Naujagimio kvėpavimas: normos, ypatumai ir galimi sutrikimai
Jaunos mamytės dažnai pasiklauso, ar naujagimiai kvėpuoja. Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu.
Naujagimių kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija. Naujagimio kvėpavimo distreso sindromas (NRDS) yra rimta plaučių liga, kuri paveikia naujagimius. Dažniau pasitaiko ypač neišnešiotiems kūdikiams ir mažėja artėjant nėštumo amžiui. Jį sukelia paviršinio aktyvumo medžiagos - medžiagos, kuri padeda plaučiams tinkamai plėstis ir susitraukti - trūkumas. NRDS simptomai paprastai pasireiškia per pirmąsias kelias gyvenimo valandas.
Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant. Naujagimis kvėpuoja tris kartus dažniau nei suaugęs. Palyginimui, suaugęs žmogus įkvepia net kelis kartus mažiau - iki 12-20 k./min. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį.
Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Pirma, atklokite kūdikį ir pažiūrėkite, ar šiek tiek kilnojasi krūtinės ląsta.
Naujagimių ir kūdikių kvėpavimą reguliuoja pailgosiose smegenyse esantis kvėpavimo centras. Jis subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja). Jei kvėpavimas nutrūksta ir vėl atsinaujina naujagimiui miegant, ši patologija vadinama miego apnėja. Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Apnėja - tai ilgesnė nei 15-20 sek. kvėpavimo pauzė. Jei naujagimis išnešiotas, apnėja laikoma 15 sek. Kai kuriuose šaltiniuose apnėja įprasta vadinti bet kokios trukmės kvėpavimo pauzes, tačiau toks apibūdinimas nėra tikslus. Trumpam nustoti kvėpuoti gali net ir visiškai sveiki kūdikiai, tačiau pauzės negali tęstis ilgiau nei 12-15 sek. Jei smegenys ilgesnį laiką neaprūpinamos deguonimi, gresia labai rimtos komplikacijos.
Kartais kūdikiai gąsdina tėvelius garsiai knarkdami naktį. Naujagimiai daug čiaudo, bet tai ne peršalimas, jeigu nėra slogos. Čiaudėjimą paprastai sukelia dulkės ir sudžiūvusios nosyje gleivės. Naujagimiai kvėpuoja itin tankiai. Taip yra todėl, kad jų medžiagų apykaita labai greita ir organizmui reikia daug deguonies. Dar viena naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti. Tai gali būti dėl nosiaryklės struktūros, įgimtos nosies pertvaros patologijos, adenoidų. Mažylis gali gimti su įgimtais adenoidais. Nosiaryklės tonzilės gali padidėti ir neatlikti savo įprastos apsauginės funkcijos. Todėl kūdikis sunkiai kvėpuoja. Kvėpavimo dažnumas kinta, priklausomai nuo to, miega ar būdrauja mažylis.
Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei. Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno. Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Lietuvoje jais naudojamasi tik ligoninėse, o užsienyje jie dažni tėvelių pagalbininkai namie. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė. Mažylių kvėpavimui kontroliuoti skirtos specialios mobiliosios auklės su kvėpavimo stebėjimo funkcija, taip pat jau ir Lietuvos rinkoje galima įsigyti specialių kvėpavimo monitorių. Kvėpavimo monitorius - kompaktiškas prietaisas, kuris gali būti segamas prie sauskelnių. Prietaisas fiksuoja kūdikio kvėpavimą ir įspėja, jei kūdikis įkvepia mažiau nei 8 kartus per minutę, suvibruoja ir pažadina kūdikį, jei jis nekvėpuoja 15 sek. ir skleidžia stiprų garsinį signalą kūdikiui nekvėpuojant 20 sek. Jei apnėja kartojasi, gydytojas gali skirti medikamentų.
Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys apima plaučių surfaktanto trūkumą, kuris yra medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui. Be to, gali būti genetiniai veiksniai, tokie kaip paveldimos plaučių ligos arba anomalijos. Infekcijos, tokios kaip pneumonija, taip pat gali prisidėti prie šios ligos vystymosi. Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.
Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas, ir bendras silpnumas. Melsva odos spalva dėl prasto kraujo prisotinimo deguonimi. NRDS sukelia paviršinio aktyvumo medžiagos trūkumas. Paviršinio aktyvumo medžiaga yra medžiaga, kuri padeda plaučiams tinkamai išsiplėsti ir susitraukti. Kūdikiai, gimę iki termino, turi reikiamos aktyviosios paviršiaus medžiagos plaučiuose ir jiems neišsivysto NRDS.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę. RDS gydymas priklauso nuo kūdikio būklės sunkumo. Kūdikiams, sergantiems lengvu NRDS, gali prireikti tik neinvazinės ventiliacijos ir minimalios deguonies terapijos. Kūdikiams, sergantiems sunkesniu RDS, gali prireikti ventiliatoriaus ir pakaitinio paviršiaus aktyvumo medžiagų gydymo. NRDS prevencija prasideda nuo akušerių komandos dalyvavimo. Akušeris gali nustatyti didelės rizikos nėštumą, kuris baigsis priešlaikiniu gimdymu, įskaitant motinas, pagimdžiusias priešlaikinį nėštumą, dvynį nėštumą, pastojusias IVF ir sergančias medicininėmis ligomis. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją, ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas. Naujausios terapijos galimybės, tokios kaip genų terapija, šiuo metu yra tiriamos, siekiant pagerinti naujagimių kvėpavimo funkciją ir sumažinti komplikacijų riziką.
Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų. Kai kurie tėvai nerimauja, kad kūdikis silpnai kvėpuoja, o kartkartėmis taip silpnai, jog vos girdėti ir matyti. Jiems kelia nerimą ir tai, kad kūdikis miegodamas šiek tiek knarkia. Abu šie reiškiniai visiškai normalūs. Kai vaikas įtūžęs verkia, jis net pamėlynuoja. Pastebėjusi tai pirmą kartą motina nepaprastai išsigąsta. Iš tikrųjų tokie priepuoliai nepavojingi ir rodo tik kūdikio temperamentą (jie dažniau pasitaiko ramiems ir linksmiems vaikams). Pasitarkite su gydytoju, kad atkreiptų dėmesį į kūdikio fizinę būklę, tačiau tokių priepuolių gydyti visai nereikia. Be to, nesistenkite įsiverkusio vaiko raminti, nors ir užeina jam priepuoliai. Imdamos vos tik pravirkusį vaiką ant rankų, galite jį išlepinti.
1. Neleiskite išsausėti nosies gleivinei, gydykite užsikimšusią nosytę. Kontroliuokite aplinkos temperatūrą. Stebėkite, ar kūdikis gali laisvai kvėpuoti per nosį.
Naujagimio maudymas | Pirmą Kartą Tėtis #5
Jeigu ir po minėtųjų priemonių kūdikis nepradėjo kvėpuoti, galiausiai reikės daryti dirbtinį kvėpavimą ir kviesti greitąją pagalbą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
