Kaip motyvuoti vaiką mokytis: išsamus vadovas tėvams
Deja, kartais ilgi mokslo metai šeimai atneša ne tik pasiekimo ar pasididžiavimo jausmą, bet ir iššūkių. Sunkiausia - susidūrus su vaiko nenoru mokytis, vengimu atlikti namų darbus ar net bėgimu iš pamokų. Šiame straipsnyje, remdamiesi vaikų ir paauglių psichologės Astos Blandės patarimais, aptarsime, kaip motyvuoti vaikus mokytis, kokių klaidų vengti ir kaip sustiprinti vaiko savarankiškumą.
Suprasti vaiko poreikius ir atrasti tinkamiausią kelią
Vaikų psichologė Asta Blandė pabrėžia, kad svarbiausia yra galvoti apie vaiko poreikius. Per visus mokslo metus svarbu būti šalia jo, kalbėtis apie vaikui įdomius ir aktualius dalykus. Tėvams patariama kartu su savo atžala aptarti norų ir galimybių ribas bei išsikelti realius tikslus semestrui ar net visiems mokslo metams. Jei yra būtinybė - padėkite spręsti sunkumus ir nukreipkite į reikalingus veiksmus ar pokyčius, kurie padėtų vaikui gauti reikiamas pamokas. Tėvai privalo būti vienoje komandoje su mokytojais, teirautis jų įžvalgų apie vaiko pasiekimus, stipriąsias puses bei silpnųjų tobulinimą. Vaiko elgesį ir sprendimus ypatingai įtakoja pačių tėvų pavyzdys.
Vaikai yra skirtingi, todėl ir keliai į jų pasaulį negali būti vienodi. Nuoširdžiai bendraujant galima nuversti kalnus ir rasti tinkamiausią būdą, kaip sustiprinti vaiko norą mokytis. Kai kuriems vaikams svarbu išbandyti kuo daugiau veiklų ir vėliau apsispręsti, kuri iš jų jiems artimiausia. Yra tokių vaikų, kuriems būtina turėti šalia vieną ar kelis draugus, su kuriais smagu ne tik sportuoti ar žaisti, bet ir kartu mokytis - tada jie jaučiasi puikiai. Vadinasi, tam, kad vaikas norėtų veikti - visuomet reikės geros draugijos. Į tai tėvai taip pat galėtų atsižvelgti.
Dalis vaikų yra ypač jautrūs suaugusiojo asmenybei. Dažnai jie renkasi veiklą pagal tai, kas yra tos veiklos vadovas ar mokytojas. Tad vienas iš namų darbų tėvams - ne tik kartu su vaiku pasirinkti norimą veiklą, bet ir pabendrauti su būrelio vadovu. Taip pat patariama tėvams nepamiršti nuoširdžiai klausytis, atsisakyti kritikos, išankstinių vertinimų bei pasidalinti istorijomis ir pamokomis iš savo gyvenimiškos patirties.
Klaidų, kurių reikėtų vengti, ir teisingų elgesio modelių
Vaikai yra jautrūs bet kokiai tėvų išsakomai nuomonei. Kartais ta nuomonė nieko nelemia, tačiau kartais - gali daryti didelę įtaką netinkamam vaiko elgesiui mokykloje. Tėvams patariama atsisakyti kritikos mokytojo ir mokyklos atžvilgiu. Jei norite, kad vaikas netaptų tuo, kuris tyčiojasi ir ardo klasės atmosferą, būkite draugiški aplinkiniams, vaiko klasės draugams bei jų tėvams - rodykite tolerantiško žmogaus pavyzdį.
Vaikai yra skirtingi, todėl ir keliai į jų pasaulį negali būti vienodi. Nuoširdžiai bendraujant galima nuversti kalnus ir rasti tinkamiausią būdą, kaip sustiprinti vaiko norą mokytis. Vaikas turi žinoti, kad nepaisant visų problemų, jis nėra blogas, kvailas, negabus... Vaikui labai svarbu suvokti, kad matematikos, geografijos ar lietuvių kalbos nemokėjimas nepaverčia jo nevykėliu. Jis yra šaunus, geras ir protingas žmogus, kuris šiuo metu neturi pakankamai matematikos, geografijos ar lietuvių kalbos žinių. Skirsime tam truputį laiko ir tikrai pavyks! Negi tokiam gudruoliui gali kas nepavykti?
Niekada nerodykite savo nepasitenkinimo pablogėjusiais pažymiais. Nelipinkite vaikui etiketės. Nesėkmės ir taip nemalonios, o jeigu dar ir mama nuolat bara, kad vaikas „nemokša“, „negabus“, „tinginys“ ir panašiai, užduotis tampa beveik neįmanoma. Neperlenkite lazdos. Perdėtas griežtumas toks pat žalingas, kaip visiška laisvė. Reikalaudami iš vaiko, kad mokytųsi vien dešimtukais, užkraunate jam nepakeliamą psichologinę naštą. Kritikuokite ne vaiką, o jo poelgius. Sakykite: „Man nepatinka...“, „Aš manau...“ Persistengti su pagyrom taip pat nereikia. Frazė „Tu toks puikus berniukas, bet va, tingi“ yra gana pavojinga. Atminkite: tėvų dalyvavimas ugdymo procese yra būtinas. Mokymasis - ne tik vaiko reikalas, bet ir jūsų pareiga. Vaiko mokslais derėtų pasidomėti nuolat. Jei įtariate, kad vaikas neišmoko piktybiškai, nedelsdami ieškokite priežasčių. Pasikalbėkite su klasės auklėtoja. Gal vaikas nepritampa klasėje, nesutaria su mokytojais ir pan. Nereikalaukite iš vaiko daugiau, negu jis gali. Antraip noras mokytis dings iš viso.
Vieni vaikai mokosi lengvai ir noriai, jų nereikia raginti. Kitų priprašyti neina nei gražiuoju, nei piktuoju... Vienos priežasties išskirti negalima - paprastai nenorą mokytis lemia iš karto keli veiksniai. Psichologinės problemos (pavyzdžiui, kai mokykloje iš kitų vaikų patiriamos patyčios, nėra kontakto su mokytojais. Vaikai nori ne formalaus, o šilto kontakto - kad mokytojai jais domėtųsi. Bendrosios sveikatos problemos: vaikas gali nenorėti mokytis jausdamas nuovargį, jeigu yra vangus, serga lėtinėmis, infekcinėmis, endokrininėmis ligomis. Už vaiko sugebėjimus didesni mokyklos keliami reikalavimai. Negebėdamas arba nespėdamas įvykdyti aukštų reikalavimų ir už tai pelnydamas tėvų bausmes, užsitraukdamas pedagogų nepasitenkinimą, vaikas taip pat nenorės mokytis. „Mokytis sunku“. Bent jau nelengva - ir tai yra tikra tiesa. Vaikai gauna per daug informacijos, tačiau vargu ar kas artimiausiu metu pasikeis. Daugiausia problemų kyla praleidus kokią nors temą arba nedarant namų darbų. Kai dalykas tampa nesuprantamas, jis ima atrodyti ir nuobodus. Jeigu vaikui nesiseka, natūralu, kad jis ima blogiau save vertinti. Tokiu atveju vertėtų apsvarstyti galimybę pasinaudoti korepetitorių paslaugomis. „Mokytis nuobodu“. Taip, vienuolikos metų vaikui mokslai dažniausiai didelio susidomėjimo nekelia. Esmė ta, kad medžiaga būna dėstoma tikrai nuobodžiai (gal ir ne visada, bet labai dažnai), be jokio kūrybiškumo. Kitaip tariant, tai - sausa teorija, kurią reikia iškalti. Daug kas priklaudo nuo mokytojų. Ką galima padaryti: aptarkite su vaiku jo pomėgius. Gal atėjo laikas peržiūrėti prioritetus? Kita vertus, gali būti ir taip, kad „neįdomu absoliučiai viskas“. Tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį, kuo vaikas užsiima už mokyklos ribų, kokios jo pramogos. „O kam iš viso mokytis?“ Dažnai vaikai ir jų tėvai tiesiog nemato, kur ir kaip pritaikyti įgytas žinias - atrodo, kad jos visiškai nereikalingos ir neaktualios, per daug nutolusios nuo realybės. Tačiau nereikia pamiršti, kad tikslieji mokslai gana neblogai supažindina su mus supančiu pasauliu. Tokio požiūrio priežasčių gali būti daug - gal klasėje tvyro nemaloni atmosfera, kyla konfliktų su pedagogais, o gal tiesiog paniškai bijoma išeiti prie lentos. „Mokytis per daug paprasta“. Kad ir kaip keistai tai skamba, neretai būtent ši problema lemia tai, kad vaikas nemėgsta kurių nors pamokų. Įsivaizduokite, kad geras treneris, ruošęs čempionus, priverstas mokyti plaukti mažus vaikus. Jam bus nuobodu. Tokiu atveju reikia būti labai atidiems, nepraleisti to momento, kai viskas sekasi gerai, tačiau susidomėjimas dar niekur nedingo.
Kaip lavinti kritinį ir kūrybinį mąstymą?
Šeima yra puiki terpė visapusiškam ugdymui. Artimųjų rate įmanoma sugalvoti visiems įdomios veiklos, kur mokymasis tampa malonus ir įdomus. Drauge galite pasirinkti žaidimus, filmus ir temas diskusijoms - būtent čia atsiranda unikali galimybė kritiniam mąstymui pasireikšti. Jei suaugusieji visa tai daro su meile, pagarba ir atsidavimu - tuomet jie tampa svarbiausia ugdytojais savo vaikų gyvenimuose.
Savarankiškumo ir praktinio žinių pritaikymo ugdymas
Mokantis labai svarbu, kad įgytos žinios ar gebėjimai būtų naudojami ir praktiškai pritaikomi. Įvairios šeimyninės veiklos, tokios kaip kelionės, iškylos, žaidimai taip pat gali būti panaudojami žinių pritaikymo tikslais. Išeikite į gamtą, paklauskite, kokios rūšies medžiai auga kieme, pasvarstykite, kodėl ant lapelio tupinti blakė tokia žalia, kad jos beveik nesimato. Jeigu koją kiša užsienio kalba (ir jeigu jūs ją mokate), tai pasistenkite ją naudoti kasdienėse situacijose, apsiperkant parduotuvėje, einant gatve, tvarkantis namuose („Gaminu pomidorų salotas. Man patinka pomidorų salotos. Gal žinai, kaip tai pasakyti angliškai?“).
Kaip padėti vaikams, turintiems mokymosi ar dėmesio koncentravimo sunkumų?
Pirmiausia reikia žinoti tokių sunkumų priežastis. Kartais jos yra gana lengvai nuspėjamos, tačiau kartais reikalinga specialisto konsultacija. Žinant priežastis, tiek mokytojams, tiek tėvams būtinos rekomendacijos, kaip elgtis ir kokiais būdais suteikti pagalbą vaikui, kuris turi mokymosi ar dėmesio sutelkimo problemų. Tačiau nepamirškite, kad šeimos palaikymas yra būtinas sprendžiant panašaus pobūdžio problemas.
Vaikui bėdų gali kelti fizinė būklė, pavyzdžiui, miego stoka, alkis, tad pasirūpinkite, kad mokyklinukas būtų išsimiegojęs (ar žinojote, kad pradinukui per dieną reikia miegoti 10-13 valandų, mokyklinukui - 9-11, paaugliui - 8-10?), papusryčiavęs, kad kuprinėje turėtų lengvą užkandį ir gėrimą. Ypač aktyviems vaikams reikėtų turėti pakankamai fizinės veiklos, jiems puikiai tiktų po pamokų „išsikrauti“ sporto būrelyje. Niekaip negalinčius susikaupti ir sutelkti dėmesio teigiamai veikia ilgesni pasivaikščiojimai gamtoje, meditacija ir kvėpavimo pratimai - kasdien ryte, prieš mokyklą ir vakare, prieš miegą pakvieskite vaiką 5 minutes ramiai pasėdėti ant sofos ir giliai pakvėpuoti.
Kaip paskatinti vaiką mokytis ir atrasti žinių džiaugsmą?
Prasidėjus naujiems mokslo metams tėveliai vaikučius viltingai išleidžia į mokyklą, tačiau šis etapas kartais ne tik džiugina, bet ir kelia galvos skausmą. Ką daryti, jeigu vaiko mokykla visai nedomina? Kaip paskatinti vaiką mokytis, stengtis ir siekti žinių? Norėdami padėti vaikui, visų pirma, turime suprasti jo elgesio ir problemų priežastis. Galbūt vaikui sunkiai sekasi mokslai, nes jis neturi tinkamų mokomo dalyko pagrindų, galbūt yra „užleistų“ spragų. Gali būti, kad mažylis pradinukas dar nepasirengęs fiziškai, pavyzdžiui, jam sudėtinga laikyti rašiklį. Gal vaikas tiesiog perdėm aktyvus ir jam sunku susikaupti bei nusėdėti pamokoje. Gali būti, kad vaikas ilgai vakaroja prie kompiuterio, televizoriaus, neišsimiega ar nevalgo pusryčių, tad paprasčiausiai neturi energijos mokytis.
Švelniai ir atsargiai, lyg tarp kitko, jokiu būdu nežeminant, neremiant prie sienos pasikalbėkite su vaiku. Pasiūlykite veiklą, kurios metu būtų malonu kalbėtis - juk tiek mes, suaugusieji, tiek ir mažyliai kartu pramogaudami ar dirbdami atsipalaiduojame, gerokai lengviau atsiveriame. Drauge gaminkite vakarienę ar eikite pasivaikščioti, nusipirkite ledų ir prisėskite ant suolelio pailsėti bei paplepėti. Leiskite vaikui pačiam kreipti pokalbį norima tema, suteikite jam galimybę atsiverti.
Būtinai atraskite laiko ir pasikalbėkite su vaiko mokytojais, galbūt jie turės savo įžvalgų ir galės pateikti savo versiją, kodėl vaiko nedomina mokslai. Supratę, kokios problemos gali lemti vaiko nenorą mokytis galėsime jam padėti. Jeigu vaikui sunku suprasti naują informaciją, nes yra užsilikusių senų spragų, tai turime jas užpildyti. Pasistenkite, kad žinių gavimas vaikui būtų įdomus ir priimtinas, pavyzdžiui, daugeliui vaikų patiks įvairios mokomosios programėlės telefone ar planšetiniame kompiuteryje.
Pradinukams neretai labai sudėtinga gražiai ir taisyklingai rašyti, trūksta tiek įgūdžių, tiek ir kantrybės jiems lavinti. Pasiūlykite vaikui pačiam išsirinkti norimą rašiklį, praktikuotis ant spalvoto popieriaus lapų (žinoma, prieš tai subraižykite tokias linijas, kaip sąsiuvinyje).
Motyvacija - geriausia sėkmingo žmogaus palydovė. Nuolat skatinkite vaiko žingeidumą - klausinėkite, kartu eikite į biblioteką, naršykite internete, ieškokite atsakymų į įvairius klausimus. Įpratinę vaiką viskuo domėtis, spręsti iškylančias problemas, analizuoti įvairias situacijas pasieksite daug daugiau, nei griežtu tonu versdami atlikti namų darbus.
Rodykite vaikui teigiamą pavyzdį. Juk labai sunku įrodyti vaikui, kad jis privalo skaityti knygą, kuomet jūs žaidžiate kompiuterinį žaidimą ar žiūrite televizorių (o jeigu jau įsijungėme televizorių, tai galbūt galime pasižiūrėti dokumentiką?). Keliaudami lankykitės vaikams pritaikytuose, interaktyviuose muziejuose, žaiskite lavinančius stalo žaidimus, turėdami laisvą minutę ar dirbdami nesunkius darbus (vedžiodami šunį, plaudami indus, uogaudami) sugalvokite naudingų užduočių. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko pasakyti kuo daugiau žodžių iš A raidės arba pateikti logišką asociaciją - mama sako „kelias“, o vaikui jis siejasi su...
Pasidalinkite su vaiku savo mokykline patirtimi. Nuoširdžiai džiaukitės vaiko pasiekimais, lygindami jį tik su juo pačiu. Tėvai dažnai daro klaidą, kaip pavyzdį pateikdami bendraklasius, vyresniuosius brolius ar seseris, kaimynų ar draugų vaikus. Vaikas jaučiasi prastesnis, nevykęs, nė nebesitiki pasiekti tokių aukštumų ir nebesistengia. Vertinkite vaiką, kaip unikalią asmenybę ir džiaukitės jo asmeniniu progresu. Nuostabu, jeigu vaikui, kuriam ilgai nesisekė, pagaliau pavyko išmokti eilėraštį (mintyse supraskime, kad bendraklasiai išmoko greičiau, bet vaikui to nesakykime, nepriekaištaukime). Šaunuolis!
Nepaverskite mokymosi atlygį turinčiu darbu („tu dabar 20 minučių spręsk užduotis, o tada galėsi pažaisti kompiuteriu“). Tegul žinios ir būna tas prizas! Pasistenkite, kad vaikas informaciją vertintų, kaip įdomų žaidimą ar kad justų jos vertę („mes turime 2 obuolius 4 šeimos nariams, kaip reikia juos padalinti? Visiems po pusę? Teisingai. Ar žinai, kad šį veiksmą galima užrašyti kaip trupmeną?“).
„Mano sūnus - šaunus ir protingas vaikas, tačiau mokykloje jam nesiseka ir jis gauna blogus pažymius“, - neretai skundžiasi tėvai. „Motyvacijos trūkumo problema slypi ne tik pačiame formalaus ugdymo procese, atsakomybę čia derėtų prisiimti ir tėvams. Susipažinkite su knygų pasauliu visi kartu. Be abejo, skaitymas ne tik lavina vaizduotę, bet ir gerokai praplečia pasaulėvaizdį, turtina kalbą. Vaikai linkę kopijuoti, lygiuotis į vyresniuosius, todėl tėvai turi galią užkrėsti vaikus teigiamu pavyzdžiu. Kaip itin efektyvią priemonę edukologai įvardija šeimos skaitymo valandą, kurios metu kiekvienas šeimos narys namuose atsiverčia knygą. Tai naudinga ne tik savišvietai, bet ir suartina šeimą, skatina diskusijas, bendrų vertybių formavimąsi.
Švęskite savo vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie bebūtų. Laiku atlikti namų darbai, išmokti papildomi užsienio kalbos žodžiai, greičiau įveikta bėgimo distancija - sukirskite su vaiku ledų tortą ar surenkite iškylą. Teigiamos emocijos įkvėps vaiką mokytis ir dar labiau sustiprins jo žinių troškimą, be to, ugdys pasitikėjimą savimi. Apdovanokite vaiką už pastangas ir tobulėjimą, nelyginkite su kitais ir neskatinkite konkurencijos, verčiau mokykite bendradarbiauti. Didžiausią dėmesį skirkite vaiko talentų, stipriųjų pusių ugdymui. Neskubėkite sunerimti, jeigu jūsų vaikas negavo aukščiausio įvertinimo iš matematikos kontrolinio darbo. Galbūt jam geriau pasisekė rašinys ar diktantas? Tokiu atveju daug tikslingiau moksleiviui duoti papildomų rašymo užduočių nei stengtis aprėpti daugiau negu jis sugeba ar nori pats.
Prisijaukinkite išmaniąsias technologijas. Šiuolaikinės inovacijos leidžia sukurti patrauklią mokymosi aplinką kiekvienam vaikui. Mobiliuosiuose telefonuose, planšetėse ar kompiuteriuose yra daugybė programų, skirtų pažinti pasaulį, mokytis kalbų, skaityti, skaičiuoti bei greitai pasiruošti bet kuriai pamokai. Šios mokymosi platformos yra ypač patrauklios vaikams, nes vis dar skiriasi nuo tradicinio ir ne tokio įdomaus mokymosi būdo, praktikuojamo dažnoje mokykloje.
Palaikykite pagarbius ir šiltus santykius. Bausmės, grasinimai, pyktis ir manipuliavimas teigiamų rezultatų neduos - šiais veiksmais tik pabloginsite situaciją. Jeigu vaiko mokymosi rezultatai yra prasti, suprantama, kad tai atneša daug neigiamų emocijų, tačiau jų, kalbantis su atžala, reikėtų vengti.
Vaikams daug lengviau įsiminti informaciją, jeigu ji pateikta vaizdiniais. Tai galima pritaikyti mokantis lietuvių kalbos taisykles, literatūros kūrinius, užsienio kalbas ar net matematikos formules. Pasitelkite žaidimus - taip galima labai nesunkiai ir veiksmingai išmokyti vaiką įvairių nuobodžių dalykų (pavyzdžiui, daugybos lentelės, linksnių ir t.t.). Viskas, ko reiki - tai fantazija.
10 dalykų, ką gali padaryti kiekvienas tėvas, skatindamas vaiko motyvaciją
- Tikėkite savo vaiku. „Nepakirpkite“ vaikui sparnų. Labai svarbus Jūsų teigiamas požiūris į mokslo naudingumą. Jei vaikui sakysite: ,,Aš baigiau tik 9 klases ir uždirbu daugiau už tuos, kurie mokykloje mokėsi dešimtukais“ „Fizikos tau niekuomet neprireiks“ arba ,,Aš nemokėjau tos matematikos ir tu nemokėsi“, taip pateisinsite vaiko tingėjimą ir padarysite jį neįgaliu mokymosi procese.
- Vaiką girti mokymosi eigoje, o ne už konkretų rezultatą ar pažymį. Kai giriame tik konkretų pasiektą rezultatą, vaikas jaučiasi labai nusivylęs ir demotyvuotas, jei nepasiekia gero rezultato, todėl svarbu akcentuoti patį mokymosi procesą, o ne rezultatą, pvz.: ,,Ar tau smagu skaityti šitą knygą?“, ,,Matau, kad tau gerai sekasi ieškoti atsakymų“, “Tau puikiai pavyko - tikriausiai labai stengeisi, spręsk toliau“.
- Stiprinti vaiko savęs vertinimą moksluose. Savęs vertinimas yra stipriai susijęs su noru mokytis, t.y.: jei vaikas tiki, kad jis yra protingas ir gabus, tai jis ir norės mokytis, daryti namų darbus. Todėl svarbu nuolat pastiprinti vaiką, pvz.: ,,Aš tavimi tikiu, kad tu išspręsi šitą užduotį“, ,,Pažiūrėk jau pusę užduoties padarei, tikiu, kad pavyks ją pabaigti. Pamėgink dar kartą“. „Tikiu, tavimi, kad tu sugebėsi.“
- Kontroliuokite savo kalbą. Jei tris kartus vaiką pavadinsite TINGINIU arba KVAILIU, tai ketvirtą kartą Jūsų vaikas ir elgsis kaip tinginys ar kvailys. Jis užsiprogramuos nesėkmei. Taigi, jei vaiką drąsinsime, kad ,,tu turi gabumų, tu gali, tu randi, tu sugebi... “, tikėtina, kad vaikas nebijos pradėti mokytis.
- Mokymosi procesą susiekite su maloniais dalykais. Mes mėgstame daryti tuos dalykus, kurie mums sukelia teigiamas emocijas, todėl pasistenkite, kad namų darbų darymas vaikui asocijuotųsi su gerais jausmais, pvz.: ,,per mokymosi pertraukėlę apdovanokite kvapnia arbata, juodu šokoladu, ar sauja riešutų“.
- Skatinkite vaiką mokytis dėl savęs. Tikras noras mokytis turi gimti vaiko viduje, o ne būti sukurtas išorinių sąlygų. Bandykite pažadinti vaiko pažinimo džiaugsmą, pvz.: ,,Ar tau buvo smagu išspręsti šį uždavinį?, Oho kiek daug perskaitei, papasakok man!“.
- Sudarykite raštišką kontraktą. Greitam rezultatui pasiekti naudingas kontrakto tarp tėvų ir vaiko sudarymas. Kontrakte vaikas surašo: 1) ką jis turi per konkretų laiką padaryti (geriausia pasirinkti 1 arba 2 savaites), 2) paskatinimas, kaip norėtų būti apdovanotas, jei laikysis savo susitarimo bei 3) kokia nuobauda laukia, jei jis neįvykdys susitarimo. Kontrakte turi būti keliami realūs reikalavimai, kad vaikas galėtų juos įgyvendinti, nes kontraktas turi būti SKATINIMO, o ne baudimo priemonė. Pinigai yra netinkama skatinimo priemonė. Geriau skatinkite kartu leidžiamu laiku, pvz.: ėjimu į kiną ar piceriją. Drausminkite, kokio papildomo darbo atlikimu.
- Leiskite atrasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vaikai dažnai nesusieja tai, kiek laiko mokėsi ir kokį pažymį gavo, todėl yra svarbu akcentuoti, kad ,,Jei mokeisi pusvalandį tai gavai 6 balus, o jei mokeisi 2 valandas gavai 10 balų“. Toks mokymosi laiko ir gauto pažymio susiejimas leis vaikui pasijusti galinčiu kontroliuoti savo mokslo rezultatus.
- Leiskite rinktis, nuo ko pradėti. Vertimas ruošti namų darbus čia ir dabar prieš vaiko valią demotyvuos vaiką mokytis ir ilgam atstums nuo namų darbų darymo. Naudinga vaikui suteikti teisę nuspręsti nuo, ko jis gali pradėti daryti namų darbus arba kokioje vietoje atliks juos, arba ką veiks pertraukėlių tarp namų darbų darymo metu. Kai žmogui suteikiame galimybę rinktis, žmogus tampa labiau motyvuotu tą darbą padaryti. Mes nesuteiksime vaikui pasirinkimo laisvės atlikti ar neatlikti namų darbų, bet mes suteiksime galimybę rinktis namų darbų darymo aplinkybes, pvz.: ,,Pirma paruoši matematiką ar lietuvių?; Nori mokytis prie atidaro lango ar uždaryto?; Per mokymosi pertraukėlę norėsi ramiai išgerti arbatos ar pavedžiosi šunį?“
- Neužeipulkite vaiko klausimu ,,KODĖL?“. Šis dažnai mūsų naudojamas klausimas atrodo natūralus ir tinkamas visose situacijose, pvz.: ,,Kodėl gavai neigiamą pažymį?“, ,,Kodėl pabėgai iš pamokų?“.
Patarimai: kaip kalbėti, jeigu vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas?
Vaikų motyvacija mokytis kaip tik didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių motyvacijos visą gyvenimą išlikti žingeidiems, tobulėti ir kasdien atrasti vis ką nors naujo. Tačiau kaip galime motyvuoti vaikus mokytis? Ką daryti, jei vaikas sako, jog realiame gyvenime jam neprireiks, to, ko moko mokykloje? Ir ką daryti, kad mokykla vaikui netaptų kankinimų vieta? Vaikams lengviau suprasti, kai aiškiname, jog mokymasis yra lyg smegenų treniruotė. Taip pat kaip einame į sporto salę ir treniruojame savo fizinius raumenis - tai nereiškia, jog tuos pratimus eisime ir vaikščiodami darysime, pavyzdžiui, kilnosime štangą. Tai reiškia, kad stipriname savo rankas tam, kad jos mums galėtų padėti įveikti tam tikrus mūsų tikslus. Lygiai taip pat ir mokydamiesi mes laviname smegenis ne tam, kad atliktume konkrečią užduotį, bet tam, kad mūsų smegenys būtų stiprios, sveikos ir pasiruošusios padėti įgyvendinti mūsų norus ir tikslus.
Labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru mokytis, tingėjimu daryti namų darbus ar tiesiog pabėgimu iš pamokų. Kyla natūralūs klausimai: ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikai atrastų mokymosi džiaugsmą?; kaip tėvai gali tinkamai paskatinti ruošti namų darbus? Tiesa ta, kad visiškai nemotyvuotų vaikų mokslui nėra, gali nebūti motyvacijos konkrečiam dalykui arba konkrečiu momentu. Žmogaus smegenys yra sukurtos tam, kad mokytųsi.
Šiais laikais sukelti norą mokytis piktuoju tikrai sunku, nes kyla didesnis vaiko pasipriešinimas. Pirma patarčiau su savo vaiku daug kalbėtis apie tai, ko jis nori, kas jam įdomu ir kaip jis įsivaizduoja save ateityje. Kuo daugiau pasakoti apie jį dominančius dalykus, pavyzdžiui, jeigu jis nori būti nuomonės formuotoju, kuris gražiai gyvena, daug keliauja ir save fotografuoja, reikėtų papasakoti, kad šis užsiėmimas taip pat reikalauja daug pastangų ir darbo. Jeigu įmanoma, pateikti pavyzdžių ar duoti pačiam pamėginti tokią veiklą. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog sėkmė neateina per dieną ar dvi ir jeigu tai būtų taip lengva, nuomonės formuotojais taptų visi. Taip nėra ir būtų gerai paaiškinti vaikui, kodėl. Nėra srities, kurią pasirinkus rezultatą gautume be pastangų. Išsiaiškinus šiuos dalykus, atsiranda prasmė vaiko pasirinktame kelyje ir pastangoms, kurias deda, kad tai pasiektų. Labai svarbu vaiko horizontą stumtelėti į priekį - neužtenka kalbėti apie konkretų dalyką, kuris nesiseka, ar gautą prastą pažymį, nes tai neduoda norimų rezultatų. Svarbiausia kalbėti apie tai, kokią įtaką jo šiandienos veiksmai turės ateičiai, norams, pasirinkimams ir likusiam gyvenimui. Kartais pridaroma klaidų bandant vaikus kontroliuoti ir liepti daryti būtent taip, kaip tėvams atrodo teisinga, nes tada atmetimo reakcija - žymiai didesnė. O parodant, kad tėvai supranta vaiko norus ir siekius, į juos įsijaučia, bando su jais kartu ieškoti galimybių, pavyksta išlaikyti ir motyvaciją. Žinoma, kalbėtis reikėtų nuolat, nepakanka vieno ar dviejų pokalbių.
Konkurencinė aplinka labiau veikdavo anksčiau, nes būdavo stimuliuojama įvairiais būdais, net pasitelkiant smerkimą tų, kuriems nesiseka. Dabar visuomenė formuojama bendradarbiavimo principu, siekiant pilietiškumo, supratimo, atjautos, labiau stimuliuojant individualumą ir švenčiant skirtingus gebėjimus. Tai reiškia, kad ir klasėje konkurenciniai aspektai veikia vis mažiau. Mokytojai, kurie remiasi konkurencija, daro didelę klaidą. Vis ryškesniu aspektu mokytojo darbe tampa jo asmeninis pavyzdys. Tai reiškia - jo karjeros, veiklos prasmės matymas, aistra mokyti ir apskritai - kiek jam rūpi mokiniai, jų pasiekimai ir savijauta. Visa tai yra mokinių motyvaciją lemiantys veiksniai. O jei mokytojas koncentruojasi tik į kritiką ir geriausius rezultatus, dirba reikliai, jis mažiau motyvuoja mokinius.
Ryškiausias pokytis prasideda įsibėgėjant paauglystei. Dažnai tėvai nustemba, kad ankstesnėse klasėse vaikas mokėsi labai gerai, o, pavyzdžiui, šeštoje klasėje jam pradeda labiau rūpėti pramogos, ne mokslai. To priežasčių gali būti įvairių. Jeigu pradinėse klasėse mokinį supo į rezultato pasiekimą orientuota aplinka, perteklinė kontrolė, tai maištas paauglystėje bus stipresnis. Taip nutikus reikėtų aiškintis, kodėl mokytis tapo sudėtingiau ir kokių naujų interesų atsirado. Tuomet nereikėtų orientuotis tik į griežtesnę kontrolę ir ribojimus, tačiau kalbėtis apie iššūkius ir vaiko asmeninę atsakomybę. Dažniausiai motyvacija grįžta paauglystei einant į pabaigą. Savo veikloje pastebime, kad paauglystės metu dažnas mokinys patiria motyvacijos problemų, susiduria su identiteto paieškų iššūkiais, nori pritapti, būti daugumos dalimi. Sąmoningas mokymasis sugrįžta, kai susiklosto tinkamos fiziologinės ir socialinės sąlygos - artėjant gimnaziniam amžiui, maždaug aštuntoje klasėje. Šis ciklas nuolat kartojasi. Jeigu paauglystės metu išlaikomas kontaktas su mokiniu, ieškoma išeičių, net tada, kai paieškos atrodo nevaisingos, visi buvę pokalbiai, patarimai, mąstymo provokavimo seansai nepraeina be teigiamų pasekmių. Vaikas tą informaciją įsisavina ir ji vėliau tampa papildomu motyvacijos šaltiniu mokantis.
Tokias tėvų kalbas vertinu neigiamai. Ši motyvacija ilgoje perspektyvoje neveikia, negalima vaiko, kuris dabartinių savo veiksmų negeba susieti su tolima perspektyva, bandyti motyvuoti tokiais pasakymais. Lygiai taip pat - eiti primityviausiu keliu ir mokėti už pažymį, kuris nėra mokymosi esmė. Toks tėvų elgesys gali suformuoti klaidingus vaiko pasirinkimus vėliau gyvenime. Taip motyvuojami žmonės, klaidingai supranta santykių prasmę ir nedaro nieko, jei nemato asmeninės naudos. Mokinio ir tėvų tikslas turėtų būti mokomų dalykų supratimas, savęs suvokimas, gebėjimų, kompetencijų ugdymas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
