Placenta (lot. plax, kilm. plakos - plokštuma, paviršius), dar vadinama nuovala, yra unikalus, laikinas organas, susiformuojantis moters ir aukštesniųjų žinduolių patelių organizme nėštumo metu. Ji susiformuoja maždaug pirmojo nėštumo trimestro pabaigoje ir yra esminė sėkmingam vaisiaus vystymuisi.
Šis svarbus organas yra disko formos, vidutiniškai 15-22 cm skersmens, 2-4 cm storio ir sveria apie 500-600 gramų, kas sudaro maždaug šeštadalį vaisiaus svorio. Placenta prie vaisiaus yra prijungta virkštele, kurios ilgis siekia 55-60 cm. Virkštelėje yra dvi arterijos ir viena vena, per kurias vyksta nuolatinė kraujotaka.
Pagrindinės placentos funkcijos
Placenta atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų, užtikrinančių nėštumo eigą ir vaikelio augimą:
- Medžiagų apykaita: Per placentą viso nėštumo metu vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus. Ji veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi, maistinėmis medžiagomis, vitaminais ir pašalina anglies dvideginį bei kitus metabolizmo produktus.
- Hormonų sintezė: Placenta yra endokrininis organas, gaminantis nėštumui būtinus hormonus. Ji sintetina choriono gonadotropiną, progesteroną, estrogenus, placentos laktogeną ir kitus junginius, kurie reguliuoja motinos organizmo veiklą ir paruošia ją žindymui.
- Apsauginė funkcija: Placenta sulaiko kai kuriuos mikrobus ir reguliuoja imuninės sistemos atsaką, neleisdama motinos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“. Antikūnų perdavimas iš motinos kraujo į vaisių prasideda 20-24 nėštumo savaitę, taip apsaugant kūdikį.
| Placentos charakteristika | Aprašymas |
|---|---|
| Svoris | 500-600 g |
| Skersmuo | 15-22 cm |
| Pagrindinės funkcijos | Dujų mainai, mityba, hormonų gamyba, apsauga |
| Kraujotaka | ~600-700 ml per minutę |
Ką daryti su placenta po gimdymo?
Kūdikiui gimus, maždaug po 10-20 minučių placenta atsiskiria ir užgimsta. Nors įprastinė praktika yra ją utilizuoti kaip biologines atliekas, šiuolaikinės technologijos ir senosios tradicijos siūlo kitokių alternatyvų.
Kamieninių ląstelių saugojimas. Tai nepaprastai vertingas dalykas, leidžiantis išsaugoti naujagimio virkštelės ir placentos kraują bei audinius. Šiose medžiagose gausu kamieninių ląstelių, kurios yra unikalios, nes gali virsti bet kokiomis organizmo ląstelėmis. Išsaugotos ląstelės gali būti naudojamos gydant kraujo, imunines, onkologines ligas, cerebrinį paralyžių ar taikomos regeneracinėje terapijoje.
Ritualai ir papročiai. Kai kurios šeimos renkasi placentą palaidoti, pasodindamos virš jos medelį (pvz., liepą mergaitei ar ąžuolą berniukui). Kiti pasirenka meno kūrinių iš placentos kūrimą arba, atliekant lotoso gimdymą, ją laiko kartu su naujagimiu, kol virkštelė savaime nudžiūsta.
Svarbu žinoti apie placentos kraują
Sprendimą saugoti virkštelės bei placentos kraują vertėtų priimti likus 1-2 mėnesiams iki gimdymo. Procedūra yra paprasta ir visiškai nepavojinga nei motinai, nei kūdikiui, nes atliekama jau po gimdymo, nukirpus virkštelę. Svarbu paminėti, kad vėlyvas virkštelės nukirpimas (vėliau nei 1 min.) gali apsunkinti pakankamo kraujo kiekio surinkimą, todėl tėveliai turėtų iš anksto pasitarti su gydytojais dėl prioritetų.
Nors tai nėra pigi paslauga, turėti išsaugotų savo vaiko kamieninių ląstelių reiškia turėti nuosavų „biologinių vaistų“, kurie gali būti gyvybiškai svarbūs ateityje.