Šinšilos - tai švelniakailiai graužikai, kurie pastaruoju metu tampa vis populiaresniais namų augintiniais. Nors šie gyvūnai nereikalauja itin sudėtingos priežiūros, tačiau norint užtikrinti jų sveikatą ir gerą savijautą, svarbu žinoti keletą esminių dalykų apie jų dauginimąsi, auginimą ir priežiūrą.
Pasaulyje yra dvi pagrindinės šinšilų veislės: ilgauodegės ir trumpauodegės. Pastarosios auginamos retai, o namuose dažniausiai laikomos ilgauodegės šinšilos. Šių gyvūnėlių kailis yra ilgas, minkštas ir tankus, svyruoja nuo sidabriškai pilkos iki rusvos spalvos, pilvelis būna šviesesnis. Šinšilos pasižymi įvairiomis spalvų variacijomis: balta, juoda, smėlinė, violetinė, ruda, pilka, rausvai-balta, karamelinė, šokoladinė.

Šinšilų lytis nustatoma atidžiai apžiūrėjus tarp lytinių organų ir išangės esantį atstumą. Patinams šis tarpas yra didesnis, o patelėms jo beveik nėra.
Šinšilų nėštumo laikotarpis trunka apie 110-117 dienų. Per vieną vadą gimsta 1-4 jaunikliai, nors kartais gali būti ir iki 6. Šinšilų jaunikliai gimsta jau apaugę kailiu, su atviromis akimis ir beveik savarankiški - jie greitai prisitaiko prie aplinkos ir jau 5-6 gyvenimo dieną pradeda maitintis savarankiškai. Patelė jauniklius maitina apie 3 mėnesius, todėl atskirti juos nuo motinos rekomenduojama tik po šio laikotarpio. Lytinę brandą šinšilos pasiekia maždaug 6-7 mėnesių amžiaus, tačiau veislei rekomenduojama jas pradėti poruoti tik nuo 9-10 mėnesių amžiaus. Geriausias metas poravimuisi - nuo lapkričio iki kovo mėnesio.

Nors šinšilos ir gali gyventi iki 15-20 metų, tačiau veislei tinkamiausios yra iki 7 metų amžiaus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad patelės nėštumas gali būti komplikuotas, todėl nepatyrusiems augintojams nerekomenduojama laikyti mišrios poros.
Šinšilos yra aktyvūs graužikai, mėgstantys šokinėti ir karstytis, todėl joms reikalingas erdvus ir aukštas narvelis. Vienai šinšilai rekomenduojamas narvas turėtų būti ne mažesnis kaip 80 cm ilgio ir 80 cm aukščio. Kad gyvūnėliui būtų smagiau, narve reikėtų įrengti įvairių lentynų, kopetėlių, hamakų ir medinių šakų. Taip pat būtinas namelis miegui ir poilsiui bei specialus indelis su smėliu „smėlio vonioms“ - šinšilų maudyti vandenyje negalima, nes tai joms gali būti pražūtinga. Narvo dugnas turėtų būti padengtas medžio kraiku arba stambiomis pjuvenomis, vengiant pušies ar kedro drožlių, kurios gali būti toksiškos. Narvelį rekomenduojama valyti reguliariai, kasdien patikrinant, ar grindys nėra drėgnos.

Šinšilas galima paleisti lakstyti po kambarį, tačiau būtina užtikrinti jo saugumą - paslėpti laidus, pašalinti aštrius daiktus. Reikia nepamiršti, kad tai šoklus augintinis, galintis užšokti ant baldų.
Šinšilos yra žoliaėdžiai graužikai. Jų raciono pagrindą sudaro šienas, kuris turi būti prieinamas nuolatos. Taip pat rekomenduojama šerti specializuotu granuliuotu maistu (be grūdų ar kitų priedų, išskyrus džiovintą žolę ar žoleles) vieną kartą per dieną. Retkarčiais galima duoti džiovintų vaisių (obuolių, razinų) ar daržovių (morkų) nedideliais kiekiais kaip skanėstą, tačiau bananų reikėtų vengti dėl didelio cukraus kiekio. Maisto racione neturi būti kreidos ar druskos. Skanėstai su medumi, grūdais ar saulėgrąžų sėklomis netinka, nes jos yra riebios ir gali sukelti nutukimą. Taip pat šinšiloms būtina nuolatinė prieiga prie švaraus ir šviežio vandens.

Šakelės graužti gali būti duodamos kasdien - beržo, liepos, aviečių, obels, lazdyno. Vasarą galima saikingai duoti lapelių - dobilų, kiaulpienės, dilgėlės, beržo, aviečių, braškių. Džiovintų žolelių galima duoti medetkų, liepžiedžių, morkų.
Draudžiami maisto produktai: paprastasis kopūstas, kukurūzai, bananai, saulėgrąžų sėklos, avokadai, rabarbarai, pupelės, brokoliai, špinatai, citrusiniai vaisiai, žmonių ir kitų gyvūnų maistas.
Vienas pagrindinių šinšilos sveikatingumo rodiklių - kailis. Jis turi būti švarus, purus, blizgus ir vientisas, be nuplikimų. Svarbu atkreipti dėmesį į dantų būklę - jei gyvūnas nustoja ėsti, būtina skubiai kreiptis į veterinarą, nes gali būti, kad peraugo dantys. Sveiki dantys būna oranžinės spalvos. Nosies turi būti sausa, švari, o akys - skaidrios ir blizgios.
Dažniausiai pasitaikančios ligos yra susijusios su virškinimo sutrikimais (viduriavimas, vidurių užkietėjimas), parazitais (vidiniais ir išoriniais), taip pat šilumos smūgis. Šinšilos jautrios aplinkos temperatūros pokyčiams, ypač karščiui ir skersvėjui. Optimali temperatūra joms laikyti yra 16-21°C. Reguliari narvo priežiūra, tinkama mityba ir higiena padeda išvengti daugelio ligų.
Šinšilos yra gana atsparūs gyvūnai, tačiau netinkama mityba ar laikymo sąlygos gali lemti sveikatos problemas. Svarbu užtikrinti pastovią švarą gyvenamojoje aplinkoje, reguliariai valyti narvą, maisto bei vandens indelius.

Dėl itin tankios pavilnės šinšilų kailyje nesiveisia parazitai. Jos neskleidžia specifinio kvapo ir nesišeria, todėl tinka alergiškiems žmonėms. Tačiau šie gyvūnai nėra labai mėgstantys būti ilgai ant rankų - jie mieliau tyrinėja aplinką.

Nors šinšilos yra aktyvios naktį, tačiau jas galima išmokyti įvairių elgesio modelių, jei jos nuo mažumės yra socializuojamos. Svarbu šinšilų neimti per stipriai į rankas, kad nesusižeistų šonkauliai.

tags: #kaip #sinsilos #susilaukia #vaikuciu