Kodėl kūdikis kartais būna pasyvus: išsamus vadovas

Kūdikio raida yra nuolatinis procesas, kupinas naujų įgūdžių ir pasiekimų. Tačiau kartais tėvai gali pastebėti, kad jų mažylis yra pasyvesnis, vėluoja pasiekti tam tikrus raidos etapus ar neįprastai reaguoja į aplinką. Šis pasyvumas gali būti įvairių veiksnių pasekmė, nuo fiziologinių naujagimio būklių iki rimtų sveikatos sutrikimų, tokių kaip kreivakaklystė, klausos ar motorinės raidos problemos. Suprasti šias priežastis ir žinoti, kada kreiptis į specialistus, yra gyvybiškai svarbu užtikrinant tinkamą kūdikio vystymąsi ir gerovę.

Kūdikio galvos laikymo raidos etapai

Kūdikio galvos laikymas yra reikšmingas fizinės raidos etapas, žymintis didėjančią kaklo raumenų kontrolę ir koordinaciją. Šis įgūdis yra būtinas vėlesniam vystymuisi, įskaitant sėdėjimą, ropojimą ir vaikščiojimą. Svarbu suprasti, kad kiekvienas kūdikis vystosi individualiu tempu, todėl nėra griežto amžiaus, kada visi kūdikiai pradeda laikyti galvą.

Galvos laikymo chronologija

Nors konkretus laikas gali skirtis, yra bendras progresas, kurio galima tikėtis. Apžvelkime kūdikio raidą nuo 1 iki 6 mėnesių.

Kaip skatinti kūdikio galvos laikymą?

Yra keletas būdų, kaip galite padėti kūdikiui lavinti kaklo raumenis ir kontroliuoti galvą:

• Guldymas ant pilvo: Tai puikus būdas stiprinti kaklo ir nugaros raumenis. Pradėkite nuo kelių minučių kelis kartus per dieną ir palaipsniui didinkite trukmę. Padėkite kūdikį ant žemės ant pledo ar specialaus kilimėlio.
• Žaislai ir stimuliacija: Padėkite ryškius žaislus ar veidrodį priešais kūdikį, kai jis guli ant pilvo, kad paskatintumėte jį pakelti galvą ir bandyti pamatyti. Kalbėkite su kūdikiu ir darykite veidus, kad pritrauktumėte jo dėmesį.
• Laikymas vertikaliai: Laikykite kūdikį vertikaliai, prilaikydami jo galvą ir kaklą. Palaipsniui mažinkite paramą, kai kūdikis stiprėja.
• Sėdėjimas su atrama: Kai kūdikis pradeda geriau laikyti galvą, galite jį pasodinti su atrama, pavyzdžiui, naudodami pagalvę ar specialią kėdutę.
• Žaidimai: Žaiskite žaidimus, kurie skatina kūdikį pasukti galvą, pavyzdžiui, sekite žaislą iš vienos pusės į kitą.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nors dauguma kūdikių laiku pasiekia šį raidos etapą, kartais gali būti priežasčių susirūpinti. Kreipkitės į gydytoją, jei:

• Kūdikis 4 mėnesių vis dar neturi jokios galvos kontrolės.
• Kūdikis jaučia diskomfortą ar skausmą bandydamas laikyti galvą.
• Pastebite, kad kūdikis dažnai suka galvą tik į vieną pusę.
• Turite kitų susirūpinimų dėl kūdikio raidos.

Galimos priežastys, kodėl kūdikis vėluoja laikyti galvą arba yra pasyvus

Yra keletas priežasčių, kodėl kūdikis gali vėluoti laikyti galvą ar apskritai būti pasyvesnis nei bendraamžiai. Tai gali būti susiję su įvairiomis sveikatos būklėmis ir raidos ypatumais.

• Priešlaikinis gimdymas: Priešlaikinis gimdymas gali turėti įtakos kūdikio raumenų vystymuisi.
• Raumenų silpnumas: Kai kurie kūdikiai gali turėti raumenų silpnumą dėl įvairių priežasčių.
• Neurologinės problemos: Retais atvejais vėlavimas gali būti susijęs su neurologinėmis problemomis.

Kreivakaklystė (Torticollis)

Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl kūdikis netaisyklingai laiko galvą, yra kreivakaklystė. Tai galvos sukamojo raumens sutrumpėjimas dėl pirminės patologijos, žinomos kaip raumeninė kreivakaklystė, arba antrinės dėl centrinės nervų sistemos sutrikimo ar kaklinės stuburo dalies patologijų. Pirminė patologija yra žinoma kaip įgimta kreivakaklystė arba kreivas kaklas.

Kreivakaklystės priežastys

Labai svarbu žinoti kreivakaklystės priežastis. Kreivakaklystė gali būti įgimta (dažniausiai vadinamoji raumeninė) ir įgyta (ją gali sukelti raumens uždegimas, neurologinės bėdos). Pirmoji priežastis yra ydinga kūdikio padėtis mamos įsčiose. Pasitaiko, kad vaisius mamos pilvelyje įsitaiso netaisyklingai ir užspaudžia vieną kaklo raumenų, kurio reikia, kad pasuktų galvą. Antroji priežastis - sunkus gimdymas. Gimdant gali būti pažeistas vienas kūdikio galvos sukamųjų raumenų. Jis gali įplyšti, vėliau plyšimo vietoje atsiranda randas, o pats raumuo trumpėja ir kūdikis netaisyklingai laiko galvą. Dažnai ant pažeisto raumens susidaro kietas poodinis gumbelis. Kreivakaklystę gali paskatinti ir regos sutrikimai, ypač žvairumas.

Kreivakaklystės simptomai ir diagnostika

Stebėdami naujagimį ar kūdikį galime įtarti kreivakaklystę, jeigu galva yra palenkta į vieną pusę (pažeisto kaklo raumens link), o veidas ir akys pasuktos į kitą pusę. Jeigu kaklo raumuo yra smarkiai pažeistas, net ir rankomis ne visada įmanoma pakreipti kūdikio galvytę į kitą pusę arba labai sunku tai padaryti. Vaiko galva dėl raumens kontraktūros (sutrumpėjimo) yra pasvirusi į šoną, o smakras pasuktas į priešingą pusę.

Būtina nustatyti ne tik kreivakaklystę, bet ir surasti jos priežastį bei ją išgydyti. Aktyvi judesių amplitudė, ypač rotacija, būna sutrikusi. Atliekant pasyvią galvos rotaciją į pažeistą pusę, kyla pečiai. Jei kreivakaklystė yra dėl laiptinių raumenų spazmo, tuomet bus susiję su šonkaulių mechanizmo disfunkcija ir palpuojama raumens įtampa. Palpuojant laiptinius raumenis, kūdikis dažnai būna dirglus, tuo tarpu palpuojant galvos sukamąjį raumenį to nėra. Esant kreivakaklystei, būdinga kaukolės pamato ir kaukolės ir kaklo jungties įtampa, kuri gali būti pirminė ar antrinė kreivakaklystės priežastis. Jei pirminė problema yra kaukolės pamatas, dažniausiai pagrindiniai požymiai būna stebimi pakaušio ir gumburų srityje. Gali būti nežymi veido asimetrija, taip pat užpakalinės kaukolės dalies asimetrija tuoj po gimimo arba pirmaisiais mėnesiais. Speninė atauga yra ne viename lygyje. Vertinant judesius kaukolės kaklo jungties zonoje jaučiamas didžiausias ribojimas. Kai pažeistas galvos sukamasis raumuo (plyšus raumeniui), palpuojamas raumens patinimas ir stebima hematoma. Galimos šios komplikacijos: raumens fibrozė ir sutrumpėjimas. Pažeidimo mechanizmas susijęs su gimdymu. Kūdikio motoriniai įgūdžiai, ypač galvos ir kūno rotacija, gali būti sutrikę. Refleksai, ypač naujagimystės, gali būti sutrikę.

Kreivakaklystės gydymas

Dažniausiai esant kreivakaklystei skiriamas konservatyvus gydymas, kuris apima galvos ir kaklo judesių amplitudės ir tempimo pratimus keletą kartų per dieną, teisingas nešiojimo ir gulėjimo padėtis. Jeigu ją sukelia raumens pažeidimai, dažniausiai yra gydoma specialia minkšta ortopedine apykakle. Tokią apykaklę kūdikis turi dėvėti nuolatos, negalima jos nuimti nakčiai ar tuomet, kad mažylis miega. Gydant kreivakaklystę skiriama ir gydomoji mankšta, kurios tikslas - lėtai, be didesnės jėgos, ištempti sutrumpėjusį kaklo raumenį. Sutrumpėjusios pusės raumenys yra švelniai tempiami, o sveikos pusės raumenys yra stiprinami aktyviais pratimais. Dažniausiai kreivakaklystė išgydoma mankštomis ir ortopedine pagalve, kurią kūdikis dėvi nuo gimimo maždaug iki metų. Vaikams, jaunesniems nei 1 metų amžiaus, toks konservatyvus gydymas sėkmingas. Kaklo tempimo pratimai atliekami 2 kartus per dieną, kartojant kiekvieną pratimą 5 kartus. Manualinis tempimas atliekamas 3 kartus per savaitę. Paprastai operuojami metukų ar šiek tiek vyresni mažyliai, kuriems chirurginiu būdu yra išlaisvinamas galvos sukamasis raumuo. Uždelsus operuoti pažeistas raumuo yra išgydomas, tačiau veido deformacijos išlieka.

Motorinės raidos sutrikimai ir tėvų klaidos

Kūdikiai ne tik gimsta turėdami įvairių sutrikimų, bet juos gali įgyti jau augdami. Raidos sutrikimų atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, dažnai ir netinkamas tėvų elgesys, ypač tais atvejais, kai kūdikiai ilgą laiką praleidžia gulėdami vienodoje padėtyje, yra netaisyklingai nešiojami, per anksti vertikalizuojami, ne laiku įdedami į pagalbines priemones.

Svarbu keisti padėtis

Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis. Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros.

Taisyklingas nešiojimas

Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešioti kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų.

Piktnaudžiavimas pagalbinėmis priemonėmis

Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės ar stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje, kalbant apie fizinę raidą - nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų.

Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kėdutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai - kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis. Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti dideliais ratais su gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą.

Ydingiausia priemonė - šokliukas, ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai, net kaulų augimo zonos pažeidimai. Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Reikia nepamiršti, kad bet kokia trumpą laiką naudojama padėtis jokių patologijų neturinčiam kūdikiui nepakenks. Visgi svarbu nepiktnaudžiauti, kad netinkamoje padėtyje kūdikis nepraleistų pernelyg daug laiko ir jokia pagalbinė priemonė nevaržytų laisvo taisyklingo kūdikio judėjimo ant žemės.

Kineziterapijos svarba

Jei kūdikis vėluoja laikyti galvą ar turi kitų motorinės raidos sutrikimų, kineziterapija gali būti labai naudinga. Kineziterapijos specialistas gali įvertinti kūdikio raumenų stiprumą ir judesių kokybę bei sudaryti individualią programą, kuri padės kūdikiui pasiekti šį raidos etapą. Kineziterapija gali padėti stiprinti silpnus raumenis, atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kūdikio koordinaciją. Svarbu nepamiršti: negalima praleisti nė vieno kūdikio raidos etapo, nes tai gali sukelti neigiamas pasekmes ateityje. Praleidus raidos etapą, sunku į jį sugrįžti, o kartais - neįmanoma.

Klausos raida ir sutrikimai

Klausa yra pirma ir būtina sąlyga vystytis kalbai. Kalbėti išmokstame tik klausydamiesi kalbos. Net nedidelis neprigirdėjimas turi labai didelės įtakos kalbai vystytis. Vaikutis girdi jau nuo 5 nėštumo mėnesio, vadinasi, naujagimis jau turi 4 mėnesių klausymosi patirtį. Dar po 12 mėnesių klausymosi kūdikis ištaria pirmuosius žodžius. Nustatyta, kad kuo daugiau tėvai kalba su vaiku, tuo ankščiau jis pradeda kalbėti, tuo gausesnis žodynas. Vėluojanti kalba dažnai išduoda klausos sutrikimus.

Pagrindinė įgimto neprigirdėjimo priežastis - paveldėjimas (60 proc.). Paprastai tie kūdikiai, kurie gimsta su klausos sutrikimais, neturi jokių rizikos veiksnių. Klausos pažeidimas yra dažniausia įgimta patologija - 1 iš 1000 naujagimių gimsta su sunkiu klausos pažeidimu. Įgimtas ar ankstyvame amžiuje įgytas bet kokio laipsnio klausos pažeidimas sutrikdo vaiko kalbos, emocinę, protinę ir socialinę raidą.

Klausos patikra ir stebėjimas

Nuo 2014 metų Lietuvoje yra vykdoma visuotinė naujagimių klausos patikra. Naujagimio klausa yra tikrinama netrukus po gimimo, mamai ir kūdikiui dar tebebūnant ligoninėje. Tikrinant naujagimių klausą atliekamas otoakustinės emisijos (OAE) tyrimas. Į miegančio kūdikio ausytę įdedamas mažas daviklis, kuris nesukelia jokio skausmo. Aparatūra siunčia į vaikučio ausytę tam tikro dažnio garsą ir fiksuoja atsaką. Per keletą minučių, kiek trunka tyrimas, aparatūra ištiria, ar išsivysčiusios neuroepitelinės ląstelės (klausos nervo ląstelės). Tyrimas patikimas, tik reikalingos geros sąlygos - tyla ir labai ramus vaikutis. Kartais atsako negaunama dėl triukšmingos aplinkos, siaurų ausų landų, sekreto ausytėse, todėl tyrimą tenka kartoti po 1-2 mėn., kai kūdikis paauga.

Ar kūdikis girdi, ar ne, tėvams suprasti gana sunku. Tėvai stebi - ar naujagimis sureaguos į durų trinktelėjimą, pliaukštelėjimą rankomis? Toks tikrinimas labai subjektyvus. Tik ką gimusio vaikelio nervų sistema yra apsaugota nuo išorės dirgiklių, nes vaikučiui reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Todėl naujagimis į stiprų garsą ne visada reaguoja, nors jį ir girdi. Vyresnių vaikų neprigirdėjimą pastebėti lengviau. Pirmiausia išduoda sutrikusi kalbos raida. Tėvai sako, kad „vaikas neklauso“, nes 2-5 metų mažylis nereaguoja į paliepimus, neatsisuka. Kartais tai visai ne „trečiųjų metų krizė“, o neprigirdėjimas. Tai, kad vaikas neprigirdi, išduoda ir nuolatinis perklausimas „ką?“ arba noras vis pasigarsinti televizorių. Vienpusio neprigirdėjimo požymis - vaikas nelokalizuoja garso, deda telefoną tik prie vienos ausies.

Jeigu įtariate, kad kūdikis turi klausos sutrikimų, visų pirma, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

Klausos sutrikimų diagnostika ir gydymas

Jei pirminiai tyrimai parodo, kad įtariamas klausos sutrikimas, vaikutis tiriamas toliau. Atliekamas išplėstinis tyrimas su narkoze. Nuo pusės metų jau galima atlikti ir dar vieną tyrimą - audiogramą. Vaikutis su mama įsitaiso specialioje tylos kameroje, į kurią siunčiami įvairūs garsai, iliustruojami ir vaizdais. Stebima vaiko reakcija. Būtina sąlyga - vaikas turi būti gerai nusiteikęs, nepavargęs. Vyresniems vaikams uždedamos ausinės ir jie žaisdami su tyrėju parodo, kada išgirsta garsą.

Jeigu klausos pažeidimas nustatomas anksti, ir smegenims suteikiama pakankama garsinė stimuliacija, jungčių tarp neuronų gausėja, susiformuoja centrai. Toks smegenų gebėjimas vystytis, persitvarkyti, keistis yra didžiausias pirmaisiais 3 gyvenimo metais. Įgimtas ir ankstyvame amžiuje įgytas klausos pažeidimas dažniausiai būna dėl neuroepitelinių ląstelių pažeidimo (neurosensorinis). Šis klausos pažeidimo tipas yra nepagydomas. Tačiau vaikučiui galima padėti pritaikius klausos aparatus. Jau nuo 6 mėnesių kūdikiui galima skirti klausos aparatėlius, pradėti klausą lavinančius užsiėmimus, per kuriuos kūdikiai mokomi išgirsti. Tėvai mokomi dirbti su vaiku ir kasdien namuose lavina vaiko klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius. Dauguma atvejų klausos aparatai yra efektyvūs. Jei klausos pažeidimas yra sunkus ir nepasiekiama gerų rezultatų su klausos aparatais, siūloma kochlearinė implantacija, kuri pasaulyje vis labiau populiarėja. Dėl kochlearinės implantacijos net kurčią vaiką galima išmokyti kalbėti.

Dažni naujagimių reiškiniai, kurie gali sukelti nerimą

Grįžus namo su naujagimiu, tėvus gali lydėti nemenkas stresas dėl visiškai įprastų reiškinių. Svarbu žinoti, kas yra normalu, kad išvengtumėte nereikalingo nerimo.

• Šaltos ir melsvos galūnės: Jauni tėvai linkę galvoti, kad sveiko vaiko galūnės turi būti šiltos. Bet jei patikrinsite naujagimio delniukus ar pėdutes, pamatysite, kad dažniausiai jos būna vėsios ir truputį melsvos. Mažyliui šilta spręsti reikėtų ne pagal kojytes, o pagal nugarytę.
• Stipriai suspausti kumštukai: Taip laikyti delniukus kūdikiams iki kelių mėnesių yra visiškai normalu. Svarbu, kad galūnės bent kartais atsipalaiduotų.
• Miego apnėja: Kartais naujagimiai susiduria su miego apnėja (miego metu sustojęs kvėpavimas). Naujagimio kvėpavimo sulaikymas iki 15 sekundžių yra visiškai įprastas reiškinys. Jei taip nutiko, reikia švelniai patapšnoti jį per nugarą, patrinti ausis.
• Dažnas ir paviršutiniškas kvėpavimas: Naujagimiai kvėpuoja du kartus intensyviau nei suaugusieji, todėl jų įkvėpimų skaičius gali siekti iki 60 per minutę, ir tai yra visiškai normalu.
• Netaisyklingos formos arba per didelė galvytė: Kadangi naujagimių kaulai yra minkšti, jie gali deformuotis gimimo metu, bet paprastai atsistato per kelias dienas. Taip pat neturėtų stebinti didelė vaiko galva.
• Neproporcingai dideli lytiniai organai ir paburkusios krūtelės: Jie paburksta dėl hormono estrogeno, kurį naujagimiai gauna iš mamos organizmo, o mergaitėms gali net pasirodyti išskyrų. Paburkusios krūtelės gali nutikti tiek mergaitėms, tiek berniukams dėl hormono prolaktino. Nesijaudinkite: su laiku krūtelių dydis taps įprastas.

Kūdikio knarkimo priežastys

Kūdikiai ir maži vaikai gali knarkti dėl kelių priežasčių:

• Užsikimšusi nosytė: Tai bene dažniausia knarkimo priežastis. Nosytės užsikimšimo gali būti dėl virusinės ar bakterinės slogos. Tačiau kūdikis knarkti gali ir dėl užsikimšusios nosytės, kuri nereiškia ūmios ligos. Jeigu namuose yra sausas oras, nosytės gleivės išdžiūsta greičiau, ir tada nosis užsikemša. Kai vaikutis kvėpuoja, girdime šnarpštimą, primenantį knarkimą.
• Alerginės reakcijos: Gali pasireikšti ne tik bėrimais, odos paraudimu, bet ir apsunkintu kvėpavimu. Tokiu atveju labai svarbu surasti ir pašalinti dirgiklį. Norint sumažinti alergines apraiškas, pagerinti vaiko miego kokybę, svarbu pasirūpinti kambario higiena.
• Išvešėję adenoidai: Užstoja oro nutekėjimą link gerklų, ypač tada, kai vaikas yra horizontalioje padėtyje. Dėl šios priežasties dažniausiai knarkia ne kūdikiai, o paaugę, 3-5 metų vaikai. Dėl adenoidų gydymo būtina pasitarti su gydytoju.

Staigios kūdikių mirties sindromas (SKMS)

Staigios kūdikių mirties sindromas (SKMS) - tai staigi ir netikėta kūdikio nuo 1 mėn. iki 1 m. amžiaus mirtis, kurios priežastis lieka neaiški po nuodugnios pomirtinės ekspertizės, apimančios visapusišką autopsiją, mirties aplinkybių įvykio vietoje ištyrimą ir medicininės istorijos peržiūrą. Mirtis iki tol atrodžiusį sveiką kūdikį ištinka staiga, miego metu, be kentėjimo požymių. Apie 90 proc. SKMS aukų miršta per pirmus 6 gyvenimo mėnesius. Daugiausia SKMS atvejų įvyksta tarp 2-o ir 4-to gyvenimo mėnesio ir tik 1-5 proc. - per pirmą gyvenimo mėnesį. 60-70 proc. SKMS aukų - berniukai.

Rizikos veiksniai

Daugiau kaip 95 proc. SKMS atvejų yra susiję su vienu ar daugiau rizikos veiksnių (RV), kurie dažniausiai yra keičiamieji:

• Miegojimo padėtys: Vienu reikšmingiausių RV laikomas kūdikio miegojimas ant pilvo, SKMS riziką didinantis iki 12 kartų. Miegojimas ant šono taip pat susijęs su padidėjusia SKMS rizika.
• Minkštas miegojimo pagrindas ir sujaukta patalynė: Minkšti čiužiniai, pagalvės, vatinės ir pūkinės antklodės reikšmingai didina SKMS riziką. Sujaukta, nepritvirtinta patalynė taip pat gali didinti SKMS riziką.
• Perkaitimas: Per gausus kūdikio aprengimas ir užklojimas miego metu, aukštesnė kambario temperatūra reikšmingai didina SKMS riziką.
• Suaugusiųjų miegojimas su kūdikiu vienoje lovoje: Didėja SKMS rizika, ypač jei kūdikis jaunesnis nei 3 mėn., jei lova dalijamasi su keliais suaugusiaisiais, kai miegama su kūdikiu visą naktį, jei asmuo, miegantis su kūdikiu vienoje lovoje, yra išgėręs arba pervargęs.
• Rūkymas: Motinos rūkymas nėštumo metu ir po jo SKMS riziką padidina 4-5 kartus.
• Socialinė ekonominė padėtis: Kuo ji aukštesnė, tuo mažesnė SKMS rizika.

Norint išvengti bent dalies šių skaudžių ir beprasmių kūdikių mirčių, visuomenę reikėtų kuo išsamiau informuoti apie SKMS rizikos veiksnius ir jų išvengimo priemones.

Neišnešiotų kūdikių specifinės problemos

Ankstukams tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Ši informacija padeda suprasti naujagimio būklę ir užduoti specifinius klausimus gydytojams.

Svorio augimas ir temperatūros reguliavimas

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos, todėl vietoj to ima deginti kūno riebalus. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos.

Odos gležnumas

Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė.

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės. Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto, neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba.

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies. Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis - taikomas dirbtinis kvėpavimas. Pačiais sunkiausiais atvejais, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas.

Neišnešiotų naujagimių apnėja ir bradikardija

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas.

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę. Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai. Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.

Cianozė ir infekcijos

Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė - tai gali signalizuoti centrinę cianozę. Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja).

Naujagimių gelta ir retinopatija

Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tai fiziologinė, praeinamoji naujagimių būklė. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl pernelyg didelio neišnešiotumo liga gali išsirutulioti iki trečio laipsnio. Tačiau medikų profesionalumas, naujausių technologijų taikymas padeda pasiekti sėkmę.

tags: #kartais #kudikis #pasyvus

• Vaikiškų dviračių pasirinkimo vadovas
• Uodegikaulio skausmas nėštumo metu: priežastys ir palengvinimo būdai
• Vežimėliai pametinukams: pasirinkimo patarimai
• Jonas Kazlauskas: biografija
• Sužinokite, kaip ugdyti vaiką pagal jo Zodiako ženklą