Kūdikių karštas pakaušis: priežastys, ką reiškia ir ką daryti

Karštas kūdikio pakaušis gali būti simptomas, sukeliantis nerimą tėvams. Svarbu suprasti galimas priežastis, susijusius simptomus ir tinkamus veiksmus, kurių reikia imtis. Nors karščiavimas gali kelti nerimą tėvams ir globėjams, sunkių infekcijų paplitimas tarp vaikų yra mažas - išsivysčiusių šalių pirminės sveikatos priežiūros įstaigose jis yra mažesnis nei 1 proc. Tėvai dažnai mano, kad karščiavimas gali sukelti žalą smegenims, traukulius, netgi mirtį, nors tam įrodymų nėra. Nurodant nerimą dėl karščiavimo ir įvardijant klaidingas karščiavimo baigtis, vartojamas terminas - karščiavimo fobija. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime šią problemą, remdamiesi įvairiais šaltiniais.

Karščiavimas: Kūdikio Karšto Pakaušio Priežastis

Kas yra karščiavimas ir kodėl jis kyla?

Karščiavimas, fiziologinis atsakas, kuriam būdingas kūno temperatūros pakilimas virš normalaus paros svyravimų, yra viena dažniausių vaikų medicininių konsultacijų priežasčių. Karščiavimas savaime nėra liga, o natūrali organizmo imuninė reakcija. Įvairūs ligų sukėlėjai, pavyzdžiui, bakterijos ar virusai, gali padidinti pagumburio atskaitos tašką. Kūno temperatūra pakyla, t. y. karščiavimas yra neatsiejama uždegiminio atsako dalis, todėl gali turėti įtakos, kovojant su infekcija. Karščiavimas stabdo bakterijų ir virusų augimą bei dauginimąsi, padidina neutrofilų gamybą ir T-limfocitų proliferaciją, padeda organizmo ūminės fazės reakcijai. Dauguma karščiavimų epizodų yra trumpalaikiai bei gerybiniai ir iš tikrųjų gali apsaugoti. Riboti duomenys parodė, jog karščiavimas iš tikrųjų padeda organizmui greičiau atsigauti nuo virusinių infekcijų, nors ir sukelia diskomfortą vaikams.

Vaikai dar nėra susidūrę su daugybe ligų sukėlėjų, tokių kaip bakterijos, virusai ar grybeliai, todėl jų imuninei sistemai kyla daugiau iššūkių. Įprastomis aplinkybėmis vaiko organizmas veikia gerai, tačiau gali išsibalansuoti. Karščiavimas suaktyvina imuninę sistemą ir padeda organizmui apsisaugoti. Kūno temperatūros pakilimas ne visada koreliuoja su ligos sunkumu.

Kūno temperatūros matavimas ir normalios ribos

Temperatūros pakilimas, kuris laikomas „nenormaliu“, priklauso nuo vaiko amžiaus ir temperatūros matavimo vietos. Normali kūno temperatūra skiriasi priklausomai nuo amžiaus, paros laiko, aktyvumo lygio ir kitų veiksnių. Įprasta temperatūra kasdien kinta: žemiausia - ryte ir vėlyvą popietę, ankstyvą vakarą. Kūdikiai ir maži vaikai paprastai turi aukštesnę temperatūrą nei vyresni vaikai ir suaugusieji. Tai susiję su didesniu paviršiaus ploto ir kūno svorio santykiu bei didesniu kūdikių ir mažų vaikų medžiagų apykaitos greičiu. Dėl įprastų kūno temperatūros pokyčių nėra vienos vertės, kuri būtų apibrėžiama kaip karščiavimas. Paprastai karščiavimas reiškia aukštesnę nei 38 °C temperatūrą.

Išmatuoti temperatūrą kūdikiui nelengva. Vaistinėse galima įsigyti įvairių termometrų, kurių rodmenys skiriasi priklausomai nuo matavimo vietos:

• Tiesiosios žarnos temperatūra: Matavimas tiesiosios žarnoje paprastai atliekamas kūdikiams ir mažiems vaikams. Dauguma tyrimų, nustačiusių sunkių infekcijų riziką karščiuojantiems kūdikiams ir mažiems vaikams, buvo atlikti matuojant temperatūrą tiesiosios žarnoje. Temperatūra tiesiojoje žarnoje atsilieka nuo šerdinės kūno temperatūros pokyčių.
• Burnos temperatūra: Temperatūra burnos ertmėje yra matuojama vaikams, kurie gali bendradarbiauti, atliekant matavimą. Burnos temperatūra įprastai yra 0,6 °C žemesnė nei tiesiosios žarnos temperatūra dėl kvėpavimo per burną, į tai ypač svarbu atsižvelgti, jei yra tachipnėja.
• Pažasties temperatūra: Temperatūra pažastyje yra 0,8 °C žemesnė nei tiesiosios žarnos temperatūra.
• Infraraudonųjų spindulių termometrai (ausies ar kaktos): Infraraudonųjų spindulių termometrų rodmenys yra artimi kūno šerdinei temperatūrai, tačiau matavimai gali skirtis, priklausomai nuo prietaiso. Ausies būgnelio vidinė temperatūra yra maždaug 0,5 °C žemesnė už rektalinę. Infraraudonųjų spindulių kontaktiniai ir nekontaktiniai kaktos termometrai matuoja temporalinių arterijų išskyriama šilumos kiekį.

Europos Sąjunga neberekomenduoja naudoti tradicinių stiklinių ir gyvsidabrio pripildytų termometrų.

Kada karščiavimas yra pavojingas ir kada kreiptis į gydytoją?

Nepaisant klinikinių gairių apie teisingą simptominio karščiavimo valdymą, keli tyrimai atskleidė netikslias tėvų, globėjų žinias ir netinkamą elgseną. Prieš pradedant karščiuojančio vaiko klinikinį tyrimą, reikėtų nepamiršti, kad normali kūno temperatūra gali svyruoti, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paros laiko, kada temperatūra buvo matuojama, ir nuo paties vaiko fiziologijos. Vienam vaikui 37,6 °C temperatūra gali būti visiškai normali, o kitam - vienas iš ligos simptomų.

Apie kūdikio karščiavimą galima kalbėti, kai termometras rodo 38 °C. Temperatūros pakilimas, galintis paskatinti skubius klinikinius tyrimus, priklauso nuo vaiko amžiaus ir klinikinių aplinkybių (pvz., imunodeficito, pjautuvinės anemijos, blogos išvaizdos ir kt.).

• Kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus: Kai jų temperatūra yra 38 °C ar didesnė, juos turi apžiūrėti gydytojas.
• Vyresniems kūdikiams: Gydytojas turi apžiūrėti tada, kai jų temperatūra pakyla virš 38,4 °C.
• Vaikams iki 4 metų amžiaus: Jeigu temperatūra pakyla iki 40 °C, būtina kuo greičiau duoti karščiavimą mažinančių vaistų ir kreiptis į gydytoją.

Ilgai besitęsiantis vaiko karščiavimas be kitų simptomų yra įspėjimas skubiai kreiptis gydytojo konsultacijos. Be to, kuo greičiau reikėtų pasikonsultuoti su pediatru, jeigu kūdikis neišnešiotas, kenčia nuo imunodeficito ar turi įgimtų ydų.

Apsilankyti pas vaikų sveikatos priežiūros specialistus reikėtų ir tuomet, jeigu karščiuodamas kūdikis prastai valgo, sumažėjo šlapinimasis, išsausėjo gleivinė, iš burnos jaučiamas acetono kvapas. Pastebėjus, jog pasikeitė - išblyško, pamėlynavo, papilkėjo - vaiko odos spalva, ji pasidarė tarsi marmurinė, mažylio neįmanoma pažadinti, jis nuolat miega, verkia, dūsta ar sunkiai kvėpuoja, reikia kuo skubiau kreiptis į gydytojus.

Karščiavimo priežastys ir lydintys simptomai

Kūdikių karščiavimas gali būti nereikšmingas, bet taip pat gali įspėti apie rimtą ligą. Viena vertus, karščiavimą gali sukelti stiprios emocijos, nuovargis ar perkaitimas, kita vertus, tai gali būti daugiau ar mažiau pavojingų virusinių ar bakterinių infekcijų simptomas. Yra kelios galimos karščiavimo priežastys. Dažniausiai tai peršalimą ir gripą, ausų ir gerklės skausmą sukeliančios virusinės infekcijos, tačiau karščiavimą gali sukelti ir dygstantys dantys. Vis tik dantų dygimas karščiavimo nesukelia. Karščiavimas taip pat gali būti susijęs su pagrindinėmis ligomis, vadinamosiomis vaikiškomis ligomis, pavyzdžiui, skarlatina, tymais ar kiaulyte. Karščiavimo požymiai išliks tol, kol vaiko organizmas kovos su jį užklupusia infekcija, todėl tėveliams dėl to tikrai nereikia nerimauti.

Kūdikiui mažo laipsnio karščiavimas gali atsirasti dėl vakcinacijos. Tai dažnas reiškinys, taigi neturėtų kelti nerimo tėvams, jeigu tokia būklė trunka iki 48 valandų, organizmas reaguoja į vaistus nuo karščiavimo ir temperatūra neviršija 40,5 °C, o bendra vaiko būklė yra gera. Tokia būklė kyla kaip imuninės sistemos reakcijos į vakcinoje esančius virusus ir bakterijas pasekmė.

Kiti kūdikių karščiavimo simptomai gali būti:

• sloga
• kosulys
• gerklės ir galvos skausmas
• bloga savijauta
• vėmimas
• viduriavimas
• išbėrimas ir kiti odos pokyčiai
• sąnarių skausmas
• petechijos, gelta

Esant labai aukštai temperatūrai, kartais pasireiškia traukuliai. Tokiais atvejais reikia skubiai kreiptis į gydytoją. Vėliau gydytojas gali nusiųsti vaiką neurologiniam ištyrimui, kad būtų išvengta smegenų pažeidimo.

Kūdikio karščiavimas be kitų simptomų

Dažnai atsitinka taip, kad kūdikis karščiuoja neturėdamas jokių kitų simptomų. Didelis karščiavimas be kitų simptomų neretai yra šlapimo takų infekcijos arba pavojingo sepsio pasekmė. Karščiavimas be kitų simptomų labai dažnai yra virusinės, bet lengvos ligos, vadinamos tridieniu karščiavimu, pranašas. Manoma, kad pusę nepaaiškinamų kūdikių ir mažų vaikų karščiavimo atvejų gali sukelti ūminės eritemos virusas. Praėjus 3-4 dienoms nuo karščiavimo pradžios, ant vaiko kūno atsiranda raudonų dėmių, primenančių raudonukę. Bėrimas, kuris išnyksta po 2-3 dienų, dažniausiai atsiranda ant veido, nugaros ir krūtinės. Vaikas pasveiksta ir tampa atsparus virusui visam gyvenimui. Tačiau, kai jaunesnio nei 36 mėnesių amžiaus kūdikio besimptomis karščiavimas tęsiasi ilgiau nei 3 dienas arba kūdikis silpnai reaguoja į karščiavimą mažinančius vaistus, tėvai turėtų kreiptis į gydytoją.

Kaip sumažinti karščiavimą: vaistai ir tradicinės priemonės

Rekomenduojama mažinti karščiavimą tais atvejais, kai temperatūra yra didesnė nei 38 °C. Tai padaryti galima tiek vaistais, tiek tradicinėmis priemonėmis. Vienas iš kūno temperatūros mažinimo privalumų yra paciento diskomforto ir skysčių netekimo sumažinimas. Sumažinus kūno temperatūrą, sumažėja dehidratacijos atsiradimo galimybė. Karščiavimas gali sukelti pacientui diskomfortą. Tai susiję su pagreitėjusia medžiagų apykaita, deguonies suvartojimu, anglies dioksido gamyba ir padidėjusiais širdies ir kraujagyslių bei plaučių sistemų poreikiais.

Karščiavimo mažinimas labai dažnai siejamas su vaistų, kurių sudėtyje yra vienos iš medžiagų - paracetamolio ar ibuprofeno, - vartojimu. Ibuprofenas greitai sumažina karščiavimą. Jis pradeda veikti per 15 minučių, gali veikti iki 8 valandų ir paprastai yra gerai toleruojamas. Tačiau ibuprofenas nerekomenduojamas sergant inkstų ligomis ir esant dehidratacijai. Jeigu vaikas serga vėjaraupiais, ibuprofenas taip pat nerekomenduojamas. Vaikams iki 12 metų amžiaus negalima duoti vaistų, kurių sudėtyje yra acetilsalicilo rūgšties, nes tai gali sukelti rimtų komplikacijų, įskaitant kepenų pažeidimą.

Svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl vaisto dozės ir vartojimo dažnio. Vaistus galima įsigyti tiek kaip sirupą, tiek kaip žvakutes. Reikia atsiminti, kad dozę būtina koreguoti pagal vaiko svorį. Praėjus bent pusvalandžiui po antipiretikų vartojimo, galima pradėti taikyti fizines karščiavimo malšinimo priemones.

Tradicinės priemonės nuo kūdikių karščiavimo:

• Vėsūs kompresai: Tai vienas populiariausių ir efektyviausių kūno temperatūros mažinimo būdų. Verta naudoti kompresus su vėsiu vandeniu. Tiesiog sušlapinkite audeklą ir uždėkite ant kūdikio kaktos arba pilvo.
• Vėsinamoji vonelė: Vandens temperatūra turi būti beveik tokia pati kaip kūno, t. y. jeigu kūno temperatūra yra 38,5 °C, geriausia, kad vanduo būtų 0,2 laipsnio žemesnis. Greitas vėsinimas gali sukelti traukulius, todėl rekomenduojama tai daryti palaipsniui.
• Drėgna paklodė: Suvyniokite kūdikį į lengvai sudrėkintą paklodę ir trumpai atvėsintą kūną nušluostykite ir įvyniokite į sausą ploną antklodę.

Kūdikio vėsinimas yra veiksmingiausias būdas norint sumažinti karščiavimą. Taip pat verta prisiminti apie tinkamą hidrataciją, geriausia vaikui duoti atvėsinto virinto vandens. Tokiu atveju organizmas nepraras vandens. Neverskite vaiko valgyti ir niekada jo nežadinkite, kad pavalgytų. Dauguma vaikų gana gerai toleruoja 1-2 dienų badavimą.

Rachitas: Kita Galima Karšto Pakaušio Priežastis

Kas yra rachitas ir kodėl jis atsiranda?

Rachitas - tai viena labiausiai paplitusių vaikų ligų, pasireiškianti sutrikusia fosforo ir kalcio apykaita ir daugelio organizmo sistemų pažeidimu. Rachitas yra vaikų kaulų minkštėjimas ir susilpnėjimas, dažniausiai pasireiškiantis dėl ilgalaikio vitamino D trūkumo. Vitaminas D svarbus tuo, kad jis padeda vaiko organizmui iš maisto pasisavinti kalcį ir fosforą. Rachitas gali išsivystyti, jei vaikas negauna pakankamai vitamino D arba jis prasčiau įsisavinamas. Rachitas kai kuriais atvejais gali būti paveldimas.

Vitamino D trūkumas organizme gali atsirasti dėl šių priežasčių:

• Jei vaikui nepakako vitamino D kiekio, gaunamo su maistu.
• Jei vaikučio odoje per mažai jo gaminasi (pvz., dėl saulės šviesos trūkumo).
• Jei vaikas pradėjo sparčiai augti ir jam reikėjo vis daugiau vitamino D.
• Jei vaikučiui sumažėjo vitamino D pasisavinimas žarnyne.

Rachito mitai ir tikrovė

Svarbu paneigti keletą mitų, susijusių su rachitu:

• Mitas: Rachitas susergama tik dėl vitamino D stokos. Tikrovė: Rachitą sukelia ne tik vitamino D, bet ir kalcio bei fosforo trūkumas.
• Mitas: Visi dirbtiniu maisteliu maitinami vaikai serga rachitu. Tikrovė: Kūdikių maitinimui skirtų mišinėlių sudėtyje yra profilaktinė vitamino D dozė.
• Mitas: Rachitas - neturtingų visuomenės sluoksnių liga. Tikrovė: Rachitas gali pasireikšti bet kuriam augančiam organizmui, ypač jei mažylis greitai priauga svorio.

Rachito rizikos veiksniai

Rachitu dažniau serga tie kūdikiai ir vaikai, kurie:

• gimsta neišnešioti ar sunkesni nei 4 kg;
• yra iš daugiavaisio nėštumo;
• gimę nuo birželio iki gruodžio mėnesio;
• pirmaisiais 3 gyvenimo mėnesiais sparčiai priauga svorio;
• anksti pradedami dirbtinai maitinti;
• blogai prižiūrimi (stinga gryno oro, pernelyg tvirtai vystomi, nemankštinami);
• tamsaus odos atspalvio;
• kurių motinai nėštumo metu buvo nustatytas vitamino D trūkumas;
• gyvena regionuose, kur mažai saulės šviesos;
• vartoja tam tikrus vaistus, trikdančius vitamino D apykaitą.

Rachitas taip pat galėjo išsivystyti, jei motina patyrė komplikuotą gimdymą, sirgo nėštumo metu, prastai maitinosi (stokojo baltymų, vitaminų D, A, B1, B2, B6, kalcio, fosforo), mažai buvo gryname ore, saulės šviesoje, rūkė, vartojo alkoholį.

Rachito požymiai ir „rachitinė plikė“

Jau pirmaisiais dviem gyvenimo mėnesiais tėvai turėtų sunerimti, pastebėję šiuos požymius:

• Mažylis darosi neramus, irzlus, dirglus.
• Jis krūpčioja nuo garso ar šviesos.
• Pradėjo blogai miegoti.
• Pradėjo prakaituoti, ypač pakaušis. (Valgant vaikui prakaituoja galvytė ir kakta.)
• Jei vaikučiui atsirado vadinama „rachitinė plikė“.

Kas tai yra „rachitinė plikė“? Tai lopinėlis pakaušio srityje, kuriame yra nuplikę plaukai. Taip atsitinka, kai vaikas, nuolat prakaituodamas ir būdamas neramus, trina pakaušį į pagalvėlę.

Pasekmės, laiku nepastebėjus rachito

Laiku nepastebėjus ir nepradėjus gydyti, jau per pirmą mėnesį gali suminkštėti vaikučio kaukolės kauliukai ir suplokštėti pakaušis. O jei ir šie simptomai nepastebimi, vėliau vaikučiui gali susiformuoti kuprelė, kreivos kojytės, šonkauliai ir kiti kaulų pakitimai. Toks vaikas ilgiau negu priklauso pagal amžių nelaiko galvytės, nesėdi, nesiremia kojytėmis, nevaikšto, jam vėliau pradeda dygti dantukai. Kitos pasekmės gali būti žemas raumenų tonusas, stuburo iškrypimas, plokščiapadystė, krūtinės ląstos deformacija (gali būti dažnų bronchitų priežastis), pieninių ir nuolatinių dantų pažeidimai, prastesnis regėjimas. Pastebėję bent vieną iš šių simptomų, nieko nelaukdami praneškite savo šeimos ar vaikų ligų gydytojui!

Rachito diagnozavimas ir gydymas

Pastebėjus pirminius rachito simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Rachitas nustatomas, visų pirma, įvertinus anamnezę, t.y. atsižvelgus į juntamus simptomus, įvertinus rizikos faktorius ir atlikus pirminę apžiūrą. Diagnozei patvirtinti gali būti atliekami šie tyrimai:

• Kraujo tyrimas: Siekiama įvertinti vitamino D, kalcio ir fosforo kiekį.
• Rentgenograma: Ji leidžia aptikti rachitui būdingas kaulų deformacijas.
• Kaulų biopsija: Retais atvejais gydytojas gali paskirti kaulų biopsiją - jos metu tyrimams paimamas nedidelis kaulinio audinio gabaliukas.
• Papildomi tyrimai: Jeigu įtariama, kad rachitą galėjo lemti vitamino D absorbciją trikdančios ligos (pavyzdžiui, celiakija), gali būti skiriami tyrimai joms patvirtinti.

Rachito gydymas apima vitamino D ir kalcio papildų vartojimą. Jis turi būti gydomas vitamino D3 tirpalu (aliejiniu ar vandeniniu tirpalu). Kiek jo duoti, gali pasakyti tik gydytojas, nes prieš jo skiriant reikia pamatyti, kokio sunkumo liga, kokia jos eiga, kuo maitinamas vaikas. Negalima vitamino D3 dozės keisti arba jo duoti trumpiau ar ilgiau, negu gydytojo skirta. Kada vitaminą D gerti? Geriausiai prieš valgį ar vaikui pavalgius. Tačiau dozes reikia parinkti atidžiai, nes perdozuoti vitamino D taip pat negalima. O jeigu vaikui pasireiškė kokių nors stuburo deformacijų, gydytojas gali rekomenduoti įvairių būdų laikysenai koreguoti.

Rachito profilaktika

Kad padėtumėte savo vaikučiui įveikti rachitą ir užtikrintumėte profilaktiką:

• Vitamino D papildai: Kūdikiams per dieną rekomenduojama duoti papildomai 400 tarptautinių vienetų (TV) vandenyje tirpaus vitamino D. Nėščiosios ir žindančios moterys taip pat turėtų profilaktiškai vartoti vitaminą D.
• Motinos pienas ir subalansuota mityba: Idealiausias variantas - motinos pienas, kuriame kalcio du kartus daugiau nei fosforo. Krūtimi maitinanti mama turėtų pasirūpinti savo visaverte mityba, įtraukdama į racioną varškę, pieną ar kefyrą. Vitamino D yra riebioje žuvyje (lašišoje, skumbrėje, tunuose), žuvų taukuose, kiaušinių tryniuose ir kt.
• Saulės šviesa: Natūrali saulės šviesa yra geriausias vitamino D šaltinis ir profilaktinė priemonė. Oda sintetina vitaminą D ją veikiant saulės šviesai. Dažniausiai šiltuoju metų laiku saulėkaitoje artėjant vidurdieniui pakanka pabūti apie 10-15 min. (tiesa, ne visais atvejais pavyksta gauti pakankamą vitamino D dozę). Jūs turite su savo mažyliu daug laiko praleisti gryname ore (ne mažiau kaip 2 valandas per dieną).
• Oro vonios: Galite padaryti oro vonias (vasaros metu). Susiraskite užuovėją, kai temperatūra ne žemesnė nei +22 °C, išrenkite kūdikėlį ir palaikykite jį 2-3 minutes, vėliau šį laiką pamažu ilginkite.
• Masažai ir gimnastika: Vaikučiui turite daryti masažus, gimnastikos pratimus. Visos šios priemonės gerina medžiagų apykaitą, kraujotaką, raumenų tonusą, kvėpavimą. Mažylis privalo turėti galimybę laisvai judinti rankas ir kojas.
• Higiena ir priežiūra: Nepamirškite dažnai keisti prakaituotus drabužėlius ir patalynę. Jei norite, kad nesideformuotų galvytė, turite dažniau vaikutį lovoje vartyti.
• Vengti ankstyvo statymo/sodinimo: Nepatartina skubėti vaiko sodinti ar statyti, kad nesideformuotų stuburo ir kojų kauliukai.

Dehidratacija ir Momenėlio Reikšmė

Dehidratacijos priežastys ir simptomai

Dehidratacija arba skysčių trūkumas gali sukelti įvairius simptomus, įskaitant karštą pakaušį. Dehidratacija gali atsirasti dėl nepakankamo skysčių vartojimo, vėmimo, viduriavimo ar karščiavimo. Apžiūrintis gydytojas klinikinio vertinimo metu tiria odos turgorą, gleivines, gali stebėti suskirdusias lūpas, sausą gleivinę, prailgėjusį kapiliarų prisipildymo laiką, vėsias galūnes, nustačius dehidrataciją. Gydymas apima dažną skysčių vartojimą ir elektrolitų tirpalus.

Momenėlis: Ką reikia žinoti?

Momenėlis yra minkšta naujagimio kaukolės dalis, oda padengtas įdubimas ties kūdikio viršugalviu, greta kurio susikerta kaukolės plokštelės. Kūdikio momenėlis įprastai būna minkštas ir plokščias. Momenėlio pulsavimas yra normalus reiškinys, susijęs su ten esančiomis kraujagyslėmis.

• Įdubęs momenėlis: Jei pastebėsite, kad kūdikio momenėlis yra įdubęs, tikėtina, kad mažyliui trūksta skysčių. Tai vienas iš dehidratacijos požymių.
• Išsipūtęs ir įsitempęs momenėlis: Atliekant neurologinį tyrimą, tikrinamas, ar nėra išsipūtęs ir įsitempęs momenėlis, kas gali signalizuoti apie rimtas neurologines problemas.

Bendrosios Rekomendacijos ir Veiksmai

Svarbiausia - stebėjimas ir anamnezės rinkimas

Dėl šios priežasties, pradedant vaiko tyrimą, svarbu susirinkti išsamią anamnezę iš tėvų, globėjų arba suaugusių, lydinčių vaiką. Siekiant diferencijuoti, ar karščiavimas patologinis, svarbu išsiaiškinti keletą aspektų. Tyrimai pradedami nuo vaiko aktyvumo: ar jis nėra labiau mieguistas nei įprastai, ar noriai užsiima kasdiene veikla, ar domina mėgstami žaidimai, knygos ir kitos mėgstamos veiklos, ar vaikas nėra irzlesnis, dirglesnis, galbūt daugiau verkia. Toliau renkama anamnezė apie mitybą: ar vaikas noriai valgo, vartoja skysčius, ar šlapinasi įprastai. Apžiūrintis gydytojas klinikinio vertinimo metu tiria odos turgorą, gleivines. Apžiūros metu vertiname vaiko odos spalvą, kuri gali būti pablyškusi, pageltusi, cianotiška arba marmurinė. Vertinamas ir kvėpavimas: ar nėra tachipnėjos, ar negirdima švokštimo, prailgėjusio iškvėpimo. Patikrinamas SpO2 rodiklis. Atliekamas neurologinis tyrimas: tikrinamas kaklo rigidiškumas. Apžiūrima viso kūno oda, ieškant išbėrimų, petechijų, edemų. Jei nėra aiškios karščiavimo priežasties, derėtų nepamiršti paklausti apie neseniai buvusias keliones į užsienį, svarstant apie įvežtinės infekcijos galimybę.

Tolesnis laboratorinis tyrimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir karščiavimo pobūdžio - diferencijuojama, ar tai lėtinis, ar ūminis karščiavimas. Ūminis karščiavimas laikomas tuomet, kai kūno temperatūra siekia 38 °C ir išlieka nuo 2 iki 14 d. Dažnu atveju karščiavimas yra pagrindinis ligos simptomas. Pasireiškus ūminiam karščiavimui, pagrindiniai laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai vaikams: bendrasis kraujo tyrimas, uždegiminiai rodikliai, dažniausiai atliekamas ir vertinamas C reaktyvusis baltymas, teisingai paimtas šlapimo tyrimas, prireikus, krūtinės ląstos rentgenograma. Tačiau, jei vaikas yra vyresnis nei penkerių metų amžiaus ir buvo vakcinuojamas pagal skiepų kalendorių, vertinimas ir galima diagnozė nustatomi, surinkus pirminę anamnezę ir atlikus fizinę apžiūrą.

Lėtiniu karščiavimu laikomas toks, kuris tęsiasi ilgiau kaip dvi savaites. Tokiu atveju tikslingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai - bendrasis kraujos tyrimas, biocheminiai rodikliai, bendrasis šlapimo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, tuberkulino mėginys, kraujo pasėlis, įtariant bakterinę infekciją, ŽIV serologija. Jautriausiai vertinama karščiuojančių pediatrinių pacientų grupė yra naujagimiai iki 28 parų amžiaus. Tyrimai skiriami ir atliekami atsižvelgiant į vaiko amžių, karščiavimo pobūdį, bendrą paciento būklę, fizinę apžiūrą. Svarbu prisiminti, kad negalima vertinti ligos sunkumo vien pagal karščiavimo trukmę ir temperatūrą.

Gydytojo konsultacijos svarba

Ilgiau nei 2-3 paras karščiuojantį vaiką turi apžiūrėti gydytojas. Tėvai, norėdami jaustis saugiau ir išvengti galimos žalos, stengiasi sumažinti karščiavimą, todėl karščiavimą mažinamieji vaistai vartojami dažniau nei rekomenduojama, net esant žemai temperatūrai.

Tyrimai parodė, kad sveikatos priežiūros specialistai, tokie kaip pediatrai, šeimos gydytojai, slaugytojai ir vaistininkai, gali turėti skirtingų požiūrių ir klaidingų nuomonių apie karščiavimą bei jo valdymą. Daugelis mano, kad karščiavimas pats savaime gali sukelti sunkių komplikacijų.

„Šviesoforo sistema“ ligos sunkumui įvertinti

„Šviesoforo sistema“ yra praktikoje dažnai naudojamos gairės, kurias parengė Nacionalinio sveikatos ir klinikinės pažangos instituto (NICE, Jungtinė Karalystė) ekspertai. Jos leidžia per pirmas 5 sek. įvertinti sergančio vaiko bendros būklės sunkumą. Ši sistema labiausiai tinka vertinti vaikus iki penkerių metų amžiaus.

• Mažos rizikos simptomai: Vaikai, kurių simptomai yra mažos rizikos, gali būti sėkmingai gydomi namie.
• Vidutinės rizikos simptomai: Vaikai, kurių simptomai yra vidutinės rizikos ir nepasireiškia nė vienas aukštos rizikos simptomas, turi būti konsultuojami šeimos gydytojo arba gydytojo pediatro, pacientui turi būti sudarytas gydymo planas ir gydymas tęsiamas namuose, stebima dinamika, prireikus, rekonsultuojami savo gydytojo.
• Aukštos rizikos simptomai: Pacientas, kuriam pasireiškė aukštos rizikos simptomai, turi didelę tikimybę sirgti sunkia liga ir jam reikalinga skubi medicininė pagalba.

tags: #karstas #kudikio #pakausis

• Idėjos aplinkos pažinimo žaidimams
• Sužinokite apie darželį „Obelėlė“ Kupiškyje
• Lengvi rankdarbiai
• Primaitinimo svarba vystymuisi
• Musolinio šeimos dramos