Kai 4 metų vaikas nesneka: viskas, ką reikia žinoti tėvams
Visi tėveliai labai laukia, kada jų vaikas pradės tarti pirmuosius žodžius ir pradės mėgdžioti suaugusiųjų kalbą. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau išgirstame, kad vaikai vis sunkiau pradeda kalbėti arba turi sunkumų pradėję. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl 4 metų vaikas gali nesikalbėti ir kaip tėvams įdėti daugiau pastangų, kad padėtų savo mažyliams.
Nuo ko prasideda kalbos lavinimas?
Kalbos specialistė Augustė Zaurakaitė sako, kad dažnai pamirštame, jog mažylis mokosi nuo pirmųjų mėnesių, kai pradeda guguoti, čiauškėti - tai vaiko kalbos vystymosi pradžia.
Nuo pat pirmų dienų tėvai, bendraudami su mažyliu ne tik kuria artimą ryšį, bet ir padeda jam sėkmingai augti, tobulėti. Todėl labai svarbu mėgdžioti vaiko tariamus garsus, kad vaikas mokytųsi mėgdžioti ir atkartoti jūsų žodžius. Taip pat labai svarbus yra aiškus garsų artikuliavimas, garsų ištarimas tam, jog vaikas girdėtų kuo daugiau skirtingai tariamų garsų. Verta nuolat įvardinti aplinkoje esančius daiktus, atliekamus veiksmus - taip vaikas girdės vis skirtingus žodžius. Ugdyti vaiko kalbą galime nuolat net ir vyresniame amžiuje, kasdieninėse aplinkose, žaidimų metu.
Kas trukdo kalbos vystymuisi?
Kalbant apie kalbos vystymosi trikdžius, logopedė akcentuoja, kad kiekvienu atveju tai individualu, tačiau galima išskirti esminius elementus.
Ekranai
Kai vietoj kūrybinių žaidimų vaikas žiūri televizorių, per kurį groja linksma dainelė, ar įjungtas filmukas - jis įdėmiai klausosi. Tačiau klausant nejuda vaiko lūpos, liežuvis. Animaciniai filmai, laidelės veikia vaiką kaip hipnozė - vaikas visą dėmesį sutelkia į bėgančius, judančius paveikslėlius, šviesas, garsus, taip sustabdydamas ne tik kalbinių įgūdžių tobulėjimą, bet ir mąstymą.
Tokio amžiaus mažylis turėtų kuo mažiau laiko praleisti spoksodamas į televizorių, išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Visų pirma tai neatstoja gyvo bendravimo, o antra - vaikas visa tai žiūri užvėręs burnytę. Aplinkoje, kurioje yra vaikų iki trejų metų, rekomenduojama riboti pašalinius balsus. Įjungtas televizorius, veikiantis kaip garsinis fonas namuose, skleidžia daug vaikus bauginančių garsų, tad patartina naudojimąsi televizoriumi apriboti iki mamos/tėčio mėgiamų laidų, kitu metu jį išjungiant. Jei tokio amžiaus vaikui yra rodomi filmukai, reikėtų sėdėti šalia vaiko ir stebėti, kaip jis reaguoja į tai, kas rodoma. Paskui su juo aptarti, kas ką darė, kaip jautėsi.
Mažybiniai žodžiai ir netaisyklinga kalba
Mažybiniai žodeliai skamba mieliau, tačiau vaikui sunkiau juos pasakyti ir tai atitolina jo gebėjimą ištarti žodį. Apsunkinę vaiko kalbą trijų, keturių skiemenų žodžiais (mašinytė, lėlytė, kačiukas ir pan.) renkamės ilgesnįjį kelią į kalbos pradžią, kai tuo metu mažyliui būtų patogiausia ištarti tik vieno, dviejų skiemenų žodžius (katė, lėlė ir pan.). Todėl patartina daiktus vadinti tikraisiais vardais („šuniukas - šuo“), veiksmus įvardinti pilnais žodžiais („atete“ - „gerti“). Taip vaikas lengviau ir greičiau pradės tarti savo pirmuosius žodžius.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Vaikai mokosi, kai girdi, mato, stebi. Tėvai su vaiku turėtų kalbėti pilnais žodžiais, tarti juos aiškiai, pakartoti kelis kartus. Kalbėdami su vaiku įvairiuose kontekstuose vartokite vienas kitą papildančius žodžius.
Per mažai žaidimų ir bendravimo
Itin svarbūs yra žaidimai, į kuriuos įtrauktos įvairios ugdomosios veiklos. Vaikai viską geriau įsimena žaisdami. Kai baloje vaikas prausia plastikinę varlę, jis daug greičiau išmoks žodžius: „šlapia, varlė, žalia“ nei matydamas tai paveikslėlyje. Leisdami vaikui susieti žodį su vaizdu, pasitelkiant pojūtį, emociją, ir pati sąvoka greičiau įsitvirtins jo galvelėje. Įvairias ugdomąsias sritis patartina įtraukti į žaidimus, kuriuose galima liesti, pajusti ir patirti, o ne „pamokas“.
Dažnai vaikui skiriama nepakankamai dėmesio. Jaunutė mama nežino, kaip kalbinti savo vaikelį. Vaikučius palieka močiučių globai, kurios kalba „mažų vaikų kalba“, „derinasi“ prie mažylio lygio. Arba vos vaikas parodo, ko nori, piršteliu, tuojau pat paduoda, net neleisdamos jam pačiam paprašyti, o kartu ir prakalbėti. Kitas dalykas - asocialios šeimos ar konfliktai šeimoje, kai vaikelis tarsi užmirštamas, o suaugusieji sprendžia savo problemas.
Kaip padėti vaikui namuose?
Yra daug būdų, kaip tėvai gali aktyviai prisidėti prie vaiko kalbos vystymosi namuose, per kasdienę veiklą ir žaidimus.
Kalbos lavinimo rekomendacijos pagal amžių
Štai bendrosios kalbos vystymosi gairės ir patarimai, į ką atkreipti dėmesį:
- Iki 5 mėn.: Kūdikis tik leidžia garsus, maždaug nuo pusės metų pradeda guguoti; nuo 10 mėn. iki metų mažasis pradeda tarti pirmuosius žodžius.
- 1,5 metukų: Mažylio žodyną turėtų sudaryti apie 20 žodžių, dvimetis jau pradeda formuluoti trumpas frazes: „Mama, pats!“, „Tėti, duok!“ Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).
- 2-3 metai: Tai optimalus amžius pirmajam apsilankymui pas logopedą. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti apie 1500 žodžių. Mažylis normalius žodžius gali keisti visiškai pagal skambesį nepanašiais garsais: vietoj „zuikis“ - „bu“, „mašina“ - „kika“ ir pan.
- 3-4 metai: Vaikas turėtų kalbėti sakiniais, bet gali netarti daug garsų. Dauguma tokio amžiaus vaikų kalba 4 žodžių ir ilgesniais sakiniais, ištaria beveik visus garsus, tačiau kai kurie vaikai garsus l, r, š, dž, č gali išmokti tarti taisyklingai ir vėliau (iki 6-7-ių metų). Tokio amžiaus vaikas jau supranta ir gali atsakyti į klausimus „kas?“ „kur?“, „kam?“, „ką?“. Jis jau turėtų gebėti rūšiuoti daiktus į kategorijas: gyvūnai, augalai, žmonės, maistas. Jie atpažįsta bent vieną spalvą, moka suskaičiuoti iki 3-5, gali parodyti didesnį (ilgesnį, trumpesnį ir kt.) daiktą iš dviejų. Gali įvykdyti sudėtingesnes užduotis, pavyzdžiui, atnešti daiktą iš kito kambario. Tokio amžiaus vaikas su nepažįstamais jau turėtų susikalbėti ir be „vertėjo“, nes žodžius jau turėtų tarti aiškiai, nekartoti skiemenų.
- 4-4,5 metai: Mažylis jau turėtų gebėti įvardyti daugelį daiktų, veiksmų, ypatybių. Šio amžiaus vaiko fonetinė sistema jau turėtų būti susiformavusi. 4,5 m. vaikui reikėtų pasirodyti logopedui tam, kad šis įvertintų, ar visi garsai tariami gerai.
- 5-5,5 metai: Tai ruošimosi mokyklai metas. Vaikai jau turėtų gebėti atsakyti į klausimus pilnais sakiniais. Tai padeda formuoti rišliosios kalbos pagrindus. Itin svarbu, kad tėvai tinkamai formuluotų klausimą. Šiuo amžiaus etapu labai svarbu plėsti vaiko žodyną, įtraukiant rečiau vartojamų žodžių.
- 6-erių metų: Vaikas turi kalbėti rišliais, trumpais sakiniais.
Kada verta pasikonsultuoti su specialistu?
Logopedė Augustė Zaurakaitė skatina tėvus kreiptis į specialistus, jei pastebi šiuos požymius:
- Vaikas iki metukų visiškai neguguoja, arba tyli, arba neaiškiai mykia, bet netaria jo amžiui būdingų garsų „gyy“, „agu“, ‚kchch“, „bobo“, „tutu“ ir pan.
- Mažyliui jau 2 metukai, o jis „viską supranta, tik nekalba“ arba jo žodyną sudaro ne daugiau nei 10-12 žodžių.
- Vaikas, kuriam jau daugiau nei 3 m., o jis vis dar kalba paukščių kalba.
- Vaikui jau 4-4,5 m., o jis vis dar vietoj „debesėlis“ sako „debesėjis“ , vietoj „kažkas“ - „kafkas“, „čia“- „tia“.
- Mažylis pradėjo kalbėti užsikirtinėdamas, daro pauzes, kartoja pirmuosius garsus, skiemenis, žodžius (mikčiojimas).
- Vaikas perdėlioja garsus ir skiemenis žodžiuose: ne „tada“, o „data“, ne „kalbu“, o „kablu“. Keičia vienus paprastus garsus kitais, vietoj k taria t, vietoj d - v.
- Greblavimas, t. y. problemos tariant „r“ garsą priešmokykliniame amžiuje.
- Menkas žodynas, negausi kalba pradinėse klasėse.
Profesionalus logopedas žino, kokiais metodais reikia stimuliuoti vaiko kalbą. Tačiau tėvai turėtų nusiteikti, jog vieno susitikimo neužteks, reikės padirbėti kiek ilgiau. Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių.
Galimos kalbos sutrikimų priežastys
Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes: anatomines (paveldimumas, sudėtingas nėštumas) ir socialines. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Fiziologinės ir raidos priežastys
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo. Sudėtingesnė situacija būna tada, kai nėštumo periodą, gimdymą, pogimdyvinį laikotarpį lydi daug neigiamų veiksnių. Tai infekcinės ligos, rezus faktorius, priešlaikinis gimdymas, pridusimas, cezario pjūvis (nereikia jo laikyti nekenksmingu vaikui) ir kt.
Vaikui sunku išmokti tarti kalbos garsus, nes atskiri garsai ištariami kalbos organams užimant įvairią padėtį ir įvairiai judant. Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį - atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio. Neprigirdinčiojo balsas monotoniškas, tylus, būdingos tarimo klaidos, priebalsių praleidimas sudėtingesnėse sandūrose, kai iš eilės eina keli priebalsiai (marškiniai - makiniai), dažnai netariami nekirčiuoti skiemenys, praleidžiama žodžio pradžia ir pabaiga (stalas - talas). Būdingos žodžių derinimo klaidos, netinkama sakinio dalių tvarka, netaisyklingas prielinksnių vartojimas. Pasakymams būdingi pavieniai žodžiai, nesusieti jokiais gramatiniais ryšiais (Aš dviratis taisyti).
Mikčiojimas
Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba.
Disleksija
Vaikai, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas (kai sutrinka garso priskyrimas raidei, sunkiai įsimenamos raidės, nemokama jungti raidžių į skiemenis). Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A - inkilėlio stogelis, H - kopėtėlės, O - obuolys; D - duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.
Išgąstis ar šokas
Dirbdama esu susidūrusi su atvejais, kai pirmaisiais metais mažylis gugavo ir tarė skiemenis taip, kaip ir turėtų daryti jo amžiaus vaikutis. Tačiau staiga vystymasis sustojo, vaiko kalba pradėjo net degraduoti, ir būdamas trejų, jis kalba taip pat, kaip ir metukų laiko. Pokalbiuose su mamomis paaiškėdavo, kad būtent tuo metu mažylis kažko labai išsigando. Vieną vaikutį smėlio dėžėje užpuolė ir sužeidė šuo. Kitą labai išgąsdino girtuoklis gatvėje. Dar trečiu atveju vaikui vidinį šoką sukeldavo… įjungta buitinė technika. Ir dabar, mamai įjungus bulvių trintuvę, jis visas dreba. Jeigu jūsų vaiko kalbinio vystymosi procesą sutrikdė išgąstis, šokas, jis gali pradėti kalbėti ne palaipsniui, o staiga. Mažylis nustoja garsiai tarti skiemenis ir žodžius, tarsi kompiuteryje nuspaudus klavišą „stop“. Tačiau po kiek laiko jis gali prabilti žodžiais ir žodžių junginiais.
„Indigo vaikai“
Vaikai, kurie savo elgesiu, vystymusi neatitinka normų, paprastai skleidžia indigo spalvos aurą. Jie - „indigo vaikai“, originalūs, savotiški, dažnai talentingi. Pagrindinis „indigo vaikų“ skiriamasis bruožas - jie vėliau pradeda kalbėti. Sulaukęs 3,5 ar net 4 metų mažylis dar labai nedaug kalba arba visai nekalba. „Mama, bibi, lempa, niam niam” - toks žodynas primena metukų laiko kūdikio veblenimą. Mamos nerimauja: gal jis protiškai atsilikęs? Mūsų laikais labai lengva ranka nustatomos diagnozės: sulėtėjęs vystymasis arba net autizmas. Norėčiau nuraminti mamas: kai vaikutis mažas, nustatyti tokį sutrikimą labai sudėtinga. Net jei vienas ar kitas gydytojas jūsų trimetukui paskubėjo priklijuoti etiketę, nepraraskite vilties, tikėkite savo vaiku.
Jei auginate vaikutį, kurio judesiai lėti, kuris ilgai mąsto, prieš atlikdamas kokį darbą, lėtai atsisuka pašauktas, pastebėjote, kad jis primena mažą lėtapėdį meškiuką. Jokiu būdu nebandykite iš jo daryti dresiruotos cirko meškos! Tokie vaikai patys „noksta” viduje. Jie vėliau pradeda kalbėti, nes ilgai apmąsto supantį pasaulį, kol jį suvokia. Tačiau prabilę „meškiukai” gali nustebinti nepaprastai originaliomis savo mintimis. Kalba irgi ilgas procesas. Jeigu specialistai nerado jokių ligos simptomų ir vystymosi patologijų, jums lieka patikėti, kad „nebyliukas” tiesiog savitas ir įdomus žmogutis, „indigo vaikas”.
Pasitaiko vaikų, kurie nenusėdi vietoje nė penkių minučių. Jie judrūs, ištvermingi ir tvirti. Tačiau kalbos vystymasis atrodo sulėtėjęs. Tačiau gali būti, kad vaiko psichinis vystymasis visiškai normalus, tačiau jo vidinis pasaulis toks savitas, toks kunkuliuojantis, kad vaikas tiesiog dar neranda žodinių formų, kaip tą pasaulį išreikšti. Tokie vaikai paprastai labai dėmesingi paaiškinimams. Kodėl reikia valyti dantis? Kodėl einant į lauką reikia pirštinių? Vaikui įdomi veiksmo logika, nes ji padeda greičiau įsiminti žodžius ir pradėti juos vartoti pačiam.
Praktiniai patarimai tėvams: kaip lavinti kalbą kasdien
Motorikos lavinimas
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.
- Bendra motorika: Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
- Smulkioji motorika: Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Foneminis suvokimas ir artikuliacija
- Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus. Įsiklausykite į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (katvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta). Skambinkite, barškinkite, grokite su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais).
- Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu. Pavyzdžiui, mama sėdi priešais vaikų ir pašnibždomis taria garsus, o vaikas bando kartoti. „Pažiūrėk, kaip sukasi liežuvėlis, kai tariu brrrr, o dabar pro lūpų vamzdelį eina ūuu, kaip gyvatė šnypščia ssss…“
Žodyno plėtojimas ir bendravimas
- Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus. Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
- Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti.
- Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
- Žaiskite su lėlėmis, mašinėlėmis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais. Skaičiuokite su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
- Kalbinkite kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą pakartoti keletą sykių. Padėkite vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodyti ir aiškiai tarti konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, įvardyti atliekamus veiksmus. Paslėpkite kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turi rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą.
- Knygas laikykite matomoje ir pasiekiamoje vietoje. Drauge su vaiku žiūrėkite nuotraukų albumus. Pasakokite apie šeimos narius ar šventines akimirkas, užfiksuotas nuotraukose.
- Skaitykite drauge su vaiku. Knygelių skaitymas, manau, patinka kiekvienam vaikui! Mažiesiems patinka klausyti vis tų pačių pasakų. Jie žino, kas bus, žino, ko tikėtis, ko laukti, o tai kuria saugumą. Jiems viskas aišku, ramu. O dar jeigu su juo aptarsite, ką perskaitėte, tuo geriau.
- Kalbėkite su vaiku vis ilgesniais sakiniais, skaitykite ilgesnes, sudėtingesnes pasakėles. Gali būti, kad labiausiai patinkančius epizodus jis bus išmokęs atmintinai, tad leiskite vaikui įsijungti ir pasekti mėgstamiausią pasakėlės dalį, kartu padeklamuokite eilėraštuką. Niekuomet neignoruokite vaiko klausimų, kurių šiuo amžiaus tarpsniu bus labai daug. „Kodėl?“ taps mėgstamiausiu jų, tad apsišarvuokite kantrybe ir būkite išradingi! Stenkitės visuomet įdėmiai išklausyti vaiko: taip parodysite, kad tai, ką jis sako, yra jums svarbu. Tai padės ne tik kurti glaudesnį ryšį, tačiau ir leis jam įsisąmoninti, kad visuomet gali į jus kreiptis ir kad visuomet bus išklausytas.
Meno terapija
Pastebėjau, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai“ atsiveria, tarsi gėlytės išsiskleidžia. Vaikas atidaro savo sielos langelį. Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos - vaško.
Svarbu atminti tėvams
Jei tokio amžiaus vaikutis dar nekalba, nereikėtų labai išsigąsti. Tiesiog reikia jį kalbinti naudojant kuo daugiau dviskiemenių žodelių ir skatinti mažylį juos atkartoti. Rezultatas išryškėja ne iškart. Būkite kantrūs ir besąlygiškai tikėkite vaiku. Vaikas išmoko vaikščioti, išmoks ir kalbėti. Kai tam ateis laikas. Iki trejų metų leiskite vaikui komunikuoti taip, kaip jam gaunasi. Vėliau, jei neramu, žinoma, pravartu pasitarti su specialistais. Svarbu neužmiršti, kad vaikai yra skirtingi. Taip pat kai toks pipiras judina lūpas, liežuvį, t. y. visą artikuliacinį aparatą, sužadinami jo kalbos centrai. Todėl specialistai ir rekomenduoja nuo pat kūdikystės tėvams šnekinti mažylį. Mokykitės eilėraštukų, dainelių. Nesvarbu, kad kalba „bloga“ (daug tarimo trūkumų). Neatidėliokite rytojui tai, ką galima padaryti šiandien! Patys klausia ir jau gali atsakyti į pateiktus klausimus: kodėl? kada? kas? Žaisdamas kalba su savimi: komentuoja, ką daro, darė, darys. Kalba jam padeda susikaupti, planuoti, kontroliuoti.
Jokiu būdu „nepriklijuokite“ vaikučiui tokios diagnozės kaip „atsilikėlis“. Tikrai taip net negalima sakyti. Mamos mėgina tą patį žodį kartoti, kad ir šimtą kartų, o vaikas nekartoja. Kodėl? Kiek dar kartų reikia pakartoti, kad ištartų? Nepadės, kad ir daugiau ištarsite, paprasčiausiai Jūsų vaikutis negali pakartoti. Priežasčių daug, jos įvairios. Kas lėmė nekalbėjimą Jūsų atveju, tiksliai gali nustatyti tik logopedas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
