandien, ne vėliau, nes niekuomet negali žinoti, kas gali nutikti rytoj.“

Apie laiką sau Katažina sako: „Esu labai nesavanaudiškas žmogus, tad laiko sau pavyksta rasti labai sunkiai. Skirti laiko sau ir nieko neveikti man yra didžiausias iššūkis. Labiausiai pailsiu nuveikusi visus dienos darbus. Žinoma, fizinis ir psichologinis nuovargis pasijunta po tam tikro laiko. Tada aplankau seniai nematytas drauges. Mano būdas toks, kad jaučiuosi labai gerai išdalindama save kitiems. Tokia ir Kornelija. Kai žmonės iš tavęs pasisemia daug teigiamų emocijų, visuomet ateina metas, kai tau nebelieka energijos. Tokiais momentais priverstinai stengiuosi daugiau laiko skirti sau ir nueinu į masažą - užsimerkiu, pamedituoju ir pabūnu su savo mintimis.“

Apie ryžtą pokyčiams: „Nenoriu sau nieko žadėti, o juolab sakyti, kad kam nors nesiryžčiau. Daug kartų gyvenime sakiau „niekada“ ir kaskart viskas atsisukdavo prieš mane. Taip nutiko ir su plaukais. Ne kartą esu sakiusi, kad šviesiaplaukė niekuomet nebūsiu, bet esu. Tad iš savo patirties galiu pasakyti, kad niekada daugiau nesakysiu „niekada“. Net tada, kai jis siunčia skaudžių pamokų, stengiausi ir stengsiuosi priimti jas su dėkingumu. Kalbant apie vidinius pokyčius, norėčiau mažiau save teisti ir stresuoti. Noriu, kad mano vaikai augtų aplinkoje, kurioje nėra įtampos. Esu labai laiminga, tik dažnai nemoku to įvertinti ir pastebėti.“

tags: #katazina #zvonkuviene #gime

• Mokymasis per žaidimus
• Kaip išsirinkti porolono čiužinį
• Kaip gauti gimimo liudijimo apostilę?
• Tauro apygardos vardyno tyrinėjimai
• Atsiliepimai apie Lazdynų darželius