Žmogaus apvaisinimas ir ankstyvasis embriono vystymasis: nuo ląstelės iki gemalo

Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Apvaisinimas yra dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo arba daugialąsčio organizmo pirmosios ląstelės) susidarymas. Kiaušialąstė apvaisinama, kai į ją prasiskverbia spermijas ir jų genetinė medžiaga susijungia. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas. Pradėjimo akimirką, kai spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, susidaro naujas organizmas, turintis unikalų chromosomų rinkinį, kraujo grupę. Jau pirmoje užsimezgusio vaisiaus ląstelėje yra visas genų rinkinys, turintis informaciją apie būsimą žmogaus kūną, jo sugebėjimus ar sveikatą. Nuo tos akimirkos žmogaus embrionas nuosekliai vystosi ir bręsta, kol tampa suaugusiu žmogumi.

Natūralaus apvaisinimo eiga

Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moteriška kiaušialąstė ir vyriškas spermatozoidas. Kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje, jo ampulėje, maždaug per 12 valandų po ovuliacijos.

Spermatozoidų kelias ir kiaušialąstės paruošimas

Lytinio akto metu į moters lytinius takus patenka apie 300-500 mln. spermatozoidų, kurie juda netvarkingai, maždaug 2-3 mm per valandą greičiu. Orgazmo metu gimdos kaklelis trumpam atsidaro, o paskui vėl užsiveria, šitaip sudarydamas sąlygas spermatozoidams patekti iš makšties į gimdą ir iš rūgštesnės terpės (kuri yra makštyje ir pavojingesnė spermatozoidams) į šarmingesnę gimdą. Be to, ovuliacijos dienomis padidėja gleivių praeinamumas, kas taip pat skatina spermatozoidų kelionę link tikslo. Kitomis moters ciklo dienomis gleivinis kamštis yra žymiai sunkiau praeinamas. Jiems judėti padeda gimdos ir kiaušintakių raumenų susitraukimai. Spermatozoidai, keliaudami prieš srovę (teigiamasis reotaksis), per maždaug 30 min. po ejakuliacijos pasiekia gimdos ertmę (cavitas uteri), o per maždaug 1,5 val. - kiaušidės ampulę (ampulla tubae uterinae).

Patekę į lytinius moters takus spermatozoidai dar nėra pajėgūs apvaisinti kiaušialąstės - tam jie dar turi subręsti. Spermatozoidų brendimas, trunkantis apie 7 valandas, vadinamas kapacitacija (lot. capacitas). Kapacitacijos metu nuo spermatozoido akrosomos srities pasišalina jį dengiantis baltyminis sluoksnis ir glikoproteinai. Akrosomos fermentai, tokie kaip hialuronidazė, padeda spermatozoidui pereiti pro spindulinį vainiką, tripsino fermentai skaido skaidriosios srities (zona pellucida) medžiagas. Dėl šių fermentų, taip pat akrosino poveikio spermatozoidas gali pereiti antrinį oocitą (dar besiformuojanti kiaušialąstė) dengiančius sluoksnius.

Kiaušialąstės apvaisinimas ir zigotos formavimasis

Perėjęs pro oocito skaidriąją sritį, spermatozoidas sąveikauja su antrinio oocito paviršiumi. Vos tik jis paliečia oocito membraną, pakinta skaidriosios srities cheminės savybės ir ji tampa nelaidi kitiems spermatozoidams - pakinta kiaušialąstės medžiagų apykaita. Visų pirma suintensyvėja jos angliavandenių apykaita, baltymų sintezė, iš aplinkos daugiau imama fosforo ir kalio. Šių procesų metu taip pat pakinta išorinio kiaušialąstės sluoksnio elastingumas ir skaidrumas, po to susiformuoja apvaisinimo dangalas, kuris nebeleidžia kitiems spermatozoidams patekti į kiaušialąstę. Ir nors kiti spermatozoidai jau būna perėję spindulinį vainiką, ar pradėję tirpdyti skaidriosios srities sluoksnį, į kiaušialąstę dėl to patekti negali. Susiliejus spermatozoido ir oocito membranoms, į oocito vidų patenka spermatozoido galva, kaklas ir uodega. Oocitas tuo metu baigia antrąjį mejozinį dalijimąsi ir virsta kiaušialąste, turinčiu moteriškąjį probranduolį bei dar susidaro vienas polinis (redukcinis) kūnelis. Tuo metu atsiskiria spermatozoido uodega nuo galvos ir suyra, o jo branduolys virsta vyriškuoju probranduoliu (pronukleusu). Prasideda lytinio susijungimo kelias (via copulativa), kurio metu pradeda artėti spermatozoido ir kiaušialąstės branduoliai. Branduolius dengiantys apvalkalai išnyksta, chromosomos susilieja ir išsidėsto centrosomos sudarytoje dalijimosi verpstėje. Apvaisinimo procesas baigiasi lytinių ląstelių branduolių susijungimu ir zigotos susidarymu.

Dauguma spermatozoidų, esančių moters lytiniuose takuose, gali dalyvauti apvaisinime 2-3 paras, o kartais net 4-5 paras po ejakuliacijos. Tuo tarpu ovuliavusi kiaušialąstė yra gyvybinga maždaug 24 valandas. Taigi, geriausias laikotarpis apvaisinimui įvykti yra subrendusio folikulo plyšimo metas, šitaip išsilaisvinant kiaušialąstei, taip pat 2-3 dienos prieš ovuliaciją.

Ankstyvosios embriono vystymosi stadijos

Pati intensyviausia ir sparčiausia žmogaus organizmo raida vyksta embrioniniame etape. Žmogaus gemalas (arba embrionas; lot. embryo) - žmogaus organizmo raidos stadija, trunkanti 8 savaites nuo apvaisinimo. Žmogaus gemalas susiformuoja dalinantis apvaisintai kiaušialąstei ir bręsta iki 8 nėštumo savaitės. Po gemalo sekanti žmogaus raidos stadija vadinama vaisiumi.

Nuo zigotos iki blastocistos

Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota. Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu. Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule. Morulė toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista. Iš pradžių, veikiant spermoje esančioms medžiagoms, kiaušialąstė atsiskiria nuo ją supančių folikulinio epitelio ląstelių. Po to ji skaidosi ir susidaro panašios į avietę blastodermos ląstelės. Gemalas kiaušintakiu juda gimdos gleivinės link - tai trunka 7-10 dienų.

Implantacija ir gemalinių lapelių formavimasis

Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija. Blastocistos laikotarpiu (7-oji vystymosi para) gemalas įsitvirtina gimdos gleivinėje, kuri jau yra prisotinta gemalą maitinančių medžiagų. Gemalo prisitvirtinimo prie gimdos vietoje ima formuotis placenta, per kurią vaisius maitinamas.

Antrą savaitę po apvaisinimo embrioblaste atsiranda amnionas ir trynio maišas (t. y. kiti embriono priedai), o tarp jų - plokščias embrioninis (gemalinis) diskas, kuriame trečią savaitę prasideda kitas labai svarbus procesas - gastruliacija, kurios metu susiformuoja trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, mezoderma ir endoderma. Būtent iš šių lapelių vėliau skleidžiasi visi embriono kūno audiniai ir organai.

Gemalo organų sistemų raida

Patys intensyviausi ir sparčiausi pokyčiai vyksta embrioniniame etape. Įsitvirtinęs gemalas sparčiai vystosi, atsiranda visų svarbiausių organų ir sistemų užuomazgos, formuojasi liemuo, veidas, galva, galūnės. Iš pradžių susisukęs į cilindrą embriono kūnas nelabai primena žmogų: vyrauja didelė galva su neaiškiais veido kontūrais, kaklo srityje susiformuoja ryklinis (žiauninis) aparatas, galūnės trumpos, kūnas sulinkęs, yra uodega. Bet per keletą savaičių išoriniai kūno kontūrai tampa panašūs į žmogiškus: galva santykinai sumažėja, veidas įgyja žmogaus veido bruožus, persitvarko arba išnyksta ryklinio (žiauninio) aparato struktūros, ilgėja ir lenkiasi galūnės, kūnas po truputį tiesinasi, sunyksta uodega.

Konkrečios raidos stadijos ir organogenezė

Per pirmąsias dvi embriogenezės savaites beformis embrioblastas įgija gemalinio disko formą. Trečiąją savaitę gemalinis diskas pasidaro cilindro formos. Jo skiriasi galvinė, uodeginė dalys ir liemuo. Gemalo ilgis - 2 mm. Jame yra apie 10 somitų. Abu nervinio vamzdžio galai yra atviri, o stuburo styga nuo endodermos dar ne visai atsiskyrusi. Iš trynio maišo susidaręs alantojis įauga į jungiamąjį stiebelį. Šiuo laikotarpiu širdis jau susitraukinėja.

Ketvirtąją savaitę, riečiantis gemalo kūnui, išryškėja pirmykštė žarna, kepenų, kasos užuomazgos. Pradeda formuotis rankos, vėliau - ir kojos, susidaro širdies pertvaros, uoslės plakodės, akių taurės ir lęšio bei ausies pūslelės. Nervinis vamzdis užanka, formuojasi galvos smegenų pūslelės. Iš nugaros smegenų išauga nervai.

Šešių savaičių gemalo galva ir uodeginė dalis pakrypusios į pilvo pusę. Uodeginė dalis yra visiškai susiformavusi. Galva didelė, nes greitai auga galvos smegenys. Būna jau penkios galvos smegenų pūslelės. Skiriasi apatinis ir viršutinis žandikauliai. Nosies šnervės susiformavusios, toliau formuojasi išorinė ausis, vidinės ausies sraigė tik pradeda formuotis. Iš ryklinių (žiaunų) maišelių susidaro užkrūčio liauka, prieskydinės liaukos ir užžiauniai kūneliai. Liežuvio užuomazgos susijungusios, vyksta raumenų histogenezė. Ji vyksta ir virškinamojo kanalo sienoje. Augant rankoms ir kojoms, ryškėja pirštų užuomazgos, be to, kartu galūnės lenkiasi į priekį (pronacija) ir antrąjį mėnesį delnai jau būna pasisukę žemyn.

Tik 8-ąją embriono vystymosi savaitę dėl lytinių chromosomų poveikio gonados tampa sėklidėmis arba kiaušidėmis (priklausomai nuo H-Y antigeno, kurį reguliuoja Y-chromosoma). Aštuntąją savaitę baigiasi lytinių liaukų diferenciacija: jau galima atskirti individo lytį. Aštuonių savaičių gemalo visos pagrindinės struktūros ir organų sistemos jau būna diferencijuotos. 8 savaičių gemalas jau yra akivaizdžiai panašus į gimusį žmogų, tik skiriasi proporcijos ir išsivystymas. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį. Gemalas įgyja aiškią žmogaus išvaizdą. Susidaranti vaga skiria galvą nuo liemens. Akys iš galvos šonų pasislinkusios į priekį. Atsiradę vokai yra sulipę. Galūnės pailgėjusios. Tuo pat metu, kai formuojasi išoriniai kūno kontūrai, mezgasi ir skleidžiasi visi audiniai, organai bei jų sistemos. Ne visi iš karto, pagal tam tikrą tvarką.

Yra du pagrindiniai embriono raidos etapai: gemalinis (arba embrioninis) ir vaisiaus. Embriono užuomazga įsitvirtina (implantuojasi) gimdos gleivinėje. Trečią savaitę būsimas embriono kūnas, kol kas plokščias diskas, jau yra atsiskyręs nuo visų priedų ir jame išsisluoksniuoja trys gemaliniai lapeliai. Vyksta aktyvi organogenezė - organų formavimasis: lapeliuose diferencijuoja įvairios ląstelės, iš jų mezgasi įvairūs audiniai, iš kurių susiklosto įvairūs organai.

Vaisiaus laikotarpiu kai kurie organai, pavyzdžiui, nervų sistemos organai, lytiniai organai, dantys, vis dar aktyviai formuojasi, bet dauguma jau susiformavę ir šio etapo metu bręsta, auga, užima tam tikrą sau būdingą padėtį organizme: inkstai pakyla, sėklidės nusileidžia į kapšelį ir kt., ruošiasi po gimimo atlikti tam tikras būdingas funkcijas. Kai kurie iš jų pradeda funkcionuoti dar iki gimimo, pavyzdžiui, inkstai jau vaisiaus etapo pradžioje pradeda išskirti nekoncentruotą šlapimą. Atsiranda pirmieji refleksai. Išdygsta galvos plaukai ir švelnūs viso kūno gyvaplaukiai, odos liaukos gamina riebų sekretą, vadinamą varškiniu tepalu.

O'Rahilly raidos stadijos

Žmogaus embriono vystymasis gali būti skirstomas į O'Rahilly stadijas, kurios apibrėžia konkrečius raidos įvykius:

Veiksniai, įtakojantys gemalo raidą ir sklaidos ydos

Gemalas vystosi labai intensyviai, o prisitaikymo mechanizmai dar neišsivystę, todėl jis labai jautrus: jam kenkia deguonies trūkumas, perkaitimas, mikrobai, virusai, alkoholis, nikotinas ir kt. Gemalui gali pakenkti kai kurie vaistai. Sklaidos ydos nėra lemiamos kokio nors vieno etiologinio veiksnio. Daug žalingų aplinkos veiksnių gali pažeisti gemalo formavimąsi gimdoje.

Teratogeninis poveikis ir infekcijos

O’Rahilly ir kt. išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.

Daugumą sklaidos ydų sukelia virusai. Raudonuke sergant motinai pirmųjų trijų nėštumo mėnesių laikotarpiu yra tikimybė, kad atsiras sklaidos ydos, susijusios su akių, ausų, širdies bei smegenų formavimusi. Sklaidos ydas taip pat lemia gripo, raupų, infekcinio hepatito sukėlėjai. Jei infekcija pažeidė gemalą labai ankstyvuoju embriogenezės laikotarpiu, gali įvykti persileidimas. Taip pat nustatyta, kad sklaidos ydas sukelia citomegalovirusas, kurio užsikrėtusi motina gali nejausti. Jis gali sukelti aklumą, hepatosplenomegaliją, kartais gali sukelti ir mirštamus padarinius, pažeidus CNS (centrinę nervų sistemą).

Sklaidos ydas dažnai sukelia motinos vartojami vaistai nėštumo metu, ypač pirmaisiais trim mėnesiais. Labai žalingai veikia narkotikai, alkoholis, nikotinas. Vartojant alkoholį, didėja tikimybė sulaukti palikuonių, sergančių silpnaprotyste. Sklaidos ydas gali sukelti nėščiosios išgąstis, užsitęsusi nervinė (stresinė) įtampa, triukšmas, vibracija. Normaliam vaisiaus formavimuisi svarbu motinos mityba, sveikata, gyvenamoji aplinka, jos užterštumas. Įrodytas žalingas pesticidų poveikis gemalo raidai.

Genetinės ir chromosominės sklaidos ydos

Chromosominės kilmės raidos ydos būna susijusios su chromosomų skaičiaus ar jų struktūros pokyčiais. Chromosomų skaičius pakinta mejozės I ar mejozės II metu, kai kuri nors chromosomų pora neišsiskiria. Esant autosominei monosomijai, gemalas žūva gimdoje. Autosominės trisomijos atveju formuojasi dauginės sklaidos ydos, naujagimis miršta per pirmus mėnesius po gimimo. Taip įvyksta esant 17-18 ir 13-15 chromosomų trisomijai. Ilgiau išgyvena asmenys, turintys 21 chromosomų poros trisomiją. Šiuo atvejų taip pat būna dauginių sklaidos ydų: protiškai atsilikusieji turi būdingų išorės bruožų (įstrižas akių plyšys, platus tarpuakis, epikantas, pusiau pravira burna, trumpi pirštai), raumenų hipotoniją, endokrininių liaukų funkcijų sutrikimus. Lytinių Y chromosomų monosomijos atveju gemalas žūva. X - monosomija pasireiškia simptomų deriniu ir vadinamas Ternerio sindromu. Lytinių chromosomų trisomijos galimos esant trims X chromosomoms. Esant XXX - fenotipiška moteris, turi infantiliškus lytinius organus, protiškai atsilikusi. Tokia yda atsiranda apvaisinus kiaušinėlį, turintį dvi lytines chromosomas (XX), spermatozoidu, kuris taip pat turi X chromosomą.

Daugelis įgimtų sklaidos ydų yra paveldimos ir palikuonis persiduoda pagal Mendelio paveldimumo dėsnius. Tokiais atvejais ydas lemia neporinių genų pokyčiai, mutacijos. Kadangi genai koduoja medžiagų apykaitos fermentus, gali sutrikti tam tikrų medžiagų metabolizmas. Dėl to audiniuose gali susikaupti tarpiniai ar pakitę galutiniai medžiagų apykaitos produktai. Sutrikus katalizinei tirozinasės funkcijai, tirozinas neverčiamas melaninu. Tokiu būdu atsiranda albinizmas. Galaktozemijos atveju (sutrikus galaktozės virtimui į gliukozę) galaktozės metabolitai kaupiasi kepenyse ir kituose audiniuose, atsiranda gelta, protinis atsilikimas. Nesant fermentų (lizosomose), skaldančių mukopolisacharidus, jungiamojo audinio ląstelių ir net neuronų lizosomose kaupiasi mukopolisacharidai. Tokiais atvejais būna graičių, kraujagyslių sklaidos ydų, taip pat protinis atsilikimas ir pan. Sunkias ir tam tikras sklaidos ydas sukelia autosominiai recesyvinių genų sutrikimai (cistinė fibrozė, glikogenozė, sfingolipidozė).

Pagalbinis apvaisinimas ir nevaisingumo gydymas

Jeigų pora negali pastoti, yra diagnozuojama nevaisinga šeima. Nevaisinga šeima yra laikoma pora, kuri reguliariai lytiškai santykiaudama ir nenaudodama apsisaugojimo priemonių, per vienerius metus negali pradėti kūdikio. Vaisingumo problemų gali kilti tiek dėl moteriškų, tiek dėl vyriškų priežasčių. Dažniausiai moterys susiduria su kiaušidžių veiklos sutrikimais, kiaušintakių pratekamumo problemomis, mažojo dubens anatomijos pakitimais. Spermos kokybės sutrikimai lemia vyriškąsias nevaisingumo priežastis. Poros gali kreiptis dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugos, kai atlikti visi reikiami tyrimai nevaisingumo priežasčiai išsiaiškinti.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (In vitro fertilization, IVF) - apvaisinimo ne moters kūne metodas, kai lytinės ląstelės susijungia specialiame inde laboratorijoje, o ne moters organizme. Tai yra gydymo metodas, taikomas, kai vyrai ir moterys negali susilaukti kūdikio, nepaisant neapsaugotų lytinių santykių. Kad poros būtų įvertintos nevaisingumo ribose; Tais atvejais, kai būsimoji mama yra jaunesnė nei 35 metų, nėštumas neturėtų būti, nepaisant reguliarių nesaugių lytinių santykių 1 metus, o tais atvejais, kai būsimoji mama yra vyresnė nei 35 metų - 6 mėnesius. In vitro apvaisinimas rekomenduojamas poroms, kurios negali pastoti natūraliai, nepaisant neapsaugotų ir reguliarių lytinių santykių 1 metus. Šis laikotarpis yra 6 mėnesiai poroms, kurių moterys yra 35 metų ir vyresnės. Poros, kurios per šį laikotarpį negali pastoti, turėtų pasitarti su gydytoju, kad patikrintų jų sveikatą ir nustatytų reprodukcinį pajėgumą. Atlikus tyrimą ir tyrimus, jei yra būklė, trukdanti vyro ar moters reprodukcijai, rekomenduojamas dvigubas apvaisinimas mėgintuvėlyje.

Kokiomis sąlygomis reikalingas IVF gydymas? Tais atvejais, kai yra toliau išvardytų priežasčių, gali būti rekomenduojamas apvaisinimas mėgintuvėlyje.

• Moterims:
• Jei kiaušinių atsargos sumažėja.
• Jei menstruacijos nereguliarios (mažiau nei 21 diena arba ilgiau nei 35 dienos, ypač jei padidėjęs svoris ir padidėjęs kūno plaukų augimas).
• Jeigu anksčiau sirgote kiaušidžių uždegimu (dubens uždegimine liga).
• Jei anksčiau buvo negimdinis nėštumas (vamzdelis galėjo būti pašalintas chirurginiu būdu arba gydomas vaistais).
• Jei Jums buvo atlikta pilvo operacija (pilvo operacijos dėl apendicito, žarnyno ar dėl bet kokios kitos priežasties gali sukelti sąaugų ir vamzdelio užsikimšimą).
• Jeigu anksčiau sirgote lytiškai plintančiomis ligomis.
• Jei prieš svarstydami apie nėštumą anksčiau buvo naudotos IUD gimdymo kontrolei.
• Nustačius endometriozę (šokolado cistą), reikia kreiptis į apvaisinimo mėgintuvėlyje specialistą.
• Vyrams:
• Jeigu anksčiau buvo kiaulytės, pažeidžiančios sėklides.
• Jei yra sėklidžių trauma.
• Jeigu Jums buvo atlikta nenusileidusių sėklidžių operacija.
• Jeigu anksčiau sirgote lytiškai plintančiomis ligomis.
• Jei turite priešlaikinės ejakuliacijos ir erekcijos problemų.
• Jei dirbama cheminėje ar radiacinėje aplinkoje.
• Jei nevaisingumo problemų turi pirmos eilės giminaitis ar brolis, reikėtų kreiptis į specialistą.
• Bendros situacijos:
• Jei kuris nors iš sutuoktinių serga genetine liga (cistine fibroze, talasemija, hemofilija ir kt.).
• Apsaugoti sutuoktinį nuo infekcinių ligų, tokių kaip hepatitas ir ŽIV.
• Vėžio gydymas (pvz., radioterapija, chemoterapija).

Pagalbinio apvaisinimo etapai

Pagalbinis apvaisinimas - medicininės pagalbos būdas, kurio vienas iš etapų atliekamas specializuotoje embriologijos laboratorijoje. Joje paruošiamos lytinės ląstelės, jos apvaisinamos ir vėliau stebimas embrionų vystymasis. IVF gydymo procesas reikalauja komandos darnos, kurią sudaro ginekologas (ginekologas ir akušeris), andrologas (urologas), embriologas, slaugytoja ir pagalbinis personalas. Poros turi tam tikrų įsipareigojimų, kad padidintų sėkmingo gydymo tikimybę. Poroms rekomenduojama laikytis sveiko gyvenimo būdo likus maždaug 3 mėnesiams iki gydymo pradžios. Rūkymas labai kenkia tiek kiaušialąstės, tiek spermos ląstelėms, alkoholio vartojimą reikia sumažinti iki minimumo arba visiškai nutraukti. Norint apsaugoti reprodukcinę sveikatą, rekomenduojama valgyti daug vaisių ir daržovių, mesti antsvorį ir atlikti paprastus pratimus.

1 žingsnis: Konsultacija, apžiūra ir tyrimai

Pirmojo susitikimo metu porai paaiškinamos nevaisingumo priežastys ir pateikiama išsami informacija apie atliekamus tyrimus. Svarbu, kad pirmame susitikime dalyvautų ir vyrai, ir moterys, kurie galėtų suteikti informacijos ir atsakyti į klausimus. Atlikus išsamų ginekologinį tyrimą ir ultragarsu, prireikus gali būti paprašyta atlikti papildomus tyrimus. Visų pirma siekiama atskleisti nevaisingumo priežastis. Parenkamas pacientui tinkamas gydymo metodas ir gydymas taikomas tinkamu laiku ir tinkamais metodais.

2 žingsnis: Kiaušidžių stimuliavimas

Būsima mama apžiūrai atvyksta antrą ar trečią mėnesinių dieną ir ultragarsu įvertinama kiaušidžių būklė. Remiantis gautais rezultatais, gydytojas paskiria hormoninius vaistus, kurie stimuliuoja pacientės kiaušides ir užtikrina didelio kiaušialąsčių skaičiaus vystymąsi. Naudojant hormonų injekcijas, kurių sudėtyje yra FSH ir HMG, kiaušidės yra reguliariai stimuliuojamos ir užtikrinamas daugelio folikulų (manoma, kad juose yra kiaušinių ląstelių) vystymasis. Besivystančių folikulų skaičius tiesiogiai įtakoja sėkmingo gydymo galimybę. Folikulų vystymosi stebėjimas atliekamas ultragarsu matuojant estrogenų kiekį kraujyje bei folikulų skaičių ir dydį. Panaudojus hormonų injekcijas, kurios trunka apie 8-10 dienų, skiedžiama injekcija, kai didžiausias folikulas pasiekia 18-20 mm.

3 žingsnis: Kiaušialąsčių surinkimas ir spermos paėmimas

Kiaušialąsčių, sukurtų atliekant apvaisinimą in vitro, išnešimas į išorinę aplinką vadinamas kiaušinių surinkimu (OPU). Praėjus maždaug 34-36 valandoms po įtrūkimo, kiaušinėliai surenkami į makštį trumpa chirurgine procedūra taikant bendrąją nejautrą. Kiaušinių paėmimas yra neskausminga procedūra, atliekama taikant bendrąją nejautrą ir trunka apie 10 minučių. Pacientas vyras spermos mėginį duoda masturbuodamas į plataus burnos sterilų indą spermos kameroje. Surinkta sperma siunčiama į laboratoriją, kur, atlikus reikiamas procedūras, prasideda apvaisinimo procesas.

4 žingsnis: Apvaisinimo procesas laboratorijoje

Kiaušialąstės įvertinamos mikroskopu laboratorijoje, tinkamos apvaisinamos pasirinkta sperma ir stebimas embriono vystymasis. Tręšimui naudojami du skirtingi būdai. Klasikinio apvaisinimo in vitro metu spermatozoidai ir kiaušialąstės paliekami toje pačioje aplinkoje, o judriam spermatozoidui leidžiama pasiekti kiaušialąstę savo natūralioje aplinkoje ir ją apvaisinti. Taikant mikroinjekcinį metodą (ICSI), pasirinkta spermos ląstelė suleidžiama į kiaušialąstę naudojant mikrokanules. Po apvaisinimo kiaušialąstės dedamos į specialius įrenginius, vadinamus inkubatoriais, kurie sukurti taip, kad geriausiai imituotų gimdos aplinką, o embriono vystymasis stebimas kasdien. Embrioskopais embrionus galima stebėti gyvai, nekeičiant jų aplinkos, todėl galima tiksliau ir saugiau atrinkti didžiausią nėštumo potencialą turintį embrioną.

5 žingsnis: Embrionų perkėlimas

Embrionų perkėlimas yra trumpiausias, bet svarbiausias gydymo etapas. Jis atliekamas nuo 2 iki 6 dienų po OPU (kiaušinių surinkimo), priklausomai nuo embrionų skaičiaus ir jų vystymosi, amžiaus, ankstesnių bandymų skaičiaus ir daugelio kitų parametrų. Tam tikrą brandą pasiekęs embrionas specialaus kateterio pagalba įkišamas į gimdą. Jei po perkėlimo laboratorijoje dar yra geros kokybės embrionų, apie tai pranešama poroms. Jei pageidaujama, embrionai gali būti užšaldyti ir saugomi vėlesniam naudojimui. Labai svarbu, kad embrionai būtų laikomi užšaldyti, kad būtų suteikta papildoma gydymo galimybė. Perkėlimas nustatomas pagal jo kokybę. Nors kai kuriems pacientams tinkamas perkėlimas antrą dieną, kai kuriems pacientams labiau tinka trečios dienos perkėlimas. Kai kuriems pacientams embrionas stebimas iki 5 dienos ir perkeliamas, kai jis yra blastocistos stadijoje. Embriologas ir gydytojas priima sprendimą, atsižvelgdami į paciento anksčiau atliktų gydymo procedūrų skaičių, embriono kokybę ir paciento amžių bei nustato, kurią dieną ir embrionų skaičių bus perkelta.

Yra paplitęs įsitikinimas, kad apvaisinimo in vitro metu gimsta dvyniai arba trynukai. Šiais laikais pagal įstatymus pacientams iki 35 metų perkeliamas 1 embrionas. Taip išvengiama daugiavaisio nėštumo galimybės. Jei moteriai vyresnė nei 35 metų, perkeliami 2 embrionai. Šios amžiaus grupės pacientams yra dvynių nėštumo galimybė, tačiau, kaip ir tikėtasi, daugiau nei 2 embrionai neperkeliami.

6 žingsnis: Gydymas vaistais po perkėlimo

Po perkėlimo pradedamas gydymas vaistais, siekiant palaikyti embriono prisitvirtinimą prie gimdos. Paprastai hormonų injekcijos ir tabletės, kurias vartojote gydymo metu, tęsiamos po perkėlimo. Jūs turite tęsti šiuos vaistus iki tos dienos, kai atliksite nėštumo testą. Po embriono perkėlimo gali atsirasti jautrumas krūtyse, rausvai rudos dėmės ir skausmas kirkšnyje, tai normalu.

7 žingsnis: Nėštumo testas

Praėjus 11 dienų po perkėlimo, būsimoji mama atvyksta į kliniką ir taikomas Beta HCG testas. Šis tyrimas atliekamas paimant kraujo mėginį. Kai kuriais atvejais testą gali būti paprašyta pakartoti po dviejų dienų. Nėštumą taip pat galima sužinoti atliekant šlapimo tyrimą namuose, tačiau šie testai gali neatspindėti galutinio rezultato. Todėl norint suprasti nėštumą, reikia atlikti Beta HCG testą.

IVF sėkmės rodikliai ir komplikacijos

Gydymo sėkmės rodiklis skiriasi priklausomai nuo amžiaus ir nevaisingumo priežasties. Svarbiausias veiksnys, lemiantis sėkmę, yra pakankamas kiaušinių skaičius ir kokybė. Kitaip tariant, kiaušialąstės rezervo būklė tiesiogiai veikia gydymo sėkmę. Moterų kiaušialąsčių skaičius mažėja su amžiumi, todėl galima teigti, kad gydant moters amžius yra labai svarbus. Poroms, norinčioms susilaukti vaikų, svarbu pradėti gydymą negaištant laiko, kad padidėtų sėkmės tikimybė. In vitro apvaisinimo nėštumas niekuo nesiskiria nuo natūraliai įvykusio nėštumo. Štai kodėl in vitro apvaisinimo pacientai gali normaliai gimdyti. Tačiau jei būsimoji mama yra vyresnė, jai buvo atlikta keletas medicininių operacijų, o daugiavaisis nėštumas yra rizikos veiksnys, rekomenduojamas cezario pjūvis.

Pagalbinio apvaisinimo komplikacijos yra kelios. Viena iš jų - kiaušidžių perstimuliavimo sindromas, kai kiaušidėse bręsta didelis skaičius folikulų ir dėl hormonų koncentracijos pakitimo moters organizme atsiranda daug biologiškai aktyvių medžiagų, trikdančių kraujotaką ir kraujagyslių sienelių pralaidumą. Šiuo metu pagrindinė pagalbinio apvaisinimo komplikacija yra daugiavaisis nėštumas, kuris gali kelti grėsmę ne tik moters, bet ir būsimų vaikų sveikatai. Šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama apie 20 proc. daugiavaisio nėštumo atvejų po pagalbinio apvaisinimo procedūrų taikymo. Tuo tarpu Europos rodikliai siekia tik 14 proc. tokių atvejų. Galima lygiuotis į Skandinavijos šalis, kuriose apie 80 proc. atvejų į gimdą yra perkeliamas tik vienas embrionas ir tokiu būdu reguliuojama daugiavaisio nėštumo tikimybė po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Skandinavijos valstybėse daugiavaisio nėštumo atvejų yra tiek, kiek jų būna paprastai populiacijoje.

tags: #kas #susidaro #apvaisinimo

• Ką žinoti apie nėštumo pradžios požymius ir policistines kiaušides?
• sužinokite daugiau apie vakuuminę ekstrakciją
• Sužinokite viską apie vaiko globą namuose ir jos ateitį Lietuvoje
• epidūrinė nejautra gimdymo metu: patirtys ir naudingi patarimai
• Priešmokyklinio ugdymo vertinimas nuo 5 metų