Vėžio atsiradimas ir vystymasis: nuo ląstelės iki ligos

Vėžys neretai vadinamas šių dienų maru. Deja, negalima paneigti ligos pavojingumo ir fakto, kad vėžys nusineša daugelio žmonių gyvybes. Nepaisant to, reikėtų susitelkti į tai, jog vėžys nėra nepagydoma liga. Svarbu domėtis jos atsiradimo keliu ir gydymo galimybėmis. Esminė sąlyga pergalingai kovai su vėžiu yra laiku pradėtas gydymas. Kuo ankstyvesnėse stadijose pastebima liga, tuo ji lengviau kontroliuojama.

Vėžys yra viena iš labiausiai paplitusių ir rimčiausių sveikatos būklių visame pasaulyje. Kasmet nuo jo kenčia milijonai žmonių ir jis yra pagrindinė mirties priežastis. Tačiau kas tiksliai yra vėžys ir kaip galite sumažinti riziką juo susirgti?

Kas yra vėžys?

Kūno organai ir audiniai sudaryti iš mažyčių statybinių blokelių, vadinamų ląstelėmis. Vėžys - tai tokių ląstelių liga. Įprastai ląstelės dalijasi tvarkingai ir jų skaičius neperžengia tam tikros ribos. Tačiau jei dėl kokios nors priežasties procesas tampa nevaldomas, ląstelės dalijasi nepaliaujamai. Mūsų kūnas sudarytas iš daugybės ląstelių, kurių dalijimosi ir dauginimosi procesai yra labai panašūs. Susidūrus su liga, ląstelės yra pažeidžiamos ir dalinasi nekontroliuojamai, todėl susidaro navikas.

Dažniausiai tokios ląstelės pavirsta dariniu, kuris vadinamas naviku. Navikai būna gerybiniai arba piktybiniai. Gerybinio naviko atveju ląstelės neišplinta į kitas organizmo dalis, taigi, jos nėra vėžinės. Jeigu navikas yra nepiktybinis, paprastai jis sėkmingai išoperuojamas ir pakartotinai atauga retai, tačiau nutinka ir taip, kad gerybinis navikas ilgainiui virsta piktybiniu.

Piktybinio naviko atveju ląstelės geba išplisti už organizmo vietos, kurioje susidarė. Negydomi navikai gali išplisti į aplinkinius audinius. Vėžiu vadinami piktybiniai navikai auga visiškai kitaip - skverbiasi gilyn į organo audinį, įauga į gretimus organus ir pažeidžia jų veiklą. Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) - didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes.

Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo sveikos ląstelės skiriančios vėžinės savybės. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, būdingas skirtingas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo.

Vėžio apibrėžimai ir klasifikacija

Skaitant įvairią literatūrą sutinkama pačių įvairiausių vėžio ar su vėžiu susijusių apibrėžimų. Neoplazma, arba neoplazija yra labiau mokslinis terminas, jis apibūdina bet kokį nenormalų audinį. Navikas yra žodis, reiškiantis auglį, kuris taip pat gali būti ir gerybinis, ir piktybinis.

Medicininis vėžio pavadinimas dažniausiai sudaromas naudojant galūnę -karcinoma arba -sarkoma, rečiau -blastoma - parenkant pagal audinį, iš kurio išsivysto auglys. Priešais šią galūnę prirašomas graikiškas arba lotyniškas organo pavadinimas, šitaip apibūdinant organą, kuriame atsiranda auglys, ir jo rūšį, pavyzdžiui: osteosarkoma (kaulų vėžys), meduloblastoma (nervų sistemos vėžys), cholangiokarcinoma (tulžies latakų vėžys). Vėžys paprastai vadinamas pagal tai, kurioje kūno vietoje susiformuoja, o ne pagal tai, kur galiausiai atsiduria. Kiekvienoje kūno ląstelėje gali susidaryti kelių skirtingų rūšių vėžys, priklausomai nuo jo kilmės ląstelės, pavyzdžiui, iš liaukų ląstelių susiformuoja adenokarcinoma, iš jungiamojo audinio - sarkoma ir kt.

Apibūdinti vėžį vien tik pagal organą (pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys) paprastai nepakanka, kadangi iš viename organe esančių audinių gali išsivystyti tiek sarkoma, tiek limfoma, tiek įvairių rūšių karcinoma. Histologiškai vėžys klasifikuojamas pagal audinį, iš kurio ar kuriame išsivysto. Karcinoma yra dažniausia piktybinių auglių rūšis. Nemažą vėžio ligų grupę sudaro kraujo ląstelių piktybiniai navikai - kraujo vėžys. Sarkoma vadinami retesni iš jungiamojo audinio išsivystantys navikai.

Šiuo metu plačiai naudojamas vėžio apibūdinimas dešimtimi jo pagrindinių biologinių savybių: augimo signalų savarankiškumas, nejautrumas augimą stabdantiems signalams, energijos apykaitos perprogramavimas, imuninio atsako slopinimas, genomo nestabilumas ir mutacijos, apoptozės išvengimas, beribis replikacijos potencialas, ilgalaikė angiogenezė, audinių invazijos ir metastazės, naviką skatinantis uždegimas. Remiantis naujausiais tyrimais biologinės vėžio savybės susietos su specifiniais žymenimis. Sukurta ir vėžio - sisteminio susirgimo, paliečiančio visą organizmą, teorija.

Vėžio raida istorijos bėgyje

Vėžys egzistavo visą žmonijos istoriją. Seniausias rašytinis šaltinis apie vėžį yra maždaug 1600 m. pr. m. e. parašytas Edvino Smito papirusas, kuriame minimas krūties vėžys. Hipokratas (apie 460-380 m. pr. m. e.) aprašė keletą vėžio rūšių ir patį susirgimą pavadino graikišku žodžiu καρκίνος karkinos, kurio reikšmė - krabas arba vėžys. Šis pavadinimas kilęs dėl kieto piktybinio naviko išvaizdos, kuriame išsišakojusios venos primena vėžio kojas.

Vokiečių profesorius Wilhelm Fabry manė, kad krūties vėžį sukelia pieno krešulys pieno latakuose. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius, Dekarto pasekėjas, tikėjo, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai ir kad rūgštinis limfos skystis yra vėžio priežastis. Gydytojas John Hill 1761 m. paskelbė straipsnį, kad tabakas gali sukelti vėžį. Britų chirurgas Percivall Pott XVIII amžiuje pastebėjo, kad kapšelio vėžiu dažniausiai suserga kaminkrėčiai ir kaip priežastį įtarė suodžių ir dervų esančių dūmuose, poveikį.

XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus - vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja.

Kaip atsiranda vėžys?

Tikslios vėžio priežastys gali skirtis priklausomai nuo vėžio tipo, tačiau apskritai vėžys atsiranda dėl genetinių mutacijų, kurios turi įtakos ląstelių augimui ir dalijimuisi. Kiekvienoje žmogaus organizmo ląstelėje yra branduolys su medžiagomis vadinamomis DNR grandinėmis. Grandinės sudaro 46 chromosomas, kurių kiekvienoje yra milijonai informacijos vienetų, vadinamų genais. Tokiuose genuose yra viso žmogaus organizmo funkcijų kodai ir modeliai.

Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai, arba/ir epimutacijos - išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Ląstelės dauginimasis yra normalus fiziologinis procesas, vykstantis beveik visuose audiniuose - kaip normalus augimas ir mirusių ląstelių atnaujinimas, reakcija į sužalojimą, imuninė reakcija. Šis procesas griežtai reguliuojamas, saugant organų ir audinių vientisumą. Vėžinės ląstelės dauginasi tada, kai to nereikia, nesustoja daugintis, kai privalėtų ir nemiršta tada, kai joms priklauso. Šio nenormalaus elgesio priežastis yra genetinės medžiagos pakitimai.

Genetinės ir epigenetinės priežastys

Šiandien jau yra nemažai įrodymų, kad ne cheminiai vaistai, o augalai yra išeitis, padėsianti kovoti su globalia vėžio epidemija. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų supratimas apie vėžį sukeliančias priežastis kardinaliai pasikeitė. Šiais pogenetinės eros laikais, supratus, kad genomas nėra vienintelis ligas sukeliantis veiksnys, pagrindinis vaidmuo skiriamas ne genams, o epigenetiniams faktoriams. Jie apima aplinkos taršą, stresą, netinkamą mitybą ir daugelį kitų gyvenimo būdo veiksnių, kurie yra priklausomi nuo mūsų kontrolės, pasirinkimo, valios. Kitais žodžiais, vėžys dabar suprantamas kaip epigenetinė disfunkcija, tiesioginė ar prisitaikomoji reakcija į industrinę, kancerogenų prisotintą aplinką.

Bandoma charakterizuoti vėžį dar detalesniame - biocheminiame molekuliniame lygmenyje, kuriame nurodomi epigenetiniai bei genetiniai vėžio vystymosi veiksniai. Jie sąlygoja cheminių signalų kaskadas, kurias apibūdina cheminių reakcijų serija, kai ląstelių molekulių grupė kartu valdo ląstelės funkciją, pavyzdžiui, ląstelių dalijimąsi ar ląstelių mirtį. Nenormalus signalinių takų aktyvavimas yra būdingas vėžiui. Kuriami vaistai, skirti tikslinėms molekulėms, dalyvaujančioms šiuose keliuose. Šie vaistai gali padėti išvengti vėžinių ląstelių augimo.

Vis daugiau duomenų sukaupiama apie epigenetinių pokyčių įtaką vėžio atsiradimui. Tai yra genetinės medžiagos pakitimai, neįtraukiantys DNR, ir susiję su nepaveldimomis genomo sekomis. Šių sekų pakitimai nekeisdami pačios DNR struktūros turi stiprią įtaką ląstelės dalijimuisi ir kitiems joje vykstantiems procesams, taip pat ir piktybinių auglių atsiradimui. Šie pakitimai vadinami epimutacijomis ir nustatomi visuose piktybiniuose navikuose. Epigenetiniai pakitimai vėžio atsiradimą įtakoja įvairiais mechanizmais: dažnai jos slopina už DNR struktūros taisymą atsakingų genų veikimą arba juos visiškai išjungia. Panašų poveikį gali turėti ir epigenetiškai pakitusios sritys, koduojančios specialias trumpas RNR atkarpas, vadinamasias mikro RNR. Tai trumpos RNR dalys, reguliuojančios įvairių genų aktyvumą.

Vėžio vystymosi etapai

Virsdama gyvybei pavojingu vėžiu normali ląstelė praeina daugybę sudėtingų etapų. Vėžio atsiradimas, kitaip vadinamas kancerogeneze, nėra paprastas ir vieno žingsnio procesas, tai ilgas kelias, kurio metu ląstelė įgauna vis naujų savybių, kol tampa piktybine, kuriai budingos 10 vėžio savybių. Šis procesas gali būti suvokiamas ir klasifikuojamas dviem lygmenimis: ląstelėje ir audinyje.

1. Iniciacija yra pirmasis vėžio atsiradimo žingsnis, kurio metu medžiaga (iniciatorius, paprastai kancerogenas) negrįžtamai paveikia ląstelės genetinį kodą, tačiau šių pakitimų nepakanka, kad atsirastų piktybinis navikas.
2. Promocija yra antrasis žingsnis, paprastai jo metu kancerogenas taip paveikia ląstelę, kad iniciacijos metu atsiradę genetinės medžiagos pakitimai pasireiškia ląstelei nekontroliuojamai dalijantis.
3. Progresija yra paskutinis žingsnis iki piktybinio naviko.

Taip pat gali būti, kad vienoje vietoje esanti įprasta normalių ląstelių populiacija virsta iš vienos rūšies į kitą (vadinama metaplazija), reaguodama į lėtinį sudirginimą, pavyzdžiui į dirginimą rūgštimi apatinėje stemplės dalyje (Bareto stemplė) arba akmeniu šlapimo pūslėje. Reaguodamos į tolesnį dirginimą tokios ląstelės auga greičiau nei turėtų, kaupiasi viena ant kitos, tačiau vis dar auga gana tradiciniu būdu - tai vadinama hiperplazija. Galiausiai toks spartesnis augimas sukelia spontaniškas mutacijas - pirmasis chaotiško augimo arba displazijos žingsnis formuojantis vėžiui.

DNR pažeidimai ir imuninės sistemos vaidmuo

Kiekvienoje žmogaus organizmo ląstelėje yra branduolys su medžiagomis vadinamomis DNR grandinėmis. Tokiuose genuose yra viso žmogaus organizmo funkcijų kodai ir modeliai. Tačiau per tą laiką mūsų genai prikaupė nemažai „genetinių šiukšlių“ iš nemirtinų mutacijų, kurios atsirado dėl spontaniškų pažeidimų ar infekcijų, ypač sukeltų įvairiausių virusų. Kai kuriose iš šių „genetinių šiukšlių“ yra genų, trikdančių augimo mechanizmus ir dėl to gali išsivystyti vėžys, bet kiti greta, toje pačioje DNR grandinėje, esantys genai neleidžia jiems to padaryti.

Kai vieną arba abi DNR vijas pažeidžia kancerogeninės cheminės medžiagos arba rentgeno spinduliai, gali atsirasti įvairūs genetiniai pakitimai. Dažniausiai pasitaiko taškinės mutacijos, ištrynimai, įterpimai ar netgi chromosomų grandinių kopijos. Kiekvieną dieną kiekvienoje ląstelėje įvyksta daugiau nei 5000 DNR skilimų, taigi be veiksmingos pataisos (remonto) mechanizmo gyviems organizmams išlikti nepavyktų. Didžioji dauguma pažaidų visiškai atitaisoma arba užtikrinama, kad mutavusios ląstelės nebesidalytų ir neperduotų genetinės klaidos kitoms kartoms. Blogiausias yra paskutinis scenarijus, nes genetiškai pažeistos ląstelės, gebančios toliau disfunkciškai augti, yra vėžio sėklos. Kai kurie žmonės gimsta su defektais savo DNR pataisų mechanizmuose, todėl turi didesnį polinkį sirgti vėžiu.

Paskaičiuota, kad kasdien susidaro apie 3000 genetiškai disfunkciškų ląstelių, iš kurių vėliau gali susidaryti vėžys, bet paprastai veiksmingos imuniteto ląstelės žudikės su jomis susidorodamos. Tokią gynybą įveikęs vėžys įvairiais sudėtingais būdais slepiasi nuo ląstelių žudikių. Dauguma šiuolaikinių tyrimų vėžio srityje siekiama išsiaiškinti, kaip būtų galima demaskuoti vėžio ląsteles ir sustiprinti natūraliai prieš jas nukreiptas imuniteto reakcijas.

Jei ląstelės su vėžinėmis mutacijomis virsta ankstyvojo vėžio ląstelėmis, joms dar tenka įveikti organizmo imuninę sistemą ir tik tada jos gali virsti vėžiu, kuris diagnozuojamas tyrimų metu. Vėžio kamieninių ląstelių teorija teigia, kad tik nedidelė dalis vėžio ląstelių gali be galo dalintis, jos vadinamos kamieninėmis vėžio ląstelėmis. Vėžio kamieninės ląstelės (CSCS) atsparios chemoterapijai ir radioterapijai.

Kaip vėžys progresuoja ir pasklinda?

Retkarčiais auglio ląstelės atitrūksta nuo pagrindinio (pirminio) naviko. Jos gali plisti į kitus organus per kraujotakos ir limfinę sistemas. Dažniausiai navikinės ligos pavadinimas siejamas su ta organizmo vieta, kurioje ji aptinkama pirmą kartą. Tai vadinama pirminiu židiniu arba pirminiu vėžiu. Pavyzdžiui, vėžys, kuris prasideda žarnyne, vadinamas žarnyno vėžiu, o vėžys, kuris prasideda plaučiuose - plaučių vėžiu.

Kartais vėžinėms ląstelėms pavyksta išvengti DNR pataisos mechanizmų, apeiti imuninės sistemos priežiūros sistemą ir įvairius biocheminius mechanizmus, siekiant gauti reikalingos energijos ir maisto medžiagų. Tačiau, kad atskiros ląstelės ar jų klasteriai išaugtų į visiškai susiformavusį gyvybei pavojingą vėžį, jos turi pasinaudoti keliomis sumaniomis, bet labai nemaloniomis gudrybėmis, kurios yra skiriamasis vėžio bruožas. Visi tokie prisitaikymai yra skiriamieji vėžio ženklai.

Naviko ląstelių gebėjimą daugintis lemia ne tik ląstelių proliferacijos sparta, bet ir ląstelių atricijos (sklidimo arba mirties) rodiklis. Cheminė medžiaga, kraujagyslių endotelio augimo faktorius (angl. VEGF), siunčia signalą vietos kraujagyslėms įaugti į sparčiai besiplečiančius auglius ir tiekti jiems reikalingą energiją ir maisto medžiagas. Greitai vėžiniams dariniams ima trūkti vietos, todėl, norėdami gauti daugiau erdvės, jie išmoksta prasiskverbti į greta esančius organus ir metastazuoti į kitas kūno dalis.

Pirmasis ekspansijos etapas yra atsikratyti rišančios medžiagos, kuri laiko ląstelę vienoje vietoje - prarasti sukibimą. Už tokią rišamąją medžiagą atsakingos molekulės yra vadinamos adhezijos molekulėmis. Normaliame audinyje jos atsakingos už žaizdų gijimą ir audinio atkūrimą. Siekdamos laisviau judėti vėžinės ląstelės išmoksta blokuoti adhezijos molekulių veiklą. Kitas šio proceso etapas yra migracija. Migracija vyksta, kai ląstelės paskleidžia chemines medžiagas, kurios suskaido tarpląstelinės matricos baltymus ir fibroblastus, trukdančius jiems pasklisti. Vėžinės ląstelės gali pasklisti tiesiogiai į audinius arba migruoti nervais, limfagyslėmis ar kraujagyslėmis amoeboidiniu judėjimo būdu. Kartais jos iš pradžių migruoja tik toje pačioje pirminėje liaukoje, kaip antai krūties latakų sistemoje. Tokiu atveju, jos vadinamos karcinoma in situ.

Dėl spartaus vėžinių ląstelių su pažeistu DNR ciklu ir dėl susilpnėjusių atitaisymo procesų vėžinės ląstelės potencialiai yra imlesnės aktyviųjų deguonies formų (ROS) daromai žalai. ROS galėtų pažeisti jas dar labiau ir potencialiai net nužudyti. ROS susidaro natūraliai kaip energijos gamybos šalutinis produktas arba dėl ilgalaikio kancerogenų poveikio. Vėžio ląstelės išmoko prisitaikyti ir dviem būdais sumažinti tarpląstelines ROS. Pirma, buvo iškelta teorija, kad tai viena iš priežasčių, kodėl vėžinės ląstelės pirmenybę teikia gliukozei, o ne riebalams ir ketonams, kuriuos naudojant energijai gaminti susidaro daugiau ROS.

Vėžio rizikos veiksniai

Paaiškinti ligos atsiradimo priežasčių gali būti ir neįmanoma, tačiau išskiriami šie pagrindiniai rizikos veiksniai: genetika, senėjimas, alkoholio vartojimas, tabako rūkymas, kai kurie hormonai, netinkama mityba, nesaikingas buvimas saulėje, fizinio aktyvumo stoka ir kt.

Vėžiui atsirasti įtaką turi tiek paveldimi, genetiniai faktoriai, tiek išorinės aplinkos veiksniai. Išorinės aplinkos faktoriai, padidinantys vėžio riziką ar jį sukeliantys, vadinami kancerogenais. Išorės veiksniai daugeliu atvejų yra svarbesni už paveldimus, genetinius faktorius. Manoma, jog įgimti genetiniai pakitimai sąlygoja iki 10% visų vėžio atvejų. Šią hipotezę patvirtina daugelio tyrimų duomenys, rodantys kad imigrantams ir jų vaikams vėžio rizika greitai susilygina su vietinių šalies gyventojų ir skiriasi nuo jų gimtosios šalies rizikos.

Pagrindinis daugelio vėžio rūšių rizikos faktorius yra amžius, kadangi senstant organizme daugėja genetinės medžiagos pakitimų. Vienas svarbiausių potencialiai modifikuojamų išorės faktorių, sukeliančių vėžį, yra tabako rūkymas. Žinomi keli pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie prisideda prie vėžio išsivystymo. Užkirtus kelią šiems sveikatą žalojantiems faktoriams, būtų galima išvengti trečdalio vėžio atvejų. Tik pažinodami savo priešą galime stoti į kovą su juo.

Pagrindiniai vėžio rizikos veiksniai

1. Rūkymas. Tiek aktyvus rūkymas, tiek nuolatinis kvėpavimas tabako dūmais (pasyvusis rūkymas) didina vėžio riziką. Rūkaliai dažniau suserga plaučių, gerklų, gerklės, stemplės, šlapimo pūslės, inkstų, skrandžio, kasos, gimdos kaklelio vėžiu ir ūmine mieloleukemija. Žmonės, per dieną surūkantys iki 14 cigarečių, turi 7 kartus didesnę riziką mirti nuo plaučių vėžio, palyginti su nerūkančiais žmonėmis.
2. Alkoholis. Žmogus, keletą metų kasdien suvartojantis daugiau kaip 2 standartinius alkoholio vienetus (SAV), rizikuoja susirgti burnos, ryklės, stemplės, skrandžio, kepenų ir krūties vėžiu. Didėjant suvartojamo alkoholio kiekiui ir rūkant tabaką rizika dar labiau padidėja.
3. Aplinkos veiksniai. Su kancerogeninėmis medžiagomis galime susidurti per įprastą mums aplinką. Vanduo ir atmosferos oras gali būti natūraliai užteršti radionuklidais, išmetamosiomis dujomis, pramoninėmis atliekomis, taip pat radioaktyvus radonas yra natūraliai aptinkamas namų rūsiuose. Pramonės ir statybų sektoriuje dirbantys asmenys susiduria su asbestu, kuris siejamas su plaučių ir gerklų vėžio rizika. Besaikis lepinimasis saulės spinduliais ar UV spinduliais soliariume didina odos vėžio riziką. Dioksinai, kurių pasitaiko gyvūninės kilmės maiste, didina krūties ir lytinių organų vėžio riziką. Jonizuojančioji spinduliuotė padidina įvairių rūšių piktybinių auglių riziką.
4. Sveikatai nepalanki mityba. Dažnas sveikatai nepalankaus maisto vartojimas dideliais kiekiais padidina riziką susirgti virškinimo sistemos organų vėžiu. Sveikatai nepalankus maistas - tai mažos biologinės vertės produktai, kurių didžiąją kalorijų dalį sudaro riebalų (ypač sočiųjų) ir cukraus kalorijos. Tyrimai rodo, kad dažnas riebaus maisto vartojimas didina storosios žarnos, krūties, gimdos kaklelio ir prostatos vėžio riziką.
5. Fizinio aktyvumo stoka. Nejudrus gyvenimo būdas ir nutukimas yra siejamas su 21-25 proc. krūties ir storosios žarnos vėžio atvejų, taip pat didina stemplės, inkstų ir gimdos vėžio atsiradimo riziką. Suaugusiam žmogui rekomenduojama kasdien užsiimti lengva fizine veikla, pavyzdžiui, eiti sparčiu žingsniu ne mažiau 30 min.
6. Vėžį sukeliančios infekcijos. Žmogaus papilomos virusai (ŽPV) didina gimdos kaklelio vėžio išsivystymo riziką. Hepatito B ir hepatito C infekcijos gali ilgainiui sukelti kepenų vėžį. Žmogaus T-ląstelių leukemijos-limfomos virusas (HTLV-1) didina limfomos ir leukemijos išsivystymo riziką. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), kuris sukelia AIDS, padidina limfomos ir Kapoši sarkomos išsivystymo riziką. Helicobacter pylori bakterija, kuri dažnai sukelia skrandžio opas, yra neretai siejama su skrandžio vėžio išsivystymu.

Nors visuomenėje populiari nuomonė, kad stiprus stresas ar kiti sukrėtimai gali sukelti vėžį, tai patvirtinančių įrodymų nėra. Tačiau šiais laikais jau įvardinta galybė vėžio riziką keliančių veiksnių, iki šiol vis dar deramo dėmesio nesulaukia vienas labai svarbus faktorius - streso sąveikos vaidmuo. Šis ignoravimas gana keistas, nes patys psichosomatologai psichologines sąsajas su įvairiais negalavimais praktikoje atranda daugelyje atvejų - jei tiksliau, apie 90 %. Vėžys ir stresas - tai tema, kurią verta giliau analizuoti.

Vėžio simptomai ir diagnostika

Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio. Kol auglys nėra didelis simptomų dažniausiai nebūna, jie atsiranda navikui augant ar plintant (metastazuojant) į kitas organizmo vietas, audinius ir organus. Nė vienas iš simptomų nėra būdingas tik vėžiui, iš kitos pusės, daug vėžio simptomų yra būdingi kitoms ligoms, todėl neretai ligoniai iki vėžio diagnozės nustatymo būna aplankę ne vieną specialistą ir gydyti dėl kitų ligų.

Vietiniai ir sisteminiai simptomai

Vietiniai simptomai priklauso nuo pirminio auglio vietos organizme. Auglys veikia aplinkinius audinius ir organus juos tiesiogiai spausdamas ir peraugdamas, išopėjęs navikas gali sukelti kraujavimą. Šitaip storosios žarnos vėžys gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, stemplės vėžiui būdingi rijimo sutrikimai, plaučių vėžys dažnai pasireiškia kosuliu, skrepliavimu ir dažnais plaučių uždegimais, prostatos vėžys sukelia šlapinimosi sutrikimus.

Sisteminiai simptomai priklauso nuo metastazių vietos organuose ir audiniuose. Šiai grupei priskiriamas svorio kritimas, karščiavimas be aiškios priežasties, padidėjęs prakaitavimas (vadinamieji B simptomai), anemija (mažakraujystė), kacheksija, blogas apetitas, nuovargis ir jėgų trūkumas.

Piktybinio naviko tipas nustatomas atliekant biopsiją ir ląsteles ištiriant mikroskopu. Tiriami ląstelių pakitimai, įvertinamas naviko dydis. Nuo naviko tipo, vėžio išplitimo priklauso gydymo pobūdis ir eiga. Vėžio išplitimas matuojamas stadijomis nuo pirmos iki ketvirtos. Patologai dabar skiria daug laiko skirstydami vėžius į porūšius, kad galėtų tinkama linkme nukreipti onkologus. Tokie porūšiai, taip pat kaip ir vėžio stadija (kiek jis pažengęs) ir jo paplitimas, lemia, kokia bus pasirinkta gydymo taktika.

Vėžys Lietuvoje ir pasaulyje

Vėžys šiomis dienomis išlieka opia sveikatos problema. Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis 2000 metais visame pasaulyje tik 20% gyventojų buvo registruojami patikimi duomenys apie sergamumą vėžiu, tik 33% buvo registruojamos mirtys nuo vėžio. Iki 2008 metų duomenų šiek tiek padaugėjo, tačiau vis tiek nepakako patikimai statistinei informacijai, todėl bendri duomenys apie sergamumą ir mirtingumą vėžiu pasaulyje yra išvestiniai, apskaičiuoti pagal turimus rezultatus. 2008 metais sergamumas vėžiu pasaulyje buvo 12,4 milijono, mirtingumas 7,6 milijono. Ypač situacija prastės žemo ir vidutinio ekonominio lygio šalyse, kur bus užregistruojama apie 70 proc. visų vėžio atvejų.

Lietuvoje vėžys yra antra pagal dažnumą mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių ligų. Higienos instituto duomenimis, 2015 m. Lietuvoje vėžio diagnozę išgirdo apie 100 tūkst. gyventojų ir apie 8 tūkst. žmonių nuo jo mirė - 4 640 vyrų ir 3 708 moterys. Lietuvoje vėžiu serga apie 70 tūkst. gyventojų, iš kurių kasmet miršta daugiau kaip 8 tūkst. pacientų. Kasmet šalyje užregistruojama apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų.

• Daugiausiai vyrų mirė nuo trachėjos, bronchų ir plaučių, priešinės liaukos ir skrandžio piktybinių navikų.
• Daugiausia moterų mirė nuo krūties, storosios žarnos ir kiaušidžių piktybinių navikų.

Sergamumas vėžiu didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais. Beveik pusę visų vaikų piktybinių navikų (vėžių) sudaro leukemijos ir limfomos, toliau pagal dažnumą seka centrinės nervų sistemos navikai (pvz., meduloblastoma), inkstų (dažniausiai Wilmso navikas), kaulų, minkštųjų audinių, nervinio audinio (pvz., neuroblastoma) ir akių navikai (dažniausiai retinoblastoma). Mergaičių ir berniukų sergamumas praktiškai nesiskiria.

Vėžio prevencija ir ankstyva diagnostika

Net ir propaguojant sveiką gyvenimo būdą ir vengiant rizikos veiksnių, nesame apsaugoti nuo vėžio ligos. Dėl šios priežasties būtina tikrintis profilaktiškai, dalyvauti sveikatos patikros programose, nes anksti pastebėta liga yra išgydoma. Apsilankykite pas šeimos gydytoją bent kartą per metus, kuris atlikdamas paprasčiausius tyrimus gali pastebėti onkologinių ar kitų ligų pradžią.

Kovoti su vėžiu gali kiekvienas. Rūpintis savo sveikata ir užkirsti kelią vėžiui reikia pradėti jau šiandien, nors ir jaučiamės sveiki. Juk ilgėjant gyvenimo trukmei didėja lėtinių neinfekcinių ligų, tuo pačiu ir vėžio, atsiradimo rizika. Kuo anksčiau imsimės veiksmų, tuo ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo galėsime tikėtis. Jau šiandien kiekvienas iš mūsų gali:

• mesti rūkyti;
• sumažinti alkoholio vartojimą;
• kasdien užsiimti fizine veikla;
• sveikai maitintis;
• nepiktnaudžiauti saulės spinduliais ir deginimusi soliariume;
• saugotis pavojingų aplinkos faktorių;
• atkreipti dėmesį į pirminius ligos požymius;
• dalyvauti išankstinės patikros programose.

Šiuo metu Lietuvoje yra vykdomos 4 vėžio tipų nemokamos išankstinės patikros programos - krūties, gimdos kaklelio, prostatos ir storosios žarnos. Nustatyto amžiaus gyventojai, apsidraudę privalomuoju sveikatos draudimu, gali nemokamai išsitirti dėl vėžio.

Vėžio patikros programos Lietuvoje

Žemiau pateikiama informacija apie Lietuvoje vykdomas vėžio patikros programas:

Norėdami dalyvauti programose, gyventojai pirmiausia turi kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs sveikatos būklę, nukreips atlikti atitinkamus tyrimus. Įgyvendinant efektyvias prevencijos, išankstinės patikros ir gydymo strategijas galima būtų kasmet išsaugoti iki 3,7 mln. žmonių gyvybių.

Pasaulinė kovos su vėžiu diena

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad vasario 4 d. minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Kasmet ji suburia viso pasaulio žmones bendram tikslui - išsaugoti milijonus gyvybių didinant informuotumą, šviečiant gyventojus apie šią ligą bei skatinant vyriausybes ir atskirus žmones imtis veiksmų. Šią atmintiną dieną inicijavo Tarptautinė vėžio kontrolės sąjunga (UICC), 2000 m. vasario 4 d. priėmus Paryžiaus chartiją.

tags: #kaip #gimsta #vezai

• Kaip išgyventi tragediją
• Sužinokite tiesą apie vaikų skiepus: mitai ir realybė
• Kasdienis stebuklas vaikams
• Išbandykite šiuos skanius ir sveikus keptų kiaušinių su daržovėmis receptus
• Kodėl tėvai baiminasi mokyklos susirinkimų?