Kaip rasti bendrą kalbą su vaiku: patarimai veiksmingam bendravimui
Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. „Mes žinokit tiek kalbamės su vaiku, bet negirdi niekaip“ - tikėtina, kad daug tėvų yra šią frazę pasakę, o daugybė ugdymosi poreikių specialistų ją girdėję. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.
Kas yra tikrasis pokalbis?
Tėvai dažnai sako: „Mes kalbėjomės su vaiku“, „Diskutavome“, „Aš paaiškinau“. Tačiau paaugliai visa tai, kas suaugusiųjų buvo pavadinti pokalbiu, gali patirti visai kitaip - ne kaip pokalbį, o kaip pamokymą, nurodymų skaitymą ar tiesiog monologą su paliepimais, kurių nebuvo galima atsisakyti.
Pirmiausia, pradėkime nuo to, kad pokalbis vyksta tarp dviejų lygiaverčių dalyvių, kur abu gali rinktis, kada ir apie ką kalbėti, ir girdimi abu balsai. Jeigu klausimas užduodamas tik tam, kad vėliau galėtumėte įtikinti ar priekaištauti, jis nebėra nuoširdus kvietimas į dialogą. Taip pat diskusija su paaugliu jau nebegali būti tik apie suaugusiojo siūlomus pasirinkimus. Diskusija nėra apie tik suaugusiam patogius pasirinkimus arba nurodymų nuleidimą iš aukščiau silpnesnei pusei tylint nudelbus akis.
Tikras pokalbis susideda iš galimybės saugiai nesutikti su pašnekovo nuomone, išklausymo ir kito nuomonės apsvarstymo, tinkamo laiko pasirinkimo, empatijos pašnekovui. Tai - procesas, kuriame bandoma susitikti su kitu žmogumi, o ne jį perauklėti. Tikras pokalbis prasideda ne nuo noro pasakyti, bet nuo noro išgirsti.
Dabar skaitant turbūt gali kilti susierzinimas ir mintis „Mano paauglys tikrai nedaro šių dalykų, kodėl aš turėčiau?“. Atsakymas paprastas - jūs esate suaugęs ir rodote pavyzdį, mokote savo elgesiu, kaip bendraujama pagarbiai.
Pavyzdys: Tėtis: „Norėčiau su tavimi pasikalbėti apie būrelius kitiems metams. Kada tau būtų tinkamas laikas?“ Paauglys: „Nežinau...“ Tėtis: „Suprantu, kad tau ir pačiam norisi apie viską pagalvoti, o man svarbu susidėlioti darbo grafiką ir finansus. Prašau susitarkime laiką, kada tau būtų patogu.“ Šiuo atveju vaikas turi teisę pasakyti „ne dabar“, o suaugusysis - kantriai priimti. Tai signalizuoja pagarbą, kuri stiprina tarpusavio pasitikėjimą.
Jei siekiame, kad paaugliai su mumis kalbėtųsi, pirmiausia turime parodyti, kad jų žodžiai bus girdimi, jų nuomonė turės svorį, o „ne“ bus priimamas kaip galiojantis atsakymas, ne kvietimas ginčytis. Todėl gali praversti perėjimas nuo „tu“ į kalbėjimą apie save. Pavyzdžiui, vietoj „Tu niekada neklausai“ galima sakyti: „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai bandau kalbėtis, bet jaučiuosi negirdimas”.
Vaikų pasaulis ir mąstymas
Vaikai mąsto ir pasaulį mato visiškai kitaip nei suaugusieji. Vaikai nėra linkę galvoti apie nelaimingą pabaigą ar nepasisekimą. Todėl suaugusiųjų toks jų mąstymas dažnai laikomas lengvabūdišku. Būtent todėl labai dažnai ir nesuprantame vieni kitų.
Vaikiškas mąstymas konkretus ir proaktyvus. Iki aukštų abstrakčių tiesų šis mąstymas subręsta vidutiniškai bebaigiant pradinę mokyklą ar kiek vėliau. Todėl bendri svarstymai vaikų neįtikina. Geriausiu atveju jie palinkčios galvą ir darys savo. Beje, tas galvos kinkavimas tėvus erzina ne ką mažiau - vaikas linkčioja, sutinka, lyg ir viską suprato, o paskui paaiškėja, kad nesuprato nieko.
Kaip padėti vaikui suprasti ir įsiminti?
- Kad vaikas kažką gerai įsimintų, jam maža tik išgirsti. Taigi, jei norite, kad vaikas jus iš tiesų suprastų - sukurkite vaizdinį, paveikslą ir juo paveikite vaiko jausmus. Pavyzdys, konkretus paveikslas naudingesnis nei ilgos kalbos ir žodžiai ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams.
- Žaidimas - geriausias būdas vaikui perteikti žinias. Taip, kad jos užsifiksuotų atmintyje ir reikiamu momentu galėtų būti panaudotos. Kol vaikutis mažas, visos „saugumo pamokos“ turi vykti būtent taip - neįkyriai, žaidimo forma.
- Pasakos išties labai geras būdas vaikui perteikti vieną ar kitą situaciją. Jūs galite perskaityti istoriją, kur į panašią situaciją, kuri galbūt netyčia galėtų nutikti ir jūsų vaikui, patenka pasakos veikėjai. Tai puiki galimybė vaikui įsiminti ir paskui palyginti, o kaip jis galėtų pasielgti.
Siekiant sukomunikuoti su mažu vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis, ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį.
„Ne“ ir „negalima“ alternatyvos
Kaip klastingai veikia žodis „negalima“, dauguma tėvų puikiai žino. O štai su „ne“ dar sudėtingiau. Bet kurį draudimą mūsų psichika priima priešiškai. O vaikams priimti „ne“ - dar sudėtingiau. Todėl ir išeina paskui: tėvai sako „ne, negalima!“, o vaikas nepasiruošęs tai išgirsti, jam makaronai ausyse.
Nuo nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam „negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.
Su retoriniais klausimais viskas vyksta lygiai taip pat: ir vaikų, ir suaugusiųjų pasąmonei jie sukelia pasipriešinimą, nes reikalingas atsakymas. Pasistenkit klausimus formuluoti taip, kad išvengtumėte „ne“, „negalima“ ir kitų neiginių. Venkite retorinių klausimų. Neironizuokite - vaikai ironijos nesupranta arba jiems tai atrodo kaip aštrus įgėlimas ir lygiai taip pat žeidžia, ypač - paauglius (jiems ir taip sunku savimi pasitikėti).
Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti, yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
Paauglystės iššūkiai ir emocinė branda
Paauglystė - laikotarpis, kai vystosi tapatybė, auga savarankiškumo poreikis ir kyla stipresni emociniai svyravimai. Smegenys tuo metu dar tik bręsta - ypač sritys, atsakingos už savikontrolę ir planavimą. Dėl to paauglių reakcijos dažnai būna emocingos, o noras ginčytis - ne visada sąmoningas priešiškumas, o bandymas būti išgirstiems ir matomiems kaip atskiri žmonės. Tai reiškia, kad kalbantis vietoj teisingų sprendimų ar savo nuomonės galime pasiūlyti supratimą, priėmimą, kvietimą dalintis jausmais tokiais, kokie jie yra.
Emocijų valdymas ir savireguliacija
Vaikai stebi mus, pasaulį ir mokosi kopijuodami. Tad labai svarbus elementas bendraujant su vaiku tampa mūsų, tėvų, suaugusiųjų, emocinė savireguliacija (tai sunkiausia tėvystės dalis!). Kaip mes elgiamės, kai mums reikia pagalbos, kai mums liūdna, kai mus įskaudina pikti žodžiai ar netinkamas elgesys? Gebėjimas įvardinti, kaip jaučiamės, leidžia kitam suprasti, kaip matome vieną ar kitą situaciją. Pavyzdžiui, norėdami turėti namuose taisyklę, kad mes pagarbiai vienas su kitu kalbame, jos taikymas prasideda būtent nuo mamos/tėčio pagarbaus bendravimo su savo vaiku.
Jums, kaip savo vaiko mamai/tėčiui, reikia pasirūpinti savimi. Gyvenime, kaip ir lėktuve, deguonies kaukę pirmiausia dedamės sau! Jei vaikas praleidžia laiką su kitais suaugusiais, būtų tikslinga dalį to laiko skirti savipagalbai: pailsėti, išsimiegoti; susitikti su žmogumi, kuris gali/moka/nori išklausyti, paguosti; esant galimybei - asmeninė terapija. Taip pat veiklos, kurios jums padeda pajusti gyvenimo džiaugsmą (pavyzdžiui, sportas, rankdarbiai, kelionės, knygos, kultūriniai renginiai), yra puiki terapiškai veikianti aplinka. Priimkite visą įmanomą pagalbą iš senelių, vaiko krikšto tėvų, draugų ir pan.
Elgesys, kai vaikas išveda iš pusiausvyros
Paaugliai ir mažesni vaikai dar tik eina emocinio brandumo keliu ir jiems reikalingas mūsų empatiškas buvimas šalia, net kai jie mus keikia, spardosi ar pan. SVARBU: Reikėtų pabandyti arba mokytis nepriimti to asmeniškai.
Draudžiama leisti save mušti, spjaudyti; toks elgesys turi būti griežtai ribojamas. Pavyzdžiui: „Tau turėtų būti labai bloga, kad net norisi mamai spirti (jeigu šitaip kalbi su manimi). Eikš, aš tave palaikysiu. Tu saugus! Myliu tave. Apgailestauju, kad kartais būna taip sunku.“ Pirmais kartais gali tekti gan ilgai sėdėti su stipriai besirangančiu vaiku, laikyti jo rankas, kad tiek jūs, tiek jis pats būtų saugus. Žiūrėkite, kad ir kojos liktų saugios: trankydamas į grindis jis gali jas labai užsigauti, saugokite ir save. Kartokite jam: „Tu saugus. Aš tave laikau, kad mes visi liktume saugūs. Aš padėsiu tau atlaikyti didelius jausmus. Myliu tave. Esu čia ir tau padėsiu.“
Tyrimais nustatyta, kad jeigu mes, suaugę, išliekame ramūs, kai mūsų vaikai siaučia, padedame jiems nurimti ir taip mokome savireguliacijos. Ir priešingai, jeigu mes irgi įsiaudriname, mūsų vaikai jaučiasi dar labiau pasimetę ir išsigandę.
Jei norisi šaukti ant vaiko, pasistenkite sustabdyti save. Nes viskas, ką sakome įsiučio metu, vėliau kelia mums kaltės ir graužaties jausmus. Kartokite sau: „Ar tai kritinė situacija?“. Kai įsiučio metu spėjame užduoti sau šį klausimą, mūsų organizmas turi akimirką sustabdyti „bėk-arba-kovok“ hormonų srautą. Ir iš tiesų, ar tai, dėl ko jau norėjote rėkti, buvo kritinė situacija?
Jeigu nutinka taip, kad toje situacijoje, kuri nutiko, sunkiai galite pagelbėti savo vaikui nurimti, taip jam ir pasakykite, sąmoningai kalbėkite kaip įmanoma ramesniu balsu: „Sūneli, dabar negaliu kalbėti, man reikia nusiraminti, aš tuoj sugrįšiu.“ Galite nueiti į vonios kambarį, apsišlakstyti veidą vėsiu vandeniu; žiūrint į veidrodį išsikeikti ar pasakyti tai, ką prieš minutę norėjote išrėkti savo vaikui; žiūrėti į veidrodį tol, kol jums nebepatiks jūsų pykčio apimtas veidas. Jeigu nėra kur išeiti, nes esate drauge parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje, paimkite vaiką už rankos, prisėskite ir pakvėpuokite: „Sūneli, man reikia nusiraminti.“ Kvėpuokite lėtai ir giliai, tai labai greitai nuramina. Dar padeda gan stiprus rankų papurtymas lyg bandytumėt jas nudžiovinti (įtampą nupurtysite kaip vandenį). Arba pradėkite niūniuoti dainelę. Jūsų vaikas turi progą mokytis, kaip sau padėti.
Kai jau abu esate ramūs, aptarkite, kas įvyko. Smegenys yra pajėgios priimti mokymosi informaciją tik tuomet, kai yra aktyvūs racionalūs smegenų centrai. Emocijos ir racionalus protas supasi tarsi ant supynių. Kai emocijos aukštai, protas lyg išjungtas, visos mūsų jėgos skirtos savigynai. Jei emocijos atvėsta, nusileidžia sūpuoklėmis žemyn, įsijungia protas ir gebame apmąstyti, kas, kaip ir kodėl.
Užsiimkite prevencija. Pyktis dažnai kyla, kai esame alkani, pavargę, mums vieniša. Ilsėkitės, valgykite reguliariai ir pilnavertį maistą. Bendraukite su jums mielais žmonėmis.
Efektyvaus bendravimo principai
Kai bendraujate su vaikais, svarbu prisiminti, kad jų protiniai gebėjimai dar nėra visiškai susiformavę, todėl jų suvokimas ir laiko sąvoka skiriasi nuo suaugusiųjų. Tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys gali apdoroti tik ribotą informacijos kiekį savo atmintyje vienu metu, todėl svarbu formuluoti trumpas ir aiškias žinutes ar nurodymus, kad vaikai galėtų geriau jas suprasti.
Kai vaikas elgiasi netinkamai arba neklauso, svarbu išlaikyti ramybę ir kantrybę. Vaikai daugelyje situacijų nesupranta suaugusiųjų elgesio, todėl svarbu nekelti balso tono ir ramiai pasakyti, ką daryti, net jei tai reikėtų pakartoti kelis kartus. Kai prašote vaiko ką nors padaryti, svarbu išlaikyti nuoseklumą ir nekeisti nuomonės po kurio laiko. Tai padės vaikui suprasti, kad jūsų žodžiai yra svarbūs ir kad jis turi jų laikytis. Be to, bendravimo subtilybių galima mokyti vaiką kartu žaidžiant, pavyzdžiui, naudojant kalbos ir atminties lavinimo priemones, kad būtų lengviau suprasti, kaip tinkamai elgtis skirtingose situacijose.
Vaikų klausymasis yra svarbus aspektas, kadangi jis padeda užtikrinti, jog vaikas supranta, ką jam sakote. Norėdami efektyviai bendrauti su vaikais, turite kalbėti ramiai ir aiškiai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaiką, parodyti jam, kad jūs domitės jo nuomone ir jausmais.
Vienas iš geriausių būdų išvengti konfliktų su vaikais yra laikytis aiškių taisyklių ir ribų. Svarbu, kad taisyklės būtų aiškios ir suprantamos, kad vaikai galėtų lengvai jas prisiminti. Taip pat svarbu būti nuosekliais ir teisingais, taikant taisykles ir baudas, jei jos pažeidžiamos.
Svarbu būti nuosekliais ir teisingais, taikant taisykles ir baudas, jei jos pažeidžiamos. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad vaikai gali turėti skirtingą nuomonę ir perspektyvą, ir kad jų atsisakymas klausytis gali būti susijęs su jų jausmais ar poreikiais. Būkite kantrūs ir bandykite suprasti, kodėl vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi.
tags: #kaip #susikalbeti #su #vaiku
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
